Pal. Mykolo Giedraičio paveikslas Videniškių Šv. Lauryno bažnyčios koplyčioje, 2023 m. Skaidrūnės Vetcelienės nuotr.

Habil. dr. Aldona Prašmantaitė, Lietuvos istorijos institutas, Vilnius, www.voruta.lt

 

Giedraičiai yra viena seniausių Lietuvos didikų giminių, kurios istorija ir įnašas į valstybės ir visuomenės kultūros raidą kol kas yra menkai tyrinėtas. Amžių pervartose kunigaikštišką giminės liniją išsaugojusių, iš sritinių XIII–XIV a. kunigaikščių kilusių Giedraičių valdos buvo sutelktos rytiniame dabartinės Lietuvos regione. Videniškiai – vienas šios giminės valdų centrų, kur iki mūsų dienų yra išlikę iškilių ir mažiau žinomų kunigaikščių Giedraičių giminės asmenis menančių artefaktų.

Nemažai Giedraičių įvairiu laiku rinkosi dvasininko tarnystę ir gebėjo uoliai darbuotis Katalikų Bažnyčios Lietuvoje ir jos žmonių labui. Iš Giedraičių giminės yra kilę keturi vyskupai, įvairiu metu valdę Žemaičių vyskupiją (Merkelis Giedraitis, Jonas Steponas Giedraitis, Juozapas Arnulfas Giedraitis, Simonas Giedraitis). Lietuvos katalikų parapijose klebonais ir vikarais bėgant amžiams tarnavusių kunigaikščių Giedraičių skaičius, tikėtina, siekia ne vieną dešimtį. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, peršasi prielaida, kad giminės dvasiniam gyvenimui, jos religinės šakos gyvybingumui įtakos turi vienas iš jos protėvių, gyvenęs pirmaisiais krikščionybės Lietuvoje dešimtmečiais – švento gyvenimo vyras vienuolis Mykolas Giedraitis. Žinių apie palaimintojo Mykolo gyvenimą išlikę labai nedaug. Istorikas Darius Baronas, gilinęsis į palaimintojo Mykolo gyvenimą ir tyręs jo kulto Lietuvoje raidą XVI–XIX a., pagrindiniu žinių šaltiniu jo biografijai laiko 1544 m. parašytą Jono Tšaniečio veikalą Vita Beati Michaelis[1]. Vieningos nuomonės, kur buvo palaimintojo Mykolo gimtinė, nėra. Manoma, kad tai galėjo būti Videniškiai arba Giedraičiai. Gimė 1420 ar 1425 metais. Tad yra mažiausiai 33 m. vyresnis už Krokuvoje 1458 m. rudenį Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero šeimoje gimusį sūnų, būsimąjį šv. Kazimierą (1458–1484). Ar Mykolas buvo antroji ar trečioji Lietuvos ir Lenkijos valdovo Jogailos 1389 m. krikštytų Lietuvos žmonių karta, galima tik spėlioti. Hagiografiniuose palaimintojo Mykolo gyvenimo aprašymuose pabrėžiama jo tėvus buvus giliai religingus. Ypač pamaldi buvusi motina.

Šaltinių stoka neleidžia argumentuotai atsakyti, kokios vidinės ar išorinės aplinkybės paakino Mykolą atsisakyti kilmės užtikrintų privilegijų ir pasirinkti vienuolio abitą. Juolab kad nuo mažų dienų buvo paženklintas fizinės negalios ir vaikščiojo su ramentais. Paulius Rabikauskas – iškilus Lietuvos istorikas, bene pirmosios kritinės Mykolo Giedraičio biografijos ir kulto istorijos raidos analizės autorius lietuvių kalba – laikėsi nuomonės, kad tai, jog neūžauga ir nevaldantis vienos kojos jaunuolis buvo priimtas į vienuolyną ir juo rūpintasi, rodo, jog tam turėjo būti ypatinga priežastis, pvz., jo kunigaikštiška kilmė[2]. Neatmestina, žinoma, kad anaiptol ne paskutinėje vietoje čia buvo jaunuolio dvasinė branda ir religinis uolumas[3]. Tradicija byloja, kad motina vaikystėje dažnai sirguliavusį sūnų išmokė maldoje ieškoti nusiraminimo ir paguodos. Klausimas, kas paskatino jaunuolį vykti į Bistryčią (vietovė dab. Baltarusijoje) pas Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos apie 1390 m. čia įkurdintus Palaimintųjų Kankinių Atgailos regulinių kanauninkų vienuolius[4], gyvenančius pagal šv. Augustino regulą, kol kas lieka be atsako. Tačiau vieningai sutariama, kad Bistryčios Atgailos regulinių kanauninkų, Lietuvoje vadintų „baltaisiais augustinais“, vienuolyne jaunasis kunigaikštis Mykolas pradėjo savo vienuolinio gyvenimo kelionę. Ordino regula reikalavo praktikuoti griežtą askezę ir atgailą. Palaimintojo biografai vieningai tvirtina, kad griežta regula atitiko Mykolo dvasią, jo religinį nusiteikimą, sekusį iš vidinės būtinybės atgailauti. Askezė ir atgaila buvo ta terpė, kurioje skleidėsi pagrindiniai jo charakterio bruožai – klusnumas ir nuolankumas. Šios būdo ypatybės, išugdytos iki krikščioniškų dorybių, vienuoliui Mykolui tapo atspara, padėjusia pasiekti dvasinę pilnatvę.

