Rasa Jakubauskienė, „Trakų žemės“ laikraštis

17 valanda. Niūrus, tamsus ir šaltas lapkričio vakaras. Tačiau Lentvario bibliotekoje šilta, šviesu ir jauku. Kaip tik čia sutartu laiku pasirodo Tatjana Pleskevičienė, su kuria būtent čia dar vasarą ir susipažinome per knygos „Autizmas – dalis manęs. Autistiški suaugusieji savo pačių žodžiais ir specialistų akimis“ pristatymą. Tąkart nustebau, jog knygos iliustratorė Tatjana yra lentvarietė (pasirodo, kokių talentingų ir nuostabių žmonių turime savo krašte!). Apsikeitėme kontaktais ir nuo pat tos akimirkos vasarą pradėjome derinti interviu. Iš karto jaučiau, kad jis tiesiog privalo būti įdomus. Neklydau. Ir tuo labai džiaugiuosi – pokalbio metu net neprireikė iš anksto pasiruoštų tradicinių klausimų, nes viskas ėjo iš širdies į širdį. Natūraliai. Per iliustratorės prizmę pakalbėjome apie įvairius gyvenimo aspektus, jautrius dalykus, gyvenimo prasmę…

 

Iliustratoriaus darbas nėra kasdieninis ir galbūt ne visiems jis skamba kaip darbas – daugiau kaip pomėgis. Tatjana, kaip Jūs apibūdintumėte, kas tai yra iliustratoriaus darbas?

Iliustratorius – žmogus, kuris žodžius paverčia vaizdais.

Iliustratoriaus sąvoka yra labai plati – gali būti pakuotės iliustratorius, gali būti knygos, vadovėlių, spaudos, afišos ar kitų dalykų, WEB iliustratorius.

Ar yra kažkokie specialūs iliustratorių mokslai ar tiesiog reikia mokėti gražiai piešti ir tiek?

Aš mokiausi dailės mokykloje ir studijavau interjero dizainą. Bet supratau, kad tai ne man ir aš nė dienos nedirbau interjero dizainerio darbo. Tradicinis akademinis piešimas irgi ne man. Ilgą laiką ieškojau savęs, klaidžiojau. Paskui reikėjo susitelkti ties šeima, gimė vaikai… Ieškojau savęs visur – nuo parduotuvės iki restoranų; gyvenome penkerius metus Olandijoje. Kai grįžome į Lietuvą, tada supratau, kad vis tik turiu grįžti į save, į tai, kas aš esu, kuo aš gyvenu ir kaip galėčiau save realizuoti. Kaip ir minėjau, jau anksčiau supratau, kad interjero dizainas nėra mano specialybė, tada svarsčiau, kur galėčiau save atrasti. Grįžau į savo šaknis – į vaikystę, savo svajones, į tai, kas buvo kažkada. Atsimenu, maža būdama ir sesers sąsiuvinį išpaišiau, už ką ji yra gavusi velnių nuo mokytojos, iš pieštukų statydavau kažkokius paveiksliukus, piešiau visur, kur tik būdavo įmanoma, mama pirkdavo spalvinimo knygutes. Jas spalvindavau non stop.

Taigi, galvodama apie savo kelią ir ką jame norėčiau veikti, supratau, kad piešimas mane lydi nuo pat vaikystės. Todėl susiradau ir užsirašiau į labai stiprius iliustratorių kursus. Galvojau, pasibandysiu, ar man ši veikla „limpa“. Juos baigiau nuotoliniu būdu. Buvau nusprendusi, kad jeigu dirbsiu kažkokį darbą, jis turi būti prasmingas, turi atliepti mane, mano vidų ir tikrai jau nebenorėjau tik darbo dėl darbo.

Palyginus visai neseniai, 2018 m. pradėjau savo iliustratorės karjerą. Nors jau yra amžiaus ir patirties, tačiau iliustratorės darbe, sakyčiau, tai dar tik pradžia.

Ar pavyko rasti savo vietą veikloje?

