E. Šuklinskienės pirštininė lėlė
Prof. dr. Remigijus Venckus, VILNIUS TECH – Vilniaus Gedimino technikos universitetas, www.voruta.lt
Straipsnio pretekstas.
Meno kūryba mus nuolatos lydi kasdienybėje. Retai susimąstome, kiek meno yra kasdieniuose daiktuose. Be meno, kaip estetinio pasigėrėjimo, praktiškai negalime gyventi. Menas mus moko net buities daiktuose įžvelgti grožį. Ne paveikslinė, puošiančioji meno paskirtis yra vadinama taikomąja daile / taikomuoju menu. Kartais šios kūrybos sričiai nepelnytai skiriama mažiau dėmesio. Tačiau mano dėmesį patraukė unikali dailininkė Erikos Šuklinskienės pirštininių lėlių kūryba. Apie jos sukurtus unikalius kūrinius ir yra šis straipsnis.
Biografijos ekskursai.
Erika Šuklinskienė yra Kaune gimusi (1977 m.) ir gyvenanti kūrėja. 1994 m. studijavo Taikomosios dailės mokykloje, interjero apipavidalinimą. 2024 m. Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre įgijo socialinio darbuotojo padėjėjo profesiją[1].
Nuo 2009 metų E. Šuklinskienė dirba „Drakoniuko“ teatre. Kuria dekoracijas, scenines uždangas, kostiumus, rašo spektaklių scenarijus. Taip pat ji kuria ir dainas. Menininkė yra 11-os spektaklių sceninio apipavidalinimo bei kostiumų autorė. Ji taip pat sukūrė daugiau nei 20 personažų[2].
Paminėtini išskirtiniai vaidmenys spektakliuose, kuriuos E. Šuklinskienė sukūrė „Drakoniuko“ teatre: „Skruzdėlytės tauškalytės nuotykiai“ (2009 m., taip pat sukurtas scenarijus), „Robinzono Kruzo nuotykiai negyvenamoje saloje“ (2011 m.), „Vabalo Džojaus nuotykiai“ (2012 m.), „Kurmio Zigmo kelionė aplink pasaulį“ (2014 m.), „Žvaigždės pelėdoms“ (2016 m.), „Seno rakto istorija“ (2021 m.)[3].
2019 m. E. Šuklinskienė įkūrė savo gaminių liniją – „Pirštininės lėlės“. Apie tai, kaip ji gamina lėles, autorė dalinasi nuoširdžiomis savirefleksinėmis įžvalgomis: „rankų darbo lėlės pagamintos siekiant stiprinti suaugusio ir vaiko tarpusavio ryšį, žaidžiant ir bendraujant atskleisti vaiko emocinę būseną, požiūrį į aplinką. Su šiomis lėlytėmis lavinamas judesys, aiškus žodžių tarimas, […] balso keitimo galimybės, fantazija […], charakterio pažinimas ir perteikimas. Žinau, kad mano pirštininės lėlės padeda vaikams mokytis valyti dantukus, suvalgyti pietų porciją, atvirai papasakoti savo išgyvenimus. Net dvimečiai vaikai sugeba atrasti personažo ar pavaizduoto gyvūnėlio charakterį. […] Mano gamybos pirštinines lėles įsigyja su vaikais dirbantys psichologai, kurie jas naudoja terapiniuose užsiėmimuose. Taip pat lėlytes naudoja ir logopedai, lėlės padeda atsipalaiduoti ir priimti informaciją“[4].
2019 metais E. Šuklinskienė pradėjo dirbti vaikų globos namuose, kur ji veda dramos teatro užsiėmimus vaikams. Apie tai autorė ir dalinasi savo asmenine patirtimi: „kartu su vaikais kuriame ir vaidiname vaikiškus spektaklius, statome šokius, improvizuojame, žaidžiame žaidimus, kartu minime Lietuvos valstybines šventes. Per mano vedamus užsiėmimus vaikai mokosi reikšti emocijas, jas pažinti, gerinami tarpusavio bendravimo įgūdžiai […]“[5].