Įprasta manyti, kad Bistryčios vienuolyne iš Videniškių / Giedraičių atvykęs Mykolas ilgai neužsibuvo. Tačiau kuriais metais vienuolyno vyresnysis, vykdamas į vienuolyną prie Šv. Morkaus Evangelisto bažnyčios Krokuvoje, draugėn paėmė ir novicijų Mykolą, lieka neatsakyta. Aplinkybės susiklostė taip, kad į Bistryčią Mykolas nebegrįžo. Gimtinėje taip pat niekada daugiau nesilankė. Bistryčioje pradėtą noviciatą baigė vienuolyne Krokuvoje. Kunigystės šventimų nepriėmė ir visą gyvenimą kaip brolis vienuolis tarnavo Šv. Morkaus bažnyčios zakristijonu. Daug laiko skirdavo Nukryžiuotojo Kristaus adoracijai, valandų valandas klūpodamas prie kryžiaus. Pasak tradicijos, Kristus prabilęs į jį žodžiais: „Būki kantrus iki mirties ir pelnysi gyvenimo vainiką.“

Garsas apie išskirtinį Atgailos regulinių kanauninkų vienuolio brolio Mykolo maldingumą ir šventą gyvenimą netruko žmonėse pasklisti, tad tikintieji plūste plūdo pas jį prašydami maldų ir praktiškų patarimų. Turėjo aiškiaregystės dovaną. Motiejus iš Miechovo, Mykolo biografijos autorius, mini, kad tiksliai numatęs gaisrą vienuolyne. Kitas biografas nurodo Mykolą išpranašavus vienuolyno Bistryčioje žlugimą (buvo uždarytas XVI a. pr.). Vienuolis Mykolas mirė Krokuvoje 1485 m. gegužės 4 d. Amžininkams nekilo abejonių dėl jo šventumo. Tad kuklus bažnyčios tarnas buvo palaidotas Šv. Morkaus bažnyčios presbiterijoje, prie didžiojo altoriaus[5]. Nuomonė apie šventą Atgailos regulinių kanauninkų vienuolio Mykolo Giedraičio gyvenimą buvo tokia gaji, kad iš karto po mirties pradėta jam melstis. Iki mūsų dienų išlikę votai byloja apie jo užtarimo pas Viešpatį meldusius ligonius stebuklingai išgijus per šio švento gyvenimo vyro laidotuvių ceremoniją.

