Jacob Jansz, XV a., Kristaus Paaukojimas – Grabnyčios

Žygimantas JACEVIČIUS, Trakų bazilikos zakristijonas,Vilniaus universiteto studentas, www.traku-zeme.lt

Pirmoji vasario savaitė liturginiame kalendoriuje – ypatinga, joks kitas menų mėnuo neturi tiek viena po kitos sekančių švenčių ir minėjimų dienų, kurių Mišias papildytų atskiros apeigos ar dar kokie neįprasti dalykai. Šiame straipsnyje trumpai apžvelgsime tris vasario dienas – antrąją, trečiąją ir penktąją ir pasiaiškinsime, kuo jos tokios ypatingos ir kodėl verta apie jas rašyti.

Vasario 2 diena – Grabnyčios

Grabnyčios, manau, yra viena tų švenčių, apie kurias žinome tik iš pavadinimo – žinome, esame girdėję tokį žodį, bet retai susimąstome, ką jis reiškia ir apie ką yra Grabnyčių iškilmė.

Grabnyčios – Marijos apsivalymo diena. Pagal žydų įstatymą, pagimdžiusi moteris keturiasdešimt dienų negalėjo artintis prie šventyklos, o keturiasdešimtąją – turėjo atlikti apsivalymą ir paaukoti nustatytą auką, kaip skaitome Grabnyčių dienos Evangelijoje pagal Luką: ,,Kai, pagal Mozės Įstatymą, atėjo apsivalymo dienos, Juozapas ir Marija nunešė kūdikį į Jeruzalę, kad jį pristatytų Viešpačiui, kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: ‘Kiekvienas pirmagimis sūnus bus pašvęstas Viešpačiui’; ir kad paaukotų auką, kaip Viešpaties Įstatyme pasakyta, ‘porą purplelių arba du balandžiukus. Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas, laukė Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo ant jo. Šventoji Dvasia jam buvo apreiškusi, kad jis nematys mirties, kol neišvysiąs Viešpaties Mesijo. Vedamas Dvasios, jis atėjo į šventyklą. Kai tėvai atnešė kūdikį Jėzų, kad atliktų jam Įstatymo reikalavimus, Simeonas paėmė jį ant rankų, dėkojo Dievui ir tarė: ‘Dabar, Valdove, gali leisti savo tarnui ramybėje iškeliauti, kaip buvai pažadėjęs, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą, kurį parengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavo Izraelio tautos garbę“. Šioje Evangelijos ištraukoje atsispindi visi Grabnyčių šventės atspalviai: pirmasis – marijinis – Marijos apsivalymo, žydiškų priesakų įvykdymo diena, antrasis – Kristaus susitikimas su seneliu Simeonu. Simeono žodžiais visuomet pradedama naktinė brevijoriaus psalmė – ,,Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti“ – šie žodžiai reiškia, kad Kristus yra Viešpats, kurio verta laukti ir kuris savo atėjimu atneša ramybę, atilsį – Simeonas gyveno, nemirė, kol nepamatė Mesijo.

Simeonas savo pašlovinimu išpažįsta Jėzaus dieviškumą – Kristus iš tiesų yra tikrasis, ilgai tautų lauktas Išganytojas  Na, ir trečioji mintis – Kristus – pasaulio šviesa, pagonių šviesa. ,,Pagonių šviesą“ galime interpretuoti dvejopai. Pirma, galime interpretuoti oficialia interpretacija – Kristaus asmuo, jo veikla ir išganinga mirtis, šlovingas prisikėlimas, jo mokinių darbai, Kristaus mokslo sklaida pasaulyje, Bažnyčios įkūrimas – tai yra pagonių, netikėlių, tamsumoje gyvenančių žmonių šviesa, išgelbėjimas. Kristus atkelia vartus į dangų, nušviečia kelią į amžinybę. Antroji interpretacija – tiesioginė. Ikikrikščioniškais laikais Grabnyčių dieną pagonys prisimindavo mitą apie Proserpiną: ,,Romėnų mitas pasakoja, kad požemių dievas Plutonas pagrobė derlingumo deivės Cereros dukterį Proserpiną. Nelaiminga Cerera su degančiu fakelu visą naktį ieškojo savo dukters Proserpinos“.[1] Grabnyčių žvakių šventinimo paprotys sujungia abi – krikščionišką ir pagonišką – šventės prasmes – pašventinta žvakė – lyg deglas pasaulio tamsumose, pagalba nepaklysti ir žibintas ieškoti tiesos kelio. Iš pagonybės laikų atėjęs deglų ir šviesos Grabnyčiose paprotys Bažnyčioje įgavo kitą prasmę, tapo kristocentriškas. Iš pagoniškų Proserpinos paieškų glūdumos Grabnyčių žvakė tapo Kristaus šviesos pasaulio tamsybėse deglu. Būtent todėl ir mirštančiajam į rankas įduodama Grabnyčių žvakė – kad Kristus, amžinoji šviesa, nušviestų kelią į amžinąjį gyvenimą.  Grabnyčių žvakė yra toli gražiu ne vienintelis pagoniškos Romos palikimas – iš Romos stabų turime religinę skulptūrą, iš romietiškų madų – liturginius drabužius, iš katakombų tamsos turime paprotį per Mišias žibinti žvakes, kadangi katakombose anuomet buvo tamsu. Taigi, kaip matome, Bažnyčios papročiai yra ypač seni – siekia Antikos laikus, o Grabnyčios iš Proserpinos paieškų šventės tapo Mergelės Marijos apsivalymo, įvesdinimo į šventyklą diena, kurią švenčiame su pagonybės glūdumas bei tamsą menančia Kristaus, pasaulio ir pagonių šviesos, žvake.