2020-aisiais metais prasidėjus Covid-19 infekcijos pandemijai E. Šuklinskienė sukūrė veido kaukių – gyvūnėlių kolekciją, kuri sėkmingai buvo demonstruojama Lietuvos miestų bibliotekose. Kelmės Krašto muziejui autorė taip pat sukūrė XVIII amžiaus personažus pjesei „Kaukai“. Jos sukurtas pirštinines lėles edukacijai vesti įsigijo Kauno Maironio vaikų literatūros skyrius[6].
2019 – 2024 m. E. Šuklinskienė surengė 32 pirštininių lėlių parodas Lietuvos miestų ir miestelių bibliotekose bei muziejuose. 2021 m. kūrėja išleido autorinę lavinančių eilėraščių vaikams knygą „Mes gyvi“[7].
Kūrinių analizė ir interpretacija.
Peržiūrėjus E. Šuklinskienė kūrybą ir gerai ją apmąsčius verta paminėti, kad dažnai taikomoji dailė yra nuvertinama. Į ją žvelgiama kaip vaizduojamosios dailės mažesniąją ir gerokai menkiau įtakingą seserį. Tačiau taikomoji dailė taip pat gali pamaitinti ir vaizduojamąją. Ši mintis išplaukia iš Daved’o Barry ir Stefan’o Meisiek’o svarstymų apie tai, kad taikomoji dailė dažnai yra laikoma mažesnės vertės dėl savo orientacijos į praktinius tikslus. Vis tik ji taip pat gali būti šaltinis, iš kurio kyla emocinės ir kognityvinės naujovės – būtent tai, kas yra vertinama tikrajame mene (t. y. vaizduojamojoje dailėje)[8]. Remiantis minimais autoriais, o taip pat mintyse turint E. Šuklinskienės kūrybą, galima teigti, kad tai, kas jungia meną su amatu, yra estetinė galia, slypinti jų abiejų sąveikoje.
Remiantis Joshua A. Wilt’u ir kitais autoriais galima pastebėti, kad tiek kūrėjo (šiuo atveju E. Šuklinskienės), tiek meno vartotojo estetinis įsitraukimas atspindi motyvacines, emocines ir kognityvines sąveikas su menu[9]; pavyzdžiui, nuostaba, patirta stebint (arba net kuriant) kūrinį, gali būti vertinama kaip paprasčiausia estetinio įsitraukimo forma. Maža to, E. Šuklinskienės atvejis rodo, kad domėjimasis menu yra ilgalaikis įsitraukimas į meno praktiką (t. y. pirštininių lėlių kūrimą), kuris pasireiškia net per kūrybą kaip mokymąsi, kūrybą kaip mąstymą apie meną arba kūrybą kaip meno vartojimą.
E. Šuklinskienės kuriamos pirštininės lėlės ir anksčiau šiame tekste pateiktos autorinės savirefleksijos rodo, kad kūrėjai taikomosios dailės įgyvendinimo procesai padeda jaustis laimingai. Anot Carolyn’os E. Adams-Price ir Bernard’o A. Steinman’o, kūrybinė taikomoji veikla padeda, ypatingai moterims, išlaikyti generatyvinę tapatybę, kuri pranoksta tą, kurią jos įgauna augindamos savo vaikus. Dažnai amatas padeda save išreikšti ir išlaikyti gana intymų ryšį su kitais meno kūrėjais bei pasauliu[10]. Taigi, kūryba teikia psichologinės naudos, siejasi su meditacija, o taikomoji dailė atrodo turinti dvasinį komponentą.
Galima teigti, kad E. Šuklinskienės teatrinių pirštininių lėlių kūryba veda meninio tyrimo link. T. y. pasitelkus personažus ir teatrą galima padėti vaikams ir jaunimui suvokti net su tapatybe susijusius klausumus. Apie tai svarsto Anna L. Mullany ir teigia, kad teatro elementų, tokių kaip meniškai sukurtų lėlių taikymas švietimo ir sveikatos srityse, plečia ne tik individualios, bet ir visuomeninės gerovės suvokimą. Per meną ir žaidimą gali būti demaskuojama sveikatos srityje esanti nelygybė ar net struktūriškai visuomenėje įsisenėjusios smurto problemos[11]. Taigi, pirštininės lėlės yra ne tik pramoginė, bet ir interaktyvi priemonė edukacijai ir psichoterapijai. Čia menas atlieka kur kas didesnę funkciją nei tą, kuri įvardijama kaip estetinio pasigėrėjimo objektas. Pirštininės lėlės nėra statiški objektai, jos pačios yra ir procesas, ir proceso sąlyga. Vadinasi, remiantis Jennelle Rosarry C. Centillas ir kitais autoriais galima teigti, kad procesas tampa dialektiniu, kai pirštininės lėlės yra taikomos refleksijoje ir vertybių verifikavime, kai yra susiduriama su abejonėmis, dilema ir skepticizmu savo kultūros kontekste[12].
