J. E. p. Janosas Beresas (viduryje) su 1956 m. Vengrijos revoliuciją palaikiusiais (iš kairės): Antanu Staniuliu, Zigmu Tamakausku, Rimantu Matuliu ir Leonu Kerosieriumi. Vengrijos ambasados darbuotojų nuotr.

Zigmas Tamakauskas – 1956 metų  įvykių Lietuvoje dalyvis, LŠS Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės Kultūros  ir meno būrio šaulys, www.voruta.lt

Šių metų spalio mėnesio pradžioje gavau iš naujo Vengrijos Nepaprastojo ir įgaliotinio ambasadoriaus Lietuvoje J. E. p. Janoso Bereso pasirašytą laišką, kviečiantį dalyvauti  1956 metų Vengrijos įvykių ir jų atgarsio Lietuvoje vyksiančiuose  minėjimuose Vilniuje ir Kaune. Laiške pabrėžiama, „kad vengrai šią dieną brangina ne tik dėl jos istorinės reikšmės, bet ir dėl nepamirštamos paramos, kurios sulaukėme iš drąsių lietuvių, inicijavusių solidarumo su Vengrijos revoliucija demonstracijas“.

Lietuvių ir vengrų tautų bendravimą sieja ne tik 1956 metai, bet ir   kiti  prisimintinos istorijos tarpsniai.  Šešioliktojo amžiaus viduryje LDK Žygimanto  Augusto rūmuose Vilniuje tarnavo žymus vengrų muzikantas ir kompozitorius Valentinas Grefas Bakfarkas, 1576 m. vengrų kunigaikštis Steponas Batoras, vedęs Oną Jogailaitę, tapo Lietuvos ir Lenkijos valdovu. Vilniaus vyskupo jėzuito Valerijono Protasevičiaus iniciatyviniu prašymu, 1579 metais  Steponas Batoras pasirašė Vilniaus universiteto įkūrimo privilegiją, atkariavo  kai kurias Rusijos užimtas LDK teritorijas, priversdamas rusus pasirašyti taikos sutartį. Jis pripažino LDK savarankiškumą, lietuvių teises, įsteigė Lietuvos Tribunolą.

LDK, kaip politikas bei  karvedys,  garsėjo ir Vengrijos didikas Kasparas Bekešas, vadovavęs čia atvykusiai vengrų pagalbinei  kariuomenei.

Mūsų simbolikos dvigubas kryžius istorine prasme  taip pat sietinas su Vengrijos simbolika.

Atkūrus Lietuvai savo valstybingumą, diplomatiniai santykiai  su Vengrija buvo užmegzti  1924 metais. Lietuvos interesus Vengrijoje atstovavo Vokietijoje rezidavę mūsų pasiuntiniai – žinomi mūsų krašto žmonės – teisininkas  Vaclovas Sidzikauskas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Jurgis Šaulys, pirmasis steigtos Lietuvos kariuomenės  savanoris, vėliau – 1941 m. Birželio antisovietinio sukilimo rengėjas  Kazys Škirpa.

Vengrų diplomatai Lietuvai rezidavo Taline ir Helsinkyje. Kaune veikė garbės  konsulatas. Pažymėtina, kad pirmasis Vengrijos generalinis konsulas Lietuvoje buvo įžymaus mūsų lakūno ir aviacijos konstruktoriaus Jurgio Dobkevičiaus tėvas Jonas Dobkevičius, gyvenęs su savo šeima Kaune,  K. Donelaičio gatvėje (dabar tame name įsikūrusi „Bernelių užeiga“, namą puošia atnaujinta Atminimo lenta).

Sovietinės okupacijos metais buvo nutrūkę ir abipusiai diplomatiniai  santykiai. Šie santykiai buvo atnaujinti  atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę – 1991 m. rugsėjo 2 dieną.  2003 metais Vilniuje buvo atidaryta Vengrijos ambasada. Pirmasis jos ambasadorius – Sandoras Juhašas, o Lietuvos pirmuoju ambasadoriumi   Vengrijoje buvo paskirtas garsus  kardiochirurgas Jurgis Brėdikis, rezidavęs Čekijoje.

Į lietuvių kalbą išversta nemažai vengrų rašytojų kūrinių. Į vengrų kalbą išversti Kristijono Donelaičio, Vinco Mykolaičio-Putino, Sauliaus Tomo Kondroto, Justino Marcinkevičiaus, Vytautės Žilinskaitės, Romualdo Lankausko, Kazio Sajos ir kitų rašytojų kūrinių.

Mūsų Atminties vainike yra įsipynusi  ir prieš 68 metus vykusi antisovietinė revoliucija Vengrijoje, prasidėjusi spalio 23 dieną studentų demonstracija Budapešte. Vengrų tauta su ginklu rankose  sukilo prieš visą pasaulį siekiančią užkariauti  – Sovietų sąjungą. Šiuos įvykius Vengrijoje palaikė ir to paties priešo pavergta Lietuva. Tai ryškiai atspindėjo   įvykiai  Kaune ir Vilniuje.  Tų įvykių metu buvo pademonstruota lietuvių ir vengrų tautų vienybė trokštant vieni kitiems laisvės. Tada vienokiu ar kitokiu būdu bendrai  kovota prieš tą patį sovietizmu pasivadinusį grobuonišką rusiškąjį imperializmą. Tuometinis Lietuvoje Visų Šventųjų vakaras, vadintas Vėlinėmis, tapo pasipriešinimo sovietiniam okupantui simboliu. Abi kovojusios už savo laisvę tautos,  nugalėjusios tą patį  priešą,  sutraukė nelaisvės pančius.