Amžinojo poilsio vieta Šv. Morkaus bažnyčia Krokuvoje tapo ir šio iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) kunigaikščių Giedraičių kilusio vienuolio kulto centru. Viešam pagerbimui relikvijos ant altoriaus išstatytos 1625 m. Pamaldusis vienuolis Mykolas pradėtas tituluoti palaimintuoju, jo biografija įtraukta į Šventųjų gyvenimo aprašymus. Paveiksluose jis pradėtas vaizduoti su aureole. Tačiau popiežiui Urbonui VIII 1634 m. pakeitus iki tol galiojusią šventai gyvenusių ir mirusių asmenų kulto pripažinimo tvarką ir nustačius, kad galutinį sprendimą dėl asmens pripažinimo šventu turi priimti Apaštalų Sostas, vienuolio Mykolo iškėlimo į altorių garbę procesas įstrigo. Tiesa, tuomet patvirtinti daugiau nei šimtmetį liaudyje gyvuojantį jo kultą kliūčių nebuvo – liudijimų apie šio vienuolio šventą gyvenimą ir mirtį, jo užtarimu įvykusius stebuklams priskiriamus pagijimus, buvo pakankamai. Tačiau visą tą medžiagą reikėjo nuvežti į Romą ir perduoti Apaštalų Sostui. Tas nebuvo padaryta dėl įvairių priežasčių, kurių bene svarbiausia buvo jo vienuolijos neturtas. Taip tąkart Mykolo Giedraičio beatifikacijos procesas liko nebaigtas, o prie švento gyvenimo vienuolio Mykolo vardo pradėtas rašyti titulas sic dictus beatus – taip vadinamas palaimintasis. Tuo tarpu dėl savo pamaldumo ir doro gyvenimo 1602 m. šventuoju paskelbtą vienuolio Mykolo amžininką karalaitį Kazimierą, porai metų praėjus po šios radikalios švento gyvenimo asmenų kulto įteisinimo reformos, 1636 m., popiežius Urbonas VIII paskelbė dangiškuoju Lietuvos globėju.

Nutrūkusi beatifikacijos procedūra nesutrukdė Giedraičiams rūpintis savo giminės ainio atminimo puoselėjimu to meto Lietuvoje. Šaltinių duomenys teikia pagrindą Mykolo garbinimo Videniškiuose istorijos rekonstrukcijai nuo XVI a. vidurio. Motiejus Giedraitis, vienas iš XVI a. LDK pareigūnų, šio amžiaus 6-ojo dešimtmečio pabaigoje ėjęs Giedraičių vėliavininko pareigas, paskutiniaisiais savo gyvenimo metais – Vilniaus maršalas, XVI a. viduryje pasirūpino Videniškiuose pastatyti bažnyčią. Neatmestina, kad Motiejus Giedraitis statė Videniškių bažnyčią kaip votą – padėkos Dievui už patirtas malones ženklą. Ar joje vienuolio Mykolo Giedraičio atminimas buvo įamžintas, neaišku. Kaip ir dauguma to meto bažnyčių ji buvo medinė, tad pastatui nebuvo lemta ilgai stovėti. Tačiau žinant, kad Krokuvoje Mykolas pasimirė gaubiamas šventumo šlovės, o jam melstis, prašant užtarimo pas Dievą, pradėta iš karto po mirties, labai galimas dalykas, kad pirmojoje Videniškių bažnyčioje jo atminimo ženklų būta.

Praėjus keliems dešimtmečiams, XVII a. 2-ojo dešimtmečio pabaigoje, Motiejaus sūnus Mstislavlio vaivada, Ukmergės seniūnas ir Obelių valdytojas Martynas Giedraitis, skyrė lėšų mūrinės bažnyčios Videniškiuose statybai ir pasikvietė į Videniškius švento gyvenimo vienuolį palaimintąjį Mykolą išugdžiusios vienuolijos vienuolius – Atgailos regulinius kanauninkus. Šalia bažnyčios pastatė dviejų aukštų mūro vienuolyną, dovanojo vienuoliams pačią bažnyčią, užrašė Videniškių miestelį su miestelėnais ir skyrė kelias žemės valdas su beveik 200 dūmų. Akcentuotina, kad mūrinė bažnyčia statyta kaip Giedraičių giminės mauzoliejus ir palaimintojo Mykolo Giedraičio kulto vieta. Viena iš šoninių koplyčių buvo paskirta iš šių apylinkių kilusio švento gyvenimo vienuolio atminimui. Čia atsirado palaimintojo Mykolo Giedraičio paveikslas, garsėjęs malonėmis, kurias gaudavo užtarimo malda į jį kreipęsi tikintieji – literatūroje minimi auksiniai ir sidabriniai paveikslo votai. Dailės istorikės Astos Giniūnienės vertinimu, šis palaimintojo paveikslas „[…] yra vienas tauriausių XVII a. pabaigos–XVIII a. pradžios sakralių atvaizdų, gaubiamas nenutrūkstamos daugiau nei trijų šimtmečių gerbimo ir pamaldumo tradicijos“[6]. Keliama prielaida, kad paveikslo autorius, tikėtina, buvo LDK teritorijoje XVII–XVIII a. sandūroje darbavęsis Lietuvos ar Lenkijos dailininkas. Paveikslą užsakyti, žinoma, galėjo ir Palaimintojo Mykolo vienuolijos broliai vienuoliai, tačiau neatmestina, kad jo mecenato reikėtų ieškoti tarp to meto kunigaikščių Giedraičių.