Taip, supratau, kad radau savo vietą, bet vis tiek buvo dar labai daug blaškymosi, kur tame iliustravime save rasti. Kaip aš sakau, prieš metus žengiau į suaugusiųjų pasaulį (šypsosi). Prieš tai visas turinys, kurį iliustravau, buvo skirtas vaikams. Nepasakyčiau, kad jo nėra dabar. Yra, bet su knygos „Autizmas – dalis manęs. Autistiški suaugusieji savo pačių žodžiais ir specialistų akimis“ iliustracijomis buvo žengimas į minėtą suaugusiųjų pasaulį. Neseniai pasirodė dar viena, suaugusiems skirta Laimos Baršauskienės knyga „Mirtis ir mažiau svarbūs dalykai“, kurioje taip pat yra mano iliustracijos.

O kokias vaikams skirtas knygas iliustravote?

Vienos knygos, kurioje būtų vien tik mano iliustracijos dar nėra. Yra planuose, bet kol kas nenoriu nieko atskleisti (šypsosi). Tačiau vaikų turinys visada mane lydėjo. Tai – žurnalai, WEB iliustravimas, spauda, vadovėliai, pratybos.

Kam lengviau kurti iliustracijas – vaikams ar suaugusiems?

(susimąsto) Kalbant apie vaikus, labai man patinka žaismingumas, lengvumas, kai gali būti nerimtas arba apie rimtus dalykus kalbėti panaudojant humorą, personažus. O kalbant apie suaugusius, paprastai įsivaizduojame, kad su jais yra labai sudėtinga, iliustruoti ne taip įdomu, ne taip linksma. Tačiau su pirmąja mano iliustruota knyga suaugusiems „Autizmas – dalis manęs. Autistiški suaugusieji savo pačių žodžiais ir specialistų akimis“, supratau, kad ir ją iliustruoti buvo labai įdomu, nes per iliustracijas galėjau atskleisti sudėtingus dalykus, parašytą tekstą galima perskaityti vien iš iliustruotos emocijos. Netgi suaugusiųjų iliustracijose galima panaudoti dar daugiau kažkokios simbolikos, perkeltinių prasmių ir kiekvienas suaugęs, žiūrėdamas jas, iš tų iliustracijų „ištraukia“ savo emocijas pagal savo patirtį.

Pamenu, per minėtos knygos pristatymą Jūs pažymėjote, jog Jūsų iliustracijose vaizduojami žmonės sąmoningai neturi nei lūpų, nei antakių, nei akių, iš kurių būtų galima atpažinti žmogaus emociją. Tai buvo Jūsų mintis, kad kiekvienas interpretuotų tai, kaip jam atrodo viena ar kita situacija, istorija?

Taip. Būtent iliustruojant šią knygą man buvo suteikta laisvė, aš galėjau piešti taip, kaip aš noriu. Buvo tik techninės gairės, kurių aš turėjau laikytis. Skaitydama knygoje esančius tekstus, supratau, kad juose yra labai daug įvairių emocijų. Tekstai apie autistiškus suaugusius, jų išgyvenimus jau buvo kupini emocijų, todėl piešiniai šalia jų atsirado be emocijų, emocinių išraiškų. Žmonėms, kurie jau skaitė knygą, tos iliustracijos taip pat sukėlė dvejopas emocijas. Vieniems jos sukėlė depresyvumą, sakė, kad labai liūdina, jos yra baisios, gąsdinančios, o girdėjau ir tokių atsiliepimų, kad tose iliustracijose yra daug ramybės, atjautos.

Bet jums gal lengviau buvo įsijausti kuriant iliustracijas, nes pati esate autistiškas žmogus?

Taip, aš turiu diagnozę, kuri nustatyta prieš porą metų. Ši knyga man buvo kaip Dievo balsas. Aš atsisėdau ir labai greitai nupiešiau eskizus visoms istorijoms. Kaip aš sakau, knygoje yra penkiolika istorijų ir dar viena – pieštinė – mano (šypsosi). Visa ši knyga mane lygiai taip pat paliečia ir kažkuria prasme taip pat yra apie mane.

Įmanoma pragyventi iš iliustravimo?

Lietuvos rinka nėra labai plati ir vien iš iliustravimo pragyventi būtų sudėtinga, todėl šalia savo mėgstamos veiklos dar ir maketuoju. Šiuo metu esu laisvai samdoma. Džiaugiuosi, kad jau dabar galiu pasirinkti darbus, kuriuos noriu dirbti, nes pradžioje ėmiausi visko, ką siūlydavo. Tad dabar dažniausiai tai, ką iliustruoju, pati ir maketuoju. Šiuo metu iliustruoju ir maketuoju kelių klientų vizualinį turinį.

