„Kalbantys jausmai“. Foto autorius – Modestas Endriuška

Irma Bogdanovičiūtė, www.voruta.lt

„Galiausiai civilizacijos žūsta dėl to, kad klauso savo politikų, o ne savo poetų“, – sakė vienas žinomiausių pasaulyje lietuvių kino kūrėjų Jonas Mekas. Kiną labai mėgstanti režisierė ir aktorė Virginija Kuklytė su profesionalų komanda sukūrė erdvę poetams atsirasti savų ir svetimų nuo lietuviškos civilizacijos žemėlapio vis nuskeliamame regione – lenkakalbiame ir rusakalbiame Šalčininkų rajone.

Menininkai trejus metus bendravo su krašto moksleiviais, turėdami tikslą – kad vaikai imtų rašyti poeziją. Jie vaikams davė įrankius, kad šie save gerbtų ir išreikštų. O per beveik dešimtmetį meninių veiklų Šalčininkuose komanda sukūrė Pavlovo respublikos 2.0. versiją, kur jauni žmonės turi erdvę puoselėti tai, ką kiti nori “atnešti” ginklais – laisvę, saugumą ir vienybę.

Teritorija

Kokia turi būti poezija ir apie ką turi kalbėti menas, kai nerimo tiek, kad norisi apsiginkluoti? Sugaudyti informaciją žiniasklaidoje, atsitverti sienomis nuo galimai nepatikimų kaimynų ir stebėti kiemą, ar per jį neina pabėgėlis iš Baltarusijos? Grėsmė nurodoma būtent iš tos pusės, kurioje gyveni – Lietuvos pietinio pakraščio, o jausmams, menui, muzikai nėra vietos ir laiko, kol aplink skamba „negalima pavargti, negalima atsipalaiduoti“. Tokiame fone 2022 metais ėmė kurtis projektas „Kalbantys jausmai“.

Aktorius Šarūnas Gedvilas, vienas iš projekto kūrėjų: “Kai aš buvau mokinys, nieks neatvažiavo pas mus į kaimą ir nieks nekalbėjo apie tai. Nieks neatvežė kitokio požiūrio į muziką, filmus, į gyvenimą.”

Projektą kultūrinėje regiono dykumoje parašė aktorė Virginija Kuklytė, pati kilusi iš Šalčininkų rajono. Ji jautė, ko čia labai trūksta, bet nebuvo aišku, ar į tai atsilieps kiti. Projektas kūrėsi intuityviai.

Žilvinas Beniušis, aktorius ir režisierius: “Virginija – tokia stebukladarė. Ji sugeba kažkaip “paimti” žmones, kurie visiškai neturi laiko. Jinai sugeba taip papasakoti, kad tu prižadi ir, žiūrėk, jau keliesi ryte, kažkur važiuoji, kerti apsaugos postą, rodai dokumentus… Atvažiuoji – niekas nekalba lietuviškai. Pats nustebdavau, kaip ten atsidurdavau”.

Jis, Šarūnas ir jų kolegos, populiarūs Lietuvos scenos ir TV aktoriai Rokas Petrauskas, Artūras Dubaka, Justinas Narvidas ir Oskar Wyganowski ėmė kas savaitę važinėti į Šalčininkų rajoną, į mokyklas Turgeliuose, Dieveniškėse, Butrimonyse ir pačiuose Šalčininkuose. Kelias valandas vietoj pamokų menininkai dirbdavo, kiekvienas atverdamas vaikams skirtingą kūrybos pusę. Tai truko trejus metus.

Šarūną ir Virginiją Šalčininkų rajono mokyklų direktoriai ir mokytojai jau pažinojo – jiedu kuria meninius projektus bendruomenėje jau dešimtmetį, o praėjusiais metais už tai buvo įvertinti Prezidento statulėle “Lietuvos galios” apdovanojimuose. Tačiau į paauglio vidinį pasaulį stilizuotas Vytis patekti nepadės, o menininkų tikslas šį kartą buvo būtent toks – sukurti lygiavertį ryšį su vaikais regione, į kurį žiūrima su daugiau nei atsargumu, kuris balsuoja, gyvena, kalba savaip. Tai turi būti ne autoritetu grįstas “galingo” ir “smulkaus” santykis, kuriame vienas visada teisus, o kitas gauna gerą pažymį tik tada, kai atitinka pirmojo kriterijus, kanonus ir simpatijas. Toks santykis kuria himnus, paradus ir karą. Virginijai reikėjo jausmų, laisvės ir intymumo.