Istorinė  – lietuvių ir vengrų tautų tuomet  parodytos vienybės atmintis liko gyva. Gyvi ir prisiminimai. Aš tada buvau Vilniaus universiteto antro kurso studentas.  Gyvenome keturiese netoli Vingio parko  vadinamajame  Čiurlionio bendrabutyje. Daugelis iš mūsų  turėjome jaunatviško idealizmo sparnus, didelį  Lietuvos likimo rūpestį, stengėmės savo veikla ir įgytomis žiniomis  išlaikyti jos gyvybingumą. Šiuos siekius  palaikė savo dėstomomis paskaitomis  patriotinės savimonės nepraradę mūsų iškilūs dėstytojai Zigmas Zinkevičius, Meilė Lukšienė, Vanda Zaborskaitė, Irena Kostkevičiūtė, Jurgis Lebedys, Jonas Dumčius, Juozas Pikčilingis, Vincas Urbutis ir kt.

Savo veikloje bandėme derinti įvairias veiklos priemones. Su kai kuriais  studentais,  sudarę  slaptą  patriotinės krypties būrelį, laiminant kunigui, davėme priesaiką Dievui ir Tėvynei Vilniaus  Aušros Vartų bei  Kauno arkikatedros bazilikos koplyčiose. Į pogrindinės organizacijos veiklą bandėme įtraukti ir   rusų kalbą studijavusį, kaip mums tada atrodė,  gana rimtą, mąstantį   studentą  Bronių Kuzmicką, bet jis, nurodęs kai kurias priežastis, prisidėti prie mūsų darbo galima sakyti sąžiningai atsisakė. Vėliau jis baigė filosofijos mokslus, prasidėjus atgimimui – įsijungė į Sąjūdžio veiklą, tapo Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) nariu, Pirmininko pavaduotoju, filosofinių veikalų autoriumi. Savo parašytose knygose  nagrinėjo lietuvių tautos savimonės, tautos kelio, jos kalbos, rašto ir katalikiškos  minties raidos klausimus. Viename  iškilmingame  LR Seimo posėdyje  teko su juo susitikti, labai šiltai ir draugiškai pasikalbėjome, prisiminėme tuos sūkuringus studentiškų  metų laikus.

Stengėmės aktyviai  dalyvauti ir atviroje studentiško gyvenimo visuomeninėje veikloje. Mūsų bendrabučio kambarys, nežiūrint, kad jame pasikabinome Rafaelio  „Siksto Madonos“   reprodukciją, buvo įvertintas pavyzdingo kambario statusu. Prie durų buvo pritvirtinta lentelė „Pavyzdingas kambarys“. Tik vienas kitas užsukęs į mūsų kambarį  „svečias“ pamurmėdavo, kad minėta  reprodukcija kelianti nepageidautiną religinę nuotaiką… Kambario draugas   Algirdas Vaitkus, turėjęs kurse didelį autoritetą,  gražiai smuikavo, Adolfas Gurskis garsėjo savo poetiniu talentu ir gera dikcija, aš  taip pat  bandžiau mokytis groti  styginiu  instrumentu.  Mūsų surengtose studentiškose vakaronėse   skambėdavo lietuviškos dainos, poezijos posmai.

Malonu prisiminti, kad universiteto vadovybė patenkino mūsų prašymą, kuriame prašyta rusų kalbos discipliną nukelti į neprivalomų dalykų sąrašą. Pritarėme penktakursių   Kazimiero Ambraso, Antano Tylos ir kitų bendraminčių parengtam  prašymui, kad  Respublikos vadovybė Vilniaus centrinei gatvei   grąžintų Gedimino prospekto vardą. Kazimieras Ambrasas vėliau apsigynęs disertaciją, tapo humanitarinių mokslų daktaru, docentu, universiteto studentų mylimu dėstytoju, vertimo mokslo kūrėju, legendinės „LKB Kronikos“ ir „Aušros“  slaptu bendradarbiu. Baigęs pogrindinę kunigų seminariją, tapo iškiliu kunigu – jėzuitu, daugelio savo parašytų knygų autoriumi, žinomu žurnalistu, Vatikano radijo lietuviškų laidų vedėju, Lietuvos katalikų mokslų  akademijos nariu.  Antanas Tyla tapo įžymiu istoriku – profesoriumi ir akademiku, daug jėgų skyręs pateikti nesuklastotos Lietuvos istorijos puslapius.

Kai atsirado studentiškos kepuraitės, nutarėme paraginti studentišką jaunimą sekmadieniais  sutartą  valandą drauge viešai  dalyvauti Mišių aukoje Šv. Mikalojaus bažnyčioje, parodant ištikimybę nepalaužtai ateistinių vėjų  krikščioniškai pasaulėžiūrai, savo tautinei dvasiai. Bažnyčioje su dideliu dvasiniu pakylėjimu klausydavome tuometinės  Konservatorijos talentingo studento Kastyčio Matulionio giedamų giesmių (už giedojimą bažnyčioje jis buvo pašalintas iš konservatorijos,  baigė pogrindinę kunigų seminariją, tapo pasišventęs kunigas, legendinės „Kronikos“ leidimo talkininkas, sovietinių lagerių kalinys –  kovotojas už Bažnyčios ir Lietuvos laisvę). Jo   balsas, pragydęs galingu tenoru,    suvirpindavo visą bažnyčią, paskatindamas  susirinkusius dar arčiau glaustis prie altoriaus, prie amžinojo Gėrio šaltinio.

Per Velykas  su būreliu studentų  Kauno katedroje, apsirengę liturginiais drabužiais, dalyvavome velykinėje  procesijoje.  Gera buvo šioje šventovėje   matyti ir kai kuriuos iš Vilniaus atvykusius mūsų dėstytojus.

