Jokūbo Lesniskio tarnybos bylos lapas. Olandijos nacionalinis archyvas, archief van de Verenigde Oost-Indische Compagnie, Deel I/I.2.b.4 Scheepssoldijboeken, 5393 Huis te Dieren: Grootboek en journaal, l. 172.

Dr. Mindaugas Šapoka, Lietuvos istorijos institutas, www.voruta.lt

Sparčiai tobulėjančios moderniosios technologijos keičia daugelio profesijų, tarp jų ir istorikų, darbo pobūdį. Dar visai neseniai norint atlikti tyrimą archyvuose reikėdavo daugelį dienų praleisti vartant originalius dokumentus ir informaciją rašyti ranka arba kompiuteriu. Vėliau archyvai leido fotografuoti. Tokias nuotraukas buvo patogu perskaityti namuose. Dar vėliau dauguma valstybių ėmė skaitmeninti savo turimus pirminius istorinius šaltinius. Daugelis archyvų dabar turi dideles nuskaitmeninto turinio duomenų bazes. Tiesa, yra įvairių būdų kaip elgtis su nuskaitmenintu turiniu. Vienos šalys, kaip pavyzdžiui Didžioji Britanija, nuskaitmeninto turinio į atvirą prieigą beveik nepateikia. Norint pasiekti šį turinį universitetai ar bibliotekos turi susimokėti nemažas pinigų sumas. Kitos, kaip pavyzdžiui Olandija ar Lietuva, nuskaitmenintą turinį leidžia pasiekti iš esmės be jokių apribojimų.

Tarp įdomesnių ir Lietuvos istorijai aktualių Vakarų Europos šalių archyvų yra į UNESCO nematerialiojo pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas Olandijos Ost Indijos bendrovės (Vereenigde Oost-Indische Compagnie, sutrumpintai VOC) archyvas. Bendrovė buvo įkurta 1602 m. ir veikė daugiausiai Azijoje iki 1790-ųjų pabaigos. Bendrovės klestėjimo laikas buvo XVII a. Ši bendrovė turėjo padėti Olandijos pirkliams prekiauti Indijos vandenyno pakrantėse. Olandijos Ost Indijos bendrovė buvo savotiška „valstybė valstybėje“. Ji turėjo savo laivyną bei kariuomenę, kuri 1669 m. siekė apie 10 tūkstančių karių. Ji galėjo netgi sudaryti sutartis su kitų šalių valdovais ir savarankiškai valdyti užimtus kraštus bet kuriame krašte į rytus nuo Gerosios Vilties iškyšulio iki Magelano sąsiaurio.

Bendrovės archyvas yra nepaprastai didelis. Jį sudaro maždaug 25 milijonai puslapių dokumentų, kurių dauguma yra iš XVII ir XVIII a. Dokumentai yra susiję su daugelio pasaulio valstybių istorija. Be Olandijos, archyvo dokumentai dar saugomi keliose valstybėse: Pietų Afrikos Respublikoje, Indonezijoje, Šri Lankoje ir Indijoje. Archyvo dokumentai dažniausiai yra rašyti olandų kalba, senuoju raštu, kuris daug kam yra sunkiai įskaitomas. 2022 m. buvo pradėtas šio nuskenuoto archyvo dokumentų automatinis transkribavimas panaudojant dirbtinio intelekto technologijas. Iki 2026 m. planuojama transkribuoti bent 5 milijonus puslapių archyvo dokumentų bei sukurti asmenvardžių, vietovardžių ir dalykinę rodykles, kurios palengvintų istorikų darbą ir informacijos paiešką archyve.

Vis dėlto pirmuosius šio darbo rezultatus galima pamatyti jau dabar. Tarp archyve esančių dokumentų bene įdomiausios yra bendrovės darbuotojų asmens bylos. Jose yra užfiksuota įvairi informacija apie bendrovės darbuotojus: kilmės vieta (ankstesnės tarnybos vieta), priėmimo į bendrovę ir pasitraukimo iš jos laikas, tarnybos vieta bendrovėje, atlyginimas, įvairių kelionių laivu (paprastai į Aziją) datos, laivų pavadinimai. Bendrovės archyvo nepalietė karai ar kitos negandos, tad tarnybos bylos yra visos išlikusios. Jau yra sukurta pirminė duomenų bazė, kuri apima daugiau negu 770 tūkstančių vyrų tarnybos bylų bei daugiau negu 70 tūkstančių moterų tarnybų bylų. Bylos atskleidžia, kad daugiau negu 40 procentų Ost Indijos bendrovės darbuotojų mirė tarnybos vietoje. Darbuotojai daugiausiai tarnaudavo Azijoje, kur mirdavo nuo įvairių užkrečiamųjų ir infekcinių (kaip maliarija) ligų. Tik kas ketvirtam darbuotojui pasisekdavo grįžti gyvam namo.