Suvokiant ir sprendžiant problemas, įprasti pokalbiai ir diskusijos grupėse gali nebūti vaisingi, nes jauni žmonės labai dažnai filtruoja savo atsakymus, atsižvelgdami į pokalbyje dalyvaujančių suaugusių lūkesčius. Tad čia ypatingas pagalbininkas yra išradingai ir meniškai sukurtos E. Šuklinskienės pirštininės lėlės. Jos leidžia be didelio pasirengimo gana greitai improvizuoti; keičiant lėles operatyviai koreguoti ir dialogo kryptį. Tad pirmiausiai tokios lėlės veda prie tam tikro dialoge dalyvaujančiųjų tyrimo, kaip tam tikros terapijos ir psichologinio stebėjimo reiškinio.
Anot Rex LaMore ir kitų autorių, inovatyvūs žmonės (tokie kaip E. Šuklinskienė) nestokoja amato ir meno kūrybos pomėgių, kurie lavina kūrybinį mąstymą ir įsivaizdavimo galimybes[13]. Tokiu būdu vaizduotė yra sužadinama, o tai padeda net plėtoti kitas, gretutines veiklas.
E. Šuklinskienės meniškai išplėtota pirštininės lėlės forma padeda formuoti tam tikras bendruomenes, ar bent jau bendruomeninį jausmą. Tai procesas, kuris tampa kūryba, o lėlės suteikia balsą toms mintims, kurios negali būti įprastai realizuojamos[14]. Pirštininės lėlės ne tik padeda kurti istorijas, bet ir jos pačios atitinka tai, ką galėtume sieti su kultūrine recepcija[15]. T. y. jos atlieka integraciją į bendruomenes. Ypatingai pirštininių lėlių (ir apskritai teatrinių lėlių) meno kūryba aštrina kritinį mastymą kai ji yra paveikta politikos ar istorinių įvykių.
E. Šuklinskienės sukurtos pirštininės lėlės sugestijuoja daugialypę teatro prigimtį, kur viskas, net personažų formos yra sukuriamos ir greitai transformuojamos. Čia pirštininių lėlių transformacijos gimsta iš konflikto ir jo sprendimo, kuris užkoduojamas scenarijaus puslapiuose. Tikriausiai tai lemia pirštininės lėlės, kaip teatrinio objekto orientaciją į skirtumus.
Remiantis Dana P. Rowe ir James’u C. Kaufman’u galima išskirti šešis kūrybos privalumus, kurie vienodai yra galimi diskutuojant tiek apie teatrą apskritai, tiek apie E. Šuklinskienės sukurtas pirštinines lėles. Tai būtų – (1) savęs pažinimas, (2) gydymas-terapija, (3) ryšių su aplinkiniais užmezgimas ir (4) puoselėjimas, (5) dalyvavimo skatinimas ir (6) kūrėjo ženklo palikimas[16].
Pirmiausiai pirštinių lėlių kūrimas, vėliau jų taikymas vaidinimuose, leidžia net pačiai autorei (E. Šuklinskienei) daugiau sužinoti apie save. Taip yra todėl, kad spektaklis savaime siūlo saugią erdvę naratyvo patyrimui. Saugumas suteikiamas visiems dalyviams— nuo scenarijaus autoriaus iki aktorių komandos bei žiūrovų auditorijos[17].
