Didmiesčių gatvės jau antrą mėnesį ilsisi nuo rytinių spūsčių. Automobiliai vėl užkimš miestus rugsėjo 1-ąją, kai po atostogų grįš tėvai, gabenantys į ugdymo įstaigas savo vaikus. Ar šiuolaikiniai moksleiviai tikrai tokie nesavarankiški? Kokius namų darbus vasarą galėtų atlikti ne tik atostogaujantys moksleiviai, bet ir jų tėvai, kad į mokyklą vaikai grįžtų paaugę ne tik centimetrais, bet ir savarankiškumu?

Kaip išmokyti vaiką plaukti?

„Kartais vaikams tikrai toli iki mokyklos, ir tėvams rūpi juos pavėžėti. Bet nelabai gerai, kai globa persikelia į visas vaiko gyvenimo sritis, – sako Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorė, psichologijos mokslų dr. Ruth Reches. – Čia galėčiau priminti Talmudą, kur visi žydiško auklėjimo principai sutelpa į vieną sakinį: „Tėvas privalo išmokyti vaiką plaukti“. Tai reikia suprasti ir tiesiogine, ir psichologine, ir dvasine prasme“.

„Išmokymas plaukti“ susijęs su daugybe kasdienio gyvenimo aspektų – nuo valgio gamybos iki gebėjimo priimti sprendimus ir atsakomybę. Tad ko mažų mažiausiai savo vaikus galime pamokyti jau per šią vasarą?

R. Reches pripažįsta – ir tarp žydų yra daugybė tėvų „sraigtasparnių“ – tų, kurie niekada nepaleidžia vaikų iš akių ir stengiasi patraukti iš jų kelio kiekvieną kliūtį. Bet tai nėra geriausias jų ugdymo kelias: „Žydų išmintis teigia, kad vaikai mums nepriklauso. Jie yra dovana, ar net labiau – paskola, iki to laiko, kai vaikams ateis laikas pakelti sparnus iš šeimos lizdo. Tad tėvų reikalas – prisiminti, kad pernelyg šiltai ir patogiai laikomi vaikai užaugs silpni, baikštūs ir nenorės išskristi“.

Tam tikromis nuorodomis, kokio savarankiškumo galima tikėtis iš kiekvieno vaiko amžiaus tarpsnio, tėvams gali tapti bet koks raidos vadovėlis. Vis dėlto, atidžiai stebėdami savo atžalą, tėvai ir patys pamatys, jei vaikas naujiems iššūkiams pasirengęs anksčiau, nei nurodo mokslo ir populiarioji literatūra, ar priešingai – yra dar jiems nesubrendęs. Vaikų brandą, anot pedagogės, pirmiausia parodo patys paprasčiausi įgūdžiai – ar vaikas jau sugeba pats pasirūpinti savo namų darbais, susitvarkyti kambarį, ar nebeprašo tėvų palydos keliaudamas į žaidimų aikštelę. Vėliau tie ženklai tampa vis įvairesni.

„Dažniausia priežastis, dėl kurios tėvai taip stipriai saugo vaikus, yra baimė: gatvių, interneto, svetimų žmonių, nuo tam tikro amžiaus – ir narkotikų ar per ankstyvų lytinių santykių. Kita vertus, tėvus gąsdina net mintis apie tai, kad vaiko nepakvies į gimtadienį arba pakvies netinkama kompanija, ir jie bando visokiais būdais užbėgti šiems rūpesčiams už akių, – pasakoja gimnazijos direktorė. – Taip iš didelės meilės išmokome ir vaikus baimintis visų įmanomų blogiausių dalykų. Bet juk tikrasis saugojimas – tai mokymas įveikti pavojus patiems, nesidangstant papūtus smarkesniam vėjui.“

R. Reches tėvus kviečia rasti drąsos apmąstyti ir tai, kad labai saugojamas, globojamas vaikas gal ir neturės progos pasielgti netinkamai, suklysti, bet tuo pačiu neišmoks svarbių pamokų ir neišmoks priimti gerus sprendimus.

„Nesusidūręs su nesaugiomis situacijomis, bet jomis tėvų gąsdinamas, vaikas gali užaugti bijodamas menkiausių iššūkių, – įspėja psichologijos mokslų daktarė. – Vaikai, žinoma, skirtingi. Vieniems galima suteikti daugiau laisvės, nes jie iš prigimties priima teisingus sprendimus, kitus reikia stebėti atidžiau. Tad vertinti reikia konkretų vaiką ir padėti kiekvienam rasti savo kelią. Galbūt jo savarankiški žygiai prasidės net vėliau, nei rašoma unifikuotose vaikų raidos apžvalgose, bet vis vien ateis diena, kai jis galės skristi.“

Savarankiškumo ugdymui – ir sporto stovyklos

Vienas geriausių Lietuvos istorijoje futbolininkų Darvydas Šernas savarankiško gyvenimo paragavo jau šešerių. Tada prasidėjo pirmosios jo kelionės į varžybas su įvairiausiomis vaikų komandomis, paauglystėje – jau su futbolo rinktinėmis. Ir ne tik po Lietuvą. Šiandien jau ketvirtus metus vadovaudamas Vilniuje veikiančiai futbolo akademijai („Vilnius Football Academy“), D. Šernas gali jau naujais pavyzdžiais paliudyti, kad pastovus, kasdienis sportas ir su tuo susijusi disciplina yra puikūs  įrankiai ugdyti ne tik sportišką, bet ir savarankišką, stiprią asmenybę.

„Kelionių į varžybas dėka vaikai pradeda visai kitaip orientuotis gyvenime, tas pokytis yra tiesiog nuostabus, ir tai mums kaskart patvirtina vaikų tėvai“, – pasakoja buvęs Lietuvos futbolo rinktinės žaidėjas. Vasaras kartu su Vilniaus futbolo akademijos ir kitų partnerių komanda jis skiria vaikų futbolo stovykloms, ir į kelias jų kviečia ne tik akademijos auklėtinius. Joms pasibaigus irgi mielai klausosi tėvų atsiliepimų – vaikai grįžo savarankiškesni, pradėjo klotis lovas, tvarkytis daiktus, neraginami išsivalo dantis…

D. Šernas linksmai pripažįsta – mamų ir tėčių skambučiai vaikams į stovyklą ne visada prisideda prie savarankiškumo ugdymo. Bet pamokas organizatoriai išmoko – pokalbiai su tėvais perkelti iš vakaro į dienos laiką, kai graudinimaisi tarp smagių žaidimų lyg ir nebelimpa, net jei išsiilgę tėvai labai jautriai kamantinėja, „ar netrūksta maisto“ ir „ar niekas neskriaudžia“.

„Galiu tik pakartoti – vienas geriausių dalykų, kuriuos gali patirti savarankiškumą besiauginantys vaikai, yra sporto stovyklos. Tik geriausia pasirinkti tą sporto šaką, kurios vaikas jau yra ragavęs, kitaip per treniruotes su jau pažengusiais bendraamžiais jam bus sunku pirmiausia emociškai. O jei šią vasarą jau nespėsite užrašyti vaiko į stovyklas, siųskite sportuoti nuo rudens“, – ragina D. Šernas.