Panagrinėjus tarnybos bylas matyti, kad bendrovės sėkmė buvo pagrįsta pigia imigrantų į Nyderlandus darbo jėga, visai kaip šiais laikais daugelis valstybių negali išsiversti be pigios ir nekvalifikuotos imigrantų darbo jėgos. Bendrovėje tarnaudavo daugiausiai europiečiai, atvykę iš įvairių šalių: nuo Škotijos šiaurėje iki Viduržemio jūros pietuose, nuo Maskvos rytuose iki Lisabonos vakaruose. Tad visiškai nėra nuostabu, kad tyrinėjant Ost Indijos bendrovės darbuotojų bylas pavyko rasti ir iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilusių asmenų.

Duomenų bazė, kaip minėta, apima šimtus tūkstančių asmenų, o paiešką galima vykdyti pagal pavardes arba kilmės (ankstesnės tarnybos) miestus. Todėl ieškant darbuotojų iš Lietuvos, buvo remtasi šiais kriterijais: 1. Kilmės ar ankstesnės tarnybos vieta nurodytas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestas. Visgi šis kriterijus sukelia problemų. Kadangi bendrovė buvo olandų, o jos raštininkai matyt mokėjo olandų bei vokiečių kalbas, kilmės miestai gali būti užrašyti su klaidomis. Netgi tokie dideli ir garsūs miestai kaip Gdanskas turi keliolika užrašymo variacijų; 2. Kilmės ar ankstesnės tarnybos vieta nurodyta „Lietuva“. Tai gana populiarus asmenų atvykusių iš Lietuvos kilmės vietos įvardijimas. Galima tik daryti prielaidą, kad daugelis Lietuvos miestų olandams buvo negirdėti, todėl šie tiesiog užrašydavo šalį. Bet čia irgi susiduriame su tikrinių vietovardžių užrašymo problema. Pavadinimas „Lietuva“ dabartine olandų kalba rašomas kaip „Litouwen“. Vis dėlto darbuotojų bylose Lietuva buvo užrašyta kaip: Lettauw (?), Lettlauw (?), Lettoije (?), Litou; Litouw in de oostzee; Litouw; Littau; Littauw; Littauwe; Littauwen; Litthauwen; Litthouen; Littoij, Littoije; Littojen; Littooijen; Littou, Littouw; Littouwen. Kiek platesnio komentaro vertas įvardijimas „Litouw in de oostzee“, kas išvertus reikštų „Lietuva prie Baltijos jūros“. Turbūt dažnas lietuvis yra susidūręs su tuo, kad užsieniečiams Lietuvos vardas dažnai būna negirdėtas ir reikia paaiškinti kur ta šalis randasi. Matyt panašių atvejų pasitaikydavo ir prieš tris šimtus metu. Olandų raštininkui reikėjo paaiškinti iš kur besiregistruojantis darbuotojas yra atvykęs ir kad toji Lietuva yra prie Baltijos jūros.

Išrinkus asmenis pagal anksčiau nurodytus kriterijus ir pažiūrėjus į jų pavardes tampa aišku, kad Olandijos Ost-Indijos bendrovėje tarnavo ne tik etniniai lietuviai. Yra asmenų su baltarusiškomis, lenkiškomis, vokiškomis ir angliškomis (pastarieji turbūt bus škotai) pavardėmis. Visi jie arba buvo gimę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje arba anksčiau ten tarnavę prieš prisijungdami prie Olandijos Ost-Indijos bendrovės. Toliau yra pateiktas šių asmenų sąrašas, bet reikia pabrėžti, kad jis gali būti ne galutinis. Kaip žinome, nemažai lietuvių gyveno Prūsijai-Brandenburgui priklausiusioje Mažojoje Lietuvoje. Tarp asmenų kilusių iš Karaliaučiaus galima atrasti tokius kaip Casparus Baltrust iš Coningsberge ar George Jacob Driewinskie iš Koningsbergen. Vardai, pavardės ir vietovardžiai pateikiami originalo kalba, taip kaip jie yra užrašyti dokumentuose. Galima neabejoti, kad šie asmenys buvo lietuviai.