Nepamirštamas ir  neišduotas  studentiškas Kūčių vakaras, kurį 1955 metais viename bute slapta parengė jau mūsų minėtas  tuometinis lituanistinių studijų vyresniojo kurso studentas Kazimieras Ambrasas. Šio vakaro  metu buvo prisimintas mūsų tautos dvasinės kultūros lobynas, papročiai, jame pakiliai sklaidė gyva  patriotinė dvasia.

1956 metų Visų Šventųjų dienos išvakarėse  surengėme nelegalią talką –  sutvarkėme  apžėlusius,     neprižiūrimus lietuvių karių kapus Rasų kapinėse. Džiaugiausi, kad ir  vėliau šį mūsų pradėtą   Rasų kapinių tvarkymo darbą tęsė tame  pačiame  universitete  fizikos mokslus studijavęs mano sūnus Gediminas, buvęs aktyvus šios mokslo  įstaigos studentų kraštotyrininkų būrio narys, dar vaikystėje įgijęs idealizmo sparnus,  patriotinį – savo tėvynės Lietuvos branginimo ir mylėjimo jausmą. Gediminas, būdamas paskutiniojo kurso studentas, žuvo neaiškiomis aplinkybėmis 1982 metais vykusioje kraštotyrinėje ekspedicijoje.

Su  kauniečių jaunimo būreliu tokio darbo ėmėmės  ir Kauno senosiose kapinėse. Sutvarkėme apleistus 1941 metų Birželio sukilėlių, lietuvių karių ir pažymėtus  lėktuvų  propelerių  kryžiais lakūnų kapus.  Matėme, kad šį mūsų kapinių tvarkymo darbą iš tolo sekė ilgais apsiaustais  bešlitinėjančių  čekistų akys. Vienas prisiartinęs paklausė, kas mums liepė tuos kapus tvarkyti. „Niekas mums neliepė, patys sugalvojome. Mums labai patinka lakūnai ir kareiviai…“ – drąsiai atsakė Danutė.

Kelios dienos buvo likusios iki Visų Šventųjų dienos vakaro – pavadinto Vėlinėmis. Vengrijoje vyko masinė antisovietinė akcija, aidėjo šūviai, iš vėliavų audeklo vidurio   iškirpti  sovietiniai simboliai: skylėtosios vėliavos tapo  sukilėlių ženklu.  Tautos valia prie valdžios vairo grįžęs politinių reformų iniciatorius  Imrė  Nadis  skelbia Vengrijos neutralitetą, išstojimą iš  sovietinio Varšuvos pakto,  reikalauja iš šalies išvesti sovietinę kariuomenę. Kilusi   Vengrijos revoliucija tapo  laisvės viltimi  visoms sovietų  pavergtoms tautoms.  Esant tokiomis aplinkybėmis  surengėme studentiško jaunimo vakaronę universiteto Istorijos filologijos fakulteto didžiojoje auditorijoje.  Prisirinko daugybė jaunimo.   Iš anksto buvo numatyta kryptinga partokratų neiššifruota programa. Sklido lietuviškos dainos, sukosi poros. Numatytos pertraukos metu mūsų bendramintis Adolfas Gurskis raiškiai perskaitė iš neseniai išleisto Maironio raštų dvitomio „Jaunosios Lietuvos“ poemos šeštosios giesmės ištrauką „Jau slavai sukilo…“ Visi suprato, ką tai reiškia – solidarumas su Vengrijoje vykstančia revoliucija.  Nutilus plojimų bangai, visi susikibę rankomis sugiedojome „Lietuva brangi“. Sklido  kiti patriotiniai eilėraščiai, dainos, kalbėtojų žodžiai. Vienas iš kalbėtojų ragino visus susitelkti, kad susikaupusi potencinė energija virstų kinetine.  Paslapčiomis  raginome vienas kitą lapkričio 1 dienos vakare rinktis į Rasų kapines  prie dr. Jono Basanavičiaus kapo.

Tuo tarpu partokratai nesnaudė – kūrė planus, kaip studentams sutrukdyti Visų Šventųjų vakare eiti į kapines. Intensyviau buvo verbuojami ir šnipai. Pakviestam į saugumą Adolfui Gurskiui teko aiškintis kaip jis išdrįso skaityti „buržuazinio“ poeto Maironio poemos, „aiškiai turinčios antitarybinę potekstę“, ištrauką. Paaiškinus, kad jis skaitė ne antitarybinį kūrinį, o tarybinės leidyklos išleistos knygos ištrauką, – tardytojas sumišęs padarė apklausos pertrauką. Matyt toks A. Gurskio paaiškinimas jam buvo netikėtas. Tikriausiai pasitikrinęs, kad tokia knyga tikrai išleista, grįžęs jau kalbėjo švelnesniu tonu, „patardamas“, kad vis tiek viešai tokio kūrinio daugiau neskaitytų….

