Lietuvos Fizinio Lavinimosi Sąjungos krepšinio komandos žaidėjai Kauno Vytauto parke. S. Darius – viduryje. 1923 m.
Justina Nenortaitė, Vytauto Didžiojo karo muziejaus muziejininkė, Kaunas, www.voruta.lt
Steponas Darius bandė sudominti lietuvius Amerikoje pamėgtu beisbolu, jau pirmame žurnalo „Sportas“ numeryje apie jį parašė straipsnį, tačiau ši sporto šaka Lietuvoje taip ir neprigijo. S. Darius pasirūpino, kad iš Amerikos būtų atgabenta reikalinga įranga: lazdos, pirštinės, kamuoliukai. Būtent įranga sukėlė nemažą susidomėjimą ir nuostabą jau pirmųjų varžybų metu, kai „Lietuvos sporte“ buvo aprašytos pirmojo šalyje beisbolo čempionato varžybos tarp S. Dariaus suburtų LFLS ir „Aviacijos“ komandų.
„Lietuvos sportas“ rašė: „labiausiai buvo nauja tai patys beisbolininkų kostiumai, skiriantys nuo visų kitų sporto šakų kostiumų savo ypatingu kirpimu. Žaislo būdas ir kostiumai nejučiomis sukelia mintis apie indijonus ir Indija, iš kur šis žaislas ir yra kilęs“, išties tai buvo neįprastas reginys to meto žmonėms. S. Darius dėjo dideles pastangas, kad beisbolas Lietuvoje rastų vietą ir taptų ne ką mažiau populiarus nei krepšinis ar futbolas. Praėjus metams po pirmojo šalies čempionato, S. Dariaus pastangomis buvo suorganizuotos ir pirmos tarptautinės rungtynės su Estijos beisbolininkais. Lietuviai pasirodė puikiai ir 3 kartus nugalėjo estus. Naujo, lietuvio akiai neįprasto žaidimo taisyklės ir aprašymas nugulė į dar vieną S. Dariaus išleistą knygelę „Beisbolo žaidimas“. Steponas ją rašė dažnai vėlyvais vakarais, pasilikęs mokymų klasėje braižė schemas, formulavo taisykles. Dar po metų, 1925 m., S. Darius įkūrė Beisbolo lygą, teigė, kad tai „žaidimas, lavinantis ne tik kūną, bet ir protą“. Deja, beisbolas Lietuvoje netapo populiarus, nors ir šiuo metu galime rasti Dariaus paliktą pėdsaką – Kaune egzistuoja beisbolo klubas „Lituanica“.
Taip pat skaitykite
Pirmos bokso rungtynės Lietuvoje įvyko 1919 m., tačiau oficialios varžybos – 1923 m. Į sunkiosios atletikos programą buvo įtrauktas boksas, varžybas organizavo Lietuvos dviratininkų sąjunga, nugalėjo Vladas Byla, o teisėjavo S. Darius. Amerikoje S. Darius buvo pramokęs boksuotis, todėl ir Lietuvoje mokė kitus šio sporto subtilybių. Kaip ir beisbolo, taip ir bokso inventorių S. Dariui atsiuntė draugai iš Amerikos, taip S. Darius su boksu supažindino savo tarnybos draugus. Šachmatų ir teniso gerbėjas Jurgis Dobkevičius taip pat išbandė savo rankų miklumą. Steponas Jurgiui nuolat kartojo, kad „greita reakcija lakūnui būtinybė, o boksas būtent tą ir ugdo“. Nors S. Dariui pritrūko laiko treniruotis pačiam, jis pasižymėjo kaip labai geras bokso treneris: jo treniruoti sportininkai tapo Lietuvos čempionais, Juozas Vinča 1928 m. olimpinėse žaidynėse buvo tarp 8 geriausių boksininkų. S. Darius buvo tas žmogus, kuris J. Vinčą paskatino pakeisti sporto šaką, J. Vinča buvo sunkumų kilnotojas. Sąrašas viena pavarde neužsibaigė, tarp S. Dariaus treniruotų boksininkų – V. Tarvydas, J. Kudirka, R. Kazokas.