Taigi galima identifikuoti 47 asmenis kilusius ar prieš tai tarnavusius Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Jų pavardės abėcėlės tvarka yra šios: Baron de Prophat; Bekker; Bewadt; Bewart; Bon; Broumowits; Bukentop; Casimier; Charlee; Crousen; Eerman; Goldberg; Govert; Haak; Han, Hillebrand; Hofman; Holdits; Jansz; Kahlek; Kling; Koligoski; Lesniski; Maser; Meijer; Meke; Milow; Model; Monsewits; Nederstetter; Nes; Paulus; Pierke; Pieterse; Praag; Rheeder; Ritter; Rujter; Sjovinskij; Smia; Smout; Speedling; Wernink; Witstok; Zeeziek. Visi asmenys buvo vyrai. Nepavyko surasti bendrovės tarnyboje buvusių moterų iš Lietuvos.

Bendrovės darbuotojų bylos pateikia šokią tokią informaciją apie iš Lietuvos atvykusių asmenų profesiją. Absoliuti dauguma „lietuvių“ buvo kareiviai (29 asmenys). Dar buvo 13 jūreivių arba su jūra susijusių profesijų atstovų, kaip pavyzdžiui laivo artileristas arba laivo ginklininkas. Taip pat 4 amatininkai, kaip pavyzdžiui dailidė bei kubiliaus padėjėjas. Vieno asmens profesija yra nenurodyta.

Koks šių darbuotojų likimas? Ši informacija nenudžiugins. Net 27 asmenys mirė tarnybos metu, 1 dingo be žinios, 3 pabėgo iš tarnybos, 2 likimas nenurodytas, 3 asmenų tarnybos bylos yra nebaigtos, tad jie greičiausiai irgi žuvo ar dingo be žinios. Sėkmingai tarnybą pabaigė ir sugrįžo namo vos 11 asmenų. Absoliuti dauguma šių asmenų (45 žmonės) tarnavo XVIII a.

Iš dviejų XVII a. tarnavusių asmenų norėčiau atkreipti dėmesį į asmenį vardu Jokūbas Lesniskis (Jacob Lesniski). Asmens byloje nurodyta jo kilmės vieta yra Vilnius. Tarnybą Jokūbas pradėjo 1692 m. liepos 27 d. Tą dieną su laivu Huis te Dieren jis išplaukė iš Amsterdamo į Bataviją (dabartinė Džakarta), Indonezijoje. 1692 m. gruodžio 21 d. laivas po 147 dienas trukusios kelionės atplaukė prie Gerosios vilties iškyšulio. Pietų Afrikoje Jokūbas praleido 28 dienas ir 1693 m. sausio 18 d. su tuo pačiu laivu tęsė kelionę į Bataviją. Kelionės tikslas buvo pasiektas 1693 m. balandžio 6 d., 78 dienos po išplaukimo iš Pietų Afrikos arba 253 dienos po išplaukimo iš Amsterdamo. Tarnaudamas Indonezijoje Jokūbas Lesniskis praleido 4 metus ir 7 mėnesius, kol 1697 m. lapkričio 30 d. su laivu Donkervliet išplaukė atgal į Nyderlandus. Kaip ir keliaujant į priekį, 1698 m. vasario 17 d. buvo sustota Pietų Afrikoje, kur laivas pasipildė atsargas. Tų pačių metų kovo 13 d. laivas išplaukė į Nyderlandus, kur atvyko birželio 29 d. Pažymėtina, kad Jokūbas Lesniskis tą dieną baigė tarnybą bendrovėje. Apie jo gyvenimą prieš tarnybą bendrovėje arba likimą po tarnybos nėra nieko žinoma. Galbūt tolimesnės archyvinės paieškos atvers daugiau duomenų apie šį asmenį, kuris, matyt, buvo pirmasis lietuvis apsilankęs Indonezijoje.

Šaltinis – „Voruta“ Nr.3 2024 m.