Juodkrantės folkloro festivalio „Pūsk, vėjuži!“ akimirka. Organizatorių nuotr.

Nida turi Tomą Maną, o Juodkrantė – čia gimusį Martyną Liudviką Rėzą. Iš smėliu užpustyto Kuršių nerijos Karvaičių kaimo kilęs lietuvių kalbos puoselėtojas į istoriją įėjo kaip vienas iš modernios Lietuvos kultūros ramsčių. Lietuviams jis paliko Donelaičio „Metus“, rinko liaudies dainas, vertė ir lietuvių kalba leido Bibliją. Kuršių nerijai Rėza tapo svarbus buvusios Rytų Prūsijos regiono antropologas, savo poetinėje kūryboje užfiksavęs nykstančių tautų pasaulį.

Rugpjūčio 23 d. Juodkrantės folkloro festivalyje „Pūsk, vėjuži!“ bus pristatomas neseniai išleistas Liudviko Rėzos eilėraščių rinkinys „Prutena“. „Rėza buvo tam tikrame kultūros šešėlyje, nes iki šiol nelabai suvokėme, koks jis mums reikalingas ir svarbus, – sako knygos leidybą inicijavęs Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto centro vadovas Gytis Vaškelis. – Labai svarbu, kad po dviejų šimtų metų iš vokiečių kalbos tuos eilėraščius išsivertėme. Juos jautriai ir poetiškai išvertė poetas Antanas A. Jonynas, todėl šiandien turime dviejų poetų poeziją.“

Liudvikas Rėza dalyvauja Europai svarbiuose istoriniuose siužetuose, atsiduria šalia gerai žinomų vardų, tokių kaip Imanuelis Kantas, Johanas Volfgangas Giotė ar būsimasis Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas IV. „Kur XIX a. bedursi į Mažosios Lietuvos literatūrą, pataikysi į Rėzą. Jis buvo visur“, – istorinės asmenybės svarbą pabrėžia ir rėzininke save vadinanti senosios lietuvių literatūros tyrėja dr. Liucija Citavičiūtė. Tad kuo gi šiandien Rėza mums gali būti įdomus?

Pietūs su Kantu, Giotės recenzija ir masonystė

„Man Rėza atrodo labai įvairiapusis, šiuolaikiškas, pasaulio žmogus, – sako jo kūrybinį palikimą daug metų tyrinėjanti dr. L. Citavičiūtė: – Jis nebijojo ir nevengė abejoti. Visiškai ignoravo tautų karinę galią, teigdamas, kad tautos matuojamos ne galia, o kultūra.“ Mokslininkės teigimu, Rėza turėjo vizionieriškų idėjų, kurios vėliau išsipildė. Viena tokių idėjų – Vokietijos suvienijimas. „Rėza gretindavo kultūras, religijas nei vienos neišskirdamas, norėjo matyti ir suvienytą krikščionybę“, – įsitikinusi tyrėja.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos archyve pirmieji dainų užrašymai yra iš 1800-ųjų. Tai tie patys metai, kuriais lietuvių liaudies dainas renka ir kaupia Rėza. Dainos nėra tik lietuviškos, tai – pajūrio, pamario dainos. Rėza fiksuoja ir kuršių, ir latvių  dainas, kurias vėliau verčia į vokiečių ir išleidžia dvejomis kalbomis. Plataus akiračio intelektualo atkaklumas nuvedė jį net iki Giotės. Žinomas rašytojas apie Rėzos sudarytą lietuvių dainų rinkinį parašė recenziją.

„Rėza buvo pakankamai užsispyręs ir kaip galėdamas stengėsi, kad bičiulis, pažinojęs Giotę, juos suvestų. Jis tikėjosi dviejų dalykų. Pirma, kad Giotė rekomenduos vokiečių leidėjui jo lietuvių liaudies dainų knygą ir taip ją bus pigiau išleisti. Antra, norėjo, kad Giotė nuoširdžiai įvertintų lietuvių dainas. Jis, galima sakyti, visą laiką gana griežtai stūmė lietuvybę. Kadangi žinojo, jog Giotė domisi Prūsija, galvojo, kad per didžiuosius žmones tos lietuvių dainos ims ir paplis plačiau, ne tik Prūsijoje“, – teigia dr. L. Citavičiūtė.

Anot istorikų, yra pagrindo teigti, kad Liudvikas Rėza pietaudavo su Imanueliu Kantu bei sutikdavo jį svarbių intelektualų diskusijose. Studijuodamas Karaliaučiaus universitete Rėza lankė Kanto paskaitas, rašė disertaciją, kurioje diskutavo su Kanto teiginiu apie šventąsias knygas. Vėliau, tapęs universiteto rektoriumi ir dekanu, pagal savo statusą priklausė iškilių asmenybių ratui. „Kantui mirus, Rėza parašė labai rimtą jam skirtą eilėraštį. Juos jungė dvasinis bendrumas, polinkis į mąstymą, norą suprasti, pažinti pasaulį“, – sako dr. L. Citavičiūtė.