Du žodžiai

“Pirmas dalykas, kas buvo svarbu jiems parodyti – kad ta poezija nėra išrinktųjų dalykas. Jiems sako, kad štai yra Šekspyras ir kiti, prastesni. Ne. Mums buvo svarbu parodyti, kad visi gali rašyti, kad tai nėra šventa karvė. Mes kurdavom poeziją apie pieną, kojines, apie beleką. Kitas dalykas –  išlaisvinti juos nuo rimo. Kad eilės būtinai turi rimuotis. Poezija gali būti vos 2 žodžiai! „Balta. Ne sniegas“. Viskas. Ir palieki interpretacijai. Tai juos žavėjo,” – pasakoja Žilvinas.

Lygiavertis santykis ir pagarba vaikų poreikiams šiame projekte gryninosi kaip esminė taisyklė. Natūralias kliūtis menininkai įveikė, žinoma, kūrybiškai. Žilvinas Beniušis: “Aš, pavyzdžiui, atvažiavau ir sakydavau: “Šiandien kalbėsiu tik lenkiškai. Man tai tokia graži kalba. Išmokęs kelias frazes, pradedu varyt. Chebra – žvengt. Jie pradėjo mane mokyti. Ir galios santykis apsiverčia. Dabar aš esu tas “grybas”, kuris nemoka, ir jie mane moko. Tai sumažina tokį, sakykim, hierarchinį svorį. Tampi labiau prieinamas.”

Kontaktas

Virginija: “Dieveniškėse tuo metu buvo karta, kur dauguma buvo vien vaikinai. Klasėj buvo tik 2 mergaitės ir vien vyrai. Ir jie visi tokie verslūs, sportiški. Ir jų eilėraščių temos tokios, na, ne visai poetinės. Kartą vienas jų atėjo liūdnas. Draugai tyliai pasakė, kad jam nepaėjo su mergina. O jis nenorėjo kalbėti, sakė, kad jam skauda galvą. Sakom, parašyk apie tai. Ir jis parašė. Jis buvo labai atviras. Istorijos labai nedetalizavo, mes ir neklausėme. Tiesiog paprašėm kažką užrašyti ir jis užrašė.”

Skauda galvą (projekto dalyvis Dominykas)

Kiekvieną rytą atsikėlęs būnu susimąstęs

Kiekvieną vakarą atsigulęs būnu susimąstęs

Atsikeli – tik mintys

Ir išeini – tik mintys

Po pamokų tik mintys

Nėra kada gaivintis

Skauda galvą

Nuo mano minčių

Kiekvieną dieną aš tai praeinu

Taip gyventi aš nebegaliu

Reikia keistis greitu metu

Vaikai vėrėsi. Jautriame bendravime buvo svarbu išlikti profesionalais ir neperžengti profesinių ribų – nedalinti gyvenimiškų patarimų ar nesiimti psichologo vaidmens kuriant iliuziją, kad jie visi – kaip šeima. Tačiau pagalbos prireikė, todėl antraisiais metais prie projekto veiklų prisijungė psichologai Gediminas Tumėnas ir Vitalijus Gafurovas. Jie papasakojo vaikams, kokios emocijos ir jausmai gali lydėti kasdienybėje, kaip jie pasireiškia, akcentavo, kad visos emocijos svarbios, reikalingos ir nėra “gražių” ir “negražių”, “teisingų” ir “neteisingų” emocijų. Kad nereikia bijoti drąsiai išreikšti savo emocijas, nors aplinkiniai ne visuomet būna tuo patenkinti.