XVII a. pirmoje pusėje Videniškių bažnyčia tampa Giedraičių giminės mauzoliejumi – 1631 m. prie bažnyčios dešiniosios sienos buvo pristatyta kvadratinė koplyčia su rūsiu, kuriame pradėti laidoti Giedraičių giminės nariai. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, XVI a. pab.–XVII a. pradžioje gyvenęs Martynas Giedraitis (beje, šalia Videniškių jis pasistatė ir savo rezidencinį dvarą – Baltadvarį) padėjo pagrindus Videniškiams kaip palaimintojo Mykolo Giedraičio kulto centrui. Videniškių vienuolynas tuo laiku buvo svarbus šios vienuolijos centras LDK žemėse. Čia veikė noviciatas, rezidavo vienuolijos Lietuvos provincijos provincijolas, kurį laiką gyveno ir vienuolijos generolas. Vienuolyno vyresnysis – prioras – XVII a. pirmoje pusėje buvo pakeltas į infulatus su teise per liturgines iškilmes naudoti vyskupo insignijas – mitrą ir pastoralą. Prie vienuolyno veikė Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio dar 1600 m. Videniškiuose įkurta parapinė mokykla, buvo špitolė. Martynas ir Merkelis Giedraičiai buvo skyrę lėšų giedotojams, vadinamajai giedotojų kapelai, išlaikyti. Iki XIX a. 4-ojo dešimtmečio pradžios, t. y. iki 1832 m., kai Rusijos imperijos valdžios nurodymu vienuolynas buvo uždarytas, Videniškiai buvo veiklus religinio gyvenimo židinys, vieta, kur rūpintasi puoselėti Mykolo Giedraičio, švento gyvenimo viduramžių vienuolio, kultą. XVII–XVIII a. pagrįstai galima laikyti vienuolio Mykolo kulto klestėjimo Videniškiuose laikotarpiu.

Pagrindo teigti, kad XIX a. vienuolio Mykolo kultas Videniškiuose buvo nunykęs, nėra. Tačiau ryškesnių garbinimo apraiškų nebuvo. Vienuolyno pastatai, likę be šeimininkų, sunyko. Iš buvusio kelių pastatų komplekso išliko tiktai namas, kuriame gyveno vienuolyno vyresnysis. Po 1830–1831 m. buvusiose Lenkijos ir Lietuvos valstybės žemėse vykusio sukilimo prieš Rusijos imperiją numalšinimo imperijos valdžiai vienuolyną uždarius, Videniškių bažnyčia tapo parapine. Mykolo Giedraičio paveikslas – kulto ženklas ir drauge jo gyvybingumo šaltinis – iš bažnyčios niekur nedingo, tikinčiųjų pamirštas taip pat nebuvo, tačiau nėra žinoma, kad prie jo būtų plūdusios maldininkų minios. Vargu, ar Giedraičių giminė būtų pamiršusi savo garbingą protėvį. Tačiau nei XIX a., nei XX a. pirmoje pusėje tokio masto asmenybių, kaip Martynas Giedraitis ar jo brolis Merkelis Giedraitis, nebuvo. Stagnacijos metas vienuolio Mykolo kulto raidoje tuo metu dominavo ir Krokuvoje. Praktiškai tęsėsi iki XX a. paskutiniųjų dešimtmečių.