Ryškų pėdsaką Rėzos veikloje įspaudė ir ilgametė narystė masonų draugijoje. Jis buvo aukščiausią meistro pakopą pasiekęs masonas. Masonų nuostatos atitiko Rėzos gyvenimo principus. Dorybe siekti aukščiausio gėrio – toks buvo lietuvių kalbos gynėjo gyvenimo leitmotyvas ir esminis principas. Dr. Kotryna Rekašiūtė savo disertacijoje įrodė, kad masonų idėjos skatino ir pačią lietuvybę.

Prūsijos princas įkalbėjo Rėzą išleisti savo poeziją

Trisdešimt metų viename svarbiausių Europos universitetų lietuvių kalbos seminarui vadovavęs Rėza parengė nemažai lietuvių kalbos specialistų ir kunigų. Jis buvo vienintelis profesorius tuo metu Karaliaučiuje kalbėjęs lietuviškai. Vokiečių inteligentų rate plačiai žinomas mokslininkas Rėza niekada nepamiršo Kuršių nerijos ir lietuviškos aplinkos. „Ką jis iš savo tos Karvaičių pirkelės išsinešė, tuos lietuvių papročius, visa tai bandė įtvirtinti, apginti valstybiniu mastu. Tikrai mums tokio žmogaus reikėtų ir šiandien“, – sako dr. L. Citavičiūtė.

Rėza nuolat domėjosi, kur galima surasti žmonių, kuriuos galėtų nukreipti į lietuvių kalbos barus. „Kai Lietuvoje lietuvių kalba sunkiai funkcionuoja, Mažoji Lietuva ir Karaliaučiaus universitetas tampa savotišku lietuvių kalbos apendiksu, kur lietuvių kalba ne tik saugoma, bet vystoma. Per Nemuną į Lietuvą vėliau ji grįžta gyvu lietuvišku žodžiu ir spausdintomis lietuviškomis knygomis. Gal tik dėl to mes šiandien ir šnekame lietuviškai“, – svarsto G. Vaškelis. „Jis labai aktyviai susirašinėjo su žmonėmis provincijoje. Net sunku įsivaizduoti, kad Karaliaučiaus profesorius Pilupėnų kaimo vargonininkui pats siunčia dainų rinkinį, Donelaičio „Metus“, laiškuose leidžiasi į diskusijas“, – sako dr. L. Citavičiūtė.

Kita intensyvi ir įdomi Rėzos gyvenimo linija – karo kapeliono pareigos. Jam teko būti aktyviu dalyviu karuose su Napoleonu ir penkerius metus trukusioje Prūsijos okupacijoje. Rėza lydėjo prūsų armiją nuo Karaliaučiaus iki Paryžiaus bei parašė ne vieną žinomą karo dainą. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas IV iki pakilimo į sostą artimai bendravo su Rėza.

„Sosto paveldėtojas prikalbino Rėzą išleisti antrąjį poezijos tomelį. Aš spėju, nors nėra įrodymo, kad Rėza galėjo būti jo namų mokytojas, kadangi pagal amžių ir jo statusą taip išeitų. Princas tikrai mylėjo lietuvius. Per karą su prancūzais kartu su karališka šeima jis buvo pabėgęs į Klaipėdos kraštą. 1840 metais, kai tapo karaliumi, Rėza mirė. Tai būtų buvęs galingas tandemas, kuris lietuvybei tikrai būtų davęs naudos“, – sako dr. L. Citavičiūtė.

„Prutena“ – poezija, kaip antropologinė medžiaga apie Kuršių nerijos senuosius gyventojus

Rytprūsių kraštas buvo sunaikintas po antro pasaulinio karo per dešimtmetį. Lietuviškoji jo dalis taip pat. Nyko jis jau Rėzos laikais, iš istorijos į užmarštį buvo išstumtos pajūrio prūsų, kuršių, sembų gentys. Eilėraščių knygoje „Prutena“ matyti to laikmečio mozaika. Pruthenia yra lotyniška seniausia Prūsijos vardo forma, Prutena – jos baltiškasis variantas. Skaitydami Rėzos poeziją į šį pasaulį dar galime pažvelgti jo akimis.

„Žmonės truputį bijo, kad Rėza – toks senas ir sustingęs teologas, – sako Gytis Vaškelis. – Bet šiuose eilėraščiuose yra daug jausmo, gero etnografinio skonio, įpinami legendų, mitų, ritualų siužetai. Rėza fiksuoja mirštančius papročius nueinančiame laike. Tai nėra rafinuotai sudėtinga poezija, bet giliai jo išjaustas krašto atminimo fiksavimas. Man įdomiausias – mitologinis sluoksnis. Knygos iliustratorė Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė savo iliustracijose labai gražiai jį išeksponuoja. Beje, studijų metais etnografiniame ansamblyje ji dainavo būtent Rėzos dainas.“

1797-aisiais, kai Rėza buvo studentas, smėlis baigė užpustyti gimtuosius Karvaičius. Jam augant užpustymo grėsmė jau tvyrojo. „Prutenoje“ fiksuojama sudėtinga to meto žvejų buitis. „Mes romantiškai įsivaizduojame save prie šiltos jūros. O juk jie traukia valtis nuo marių iki jūros, žvejoja ir kai vanduo ledinis, ir kada siaučia audros. Žmonės, kurie ten gyveno, iš žemyno plukdydavosi viską, net šieno prikrautas valtis – pievų nebuvo, o karvės ir arkliai turėjo kažką ėsti“, – pasakoja G. Vaškelis.

