Lenkų paradas Vilniuje krašto prisijungimo proga. Šaltinis wikipedia.org

Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt

Paprastai sakome, kad istorija mus moko nekartoti to, kas tarp valstybių ar tautų buvo negatyvaus, priešiško, nesutariančio. Tačiau, kita vertus, kažkada tvyrojusi nesantaika negali būti pagrindu ilgalaikiams blogiems santykiams. Yra viena sąlyga: jei savo klaidas suvokiame, už jas atsiprašome ir taip konstruojame valstybių ateitį.

 

Nuoskaudų šaltinis

Lietuvos ir Lenkijos santykiuose buvo šviesių ir tamsių laikotarpių. Nėra ko slėpti – visais laikais Lenkija Lietuvai buvo tarsi langas į Europą, vienas stiprus ATR kumštis karuose su maskoliais ar mongolais, dabar gi esame strateginiai partneriai tarpvalstybiniuose santykiuose. Šiuo metu mus labiausiai vienija geopolitinės negandos: agresyvi Rusijos politika, jos pradėtas karas Ukrainoje, kylančios grėsmės NATO ir ES pasienyje, ES ir NATO bendrystė.

Natūralu, kad Lietuva ir Lenkija nuolat primena viena kitai jų santykių istoriją, ypač tuos jos laikotarpius, kai viena kitai rodė nepalankumą. Švelniai pasakyta: nepalankumą. Kartais – net agresiją, nepateisinamą norą pažeminti, uzurpuoti, okupuoti. Tokius reiškinius iš Varšuvos pusės įžvelgiame ir 1569 m. sudarytoje Liublino unijoje, ir priimant 1791 m. gegužės 3-osios ATR konstituciją, kuri mūsų neapgynė nuo carinės Rusijos okupacijos, nes turėjo vasališko dokumento bruožų, o svarbiausia – XX a. pradžioje, kai kovose su Pirmajame pasauliniame kare laiminčiais bolševikais lenkai, kurių daugybę mes internavome, ėmė pretenduoti ir į visos Lietuvos žemes, net į pajūrį, kurį susigrąžinome 1923 m.

Štai ir priėjome prie mūsų iki šiol aistras keliančio tarpusavio santykių kertinio akmens – 1920 m. spalio, kai, nustūmę atgal į Rytus Raudonąją armiją, lenkų šovinistai sumanė užimti Rytų Lietuvą, o vėliau aneksuoti ir visą tik prieš pustrečių metų nepriklausomybę paskelbusią valstybę. Tie įvykiai visiems žinomi: Lenkijos valstybės viršininkas Juzefas Pilsudskis, sumanęs atkurti Lietuvos ir Lenkijos valstybę „nuo jūros iki jūros“, pažeidęs tik ką pasirašytą Suvalkų sutartį, pasiuntė į Vilnių Lucjaną Želigovskį, kad šis, remdamasis neva kilusiu sostinės lenkų maištu, užimtų Vilnijos kraštą ir prijungtų prie motininės Lenkijos. Okupacija tęsėsi 19 metų.

Šį kartą mes nekartosime to susipriešinimo smulkmenų, o pabrėšime štai ką: lenkų okupacija tik pratęsė okupuotos Pietryčių Lietuvos ekonominį, socialinį ir kultūrinį nuosmukį, kuris pasireiškia ir šiandien.

Regiono plėtros fondas užstrigo

„Pietryčių Lietuva – Vilniaus, Šalčininkų rajonai – yra atsilikę statistiškai labiau negu kiti Lietuvos regionai, nors esant šalia sostinės to neturėtų būti. Nedarbas – didesnis, nusikalstamumas – didesnis, atlyginimai – mažesni, užsienio investicijos – mažesnės. Vadinasi, kažkas yra netvarkoj“, – 2017-ųjų sausio pradžioje sakė opozicinės Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos Seime narys Paulius Saudargas. Prieš tai gruodį 20-ties Seimo narių iniciatyva buvo registruotas Pietryčių Lietuvos regiono plėtros fondo (PLRPF) įstatymo projektas. Tuomet parlamentas balsų dauguma projektą atmetė. Pagal jį Pietryčių Lietuvos regioną sudarė teritorija, apimanti Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybes, nors 1920 m. atplėštos Lietuvos dalis, vadinamas Vilnijos kraštas, buvo kur kas didesnė.