Krokuvoje, prie ten veikusios Popiežiaus Teologijos Akademijos įkūrus Liturgijos institutą, 1968 m. jo direktoriumi ir drauge Šv. Morkaus bažnyčios rektoriumi paskirtas kunigas, teologijos mokslų profesorius Wacław Świerzawski (1927–2017, 1989–1992 Akademijos rektorius, 1992–2002 Sandomiežo vyskupijos vyskupas). Šis veiklus dvasininkas ir ėmėsi iniciatyvos atgaivinti tikinčiųjų, visų pirma, krokuviečių, atmintį apie švento gyvenimo vienuolį Mykolą. Šv. Morkaus bažnyčioje buvo įrengta švento gyvenimo vienuoliui skirta koplyčia, vadinamasis Giedroycianum. Koplyčią papuošė bažnyčioje buvęs XV a. Dievo Motinos paveikslas, reguliariai kiekvienos savaitės penktadienį pradėtos aukoti šventosios Mišios. Papildomu postūmiu, inspiravusiu kulto renesansą ir beatifikacijos procesą, tapo W. Świerzawskiʼo atgaivinta vienuolį Mykolą išugdžiusios vienuolijos veikla – 1990 m. įkurta moterų vienuolinė bendruomenė Congregario Hedvigis Reginae Ancillarum Christi Praesenti (interneto svetainė www.jadwizanki.pl). Vienu iš šios seserų kongregacijos, savaip pratęsiančios Atgailos regulinių kanauninkų veiklą, dvasiniu globėju tapo tuomet dar sic dictus beatus Mykolas Giedraitis. Kongregacijos seserys įsikūrė prie Krokuvos Šv. Morkaus bažnyčios, čia iki XIX a. pradžios veikusio Atgailos regulinių kanauninkų vienuolyno vienuolių buvusiose celėse. Kongregacijos įkūrėjo W. Świerzawskiʼo iniciatyva seserys ir pradėjo rūpintis švento gyvenimo vienuolio beatifikacijos atnaujinimu. Procesas užtruko kone trejetą dešimtmečių. XX a. paskutiniajame dešimtmetyje prasidėjusį palaimintojo Mykolo kulto Krokuvoje renesansą vainikavo Apaštalų Sosto 2018 m. lapkričio 7 d. paskelbtas dekretas, kuriuo pripažįstamos Dievo tarno Mykolo Giedraičio herojiškos dorybės ir patvirtinamas nuo neatmenamų laikų gyvavęs jo kultas įgavo liturginį matmenį. Lenkijoje ir Lietuvoje nuo šiol gerbiamas kaip palaimintasis, turintis savo šventę liturginiame kalendoriuje (Lietuvoje tai gegužės 4 d.). Giedraičių giminė nemažai prie to prisidėjo.

Krokuvoje XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjusį sąjūdį dėl Mykolo Giedraičio kulto oficialaus patvirtinimo atliepė jo kulto atgimimas Videniškiuose, lemtingai sutapęs su Nepriklausomos Lietuvos atkūrimu. Į Lietuvą kaip vizituojantis profesorius 1989 m. iš Oksfordo atvyko Mykolas Giedraitis – Michal Giedroyc, LDK kunigaikščių Giedraičių XXI kartos palikuonis. Kitais metais vėl lankėsi. Džiaugėsi su buvusia kunigaikščių Giedraičių giminės tėviške Lietuvoje galėdamas supažindinti drauge atvykusią žmoną Rosemary, vėliau – sūnų bei keturias dukras ir jų antrąsias puses. Po daugelio metų iš naujo užmezgęs ryšius su savo istorine Tėvyne ir lankydamasis garsios savo giminės kadaise buvusių rezidencijų vietose, prisistatydavo esąs lietuvių kilmės lenkas. Savo bičiulių Lietuvoje primygtinai prašydavo vadinti jį Mykolu, o lietuviškuose tekstuose rašyti lietuvišką vardo ir pavardės formą. Reguliariais tapusių vizitų į Lietuvą metu atrado ir Videniškius – vietovę, kur gyventa ne vienos kunigaikščių Giedraičių kartos, kur netoli miestelio iki šiol išlikę pylimų pėdsakai ir senų pastatų griuvėsiai bylote bylojo apie turtingą šios vietovės praeitį. Netruko paaiškėti, kad Mykolas domisi ne tik giminės istorija, bet puoselėja ypatingą santykį su XV a. savo bendravardžiu pamaldžiuoju Atgailos regulinių kanauninkų vienuoliu ir yra suinteresuotas tęsti giminės tradiciją skleidžiant jo kultą ir siekti, kad išskirtiniu pamaldumu garsėjęs protėvis būtų iškeltas į altorių garbę.

