Asociatyvi Freepik nuotr.

Ovidijus Pikselis, www.voruta.lt

Mintys protingos ateina tada,

Kai kvailystės jau padarytos,

Kai taisyti jaunystės klaidas –

Šaukštai po pietų, brolyti.

Dejuoki tada nedejavęs,

Graužki nagus negraužęs, –

Laiko niekas nėra atgavęs

To, ką iššvaistė apmaudžiai.

Gal pasakėčioj sektų moralas,

Kaip brangų laiką tausoti,

Bet niekadėjai daužos bokalais

Ir nevalioja patys sustoti.

Jeigu senovėj, tai gautų botago,

Šiandien – aplink demokratija,

Ji ir iš tinginio daro nabagą,

Švelniai žodeliais „patvatyja”.

Prisiauginom pulkus niekadėjų,

Nosis smartfonuos susmeigusių.

Kaip gydyt, gal kartais girdėjote

Vargšus nuo feisbuko apsvaigusius?