Susirinkome prie dr. Jono Basanavičiaus, tapusio gyvosios Lietuvos laisvės simboliu, kapo.    Kapas nušvito daugybės žvakių šviesos vainiku. Jį puošė atneštos įvairiaspalvės rudeninės gėlės, mano sudėti iš akmenėlių Gedimino stulpai, Trispalvės juostelės. Susirinko daugybė studentų iš Vilniaus universiteto, Dailės instituto, Konservatorijos, Pedagoginio instituto. Sklido patriotinio turinio eilėraščiai, kalbos, giesmė „Marija, Marija“, skambėjo Lietuvos himnas, sveikinantys Vengrijos revoliuciją žodžiai, Lietuvos laisvės šūkiai. Pasirodę milicijos būriai ir kareiviai stengėsi susirinkusį jaunimą išsklaidyti, neleisti žygiuoti link miesto. Kareiviams vadovavęs generolas net įstengė lietuviškai pasakyti keletą žodžių  – eikite namo… Į kareivių ir milicininkų brutalius žodžius mes atsakydavome lietuviška daina ir šūkiais:  laisvę Lietuvai, laisvę Vengrijai. Pralaužę atvykėlių užtvaras, nužygiavome iki Aušros Vartų. Čia mus pasitiko dar didesni represinės jėgos būriai. Pirmoje gretoje ėjusius kelis studentus pavyko jiems nutempti į greta stovėjusius uždarus sunkvežimius. Reikalavo išsiskirstyti. Jėgos buvo nelygios, vis gausėjo kareivių ir milicininkų būrių.  Supratome, kad  mums  nepavyks  įžygiuoti į miesto gatves. Prasidėjo derybos. Pavyko susitarti, paleidus tuos nutemptus į sunkvežimius  jaunuolius.  Matėme iš tolo savo darbą dirbančius fotografus…    Išsiskirstėme būreliais.   Po šių įvykių tuometinis Lietuvos „šeimininkas“ Antanas Sniečkus pareikalavo iš aukštųjų  mokyklų pašalinti daugybę studentų vienokiu ar kitokiu būdu prisidėjusių prie vadinamos antitarybinės demonstracijos Rasų kapinėse. Šiam reikalavimui ypač pritarė universiteto karjeristinė partokratija – V. Kuzminskis, I. Zaksas, J. Bielinis ir kiti. Komjaunimo veikėjas Jonas Bielinis savo nuožmumu išgarsėjo ir anksčiau, kai vienuolikai savo kurso diplomantų parašė tokias charakteristikas, kad jomis vadovaujantis šie nebūtų gavę universiteto baigimo diplomų. Tada studentams daug padėjo  Lietuvių literatūros katedros vedėja Meilė Lukšienė ir tuomet dirbęs dekanu E. Meškauskas, įmetęs į šiukšlyną tas J. Bielinio parašytas „komjaunuoliškas“ charakteristikas, turėjusias lemti tų studentų gyvenimo griūtį.  Aš buvau apkaltintas „kontrrevoliucine veikla“, antitarybinės Vėlinių demonstracijos vienu iš rengėjų,  buvo akcentuotas ir mano ant    J. Basanavičiaus kapo sudėtas Gedimino stulpų ženklas. Pasirodė fakulteto sienlaikraštyje J. Bielinio parašytas  straipsnis, kad „tokiems, kaip Tamakauskui tegul dega po kojomis žemė, kad ne vieta jiems būti universitete“. Šį straipsnį lyg turėjo paryškinti nupieštos  užgaulios karikatūros, kurios savo tikslo nepasiekusios tik sustiprino mūsų studentišką dvasinę vienybę ir dar didesnį ryšį su patriotiškai nusiteikusiais dėstytojais. Kurse smerkiančių mane neatsirado. Partokratų organizuotame „svarstymo“ spektaklyje kai kurie kurso draugai – Valentinas Ardžiūnas, Algirdas Vaitkus, Leonardas Gogelis ir kiti  išdrįso net ginti mane.

Brutaliems partokratijos reikalavimams atvirai pasipriešino tuometinis universiteto rektorius Juozas Bulavas jau prieš tai, tapęs rektoriumi, gerokai sulietuvinęs  šios aukštosios mokyklos dėstytojų sudėtį ir patį universitetą. Tokiai rektoriaus nuostatai pritarė ir prorektorius Eugenijus Meškauskas – žinomas filosofas, skatinęs kritiškai plėtoti marksizmo principus, tyrinėjęs pažinimo ir mokslo metodologijos, ideologijos teorijos problemas. Esant tokiai sandūrai prorektoriaus E. Meškausko buvau pakviestas į rektoratą paaiškinti atvykusiems čekistams Vėlinių įvykius Rasų kapinėse ir  mano dalyvavimo priežastį.  Buvau jiems pristatytas, kaip sąžiningas ir geras studentas. Dalyvavimą tuose įvykiuose grindžiau savo religiniais įsitikinimais, kaltindamas atvykusių milicininkų ir kareivių brutalius užgauliojimus bei  keiksmus. Sakiau jei nebūtų buvę šito – būtume taikiai ir išsiskirstę. Prorektorius E. Meškauskas padėkojęs tarė: „Matote – patys esate kalti, nereikėjo tos kariuomenės siųsti, o dabar norite apkaltinti  studentą Tamakauską  ir kitus antitarybine veikla…“ Supratau, kad tuometinis rektoratas   stojo dalyvavusių Vėlinių įvykiuose studentų gynimo pozicijose.

Įdomus  pokalbis  vyko su tuometiniu Pedagoginio instituto studentu, jaunuoju rašytoju Kaziu Saja, jį pakvietus „pokalbiui“ į KGB rūmus. Rašytojas prisimena:  „Kamantinėjo, kas mane suagitavo, atsakiau, kad visa grupė nusprendė eiti, kad agitatoriaus jokio nebuvo. Majoras pradėjo rusiškai tardyti: „Ką visi dainavote?“ Atsakiau, kad dainas, kurios dainuojamos per Dainų šventes. „Bet jūs dainavote, kad nuo rusų šalies juodi debesys ant Lietuvos ateina!“ „Ką? Neskiriate rusų nuo prūsų? – atrėžiau. – Čia kalbama, kad nuo prūsų šalies ateina kryžiuočiai. Tai mūsų klasiko Maironio eilėraštis.“ O jis ne tiek susigėdo, kiek supyko, kad taip atšoviau, todėl tardymas dar ilgokai vyko…“ [Žurnalas „Legendos“, 2020 m. Nr. 5 (44), 51 psl.]