Vasario 3 – šv. Blažiejaus diena

Iš karto po Grabnyčių žvakių kitą dieną šventinamos šv. Blažiejaus žvakės. Šv. Blažiejus – pirmųjų amžių – IV amžiaus šventasis, kurio kultas ir svoris seniai įsitvirtinęs katalikų pasąmonėje. Viduriniais amžiais,  kuomet šventieji, šventųjų kultas, pamaldumas jiems užėmė svarbią vietą žmonių gyvenime, Blažiejus buvo suvokiamas kaip gerklės ligų gydytojas ir šis jo įvaizdis per amžius nepasikeitė – ir šiandien mes šv. Blažiejaus dieną prašome Dievą šio šventojo užtarimu apsaugoti mus nuo gerklės ligų. Palaiminimo materija – dviejų sukryžiuotų žvakių pridėjimo prie kaklo ir specialios sukalbėjimo apeiga.,, Ši apeiga artimai susijusi su tradicija, kuri perduoda, jog vyskupas Blažiejus stebuklingai išgelbėjo berniuką, kuriam gerklėje buvo įstrigęs kaulas ar ašaka. Buvo vyskupas, ir laikoma, kad valdė Sebastės bendruomenę Armėnijoje, kai Romos imperijoje buvo suteikta kulto laisvė krikščionims: 313 m., valdant Konstantinui ir Licinijui, abu „Augustai“, tai yra imperatoriai (be to, dar ir giminės: Licinijus vedė Konstantino seserį). Licinijus valdė Rytų imperiją, tad vyskupas Blažiejus buvo jo pavaldinys. Blažiejus mirė nukankintas apie 316 metus, tai yra jau pasibaigus persekiojimams“.[2] Šventojo Blažiejaus dieną Bažnyčia rengiasi raudonais liturginiais drabužiais – gi šv. Blažiejus buvo kankinys, todėl ir naudojami kančios, kraujo spalvos – raudoni – liturginiai rūbai.