Beje, tuometinio Seimo komiteto pirmininko Lauryno Kasčiūno teigimu, Vilniuje, Klaipėdoje, Visagine, Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose apklausus 500 tautinių bendrijų atstovų paaiškėjo, kad didelė jų dalis pateisina Krymo aneksiją, palankiai vertina agresyvią Rusijos prezidento Putino politiką. Tyrimo duomenimis, 46 proc. Lietuvos rusų sakė, kad greičiau sutinka arba visiškai sutinka, jog Krymo aneksija buvo teisėtas veiksmas, tą patį tvirtino ir 40,5 proc. Lietuvos lenkų.

Kitaip sakant, buvęs Lenkijos okupuotas kraštas – Pietryčių Lietuvos regionas yra nacionalinio saugumo problema. Prisiminkime, kad apklausa vykdyta 2016 metais, o šis uždelsto veikimo bombos detonatorius tiksi iki šiol: po 8 metų, t.y. šiemet gegužę, įvykę Prezidento rinkimai parodė, kad Putino rėmėjai čia populiarūs ir šiandien…

Dar ir dabar neaišku, kodėl minėtas fondas nebuvo įsteigtas. Tam pasipriešino regiono savivaldybės, kurias kontroliuoja W. Tomaszewskio Lenkų rinkimų akcija. Mat, pinigai į Vilniaus, Šalčininkų regionus patektų ne per savivaldybes, kur valdžia yra vienos partijos rankose, o tiesiai iš valstybės biudžeto. Šiam regionui 2014–2020 m. programoje buvo  numatyta 14 mln. eurų, dar papildomai skirti kitą finansavimą, bet LRA nemačiusi būdų pasipelnyti ir atsakė pritarti šiai idėjai.

Žaizda, kuri žaloja visą organizmą

Fondui steigti Etninių tyrimų instituto mokslininkui pateikė išsamią ekonominės ir socialinės padėties regione analizę. Tiesa, ji apima atkurtos nepriklausomos Lietuvos laikotarpį po Kovo 11 – osios, o ne lenkų okupacijos 19-metį. Išvadose pabrėžiama, kad regiono vystymo infrastruktūrai būtina skirti didesnį dėmesį ir jo ekonominį, socialinį, kultūrinį lygį mėginti suniveliuoti su aukštesniu visos Lietuvos vidurkiu.

O mes bent vienu akies krašteliu pažvelkime į tuos laikus, apie kuriuos daug tyrimų atlikta ir liudininkų pasakojimų pateikta. Šį laikotarpį galima apibrėžti trimis mėnesiais anksčiau – nuo 1920 m. liepos 12 d., kai buvo pasirašyta tais laikais gana pozityvi Lietuvos ir bolševikinės Rusijos savitarpio pagalbos sutartis, iki 1939 m. spalio 10 d. sudarytos Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo sutarties, kai Lietuvai buvo gražinta 6909 kv. km teritorija su 490 tūkst. gyventojų.

Įdomų aspektą paryškino istorikas Ramūnas Alaunis 2018 metais, publikacijoje portale Alkas.lt klausdamas: „Suvalkų krašto ir rytų Lietuvos etninių žemių aneksijos: kur dingo 22,800 kv. km. Lietuvos etninių žemių?“. „Lietuvių tautai išsikovojus atkurtos nepriklausomybės ir valstybingumo pripažinimą tarptautinėmis sutartimis Lietuvai tebuvo pripažinta tik 88,1 tūkst. kv. km. teritorijos. Dabar Lietuva teturi tik apie 65, 300 kv. km. plotą. Tad dar kartą grįžkime į praeitį ir pažiūrėkime, kur dingo apie 22,8 tūkst. kv. km. Lietuvos etninių žemių“, – retoriškai klausė jis.