Čekistinis universiteto  sparnas nenurimo.  Ypač aktyviai veikė Vytautas Kuzminskis, Jonas Bielinis ir Imrija Zaksas.  Šių sovietinių veikėjų puolimo smaigalys buvo nukreiptas ir į patį rektoratą. To  puolimo įtakoje „už netinkamą tarybiniam studentui elgesį ir drausmės pažeidimą“ man buvo pareikštas  griežtas papeikimas ir nutrauktas stipendijos mokėjimas. Tačiau čekistiniam kompartijos sparnui tokia „švelni“  nuobauda nepatiko – buvo lyg spjūvis jiems į veidą. Tikėjosi, kad aš būsiu pašalintas iš universiteto. Ieškota progos naujam susidorojimui. Vis ryškiau kilo maskvietiškų  „klapčiukų“  galvos, pradėta labiau sekti mąstančius žmones. Nerimą sovietinei valdžiai kėlė artėjanti Vasario 16-oji, kurios metu kasmet įvairiose Lietuvos vietose pasirodydavo antisovietiniai lapeliai,  suplevėsuodavo lietuviška Trispalvė – mūsų tautinės  gyvasties simbolis.

Vasario 16-osios naktį pasigirdo stiprus beldimasis į mūsų bendrabučio kambario duris. Jas atidarius, išvydome tris gana nesimpatiškus veidus ir lyg kažką gaudančius piktus žvilgsnius. Prisistatė esą saugumo darbuotojai.  Jų atsineštame popieriuje buvo įrašyta mano pavardė. Tuojau pat vienas atvykėlis   šoko prie mano lovos stovinčios spintelės, kiti du pradėjo naršyti kitoje spintoje esančias knygas ir paskaitų užraus. Marksizmo paskaitų užrašų sąsiuvinio aplanke buvau įsidėjęs lapą su poeto Bernardo Brazdžionio ir V. Mykolaičio-Putino sovietinius okupantus smerkiančiais  eilėraščiais. Apsidžiaugiau, kai kratai vadovavęs čekistas G.,  pamatęs šio sąsiuvinio paskirtį,  lyg „neliečiamą šventą  daiktą“  padėjo į šalį. Tačiau rado tremtinių eilėraščių sąsiuvinį ir mano rožinį.  Juos paėmė kaip  „antisovietinės“ veiklos įkalčius. Buvau su gana ištaigiu    sovietiniu automobiliu nuvežtas į „karališkų “ rūmų rūsius. Ten pradžioje patalpino į  vienmetrinį „kambarėlį“, daugiau primenantį mažą sandėliuką ar spintą. Nesidžiaugiau jame oro pertekliumi.  Duryse buvo įtaisyta apvali stebėjimo „akis“.  Po kurio laiko  uniformuotas sargybinis nuvedė į vadinamą “kratos“ kambarį, kur keli čekistai atliko ne itin malonią  ir žeminančią žmogaus orumą procedūrą, apžiūrėdami ne tik prievarta nurengtą  kūną, bet ir jo užpakalinėje dalyje    esančią  „antitarybinę slėpynę“…  Buvo „ištyrinėta“ ir nurengtų drabužių  kiekviena siūlė. Ištrauktą iš viršutinių kelnių diržą pasiliko „pasaugoti“.

Naujo „bendrabučio kambaryje“ buvau „apgyvendintas“ kartu su Dailės instituto komjaunimo sekretoriumi –  studentu Arūnu Tarabilda, žinomos dailininkų šeimos atžala. Jis užėmęs institute   aukštas ideologines pareigas, išdrįso aktyviai ginti nuo sovietinės valdžios susidorojimo  Rasų kapinėse per Vėlines buvusius studentus. Atsitiko negirdėtas  Sovietų sąjungoje dalykas – buvo panaikintas šios aukštosios mokyklos komjaunimo biuras, kaip nuėjęs „nacionalistine“ kryptimi.  Komjaunimo biurui vadovavęs būsimasis dailininkas Arūnas Tarabilda atsidūrė čekistų naguose.

Teko patirti visas tardymo „gudrybes“,  brutalų pasityčiojimą, mano galvos plaukų tvirtumo  „patikrinimą“… Tardymui vadovavęs čekistas G., primindamas Vėlines,  nėrėsi iš kailio reikalaudamas pasakyti –  iš kur gavau tą  vadinamą „antitarybinių eilėraščių“  sąsiuvinį.  Dievas davė tvirtumo, nieko jie iš manęs neišgavo. Tuo pačiu nenukentėjo  ir tų eilėraščių autoriai  bei sąsiuvinio sudarytojas.

Mano tardymo procedūrą, kaip vėliau paaiškėjo, sekė ir pats fakulteto komunistų partijos sekretorius Imrija Zaksas. Tai rodo rašytas laiškas mano tėčiui. Jame veidmainiškai rašoma, kad jis  norėjęs padėti sūnui. Tačiau sūnus „nė žodžio nesako, kas jam davė  persirašyti represuotų žmonių antisovietinio turinio eilėraščius, jis atkakliai slepia savo bendražygius…“

Po kelių dienų grįžus iš „svečių“, lyg tolimesnį tardymą pratęsė  tuometinis fakulteto dekanas,  partinio biuro narys – kalbininkas J. Palionis. Jis vėl, kaip ir čekistai, prašė pasakyti to sąsiuvinio sudarytojo adresatą. Pagrasino: „jei nepasakysi – mesime iš universiteto…“  Aš jam atsakiau: „meskite,  savo  sąžine ir kitų žmonių likimu  neprekiauju“. Netrukus  buvo parašytas raštas universiteto rektoriui, kuriame nurodant kurse veikiančią „antitarybinę“ veiklos  kryptį, „fakulteto dekanatas, partinė ir komjaunimo organizacijos prašo draugą Rektorių pašalinti studentą Tamakauską iš universiteto, o studentą Ardžiūną ir Vaitkų pervesti į neakivaizdinį skyrių, kad tuo būdu būtų užkirstas kelias žalingai jų įtakai“. Šį raštą  1957 m. kovo 9 d. pasirašė Istorijos-filologijos fakulteto dekanas Jonas Palionis, partinio biuro sekretorius I. Zaksas ir komjaunimo biuro sekretorius J. Bielinis.

