Tokia skaudi ir netikėta ši mirtis,
To sopulio niekam neišmatuoti.

Mirtis – tai slenkstis, bet ne pabaiga,
Brangiausi žmonės eina ir palieka…
Tačiau nuo jų nusidriekia šviesa,
Ir atminty gyvi išlieka.

 

Lietuvos edukologijos universiteto Alumnų draugiją sukrėtė liūdna žinia. Gaisro metu žuvo bendruomenės narė, ilgametė buvusi Lietuvos edukologijos universiteto istorijos fakulteto dekanato darbuotoja Zita Marcinkevičienė (1933-05-31 – 2024-08-14) ir kartu ją gelbėdamas žuvo jos vyras, profesorius, ilgametis Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos vadovas Juozas Marcinkevičius (1931-06-11 – 2024-08-14).      

Netekome mūsų nuostabios, puikios, šaunios, kolegės Zitos Marcinkevičienės. Velionė gimė 1931 metų gegužės 31 dieną, Kudirkos Naumiestyje. Kolegos velionę Zitą ir jos vyrą Juozą – Marcinkevčius prisimena – Alumnė, ilgametė istorijos fakulteto ir universiteto darbuotoja Albina Spadavičiūtė – „ponia Zita buvo nuostabi kolegė. Su ja per 20 bendro darbo metų niekada neturėjome jokių konfliktų, tai taktiška, elegantiška, mokėjusi išklausyti ir patarti, mylima kolegų ir studentų. Rūpestinga, draugiška, visada buvo malonu užeiti į dekanatą padiskutuoti įvairiomis temomis. Labai gaila, kad netekome ponios Zitos.“

Alumnas, filologas, profesorius, mokslų daktaras Linas Selmistraitis – „mano teta ir dėdė Zita ir Juozas Marcinkevičiai buvo nepaprastos inteligencijos žmonės. Visada žavėjo jų, kaip sutuoktinių santykis vienų su kitu – didžiulė pagarba, savitarpio pagalba, begalinis dėmesys. Jie labai mylėjo savo artimuosius ir draugus, kviesdavo į svečius, į gimtadienius, suburdami įdomiems ir prasmingiems pokalbiams. Atmintyje išliks jų šviesus, taurus ir dvasingumu persmelktas prisiminimas.“

Alumnė, istorikė, profesorė, mokslų daktarė  Vida Pūkienė – „nuostabūs žmonės buvo. Visada patars, užjaus, paguos. Ponią Zitą prisiminsiu kaip kolegę, su kuria galėjau pasikalbėti, kaip su mama. Ilsėkis ramybėje, ponia Zita.“

Su giliu liūdesiu ir pagarba palydime mūsų brangią Zitą ir jos vyrą profesorių Juozą – Marcinkevčius. Sunku susitaikyti ir suvokti, kad per kelias tragiškas akimirkas prarandi būtį šio gyvenimo kelyje…Reiškiame ir nuoširdžią užuojautą velionių šeimai, artimiesiems, kolegoms, studentams ir visiems juos pažinojusiems. Tebus lengva Lietuvos žemelė, kurią jie taip mylėjo ir brangino, o jų nuveikti darbai bus paminklas ateities kartoms.

Lietuvos edukologijos universiteto Alumnų draugija