Žiemos oras, apsnigtos ar užšalusios aikštelės vertė laikinai atidėti krepšinio, futbolo ar beisbolo treniruotes, tačiau buvo galima slidinėti, čiuožti, žaisti ledo ritulį. S. Dariui oro sąlygos nebuvo kliūtis: keičiasi metų laikas, keičiasi ir sporto šakos. Lakūnai čiuožyklą buvo įsirengę šalia Aviacijos karininkų ramovės. S. Darius lakūnus mokė, kaip pasigaminti slides, tad ne tik pačiūžomis lakūnai raižė ledą, bet ir nuo Fredos šlaitų leidosi slidėmis. Steponas drąsindavo draugus sakydamas, kad „lėktuvą sunkiau nuleisti ant žemės švelniai nei su slidėmis nuo šlaito nučiuožti“. Darius, kai leisdavo oro sąlygos, vakarais, labai mėgo čiuožinėti pačiūžomis, dėl to buvo net pleuritu susirgęs. Šio pomėgio vedamas suorganizavo pirmąsias greitojo čiuožimo varžybas, vadinamas pačiūžų bėgimu. Šiose varžybose S. Darius tapo Lietuvos 500 m, 3000 m ir 5000 m distancijų rekordininku. Vėliau rekordai buvo pagerinti tik 1928 m. jo draugo K. Buloto. Dar viena komandinė sporto šaka, kurios ėmėsi S. Darius, – ledo ritulys. Draugus, bendraminčius pirmiausia išmokė žaisti „bandi“, žaidimą panašų į ledo ritulį tik su futbolo elementais, žaidžiamą su sviediniu, o ne su guminiu rituliu. 1922 m. buvo surengtos pirmosios ledo ritulio varžybos, o dar po 4 metų – Lietuvos čempionatas, jame dalyvavo 4 komandos. Nugalėtoja tapo S. Dariaus atstovauta LFLS komanda. Abiem minėtoms sporto šakoms daug įtakos turėjo orai. Šiltos žiemos kiek sunkino šių sporto šakų organizavimą Lietuvoje.
1921 m. S. Darius pirmajame Lietuvos lengvosios atletikos čempionate ietį numetė 34,40 m. ir užėmė 2-ąją vietą. Tokios varžybos Lietuvoje vyko pirmą kartą, ant Vytauto kalno. Žiūrovams tai buvo ypač nepatogi vieta. Kaip skelbė to meto laikraščiai, „iš visur ją, vargšę publiką „prašo pasitraukti“; čia, girdi, bėgs, čia – šoks, o tu dėkis, kur tinkamas. Sunku ką dėl to kaltinti, kadangi Vytauto kalnas nepatogi sportui vieta“. Dvi dienas trukusiose varžybose, 39 dalyviai (tik vyrai) iš įvairių Europos šalių rungėsi mesdami ietį, diską, bėgdami, stumdami rutulį ar šokdami į tolį. S. Darius ruošdamas stadiono projektą pagalvojo ir apie šias sporto šakas, stadione turėjo atsirasti bėgimo takai, o pagal poreikį būtų galima rengti ir kitas rungtis.
S. Darius dažnai kartodavo „turiu vieną ambiciją … sportą“. Steponas buvo universalus sportininkas, organizatorius, treneris, teisėjas. Stengėsi suvienyti visus sporto mylėtojus, kuo daugiau žmonių sudominti sportu, norėjo, kad neretus pasisėdėjimus prie kortų stalo (kas buvo būdinga tuo laiku) pakeistų aktyvus laisvalaikis. Prisidėjo S. Darius ir prie ne vienos sporto organizacijos kūrimo ir vystymo, buvo vienas iš laikraščio „Sportas“ steigėjų, rašė straipsnius apie sportą ir kituose leidiniuose. S. Darius buvo vienas didžiausių sporto entuziastų Lietuvoje, visą savo gyvenimą buvo paskyręs aviacijai ir sportui.
Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių nuotraukos.
Atsakyti