Vokiečiams Rėza nebuvo svarbus poetas, nes tuo metu rašė Giotė. Mums „Prutenos“ eilėraščiai svarbūs pažintine prasme. „Per juos galime pažinti visą kraštą su įvairiataučiais žmonėmis. Man atrodo, tas poetinis fiksavimas yra labiausiai autentiškas. Jo nieks neįtakoja, jis dažnai būna gilesnis ir įdomesnis. Tas jautrus, subtilus žmogus, detalėse pamato žymiai daugiau nei galime pamatyti iš batalinių didžiųjų istorinių procesų. Tuo jis svarbus šiandieniniam Kuršių nerijos žmogui, jo tapatybei nustatyti“, – sako G. Vaškelis.

Apie Liudviką Rėzą kuriama grafinė novelė

Rėza išsaugojo ir pirmą kartą 1818 metais išleido Donelaičio „Metus“. Čia yra mūsų lietuviškos literatūros pradžia, ir tai – bene plačiausiai apie šią asmenybę žinomas faktas. Originalūs „Metų“ rankraščiai ir nuorašai į Lietuvą buvo parvežti tik po antrojo pasaulinio karo akademikų surengtos ekspedicijos, kurioje jie eidami paskui frontą rankraščius ir knygas tiesiogine prasme rinko iš po karo griuvėsių.

„Antanas Baranauskas, Maironis yra liudiję, kad nebūtų pradėję rašyti lietuviškai, jei ne Donelaičio „Metai“. Per juos mes ateiname į modernią Lietuvą ir Rėza yra tas, kuris mums Donelaitį perduoda. Šie rankraščiai galėjo žūti, galėjo būti užmesti. „Metai“ tikrai nėra idilinė poema apie žemės ūkį, tai – žmogaus pokalbis su Dievu, kuriame jis sprendžia būties klausimus. Šiandien žinome, kad Rėza kiek trumpino poemos tekstą, diplomatiškai praleisdamas vietas, kurios tuomet būtų kėlusios nereikalingų diskusijų“, – teigia G. Vaškelis.

Kalba, kaip tautos skiriamasis bruožas, atsiranda tik modernioje valstybėje XIX a. pab. Būdamas Prūsijos piliečiu ir kalbėdamas vokiškai Rėza kartu buvo ir lietuvis. Kraštą nuo dabartinio Gdansko iki Klaipėdos jis matė vientisą. Anot dr. L. Citavičiūtės, intelektualinė jo pusė buvo vokiška, o prigimtinė – lietuviška. „Jo lietuviškoji dvasia, man atrodo, visada buvo stipresnė už šaltą vokišką protestantišką pusę“, – sako tyrėja.

Šiuo metu Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas rengia dar keletą knygų, susijusių su Liudviku Rėza ir jo artėjančiu 250 metų jubiliejumi 2026 metais. Įpusėtas jau septinto Rėzos Raštų tomo (poezijos) rengimas, iki metų galo turi pasirodyti jo skelbtų Dainų naujas leidimas. Apie jaunąjį Liudviką Rėzą kuriama ir grafinė novelė, kuriai iliustracijas piešia Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė.

„Labai nedaug yra autentiškos biografinės jaunystės medžiagos, bet norime papasakoti našlaičio berniuko iš Karvaičių kaimo istoriją, kuris po sunkių vaikystės patyrimų, būdamas penkiolikos atsiranda Karaliaučiuje ir visomis jėgomis siekia mokslo. Tikiuosi, kad kitais metais knyga pasirodys. Dar sovietmečiu Albinas Jovaišas apie Rėzą parašė kruopščiai parengtą  monografiją, ji kol kas – vienintelė. Reiktų, kad kažkas imtųsi naujos, nes dabar matosi, kokio masto tai buvo žmogus. Mums vis atrodo, kad jis – vokiškos drausmės intelektualas, o iš tikrųjų tai intensyvų dvasinį gyvenimą nugyvenęs žmogus“, – sako G. Vaškelis.

Daugiau apie Martyną Liudviką Rėzą galima bus išgirsti Juodkrantės festivalyje „Pūsk, vėjuži!“. Rugpjūčio 23 dieną 18 val. Liudviko Rėzos kultūros centre apie eilėraščių rinkinį „Prutena“ pasakos būrys profesionalų: dr. Aurelija Mykolaitytė, dr. Liucija Citavičiūtė, vertėjas Antanas A. Jonynas, iliustruotoja Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė, LLTI leidybos centro vadovas Gytis Vaškelis, poeziją iš knygos skaitys kunigas Jonas Liorančas.

Parengė Monika Augustaitytė

Festivalio rengėjas – Liudviko Rėzos kultūros centras

Projektą finansuoja – Lietuvos kultūros taryba