Čia reikia pridurti, kad Stalino labdara Lietuvai atsigręžė įprasta „tautų vadui“ klasta: jau 1939 m. rudenį ties Lietuvos pasieniu buvo sutelkta 221 tūkst. karių ir karininkų. Dalis jų įžengė į Lietuvą pagal sutarties sąlygas netrukus, kita dalis – 1940 m. birželio 15 d., nesutikdama lietuvių pasipriešinimo, iš viso apie 130-140 tūkst. karių. Pietryčių Lietuvai lenkų okupacija virto sovietine, o vėliau – nacių. Ar galėjo šis regionas vystytis normaliai, kaip visa Lietuva?

Vartau nedidelę žaliais viršeliais Viktoro Biržiškos – vieno iš trijų brolių prieškario Lietuvoje – knygelę „Neužgijusios žaizdos. Atsiminimai iš Vilniaus 1920 – 1922 m.“ (Kaunas, 1936). Joje dar nėra gilesnės viso to laikotarpio analizės, kai okupantai nustekeno užimtą kraštą, bet pateiktas įtikinantis vaizdas, kaip grobikai okupacijos pradžioje represinėmis priemonėmis kenkė lietuviškai spaudai, menkino kultūrą, niekino tikėjimą, persekiojo lietuvių aktyvistus. Antai, skyriuje apie lietuviškų mokyklų Vilniuje padėtį V. Biržiška vaizdžiai demonstruoja, kokį spaudimą naudojo lenkai persekiodami ir suiminėdami lietuvių mokinius ir moksleivius, varydami juos iš patalpų, slopindami lietuviškas gimnazijas Vilniuje, Švenčionyse, mokytojų seminarijose.

Akademikas Zigmas Zinkevičius, tyrinėjęs Lietuvos okupacijų periodu padarytą kalbinę žalą, serijoje „Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos“ pasibaisėjęs rašė, kad „trečdalis Lietuvos su sostine Vilniumi buvo „brolių“ lenkų okupuota ir toliau paspartintais tempais lenkinama. 1939 m. atgavus Vilnių ir dalį okupuoto krašto, susidurta su pasibaisėtinais polonizacijos padariniais“ (Alkas.lt, 2017 03 29).

Grynai ekonomine prasme po okupacijos Pietryčių Lietuvos regionas atrodė apgailėtinai. Atvirai teigiama, kad vadinamasis Vilnijos (Vilniaus) kraštas buvo ekonomiškai atsilikęs agrarinis užkampis. Krašto pramonė rėmėsi daugiausia siaura vietos rinka. Lenkijos valdžia lietuvių ir baltarusių žemes laikė pigios žaliavos ir darbo jėgos šaltiniu. 1920 m. gruodžio 11 d. lenkų įteisintoje „Vidurio Lietuvoje“ paskelbus žemės reformos dekretą, paimti valstybiniai, buvusio Valstiečių banko, Bažnyčios ir kiti konfiskuoti dvarai. Iš 969 Vilniaus krašto dvarų (su daugiau kaip 50 ha ūkiais) 883 priklausė lenkams; jie turėjo 92 proc. visos dvarininkų žemės. Pirmenybę pirkti žemės iš fondo turėjo Lenkijos kariai. Taip siekta kraštą kolonizuoti.

***

Tam tikras Pietryčių Lietuvos atsilikimas nuo bendros valstybės plėtros suponuoja ir visuomeninius politinius reiškinius. Skausmingiausias Lietuvai buvo 9-ojo dešimtmečio pradžios Vilnijos lenkų radikalų judėjimas, siekiant sukurti autonomiją ir ketinant šauktis M. Gorbačiovo prezidentinio valdymo. Varšuvos „kresų“ politikos recidyvų pasitaiko ir šiandien. Taip lyg tolimas istorijos aidas atsišaukia per šimtmečius neslopstančios lenkų pretenzijos atgaivinti Lietuvos žemėje gimusio ir ją svajojusio uzurpuoti generolo J. Pilsudskio šūkis „nuo jūros iki jūros“. Ši pretenzija vis dar randa gerą dirvą Pietryčių Lietuvos žemėje.