E. Šuklinskienės kūrybos pavydžiai rodo, kad menininkas gali užimti aukščiausią poziciją rinkoje, kai ekonominiuose mainų santykiuose yra suteikiama aukščiausia kokybė, kurią Blaire’as O. Gagnon’as vadina gebėjimu šviesti: „tai yra labiau asmeninė patirtis. […] Tai, ką kurdamas meną duodi ir ką gauni, yra labiau privatu ir intymu nei tiesiog prekiavimas pramoniniais daiktais. […] Menininkas, atsidūręs rinkos lauke, dalyvauja vertės kūrimo procesuose, kurie leidžia jam kilti į viršų vertybių hierarchijoje, susijusioje su kultūrinėmis tapatybėmis, objektų verte ir ekonominiu gyvybingumu“[18]. O štai Rex LaMore ir kitų autorių nuomone, meno kūrybos dalyvavimas asmeniniame gyvenime yra susijęs su didesniu kūrybinio kapitalo lygmeniu, kuris veda lik kokybiškos veiklos komercializavimo[19]. Ilgalaikė tokia patirtis net didina kūrybos potencialą.
Kokybiškai atliktos E. Šuklinskienės pirštininės lėlės priverčia auditoriją galvoti, jausti, tapatintis ir įsivaizduoti. Žmonės gali įsivaizduoti pačius įvairiausius scenarijus ir tokiu būdu net susidurti su kita tikrove, esančia už režisieriaus siūlomo scenarijaus. Pirštininės lėlės gali leisti auditorijai pamatyti alternatyvias pasakojimo apie tikrovę galimybes ir tokiu būdu atitinkamai save keisti.
Literatūra ir šaltiniai
[1] Šuklinskienė, E., (2024). Curriculum Vitae ir susirašinėjimas su R. Venckumi el. paštu, 2024-06-27 – 2024-07-06.
[2] Žr. ten pat.
[3] Žr. ten pat.
[4] Žr. ten pat.
[5] Žr. ten pat.
[6] Žr. ten pat.
[7] Žr. ten pat.
[8] Barry, D., Meisiek, S., (2010). The Art of Leadership and its Fine Art Shadow. Leadership, 6(3), 331–349, pusl. 334 – 335, 339.
[9] Wilt, J. A, et. al., (2024). Aesthetic Dispositions, Aesthetic Engagement, and Meaning in Life. Empirical Studies of the Arts, 1–26, pusl. 4.
[10] Adams-Price, C. E., Steinman, B. A., (2007). Crafts and Generative Expression: a Qualitative Study of the Meaning of Creativity in Women who Make Jewelry in Midlife. Int’l J. Aging and Human Development, 65(4), 315-333, pusl. 324.
[11] Mullany, L. A., (2024). The ACT in Health Activism: Teaching Street Theater to College Students. Pedagogy in Health Promotion: The Scholarship of Teaching and Learning, 10(2) 93–97, pusl. 95.
[12] Centillas. J. R. C., Inocian, R. B., Amper, R, M. B., et. al., (2023). Unveiling the Art and Crafts of Raffia Weaving: A Cultural Theory and Instructional Model Development. Culture & Psychology, 2023, 0(0), 1–34, pusl. 18.
[13] LaMore, Rex., et. al., (2013). Arts and Crafts: Critical to Economic Innovation. Economic Development Quarterly, 27(3), 221–229, pusl. 223.
[14] Plačiau žr., Grandi, L. G. (2022). Theatre as Method: Performance Creation Through Action Research. Action Research, 20(3), 245–260.
[15] Kultūrinė recepcija – tai kurių nors praeities visuomenės socialinių ir kultūrinių formų perėmimas ir pritaikymas vėlesnėje visuomenėje.
[16] Rowe, D. P., Kaufman, J. C. (2023). The Show Must Go On: Functional, Quality, and Possible Needs for Theater and the Creative Arts. Possibility Studies & Society, 1(1-2) 113–117, pusl. 115.
[17] Žr., ten pat.
[18] Gagnon, B. O., (2013). Engendering Status and Value in the Powwow Art Market. Cultural Dynamics, 25(1), 75 –97. pusl. 88, 93.
[19] LaMore, Rex., et. al.,(2013). Arts and Crafts: Critical to Economic Innovation. Economic Development Quarterly, 27(3), 221–229, pusl. 225.
Atsakyti