Rektoratas šį kartą jau turėjo reaguoti.  Išleistame rektoriaus  įsakyme Nr. 161-st. rašoma: „Dėl  nesveikų nuotaikų skleidimo Istorijos-filologijos fak. Lietuvių kalbos ir literatūros specialybės II k. stud. Tamakauską Zigmą s. Juozo, pašalinti iš universiteto nuo š. m. kovo mėn. 15 d.“. Tuojau pat buvau išsiųstas į sovietinius rekrūtus prie Uralo į užterštą radiacijos zoną.

Į tą pačią pauralės  Zlotousto vietovę pasiuntė ir kurso draugą  Algirdą  Vaitkų, perkeltą drauge su  Valentinu  Ardžiūnu   į neakivaizdinį skyrių.   Panašaus likimo susilaukė ir kai kurie kitų aukštųjų mokyklų studentai. Buvo pakeista  ir universiteto vadovybė, reorganizuota lietuvių literatūros katedra. Tačiau partokratams nepavyko sunaikinti jau nuo filomatų filaretų laikų universitete kilusios laisvės siekimo   dvasios.  Ji vis iškildavo įvairiomis formomis iki pat Lietuvos atgimimo.

Atgavus Lietuvai laisvę, teko susipažinti su kai kuriomis bylomis, susijusiomis su mūsų minimu laikotarpiu. Vienoje radau savo lituanistinių studijų  draugo,  nuoširdžiai  tauraus ir poetiškos sielos  kursioko Leonardo Gogelio mane ginantį drąsų laišką, adresuotą Vilniaus universiteto rektoriui,  apibendrinantį tuometinę ne tik universiteto, bet ir kitų aukštųjų mokyklų būklę.  Jame rašoma, kad „šalinami iš universiteto tokie žmonės, kurie nemėgsta veidmainiauti, drąsiai ir atvirai rodo savo įsitikinimus, universitete didvyriais jaučiasi tokie prisiplakėliai ir veidmainiai, kaip pavyzdžiui, II kurso istorikas Aleliūnas ir kiti. Jie siekia „šiltų vietelių“ komjaunimo biuruose ir panašiai…“

Toje byloje yra ir man skirtas L. Gogelio sukurtas eilėraštis „Pro Patria“.

Leonardas  Gogelis, čekistams  įskųstas  jo kambario „draugo“ Mykolo Aleliūno, vien  už savo atvirumą –  buvo nuteistas ketveriems metams lagerio. Apie tai prieš kurį laiką rašė žurnalas „Ekstra“.

Malonu pažymėti, kad mano pateikimu dabartinio universiteto vadovybė, deja,  jau iškeliavusiems į Amžinybę Leonardui Gogeliui ir Valentinui Ardžiūnui parašė  simbolinius  Vilniaus  universiteto Atminties diplomus, kuriuos iškilmingoje aplinkoje atsiėmė  jų artimieji.

1956 metų vengrų tautos sukilimo dėl įvairių priežasčių  neparėmė užsienio didžiųjų valstybių vyriausybės. Atsiųsti sovietinių tankų vikšrai žiauriai sutraiškė Vengrijos revoliuciją. Statistiniais duomenimis žuvo apie 3 tūkstančius sukilėlių, tūkstančiai buvo sužeista, tiek pat tapo pabėgėliais. Buvo nužudytas ir Vyriausybei vadovavęs  Imrė Nadis, norėjęs nuo Vengrijos numesti sovietinių pančių nelaisvę, šalį pasukti demokratijos linkme. Rusiškasis imperializmas, norėjęs neprarasti savo valdų, Vengriją paskandino kraujuje. Kraujuje jis dabar nori  paskandinti narsiai kovojančią už savo laisvę  ir ukrainiečių tautą. Tikime, kad to padaryti grobuoniui nepavyks.

Vengrija 1990 metais spalio mėnesio 23 dieną pirmą kartą  oficialiai paminėjo vykusį 1956 metų Tautos sukilimą, virtusį Vengrijos nacionaline diena.

Dabar daug kas stebi dabartinės Vengrijos vyriausybės dviprasmiškumą. Prieš kiek laiko mes žavėjomės Vengrijos premjeru Viktoru Orbanu, siekusio  savo šalį pasukti demokratijos, savo tautinių krikščioniškų vertybių, tautos  orumo, savo kalbos, valstybės savarankiškumo elementų   išlaikymo linkme.   Jis už savo  veiklą 2009 metais Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus   buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio  Gedimino ordinu.

Tačiau pastaruoju metu   nerimą  kelia   Vengrijos vyriausybės vadovo Viktoro Orbano politika, jo išvykos į Maskvą ir Pekiną, bičiuliškai spaudžiant  rankas  šių šalių diktatoriams.   Matant tai, kai kam iškyla klausimas, ar verta  mūsų šalyje minėti buvusius 1956 metų įvykius Vengrijoje. Šis klausimas lyg pretenduoja nutrinti tų įvykių esmę – vengrų, kaip ir lietuvių kovą dėl savo laisvės. Tai buvo šventa kova.  Vengrijoje vykęs sukilimas stiprino ir mūsų tautos viltį išsivaduoti iš to paties, tiesa, kitaip pasivadinusio, rusiškojo imperializmo gniaužtų. Savo laisvės siekianti Lietuva palaikė vengrų tautos siekius. Tai parodė gyvi 1956 metų  Visų Šventųjų dienos   įvykiai Vilniuje ir Kaune.  Taigi 1956 metų įvykius Vengrijoje ir Lietuvoje ne tik verta, bet ir reikia minėti. Jų negalima maišyti su daug kam nepriimtina dabartinės Vengrijos vyriausybės politika, atiduodančia pirmumą vien savo ekonominei naudai.

