„Kardo“ žurnalas. 1938 m.

„Šiandien pasirodo pirmojo Lietuvos karininkų žurnalo pirmasis numeris. Tai yra nepaprastas įvykis! […] Naujojo kariško žurnalo pasirodymas yra tai kultūrinė kariuomenės šventė.“ – taip lygiai prieš 100 metų kariško žurnalo „Kardas“ pasirodymą pačio pirmojo numerio sveikinimo žodyje apdainavo Karo mokslo draugijos pirmininkas gen. Leonas Radus-Zenkavičius.

Redakcijos žodyje buvo prisimintas spaudos vaidmuo vergijos metais, kai leisti ir platinti lietuvišką raštiją buvo griežtai draudžiama ir mirtinai pavojinga. Tačiau toks suvaržymas atsisuko prieš pačių pavergėjų kėslus, kadangi slaptai cirkuliavusi spauda telkė lietuvių tautą ir budino nuslopinti bandytą laisvės siekį. Todėl „Kardo“ redaktoriai tikėjosi vienijančią ir drąsinančią spaudos galią išnaudoti karininkų auklėjimo, švietimo ir kultūrinimo tobulinimui.

Lūkesčiai karininko  pareigoms ir įvaizdžiui buvo dideli, matant šį kelią pasirinkusį valstybės tarnautoją kaip tobulai įkūnijantį meilę tėvynei ir pareigą ją ginti. Visuomenės akyse jis turi kelti pasitikėjimo jausmą, kurį užtikrina ne tik karybos meno išmanymas, bet ir inteligencija, rafinuotumas, kultūringumas. „Karininkas […] turi būti ne tik technikos žinovas, bet, svarbiausia, tautos kariškų tradicijų ir tautiškos moralės nešiotojas.“ – taip jau minėtą savo žodį pradėjo „Kardo“ redakcija. Būtent šis žurnalas ir buvo numatytas kaip priemonė šiam tikslui siekti, atliekant tiek draugo-patarėjo, o, reikalui esant, ir mokytojo vaidmenį.

Nors tai karininkų žurnalas, bet jo vienas iš uždavinių buvo stiprinti ryšį tarp kariuomenės ir visuomenės, todėl šalia karininkų plėtoti šį leidinį kviesti ir civiliai rašytojai. Taip 15 metų, iki Lietuvą pavergti ir palaužti siekusios okupacijos, šis žurnalas vykdė savo kilnias užmačias šviesti tiek kariuomenę, tiek visuomenę, suartinti jas, siekti valstybės gynėjų idealų ir puoselėti meilę tėvynei.

„Kardo“ žodis taip pat buvo užtildytas prievartą, skausmą ir terorą pasikinkiusios okupacinės letenos. Tačiau – užtildytas nereiškia sunaikintas. Nors ir prislopintas, laisvas žodis sirpo tyloje, laukdamas vieningai sutelktos galingos jėgos, su kuria galėtų išsiveržti. Tautai kylant prieš iki gyvo kaulo nugrisusią, kone kiekvienai šeimai skriaudų sukėlusią primestą santvarką, 1989 m. vėl nuaidėjo „Kardo“ balsas. Jį iš tylos ištraukė Lietuvos atsargos karininkų sąjunga. Šiandien mėgaujamės kas tris mėnesius sulaukdami vis naujo „Kardo“ numerio, tęsiančio lygiai prieš 100 metų pradėtą kilnų švietėjišką darbą.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių vertybės