“Nemandagus”, “reikalauja dėmesio”, “neverkšlenk”, “gyvenimas sunkus”, “išgyvena stipriausi” – tokie žodžiai surakina ir nutildo tai, kas viduje gyva ir turi kvėpuoti, nes tai labai svarbu psichinei, fizinei sveikatai, mąstymui, kūrybiškumui, tai padeda rasti draugų, sukurti savo kelią gyvenime. Psichologai G. Tumėnas ir V. Gafurovas kasdienių emocijų reikšmę vaikams atskleidė kitoje šviesoje. Vaikų kuriama poezija tapo dar gilesnė, drąsesnė ir asmeniškesnė.

Pažeidžiamumas

Rokas Petrauskas, aktorius: “Paėmiau jų tekstus, iš vakaro pasidėliojau akordus. Aš nemoku tų dainų. Prasidėjau telefoną šalia, o rankos dreba belekaip. Sakau jiems: aš nežinau, kaip čia bus, nes tikrai jaudinuosi.” Virginija:  ”Su aktoriais buvome sutarę, kad dainas jie kurs prie vaikų –  paima eilėraštį ir čia pat kuria muziką, bando. Vaikai paskui pasakojo: aš netikėjau, kad, pavyzdžiui, Rokas, toks kietas – o jam irgi nepavyksta. Supratau, kad ir man gali nepavykti. Buvo labai svarbu, kad vaikai nemanytų, jog štai pas juos atvyko aktoriai, kurie viską moka, viskas jiems išeina, o vaikams – ne”, – pasakoja Virginija Kuklytė.

Menininkai su vaikais susitiko pažeidžiamumo teritorijoje, kur nė vienas nebuvo šeimininku. Vaikai jiems nieko neskolingi, įsileisti jų į širdį ar atskleisti savąją – taip pat, todėl tai turėjo būti abipusiai mainai, abiems reikalinga energija. “Nėra poreikio juos pamokyt. Poreikis – išsakyti jausmus lape. Viskas. Jeigu jausmai gyvena tik galvoje, ji gali sprogti. Mes jiems visąlaik sakėm: viskas gerai, varyk toliau. Klysti? Nesvarbu, iš naujo skaityk, koks skirtumas? Man neįdomu klaidos. Man įdomu jausmas.”

Eilės

Taip atsirado daug eilėraščių, o prie komandos prisijungė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos retorikos ir scenos kalbos docentė Rita Juodelienė. Ji pirmiausiai tekstus skaitė ir analizavo kaip meno kūrinius, nežinodama, kas ir kaip juos parašė. Tada vykdavo pas vaikus, skaitydavo eilėraščius jiems ir pasakodavo, ką juose mato ir jaučia. “Aš pirmiau jiems perskaitydavau – ir perskaitydavau labai gerai. O tuomet sakau: kieno eilėraštis? Mano, atsako vienas jų. Tai tu paskaityk man truputį, paprašau. Kai aš perskaitau, jie stebisi: čia mano eilėraštis? Taip, puikus tavo eilėraštis, atsakydavau. Ir tada jie paimdavo jį ir labai drąsiai skaitydavo”.

Laiminga aš (projekto dalyvė Gabriela, ištrauka)

Jo akys mėlynos kaip jūra

prie jo jaučiuosi kaip namie

su juo man gera ir saugu.

su juo aš nebijau kliūčių.

Su juo galiu aš būt savim

Jis priima mane tokia kokia esu

Mes turim daug bendrų dalykų

Aš nieko nebijau su juo kartu įveikt.

Rita Juodelienė: “Jie žaidė su tekstais. Man tai labai gražu. Aš tuose eilėraščiuose matau vidinę laisvę. Kiekvienam žmogui trūksta meilės, šilumos, o paaugliui ypatingai. O jie tai išsako!”

Vėl vieniša aš (projekto dalyvė Veronika)

Vienišas jis ar vieniša aš

Laimingas jis, o kokia gi aš

Vienišas bus, bus o kas?

Ar jis ar aš…

Vienišas žodis buvo tas

bjaurus, bjaurus buvau aš

Juk ir vėl vienišas likau aš

Vienišas aš, bjaurus irgi aš

Rita Juodelienė: “Bet kas įdomiausia? Kas įvyksta, kai jie išsako tuos dalykus eilėraštyje? Nori, nenori – atsiranda pasitikėjimas. Žmogus juk turi tą emocijų pliūpsnį. Ir mes užsidarom, ypatingai paaugliai. Gyvenam kiaute. O čia – fantastiškas dalykas: vaikai pajuto, kad gali išsakyti, iškalbėti. Ir jie tuo metu truputėlį paauga, tampa didesni”.