Lietuvių ir vengrų tautų draugystės atspindžius ir bendros kovos esmę, Atminties žiedus  paryškino mūsų tautodailininkai Rimantas Zinkevičius, Vidas Cikana ir kiti sukūrę ir pastatę lietuvišką koplytstulpį su Rūpintojėliu Budapešto kapinėse, kuriose palaidoti žuvę sukilimo dalyviai. 2006 metais, minint Vengrijos sukilimo 50-ąsias metines, mūsų tautodailės žinomi meistrai Adolfas Teresius ir Rimantas Zinkevičius Budapešto Kerepešio  kapinėse pastatydino savo sukurtą koplytstulpį nežinomose vietose palaidotiems 1956 metais vykusios revoliucijos didvyriams atminti.

2006 metais Lietuvos Respublikos  Prezidentas  Valdas Adamkus ir Vengrijos Prezidentas  Laslas Šojomas Vilniuje prie Aušros Vartų sienos atidengė Atminimo lentą, kurioje lietuvių ir vengrų kalbomis  parašyta: „Atmintiną 1956  metų Visų Šventųjų dieną Vilniuje, nepabūgus sovietų okupacijos, viešai buvo palaikyta Vengrijoje  kilusi revoliucija. Garbė tiems,  kurie parodė vienybę  siekti Lietuvos ir Vengrijos  Nepriklausomybės“. Atminimo lenta buvo įrengta taip pat Kauno Senosiose kapinėse, vadinamajame Ramybės parke. Abu prezidentai pasikeitė ir aukščiausiais savo šalių apdovanojimais.

Šiais metais 1956 metų įvykių  minėjimas prasidėjo Vilniuje prie minėtos Aušros Vartų sienos įrengtos Atminimo lentos. Susirinko Vengrijos  Ambasados darbuotojai ir nedidelis būrelis žmonių. Iš jų – keturi tų įvykių liudininkai ar dalyviai: Antanas Staniulis, Zigmas Tamakauskas, Rimantas Matulis ir Leonas Kerosierius. Nuskambėjus Vengrijos bei  Lietuvos  himnui, žodį tarė naujasis  Vengrijos ambasadorius  J. E. ponas Janosas Beresas, pažymėjęs to meto įvykių svarbą išsivaduojant iš sovietinės priespaudos, pasidžiaugė, kad tuomet lietuviai atvirai palaikė vykusią vengrų tautos kovą dėl savo laisvės,  palinkėjo ir    tolimesnės  vengrų ir lietuvių tautų nuoširdžios draugystės, gražaus bendradarbiavimo,  kūrybinio darbo vaisių.

Ambasadoriaus J. E. p.  Janoso Bereso nuoširdų geranoriškumą, siekiant palaikyti bei  plėtoti   mūsų tautų draugystę, pajutome ir  jo žodžiuose, pasakytuose per surengtus šventinius  pietus. Pajutome iš Ambasadoriaus ir rūpestį dėl dabartinio požiūrio į Vengrijos vyriausybės vykdomą  politiką. Jis paaiškino, kad tai  lemia reikalinga diplomatija,  dabartinė Vengrijos geopolitinė situacija, jos ekonominė būklė. Pabrėžė, kad Vengrija pagal savo galias  daug prisidėjo ir prisideda prie Ukrainos ekonominės galios ir jos laisvės siekių  palaikymo bei  stiprinimo.  Sakė, kad tiek vengrų, tiek lietuvių tautų požiūris į rusiškąjį imperializmą  ir jo agresyvią  grėsmę yra vienodas.

Padėkojome Ekscelencijai už jo nuoširdumą, už mielus žodžius,  skirtus Lietuvai. Palinkėjome gražių darbo vaisių stiprinant mūsų tautų draugystę, palaikant gražių istorinių tarpsnių Atmintį. Asmeniškai padėkojau Vengrijos  Ambasados darbuotojams už pareikštą užuojautą dėl mano sužadėtinės ir bendražygės Aldutės mirties.

Kaune 1956 metų įvykių minėjimas vyko jau pagal tradiciją  Senosiose kapinėse prie įrengto memorialo spalio 24 dieną. Šiose kapinėse sovietinės okupacijos metais beveik kasmet vykdavo didesni ar mažesni žmonių antisovietiniai susibūrimai, prasidėję  jau pirmaisiais okupacijos – 1940 metais lapkričio 2 dieną, kurią, kaip teigia istorikas Vytautas Jurkus, galima laikyti  neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo pradžia [Žurnalas „Legendos“, 2020 m. Nr. 5 (44), 46 psl.]. Ypač platų atgarsį turėjo čia vykęs, kaip ir Rasose,  1956 metų lapkričio 1 –osios vakaro susibūrimas, sveikinęs ir Vengrijoje vykusią revoliuciją, dabar įvardijamą  Vengrijos Nacionaline diena.  Šių metų  minėjime, kaip ir Vilniuje,  dalyvavo  Vengrijos Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius J. E. ponas Janosas  Beresas, ambasados padėjėja Lina, konsulė Ilona Jočionienė bei kiti  ambasados darbuotojai.  Dalyvavo mokinių  grupės su savo mokytojais iš Kauno Juozo Grušo meno bei Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazijų, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininkas ats. mjr. Gediminas Reutas, jo pavaduotojas – Lietuvos laisvės kovų dalyvis d. vyr. ltn. Zigmas Tamakauskas, istorikas Rimantas Matulis, buvęs ilgametis Lietuvos sąjūdžio   pirmininkas bei LR Seimo    narys Rytas Kupčinskas, Lietuvos šaulių sąjungos nariai – profesorius dr. Algimantas Kurlavičius ir dr. Audrius  Kopūstinskas, Kauno savivaldybės atstovas Gediminas Vasiliauskas, dar  sovietinės okupacijos metais  vykusių  mūsų patriotinių  renginių  aktyvus  dalyvis inžinierius Leonas Šidiškis su žmona ir kiti, saugojantys 1956 metų įvykių atmintį.