1993 m. Mykolas Giedraitis parengė Videniškių atgaivinimo planą – „Videniškių projektą“, kurio atsiradimą iš dalies inspiravo čia tuo metu vykę Videniškių bažnyčios ir vienuolyno, kaip valstybinės reikšmės paminklo, tvarkymo darbai ir čia dirbusių Lietuvos architektūros paminklų specialistų ir restauratorių atradimai. Išlikusiame vienuolynui priklausiusiame pastate buvo rasta portretinė tapyba ant sauso tinko. Freskų restauravimą, kaip išskirtinės svarbos dalyką, Mykolas atskiru punktu įtraukė į „Videniškių projektą“ ir tam numatė solidžią sumą. Restauravimo kaštai buvo padengti Mykolo ir Rosemary Giedraičių šeimos, pasitelktos ir po pasaulį pasklidusių iš Videniškių Giedraičių save kildinančių giminės palikuonių santaupos. Restauratoriams kruopščiai nuvalius vėlesnių metų sienos dažus, atsivėrė XVIII a. tapytų Videniškių vienuolyno priorų portretų galerija. Sieninė portretinė tapyba Lietuvoje nėra dažnai sutinkamas dekoro tipas. Tiesa, menotyrininko Vido Poškos nuomone, plastikos ir techninio atlikimo požiūriu – tai didžių šedevrų kategorijai nepriskirtinas vietos meistrų darbas[7]. Tačiau pats portretų galerijos sumanymas ir jo realizavimas, kaip manoma, vietos autorių „pajėgomis“, yra atidesnio tyrėjų žvilgsnio vertas XVIII a. LDK kultūros artefaktas. Juolab kad kiekvienas portretas yra aprūpintas glausta pavaizduoto asmens biograma, tad yra informatyvus vaizdinis šaltinis Atgailos regulinių kanauninkų vienuolijos tyrimams.

Freskų restauravimo darbų mecenatystė – ryškus, tačiau anaiptol ne vienintelis Mykolo ir jo šeimos dėmesingo rūpesčio Lietuvos istorinio paveldo artefaktais pavyzdys. Mykolas turėjo viziją prikelti Videniškius naujam gyvenimui. Savo šeimos ir giminės lėšomis finansavo šalia Videniškių buvusios pilies ir dvarvietės archeologinius tyrimus 1999–2001 metais[8]. Pagal jo dar 1993 m. parengtą „Videniškių projektą“ turėjo būti atstatyti Baltadvario rūmai, restauruoti išlikę vienuolynui priklausę infulato namai, tvarkoma bažnyčia, restauruojama joje įrengta kunigaikščių Giedraičių koplyčia su laidojimo rūsiu etc. etc.[9]. Ambicingumu išsiskiria Mykolo puoselėti Baltadvario rekonstrukcijos planai.

XVI a. viduryje–XVII a. pr. iškilusį Baltadvario kompleksą sudarė bastioninė pilis ir palivarkas su ūkiniais pastatais[10]. Mykolas, beje, kėlė hipotezę, kad Baltadvario pilis yra statyta kunigaikščio Daumanto XIV a. paskutiniais dešimtmečiais. Statytojai, jo manymu, buvo kviestiniai meistrai, greičiausiai kilę iš Šiaurės Vakarų Europos. Vienas iš argumentų – už Siesarties tuomet jau buvusi taip vadinama „švedų jurizdika“, kur, galimas dalykas, ir gyveno švedų kilmės mūrininkai, pylimų meistrai, plytininkai, galėję statyti Baltadvarį. Mykolo manymu, rekonstruota pilis taptų unikaliu švedų architektūros paminklu Baltijos regione. Juolab kad bažnyčios architektūra, jo manymu, taip pat artima skandinaviškai.