Tėvas (projekto dalyvė Sirmantė)

Atskrenda paukštis, jis ima giedot,

senai jo giesmės negirdėjau.

Įmetu riešutą žemėn juodon

ir stoviu – klausaus kaip jis gieda.

Kol saulė panyra už miško tamsaus

išsitraukiu aš dar vieną riešutą.

Įkasusi duobę žemėn juodon

Pasėju ir žiūriu į tėvą.

Rita Juodelienė: “Jiems sakoma, kad viskas svarbu. Istorija svarbu, matematika svarbu, chemija svarbu, biologijos svarbu. Viskas labai svarbu. Tas vaikas nieko nebesupranta, jis save kausto. Jis ir čia, ir šen, ir ten, jis save išmėto ir išblaško. Viskas. O šitas projektas sako: nurimk ir, jei nori, išsikalbėk. Kalbėk, ką tu jauti.”

Etika

Kaip vaikų tekstai virsta dainomis? Jų emocijos, žodžiai, konstrukcijos, naujas žvilgsnis, idėjos – tai ištekliai ir įkvėpimas kūrybai. Visada kyla pavojus, kad juos, kaip deimantus, iškastus kolonijoje, išveš į metropoliją parduoti, palikdami koloniją skursti, kai šie ištekliai baigsis. Aktorius Justinas Narvydas: “Gal Marta (projekto dalyvė – aut.past.) šiek tiek pyksta ant manęs. Galutiniame dainos tekste „Tėti, tu visada mane palaikai“ jos teksto tikrai mažai beliko. Bet mes ne specialiai tą darėm. Tiesiog lipdėm taip, kaip reikėjo dramaturgijai. Dainas modifikavome pagal koncerto siužetą.”

Kada eilėraštis atsiskiria nuo poeto ir ima gyventi savo gyvenimą? Kiek jis gali būti keičiamas, norint išgauti kitam kūrėjui reikalingą formą ar nuotaiką? Nejautriai elgiantis su eilėmis autoriaus neteisybės, apmaudo ir kūrybinio išnaudojimo jausmas garantuotas. Visi laisvi interpretuoti. Tačiau visada turi gauti autoriaus leidimą keisti jo kūrinį ir būti pasiruošęs išgirsti “ne” ir gerbti tą “ne”. “Leonard Cohen parašė savo “Hallelujah”, o 100 atlikėjų paskui perdainavo ją savaip. Aš vaikams parodžiau pavyzdžių, kad jie suprastų. Nėra taip, kad štai tu parašei, o aš išbraukysiu, nes žinau, koks turi būti eilėraštis. Ne.“ aktorius Rokas Petrauskas.

Žemėlapis

Unikaliame savo kultūra Šalčininkų rajone trys ketvirtadaliai gyventojų yra lenkų tautybės Lietuvos piliečiai. Čia kalbama rusiškai, lenkiškai ir tik šiam regionui būdingu lenkų, rusų, baltarusių ir lietuvių kalbų mišiniu, neoficialiai vadinamu “tuteišų” kalba. Regiono vardas garsiausiai skamba rinkiminiu laikotarpiu, kai rajono gyventojai išreiškia preferencijas kitiems kandidatams, nei likusi Lietuvos dalis. Kandidatai žaidžia rinkėjų emocijomis svarstydami uždaryti nelietuviškas mokyklas ar nuimti nelietuviškus užrašus. Neseniai išplito populiaraus žmogaus pareiškimas apie tai, kad iš rusišką muziką klausančių žmonių reikia “atimti vaikus, o tada juos šaudyti vaikų akivaizdoje” svarstytas kaip “juodasis humoras”, o ne neapykantos tautiniu pagrindu vadovėlinis atvejis.