Minėjimą pradėjo savo įžanginiu žodžiu miesto ceremonimeistras Kęstutis Ignatavičius. Nuaidėjus Vengrijos ir Lietuvos himnams,   susirinkusiems gražius žodžius pasakė kalbėjęs J. E. ponas Janosas Beresas. Vengrijos revoliucijos 68-ąsias metines savo kalboje sveikino  miesto savivaldybės narys Gediminas Vasiliauskas.     Prie memorialo buvo padėti Vengrijos ambasados ir Kauno savivaldybės vainikai.

Po pasakytų kalbų  meninę programą pradėjo S. Dariaus ir S. Girėno gimnazijos atstovai.  Pritariant gimnazijos devintoko Mato Ivanovo gitaros garsams, savo kūrybos patriotines eiles  raiškiai paskaitė tos pačios klasės mokinė Emilija Voronenkaitė. Dainą „Rudens naktis sustojo“ padainavo abiturientė Miglė Šimukonytė. Jai elektrine gitara pritarė jos bendramokslė Augustė Kuconytė.  Malonu pažymėti, kad skambant mokinės  Augustės Kuconytės gitarai, į atlikėjų mokinių būrį darniai įsijungė ir gimnazijos direktorės  pavaduotoja   Deimantė Jankūnaitė savo dainuojama daina „Baltas brolis“.

Minėjime dalyvavęs Kauno Juozo Grušo  meno gimnazijos 5-7 klasių mokinių vokalinis ansamblis, vadovaujamas  mokytojos Aistės Juškaitės, padainavo Artūro Juknos sukurtą dainą „Vėl kyla paukščiai“.

Gera, kad savo tradiciją dalyvauti minint 1956 metų įvykius  Vengrijoje bei jų atgarsius Lietuvoje, pratęsė minėtų gimnazijų vadovybių geranoriškumas ir supratimas ( S. Dariaus ir S. Girėno gimnazijos direktorė Dovilė Kaminskė, J. Grušo meno gimnazijos direktorė Undinė Diana Tumavičiūtė). Minėjimo meninę programą S. Dariaus ir S. Girėno  gimnazijoje parengė  Jūratė Ivanauskienė – matematikos mokytoja ekspertė ir Deimantė Jankūnaitė – gimnazijos direktorės pavaduotoja ugdymui, vokalinės studijos vadovė. J. Grušo meno gimnazijoje daug triūso parengiant programą įdėjo  muzikos mokytoja Aistė Juškaitė.

Gaila, kad šį kartą minėjime negalėjo dalyvauti Generolo Povilo Plechavičiaus  kadetų licėjaus auklėtiniai.

Minėjime dalyvavusius mokinius dosniai skanumynais  apdovanojo  geraširdis Vengrijos ambasadorius J. E. p. Janosas Beresas su savo palyda.

Mokinių dalyvavimas šiame minėjime ir svarbiausiai – pasirengimas dalyvauti, išmokstant vieną ar kitą programos dalį, geriau sužinant  vengrų tautos  kovos  už savo laisvę istorijos  žiupsnelį,  jį sugretinant su to meto įvykiais Lietuvoje    – tikime, kad ne vienam  jaunosiose širdyse sukėlė kilnių jausmų dalelę, didesnę meilę ir savo kraštui.  Tai buvo gyvoji  patriotinio ugdymo pamoka.

Dabar dažnai kalbama apie pilietinį ugdymą mokyklose, nusiskundžiama, kad kai kurie šaukiamojo amžiaus jaunuoliai vengia atlikti karinės tarnybos, kad pilietinio ugdymo pamokos mokyklose esančios nuobodžios, neįdomios.  Nuobodžios ir neįdomios todėl, kad jos dažnai   būna dėstomos ne širdimi, o tik „popieriniais“ žodžiais. Vien kalbos apie pilietiškumą be patriotinio jausmo yra šaltos, nepasiekia mokinių širdžių, neugdo meilės savo dvasinei kultūrai, savo kalbai, savo  Tėvynei. Pilietiškumas be patriotinio ugdymo jausmo yra tuščiaviduris vaisius.  „Popieriniais“ piliečiais gali būti ir tie, kurių pilietiškumą lemia tik poreikiai, o  širdyje visai nėra Lietuvos. Tai teko patirti ir man, būnant  savo laiku Kauno savivaldybės Pilietybės komisijos pirmininku.

Minint  1956 metų įvykius  Vengrijoje bei jų atgarsius Lietuvoje,  prisimintini vengrų himno autoriaus Ferenco  Kiolčėjaus žodžiai: „Siunčiu Jums žinią iš keturių žodžių, įrašykite juos giliai į širdį, išdeginkite  savo atmintyje ir prieš mirtį perduokite savo sūnui kaip palikimą: Tėvynė – svarbiau už viską“.