Dalį „Videniškių projekto“ punktų Mykolas įgyvendino, dalies nespėjo, įpareigodamas juos tęsti savo palikuonis. Tad Mykolo inicijuota jo šeimos mecenatystė su švento gyvenimo vienuolio gimtine siejamose vietose nenutrūko. Ir tai galima vertinti kaip dar vieną penkiolikto šimtmečio vienuolio kulto apraišką. Tiek su Videniškiuose veikusiu vienuolynu, tiek su Giedraičių šeimos istorija yra glaudžiai susijęs vadinamasis infulato namas. 2015 m. jame įkurtas „Vienuolyno muziejus“, veikiantis kaip Molėtų krašto muziejaus padalinys. Veikliosios tuometės šio muziejaus direktorės Viktorijos Kazlienės vadovaujami muziejininkai, bendradarbiaudami su Kaišiadorių vyskupijos hierarchais ir Videniškių parapiją aptarnaujančiais dvasininkais, jau ne vienerius metus reikšmingai prisideda prie iškilaus kunigaikščių Giedraičių giminės atstovo, maldos vyro, Mykolo Giedraičio atminimo sugrąžinimo į šį kraštą. Šiuo požiūriu dėmesio verta informatyvi muziejaus ekspozicija, konferencijos, skirtos plačiajai visuomenei pristatyti švento gyvenimo vienuolio asmenybę, dailininkų plenerai. Ypač didelis dėmesys Giedraičių giminės istorijos temai buvo skirtas 2018 m. vasarą Videniškiuose vykusiame plenere. Tikėtina, kad su laiku deramą vietą muziejuje ras vadinamosios Giedraičių Madonos – Krokuvoje Šv. Morkaus bažnyčioje esančio paveikslo, prieš kurį čia savo laiku patarnaudamas meldėsi švento gyvenimo vyras Mykolas Giedraitis – kopija, kurią paskutiniaisiais XX a. metais, iš Lietuvos valstybės vadovų Lietuvos valstybinį apdovanojimą (1998) priimdamas Lietuvos garbės pilietis (1997), Lietuvai padovanojo Jerzy Giedroyc, legendinis Paryžiuje leisto žurnalo „Kultura“ (liet. „Kultūra“) redaktorius. Mykolo inicijuotą Giedraičių giminės įnašą į palaimintojo kulto Videniškiuose sklaidą gražiai papildo iš gretimos Giedraičių parapijos kilusios liaudies menininkės Vandos Giedrytės darbai – palaimintajam Mykolui skirtos eilės, litanijos tekstas, paveikslai.

Giedraičių giminės iniciatyvos puoselėjant palaimintojo Mykolo kultą skleidžiasi įvairiomis formomis. Pasirūpinęs, kad „Videniškių projektas“ ir su jo realizavimu susijusi finansinė parama nesibaigtų projekto autoriaus mirtimi, Mykolas perdavė jį toliau plėtoti ir pradėtus darbus tęsti sūnui. Taip Miko Giedroyc tapo vienu iš pagrindinių „Videniškių projekto“ rėmėjų ir Giedraičių giminės Videniškių atgaivinimui skiriamų lėšų koordinatoriumi. Pas Viešpatį 2017 m. pabaigoje iškeliavęs Mykolas testamentine valia sugrįžo į savo protėvių žemę. Šeimos rūpesčiu į Lietuvą atgabenta jo urna su pelenais rado vietą Videniškių Giedraičių giminės koplyčioje. Toks iškilaus Videniškių mecenato apsisprendimas yra ne tik Rosemary ir Mykolo Giedraičių šeimos ir jų vaikų ryšio su šios kunigaikščių giminės lopšiu, kur gyvas palaimintojo Mykolo kultas, pasekmė, bet ir svarus tokio ryšio tęstinumo garantas. Rosemary Giedroyc iniciatyva ir lėšomis palaimintojo Mykolo kulto ženklas radosi Šv. Kryžiaus Romos katalikų bažnyčioje Oksforde. Vienoje iš šios bažnyčios koplyčių 2020 m. rudenį buvo pakabinta dailininkės ir menotyrininkės Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės nutapyto palaimintojo Mykolo paveikslo autorinė kopija. Autorė Rosemary prašymu specialiai šiai bažnyčiai nutapė mažesnę versiją savo 2019 m. tapyto palaimintojo Mykolo paveikslo, kuris buvo eksponuotas tais metais Videniškių vienuolyno muziejuje surengtoje parodoje[11].