Žilvinas Beniušis: “Beveik visos lietuviškos sodybos rajone yra išsikėlusios Vytį, Lietuvių vėliavą. Ten gyvenantys sako: mes esam tarsi priešiškoje žemėje. Toks patriotizmas didėja, jiems norisi nužymėti savo teritoriją”. Šarūnas Gedvilas: “Dieveniškėse mes vaikų paklausėm: kuo jūs esate išskirtiniai? Jie atsakė: mes niekuo nesame išskirtiniai. Mes esam paribys. Mūsų nei žino, nei mato. Nežino, kur tos Dieveniškės, tas “apendicitas”. Mes jaučiamės užmiršti”.

Pamirštose ir mitais apaugusiose teritorijose, kur žmogaus orumas menkinamas, melas, propaganda, dezinformacija plinta labai lengvai. Lietuvoje nepopuliari nepriklausoma žiniasklaida tautinių mažumų kalba, regiono nepasiekia lietuviška kultūra, influenceriai švaistosi žodžiu “vata”, “runkeliai”.  Nėra ilgalaikio ir pagarbaus integracijos kelio Lietuvos piliečiams iš tautinių mažumų. Politinė ir kultūrinė atskirtis tampa save išpildžiusia pranašyste, kuriasi susipriešinimas.

Virginija: “Pakabinau ant sienos 4 lapus: rusiška muzika, lenkiška muzika, lietuviška muzika ir muzika kitom kalbom. Paprašiau, kad jie surašytų savo mėgstamiausias dainas ant lapelių ir priklijuotų prie lapų ant sienos. Kai pamatai tai vizualiai, tampa žiauriai liūdna. Ant lietuviško lapo kabojo gal 4 lapeliai. Buvo keletas lenkiškų. Rusiškos dainos netilpo lape, jie ėmė klijuoti ant sienos. Buvo džiugu, kad dainų kitom kalbom buvo gana daug ir skirtingų – vokiškų, korėjietiškų, angliškų, suomiškų. Bet lietuviškų… “.

 

Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste kultūriniai skirtumai tapo dar aštresne priežastimi priešiškumui. Vaikai tą labai gerai jaučia. Vieno žaidimo metu gavę įvairias temas, jie turėjo sugalvoti tris rimtas ir tris kreizi idėjas kiekvienai iš jų. Viena iš temų – “Lygios teisės”. Virginija Kuklytė: “Jie kalbėjo, kad nei vienas žmogus pasaulyje neturi teisės kalbėt apie kitą žmogų, jeigu jo gerai nepažįsta. O kita idėja buvo tokia: neturi nešti kito žmogaus padarytų klaidų. Nei šeimos, nei giminės, nei kažkurių kitų žmonių padarytų klaidų. Jie pateikė pavyzdį: štai dabar rusai užpuolė Ukrainą. O mes, irgi rusiškai kalbantys, neturėtume nešti šito skausmo.”

Staigmena

Rugsėjo 23 dieną aktoriai Šalčininkų kultūros centre repetavo nuo ryto. Tėtis (aktorius Justinas Narvidas) vaikščiojo avanscenoje repetuodamas tekstą dukrai (aktorė Saulė Rašimaitė), kuri tuo metu rengėsi grimerinėje. Apšvietėjai reguliavo lempas – scena nusidažydavo gelsvai, mėlynai, raudonai, baltai. Įlėkė Šarūnas su rožiniu boa ir blizgančiom kelnėm, pasirąžė ir vėl išlėkė. Iki koncerto pradžios likus 10 minučių aktoriai dingo užkulisiuose. Scenos dūmuose skendo muzikos instrumentai, pritemo šviesos.

Žilvinas Beniušis, spektaklio režisierius ir pjesės autorius: “Kai Virginija pasiūlė iš dainų padaryti spektaklį, aš nebuvau labai sužavėtas. Turiu patirtį, kai menininkai nuvažiuoja, tarkime, į nepilnamečių koloniją, savaitę juos aplanko, parašo, ką reikia, ir viso gero. Dabar mes apie jus sukursime meną tarsi apie zoologijos sodo gyvūnus. Arba kai buvo kuriama apie pabėgėlius. Man buvo skaudu, kad menininkai nuvažiavo, pasmalsavo. Pabėgėliai jiems savęs visiškai neatskleidė. Kad tikrai pamatytum, reikia laiko. Turi gyventi toje žmonių grupėje, kad bent kažkiek apie juos papasakotum.”