,,Į kelią – po šventą Agotos riekelę“

Iš vaikystės puikiai pamenu šią frazę iš televizijos reklamų, kuriose buvo reklamuojama mūsuose populiari ir visai skani ,,Agotos‘‘ duona. Kita vertus – kaip kitaip Lietuvoje duoną galima pavadinti? Duona nuo senų laikų tapatinama su šv. Agota ir Lietuvoje šios šventosios kultas – ypač įsišaknijęs.,, Lietuvoje nuo seno šv. Agotos dieną šventinama vadinamoji Agotos duona, kuri paskui saugoma namuose, tikint, kad ji gina nuo gaisro. Be to, tikima, kad į gaisro liepsnas įmestas šv. Agotos duonos gabalėliai apsaugos, kad jis nesiplėstų. Suvalgyta šv. Agotos duona saugo nuo ligų. Kai kuriose Lietuvos parapijose šventinamas ir šv. Agotos vanduo. Dar ir šiandien šv. Agotos duonelę kai kurie žmonės nešiojasi piniginėse, vežiojasi mašinose, tikėdami, kad ji apsaugos nuo vagysčių, avarijų ir kt. nelaimių.“[3] Šie papročiai, spėju, įsigalėjo su vienoje iš mano girdėtų garsaus Bažnyčios istoriko Liudo Jovaišos paskaitų minėta XVII amžiuje vykusia tikėjimo folklorizacija – kuomet įvairūs šventieji buvo ,,nuleisti“ į žemišką lietuvių kalendorių, tarp jų – šv. Izidorius, šv. Agota, šv. Rokas, švč. Mergelė Marija Sopulingoji, pradėti drožti koplytstulpiai, rūpintojėliai, smūtkeliai ir visokie kitokie su liaudies papročiais susipynę katalikiško tikėjimo ženklai. Tačiau Visuotinėje Bažnyčioje šv. Agota – iškili kankinė: ,, Agota 250-aisiais mirė kankinama. Praėjus lygiai metams po jos mirties, Katanijos miestui, kuriame, manoma, šventoji gimė, kilo grėsmė staigiai išsiveržus ugnikalniui. Siaubo apimti gyventojai ėmė šauktis jaunosios kankinės užtarimo, kad miestas būtų apsaugotas nuo beveik tikėtino baisaus sunaikinimo. Šventoji išklausė maldavimus, ir kaitri, visa deginanti lava tarsi kažkieno paliepimu sustojo prie miesto sienų. Nuo to laiko Sicilijos gyventojai šv. Agotos šaukiasi kaskart, kai ugnikalnis pabunda ir savo ugnies gaivalu ima kelti grėsmę miestui. Kilusią iš kilmingos ir turtingos šeimos Agotą kelis kartus prašė tekėti konsulas Kvincianas, pagonis, susižavėjęs jos grožiu. Tačiau ji tvirtai atsisakydavo tekėti, jos nuomonės nepadėjo pakeisti nei įkalinimas, nei patys žiauriausi kankinimai, kurių ėmėsi dėl jos nuolatinio atsisakymo įširdęs konsulas. Kvinciano širdyje meilė virto akla neapykanta, todėl jis Agotą pažemino priversdamas tarnauti pagonių deivei Vestai, nes tikėjosi, kad ji atsisakys krikščionybės. Kaip pasakojama, jis kurstė ją nusidėti, paliepęs uždaryti vienoje kameroje su sąvadautoja. Tačiau visi mėginimai buvo bevaisiai, nes Agota, tikėjimo sustiprinta, visus kankinimus ištverdavo ir stebuklingai nuo jų nenukentėdavo. Galiausiai atstumtasis gerbėjas liepė Agotą nužudyti, ir ji, šaukdamasi Dievo, mirė deginama ant lėtos kaitrios ugnies. Būtent dėl šios jos žiaurios agonijos žmonės ėmė šauktis jos užtarimo dėl ugningos lavos.“ [4]Kaip ir visi šventieji, šv. Agota vaizduojama su savo simboliais – palmės šaka ir nupjautomis krūtimis dubenyje, kadangi dar ir tokiu būdu ji buvo kankinama. Agotos dienos liturgijos spalva kaip ir Blažiejaus – raudona.

Turiu pabrėžti, kad nei Grabnyčių, nei šv. Blažiejaus žvakės, nei šv. Agotos duona nėra magijos įrankiai – nereikia iš šių ženklų tikėtis ypatingos magiškos pagalbos ir besąlygiškos apsaugos. Šiuos dalykus (žvakes, duoną) mes priimame ne kaip garantą  kad jie ,,veiks“, o būtent – šiais ženklais išreiškiame savo tikėjimą ir atsiduodame Dievo valiai, neapribojame Dievo veikimo vien žvake ar duonos gabalėliu.

Tokia ta vasario pradžia – kartu su metų pradžia prisimename, pirmiausia, šlovingąją, nepalytėtąją Mergelę Mariją, po to – pirmųjų amžių kankinius – Blažiejų ir Agotą, kurių garbei laikomas Mišias papuošia ypatingos apeigos – užtarimo malda nuo gerklės ligų iš duonos šventinimas.

Šaltiniai

[1] https://www.bernardinai.lt/kristaus-paaukojimas-grabnycios-vidines-sutemas-issklaidanti-sviesa/

[2] https://www.bernardinai.lt/2015-02-03-sv-blaziejus-vyskupas-ir-kankinys/

[3] https://lemu.lt/sv-agota-ugnies-globeja/

[4] https://www.bernardinai.lt/sv-agota-kankine-numaldanti-ugni/