Apibendrinant. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, kunigaikščiai Giedraičiai visada jautė ir tebejaučia pareigą puoselėti šventu gyvenimu į istoriją įėjusio savo protėvio atminimą, taip prisidėdami prie jo kulto sklaidos. Dėka Giedraičių giminės Videniškiai anksti tapo viena iš svarbiausių, šalia Krokuvos, palaimintojo Mykolo kulto vietų. Videniškių, kaip palaimintojo Mykolo Giedraičio kulto, centro raida – tai Giedraičių giminės rūpesčio jo kulto sklaida istorija. Kertiniais čia laikytini du laikotarpiai ir dvi asmenybės: 1) XVI a. pab.–XVII a. pr. – Motiejus Giedraitis, 2) XX a. pab.–XXI pr. – oksfordiškis Mykolas Giedraitis. Giedraičių giminės indėlis, palaikant Videniškių, kaip palaimintojo Mykolo Giedraičio, kulto Lietuvoje centro gyvybingumą, reiškiasi dviem lygmenimis: finansine parama išsaugant, restauruojant Videniškiuose esančius palaimintojo kulto ženklus. Antras lygmuo – praktiškai neapčiuopiamas, tačiau neabejotinai pats reikšmingiausias – tai malda, prašant palaimintąjį Mykolą užtarimo ir globos, dėkojant už gautas malones. Tad prie Videniškių Šv. Lauryno titulo bažnyčioje kiekvieno mėnesio 4-os dienos vidudienį aukojamų šv. Mišių palaimintojo Mykolo garbei, drauge su parapijiečiais ir iš atokesnių Lietuvos vietovių atvykstančiais maldininkais, malda jungiasi ir nūnai po pasaulį plačiai pasklidusios švento gyvenimo viduramžių vienuolio giminės ainiai. Malda sutvirtintam dvasiniam ryšiui nei skirtingos laiko juostos, nei atstumai nėra pavaldūs.

***

[1] Darius Baronas, „Pal. Mykolo Giedraičio gyvenimas ir jo kultas Lietuvoje (XVI–XIX a. pr.)“, in: Šventieji vyrai, šventosios moterys. Šventųjų gerbimas LDK XV–XVII a., Vilnius: Aidai, 2005, p. 234–235.

[2] Paulius Rabikauskas, „Dievo tarnas Mykolas Giedraitis“, in: Paulius Rabikauskas, Krikščioniškoji Lietuva, sudarė Liudas Jovaiša, Vilnius: Aidai, 2002, p. 195.

[3] Adelajda Sielepin, CHR, „Michael Giedrojć (1420?–1485) a Christian of timeless spirituality. Before his beatification”, in: Soter, 2018 (Nr. 65 (93), p. 21–40.

[4] Oficialus šios vienuolijos pavadinimas – Ordo Canonicorum Regularium S. Mariae de Metro [vel Demetri] de Urbe de Poenitentia Beatorum Martyrum. Tai Romoje XII ar XIII a. prie Švč. Mergelės Marijos garbei skirtos bažnyčios, žinomos de Metro (vel Demetri) vardu įsteigta vienuolija. Temos literatūroje lietuvių kalba vartojamas oficialus pavadinimo trumpinys įvairuoja: „Reguliniai atgailos kanauninkai“, „Atgailos kanauninkai“, „Atgailos reguliniai kanauninkai“. Renkuosi pastarąją versiją, kaip akcentuojančią į oficialų pavadinimą iškeltą vieną iš pagrindinių šios vienuolijos praktikuotos regulos bruožų – atgailą.

[5] Paulius Rabikauskas, „Dievo tarnas Mykolas Giedraitis“, in: Paulius Rabikauskas, Krikščioniškoji Lietuva, p. 193–201; Andrzej Bruździński, Kanonicy regularni od pokuty na ziemiach polskich, Kraków: Wydawnictwo UNUM, p. 113–136.

[6] Asta Giniūnienė, „Senieji pal. Mykolo Giedraičio atvaizdai“, in: Artuma, 2019, Nr. 6, p. 22–23.

[7] Vidas Poškus, Mindaugas Skudutis, Kunigaikščių Giedraičių žemės beieškant, Vilnius: Mokėtų krašto muziejus, 1922, p. 12.

[8] Baltadvario piliavietę ir dvarvietę 1987 m. tyrinėjo Paminklų restauravimo institutas (archeologė Irena Jučienė), 1999–2001 m. – Vilniaus universitetas (archeologas Albinas Kuncevičius)

[9] Aldona Prašmantaitė, „Baltadvario vizija“, in: Mokslas ir gyvenimas, 1995, Nr. 4

[10] Arimeta Vojevodskaitė, Istorinis pasakojimas apie Videniškius, Vilnius: Molėtų krašto muziejus, 2015, p. 117–120 ir kt.

[11] Simonas Bendžius, „S. Maslauskaitės-Mažylienės nutapytas paveikslas atsidurs bažnyčioje Oksforde: „Tai – nuostabus, nors ir baisokas, įvykis“, in: Bernardinai.lt, 2020-09-23.

Šaltinis – „Voruta“ Nr. 4, 2023 m.