Vaikai, tyliai kalbėdami, rinkosi į salę. Grupelė merginų susėdo arčiau scenos, trečioje eilėje, jos šypsosi ir nekantriai kuždasi, žiūrėdamos į sceną. Vaikinai, aišku, sėdo į galą. Iš įpročio vertinanti ausis bandė pagauti keiksmažodžius, bet nepagavo ir susigėdo savo teisuoliškumo.

Žilvinas: “Repetuodamas sakiau aktoriams: negali spektaklyje nė sekundės pasijausti “mes” ir “jūs”. Neleisdavau aktoriui dainuoti žiūrint į viršų ar į apačią, liepiau visą laiką dainuoti ir vaidinti žiūrint arba vienam į kitą, arba į žiūrovus. Tai man buvo esminis momentas ir aš to labai stipriai siekiau, nors dėl to repeticijos kartais įšildavo. Menininkas dažnai lieka savyje. Aš to nenorėjau. Norėjau dialogo.”

Vaikai žinojo, kad koncerte skambės pagal jų eilėraščius sukurtos dainos. Tačiau jie dar nežinojo, kad aktoriai iš jų žodžių ir dainų sukūrė profesionalų miuziklą “Kalbantys jausmai”. Menininkai aranžavo vaikų eiles, Žilvinas Beniušis sukūrė miuziklo pjesę ir vaikų poezija tapo garso takeliu ir įkvėpimu istorijai apie juos pačius.

Katarsis

Tai, kas įvyko toliau, sunkiai telpa į žodžius. Atrodė, kad tamsioje salėje susitiko tai, kas seniai buvo išskirta, ir ko net pamiršai, kad ilgiesi. O gal niekada sau ir neleidai pasiilgti, nes tai reikštų prisipažinti, kad myli, o tą prisipažinti visada baisu. Bet dar baisiau, kai pagalvoji, kad sugrįžti gali būti per vėlu, todėl ryžtiesi atsiverti.

Miuziklo pagrindinė herojė Saulė gyvena mažame miestelyje ir turi viską – mylintį tėtį, geriausią draugą Oskarą, draugą Artūrą, kurio dar nesupranta mylinti. Bet ji nori išvykti. Kad rastum save, reikalinga kelionė. Saulę išsiveža charizmatiškas žvaigždūnas Rokas, atvykęs gastroliuoti į miestelį ir susižavėjęs dainuojančia nedrąsia mergina. “Bijau jausmų” yra neabejotinas hitas, kurį jis tikriausiai atlieka kiekviename mažame miestelyje. Bet Saulė patiki, kad ji vienintelė, tačiau greitai įsitikina, kad ne. Rokas lengvai bučiuoja kitas merginas, tai Saulę įskaudina, ji duoda atgal, ji stipri. Merginos salėje tapatinasi su Saule, atpažįsta joje save, palaiko.

R. Petrauskas: “Aš neatsimenu Lietuvoj spektaklio, kurio metu publika taip reaguotų. Jie komentavo: varyyyk, varyyyk, važiuoooook. Čia pat verkia, rėkia, tūsinasi. Man tai buvo didžiausias netikėtumas ir didžiausias atsivėrimas. Lietuvoje nesu to matęs, nesu to patyręs”.

Saulė – žmogus tarp dviejų pasaulių – merginos ir mergaitės, tarp savos bendruomenės ir svajonių didmiesčio, sėdi nunėrusi kojas tarp scenos ir žiūrovų salės. Tai jauna mergina prie pasaulio slenksčio, kuri tampa individu. Dabar ji jau gali rinktis ir nuspręsti, kas ji yra, o kas ne, kur eiti, kokius žmones priglausti, su kuo eiti per gyvenimą ir nuo ko gintis kumščiais. Tai coming of age, brandos, iniciacijos istorija. Su didelio koncerto ir laisvės atmosfera!