Minėjote, jog mažoje Lietuvos rinkoje iliustratorių konkurencija yra gana didelė. O kaip Jūs susirandate užsakymų, kaip jie pas jus „ateina“?

Pradžioje, kol patirties buvo mažiau, ėmiau viską, kas tik pakliūdavo. Buvo ir labai įdomu, ir norėjau daug visko daryti, mokytis, nes užsakymai būdavo labai skirtingi nuo logistikos įmonių vizualų iki iškabų, brošiūrų, kvietimų. Dabar jau vieni per kitus sužino apie mane, mano darbus, galimybes. Tačiau dabar jau nesiimu visko, o žiūriu, kad tas darbas turėtų išliekamąją vertę. Toks požiūris ir noras gal su amžiumi ateina… Aš gimiau turėdama talentą piešti ir tai man yra duota iš aukščiau. Todėl norisi tai išnaudoti tinkamai – ne savo vardą garsinti, o dirbti prasmingus darbus.

Pavyzdžiui, vasarą Nacionalinė dailės galerija pakvietė mane pravesti vaikams edukaciją apie neuroįvairovę. Toks kvietimas man buvo labai netikėtas. Kadangi jau kurį laiką prieš tai važiuodavau per mokyklas ir vaikams pasakodavau apie tai, kas yra iliustratorius, koks jo darbas ir pan., pasakoti vaikams nebuvo sudėtinga. Tačiau pasitelkdama savo piešimo talentą, edukaciją apie neuroįvairovę vedžiau per menus. Būtent apie sunkesnius, sudėtingesnius dalykus su vaikais kalbėjomės paprastai, tyrinėjant meną.

O kas iš to, jei turėčiau žinomą vardą ir paprastai pasakyčiau, kas yra iliustratorius? Vaikai tik susipažintų, kas jis toks ir ką veikia. O šiuo atveju dar ir praktiškai patyrė iliustratoriaus darbą bei susipažino su neuroįvairove. Iš tiesų vedant edukaciją net nesitikėjau, kad vaikai taip atsivers.

Jau supratau, kad iliustruojant knygą „Autizmas – dalis manęs. Autistiški suaugusieji savo pačių žodžiais ir specialistų akimis“ turėjote visišką laisvę. Tačiau, kai gaunate kitą užduotį iliustruoti tam tikrą kūrinį ar knygą, gaunate visišką laisvę ar esate įspraudžiama į tam tikrus rėmus?

Visų pirma yra toks dalykas kaip „limpa“ – „nelimpa“, galėsi – negalėsi. Su Laimos Baršauskienės knyga buvo toks atvejis, jei teisingos mano žinios, ją atsisakė iliustruoti du iliustratoriai, nes jiems tai buvo emociškai per sunkus, per sudėtingas tekstas. Laima Baršauskienė, kaip slaugytoja, rašė savo darbo istorijas. Jos sudėtingos, sunkios, apie sergančius žmones, jų santykius su šeima, kasdienybę ir pan. Mane tai palietė, nes kaip tik tuo metu mano mama sirgo demensija, buvo slaugoma ligoninėje. Tema buvo sudėtinga, bet artima. Ir paskaičiusi knygos ištraukas, jau turėjau įsivaizdavimą, kaip aš ją iliustruosiu. Tačiau, perskaičius visą knygą, ji mane palietė dar labiau ir pirminės idėjos nebeliko. Sutarėme, jog piešiu rankas.

Tą laiką, kol skaičiau knygą, su mama važinėjome pas gydytojus, į svečius, visą laiką gyvenau ta knyga. Mama jau blogai jautėsi. Tarkim, aš ją vesdavau į polikliniką ir eidavome susikibusios už rankučių, o ji juokdavosi: „Anksčiau aš tave už rankutės vedžiau, dabar tu mane vedi“. Kaskart stovėdavau, laikydavau už rankos ir tyrinėdavau jas, galvodavau – seno žmogaus rankos tiek daug savyje turi, tiek parodo nugyvento gyvenimo… Važiuojant troleibusu taip pat atkreipdavau dėmesį į žmonių rankas, jas tyrinėdavau, spėliodavau mintyse, koks buvo tų žmonių gyvenimas, nes, pavyzdžiui, vienos rankos neturi piršto galiuko, kitos – labai raukšlėtos, o dar kitos, žiūri, – ilgais pirštais, nors ir susiraukšlėjusios, bet elegantiškos. Mane tos rankos tiesiog užbūrė (šypteli). Įamžinau knygoje ir mamos, kuri kiek daugiau nei prieš mėnesį iškeliavo Anapilin, ranką tokioje padėtyje, kai mes visada kartu eidavome susikibusios.