Galiausiai verkė visi – vaikai, mokytojai, aš, kuri rašau šitą tekstą, net renginyje dirbęs fotografas. Spektaklyje neliko ribų tarp “jų” ir “mūsų”, scenos ir salės, žvaigždžių ir “paprastų” žmonių, profesionalumo ir mėgėjiškumo, neliko gėdos prisipažinti, parodyti, pajausti. Tris metus kurtas ryšys spektaklyje pavirto jaunų žmonių emocijų ir patirčių dokumentika, vertikaliai perskaitytu daugiasluoksniu žmogaus sielos, jo norų ir svajonių tyrimu. Žilvinas: “Saulei pradžioje būdavo juokinga. Tokia naivi daina, sakydavo. O aš žinau vaikų istorijas. Žinai, sakau jai, tai mergaitei, kuri dainą rašė, dabar 15 metų. Kai jai buvo 12, ją paėmė iš tėvų. Ji gyvena su močiute. Tai, ką ji rašo, nėra naivumas. Tai paprastumas. Ji atsiprašė”.

Tai buvo daugiau nei teatras, nei eilės, daugiau nei projektas, scenos stebuklas, teatro magija, tai daugiau nei įsimylėjimas. Tai menas, kuris reikalingas, kad gyventum. Tai buvo katarsis.

Namai

Pavlovo respublika – 26 metus aštuonioliktajame amžiuje gyvavusi mikrovalstybė Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, kurioje tuo metu gyveno apie tūkstantį žmonių, kurie visi buvo… laisvi. Valstybė turėjo savo vėliavą, herbą, antspaudą, pinigus, kariuomenę.Valstybės įkūrėjas Turgelių klebonas Povilas Bžostovskis tamsios baudžiavos ir griežto luominio pasiskirstymo LDK laikais sukūrė demokratijos salelę, kur leido gyventojams laisvai ūkininkauti, mokytis, pietauti su “ponais”, rūpinosi žmonių gyvenimo kokybe (dūminėse pirkiose liepė įsirengti kaminus ir langus!) ir patiems prisiimti atsakomybę už savo gerovę.

Tai veikė – laisvų žmonių valstybė buvo stipri, turtinga ir klestinti, o Bžostovskis patirtimi dalinosi su kitų šalių valdovais. Merkinės kaimo teritorijoje Šalčininkų rajone iki šiol išlikę rūmų ir ūkinių pastatų likučiai ir labai keistas ir stiprus laisvės dvelksmas ore, kuris jaučiasi kaskart ten atvykus, ypač naktimis. Ši maža civilizacija išnyko ne todėl, kad piliečiai klausė savo politikų, o ne poetų. Ją sunaikino Rusija už tai, kad Pavlovo respublikos piliečiai dalyvavo 1794 metų Kosciuškos sukilime, lietuvių ir lenkų kovoje už laisvę. Bet tai kita tema.

Laisvas žmogus apmąsto savo tapatybę, formuoja ir gina ją. Buvimas tarpinėje zonoje, kai siena eina per tavo vidų, yra labai sunkus. Žilvinas Beniušis: “Man atrodo, kad po Nepriklausomybės atgavimo tas regionas buvo apleistas. Nebuvo mesti tie tiltai, ryšiai, kopėčios, virvės. Aš pajutau jų šauksmą, norą bendrauti. Per tokius meninius projektus mes ir metame kad ir nedideles, bet virves. Ir, pasirodo, kai išmeti tą virvę, atsiranda belekiek žmonių, kurie nori to ryšio ir randa jį”.

Rita Juodelienė, retorikos dėstytoja: “ Šitas projektas – unikalus dalykas. Jis žmogų patį iš savęs išlaisvino būtent per jo jautrumą. Jeigu jau jis kalba apie tokius dalykus, kaip jo vienatvė, apie draugystę, apie meilę, viltį, jei atveria ir iškalba savo jausmus – jis pamatys ir kitą verkiantį. Jis pamatys kito skausmą, atjaus, nepraeis pro šalį. Šie vaikai jau paauglystės laikotarpyje nusiėmė kaukes ir buvo patys savimi. Tai fantastiškas dalykas. Nes kai tu pabūni pats savimi, pabūni tikras – tu visada nori ten grįžti.”

Vaizdo įrašo autorius Julius Ambrazevičius:

 

Projektas finansuotas Lietuvos kultūros tarybos, Europos sąjungos ir Šalčininkų rajono savivaldybės. Ilgamečiai projekto partneriai, drauge įgyvendinantys veiklas – Britų taryba Lietuvoje.