Tatjana, klausau Jūsų ir galvoju, kad Jūsų, kaip iliustratorės, darbas nuveda Jus į emociškai, psichologiškai sunkias situacijas, išgyvenimus, gilius apmąstymus. Jums ne per sudėtinga? Nenorėtumėte nuo to pabėgti?

Ne. Pradžia buvo vaikiška, linksma, o dabar kuo toliau, tuo labiau norisi tos „gilumos“. Nežinau, gal tai yra iš viršaus man duota kalbėti apie sunkias temas, edukuoti žmones per savo piešinius, nes matau, kad tai žmonėms rezonuoja, iššaukia kažkokią jų reakciją. O tai, kad esu autistiška, man gal lengviau pavyksta apie tai kalbėti…

Suprantu, kad iliustratorės darbas Jums – gyvenimo būdas, Jūs nuolatos gyvenate tuo. Kad ir rankų atvejis: juk Jūs visur ir visada stebėdavote jas, analizuodavote. Nebuvo taip, jog atsisėdote, nupiešėte ir pamiršote. Bet vis tik ar turite dar kokių nors mėgstamų veiklų?

(susimąsto) Piešimas turbūt ir yra ir hobis, ir darbas, ir tai, ką aš visą laiką mėgstu daryti. Labai patinka pasivažinėti dviračiu, pasivaikščioti miške, bet kažkokio konkretaus hobio neturiu. Yra veiklų, kurios eina šalia, bet vis tiek susijusios su kūryba. Esu organizacijos „Kūrybinės jungtys“ kūrybinė praktikė, organizacijos „Draugiški autizmui“ narė, vedu edukacijas.

Pati esate lentvarietė. Gyvenate šiuo metu Lentvaryje? Ar jaučiate kokių nors sentimentų vaikystės miestui?

Ne, negyvenu Lentvaryje, gyvenu Vilniuje. Mama gyveno Lentvaryje, lankydavau ją, bet dabar kaip ir nieko nebeliko, nes draugai daugiausiai dabar yra Vilniuje, nors giminė plati, bet Lentvaryje nėra tiek daug.

Bet grįžti į Lentvarį visada smagu. Labai jauki yra Klevų alėja, prie bažnyčios esanti pėsčiųjų alėja, Tiškevičiaus rūmai, parkas, bažnyčia, istorinė traukinių stotis labai graži. Tikrai visada labai įdomu skaityti kokias nors istorijas apie Lentvarį.

Lentvaris man visada asocijuojasi su Kalėdiniu periodu. Kūčias ir Kalėdas praleisdavom Lentvaryje, vaikystėje pas mamą puošėm eglutę, sėsdavom prie Kūčių stalo, vaikai rasdavo ryte dovanas. Šiemet, panašu, išimties nedarysime, ir toliau tęsime mūsų tradiciją grįžti šventėms į Lentvarį.

Tatjana, ar esate kur nors savo iliustracijose bent dalelę Lentvario įdėjusi?

 

Turbūt kad niekur nebuvo tai užsifiksavę. Bet susimąsčiau, kad turbūt kažkada reikės tai padaryti (juokiasi).

Buvote užsiminusi pokalbio pradžioje apie rengiamą knygą. Gal ten galėtų būti kokia Lentvario dalelė? Beje, kada galėtume tikėtis Jūsų knygos?

Kol kas nenoriu kalbėti garsiai, bet kadangi pati iliustruosiu ir nebūsiu įstatyta į rėmus, taip, gali būti, kad ir Lentvaris bus. Labai gera idėja (juokiasi).

Dabar tiek daug darbų, visi vienas ant kito gulasi, reikia susitvarkyti su jais, tada reikės pradėti galvoti ir apie savo knygą. Tikiuosi poros metų bėgyje pavyks ją išleisti.