Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido istorikų – dr. Dariaus Furmonavičiaus, dr. Augustino Idzelio, prof. dr. Igno K. Skrupskelio ir dr. Dainiaus Noreikos įžvalgomis bei naujais istoriniais duomenimis praturtintą knygą „The Holocaust in Lithuania: 1941–1944“. Jos sudarytojas ir daugumos straipsnių autorius – istorikas dr. Arūnas Bubnys. Šiandien Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejuje (Pylimo g. 4A, Vilnius) 18.00 val. vyks leidinio sutiktuvės.

Pasirodžiusi knyga – tai mokslinė polemika ir pagrindiniai faktai apie Holokaustą Lietuvoje. Ji aktuali ne tik mokslininkams, bet ir užsienio bei Lietuvos diplomatams, geopolitinius konfliktus nagrinėjančiai žiniasklaidai. Leidimas anglų kalba taip pat svarbus tiek vietinei, tiek pasaulinei žydų bendruomenei, nes pagal išlikusius ir iki šiol rastus istorinius šaltinius dokumentuoja patirto sisteminio smurto mastą ir gali palengvinti diskusijas dėl Holokausto Lietuvoje palikimo – jo priežasčių, eigos ir pasekmių visuomenei ir valstybei.

„Man svarbu, kad šios poros dešimtmečių darbo Holokausto Lietuvoje istorinių tyrimų knygos pristatymas skaitytojams seka po reikšmingos Europos Parlamente priimtos rezoliucijos dėl Rusijos dezinformacijos ir istorijos naudojimo savo karų ir nusikaltimų žmoniškumui pateisinimams“, – sako knygos „Holocaust in Lithuania: 1941–1944“ sudarytojas dr. Arūnas Bubnys. „Man jau 20 metų tyrinėjant Holokausto temą, ir įsigilinus į nacizmo nusikaltimus, akivaizdu, kad tiek stalinizmas, tiek dabartinė Putino režimo istorijos traktavimo atmaina lemia daugybės žmonių kančias Ukrainoje ir turi būti analogiškai nacizmui pasmerktas“, – pabrėžia jis. Pasak Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovo, jo ir kitų autorių straipsnių rinkinio atnaujintas leidimas anglų kalba kelia pagrindinį tikslą paskatinti apmąstyti ir analizuoti Lietuvos valstybės teritorijoje įvykdytų masinių žydų žudynių istorinių interpretacijų poveikį šiuolaikinei politikai ir istorinei atminčiai.

Pagrindinės istorinės polemikos dėl Holokausto Lietuvoje

Tyrinėdami Holokaustą dalis Lietuvos mokslininkų akcentuoja Lietuvos rezistencijos istoriją, tuo tarpu kiti šią tragediją traktuoja kaip atskirą, esminę totalitarizmo istorinių studijų problemą. Pirmajai stovyklai atstovaujantieji teigia, kad Lietuvos laikinoji vyriausybė neturėjo realios galios ir negalėjo spręsti dėl žydų naikinimo, antrosios šalinininkai įrodinėja, kad kai kurie pavieniai šios vyriausybės nariai pasyviai arba aktyviai toleravo antisemitinius veiksmus. Polemikos esmė: ar Lietuvos laikinoji vyriausybė buvo bejėgė marionetė, ar vis dėlto turėjo įtakos istoriniams įvykiams? Naujai išleistos knygos straipsnių autoriai savo argumentais atspindi ir nušviečia šią polemiką.

Antra svarbi polemika yra dėl lietuvių atsakomybės už Holokaustą. Kolektyvinėje atmintyje dažnesnė pozicija, kad pagrindiniai Holokausto vykdytojai buvo vokiečiai, o vietiniai kolaborantai – tik jų įrankiai. Ar tai ir vyraujanti tendencija istoriografijoje? Naujame leidinyje aptariama ir lietuvių atkurtos administracijos pagalba vokiečiams, ir jos dalyvavimas žydų žudynėse. Polemikos esmė: kiek atsakomybės už Holokaustą tenka kolaboravusiai lietuvių administracijai? Ar nustatytas sisteminis jų dalyvavimas, ar šaltiniai liudija tik pavienius atvejus? Knygos straipsnių autoriai ieško atsakymų į šiuos klausimus.

Trečias diskusijas keliantis aspektas – selektyvus istorinių dokumentų interpretavimas. Vis dažnesnė kritika istorikams, jog jie primeta dabartinius moralinius vertinimus ano meto veikėjams. Kritikuojamieji atsako, kad dokumentai aiškiai rodo vietinių pagalbininkų aktyvų dalyvavimą Holokauste. Polemikos esmė: ar istoriniai dokumentai turėtų būti skaitomi neutraliai, kontekstualiai, ar galima juos vertinti, remiantis šiandieninėmis moralės normomis, kai suvokiamas ir žinomas žydų tragedijos katastrofiškumas, ar jis buvo toks akivaizdus ano meto aplinkybėmis? Naujame leidime išdėstyti šios polemikos argumentai, paremti istorinių šaltinių duomenimis.

Angliškoje knygos versijoje skaitytojas atras ir diskusiją apie Birželio sukilimą. Jaunesnės kartos istorikai teigia, kad Birželio sukilimas, lietuvių partizaninis karas ir Holokaustas turi būti vertinami kaip atskiri istoriniai reiškiniai, atsižvelgiant į šiomis veikimo priemonėmis siektų tikslų. Vis dėlto, garsūs ir nukentėjusiųjų lūkesčius įgarsinantys argumentai, jog tylaus priešinimosi, prisitaikymo ar abejingumo laikysena nacių okupacinio režimo veikimo laikotarpiu užkerta kelią teigiamam visuomenės ir atskirų laisvės kovotojų vertinimui už jų dalyvavimą vėlesnėje rezistencijoje prieš sovietų okupaciją. Polemikos esmė: ar ir kiek lietuviškoji rezistencija gali būti atsieta nuo kolaboravimo su naciais? Autoriai knygoje išsako argumentuotas pozicijas.

Naujos įžvalgos dėl Holokausto Lietuvoje

Dr. Darius Furmanovičius: „Lietuvos istorija rodo, kaip mažos valstybės tampa didžiųjų galių sandėrių įkaitais, o jų pastangos priešintis okupacijoms dažnai yra iškraipomos arba užmirštamos.“

Kaip minėta, anglakalbei auditorijai skirtas Holokausto tyrimų leidimas praturtintas net kelių naujų autorių straipsniais. Vienas iš Vytauto Didžiojo universiteto istorikas dr. Darius Furmanovičius, kuris nagrinėja Lietuvos pasipriešinimą tiek sovietinei, tiek nacistinei okupacijai ir analizuoja istorinius sprendimus, kurie galėjo lemti kitokią Lietuvos padėtį II pasaulinio karo metu. Autorius pabrėžia Lietuvos geopolitinę situaciją, sovietų ir nacistinės Vokietijos susitarimus bei jų pasekmes Lietuvos nepriklausomybei. Esminė mintis – Lietuva atsidūrė tarp dviejų totalitarinių režimų ir, nors pasipriešino sovietinei okupacijai, nacių valdžia neleido atkurti nepriklausomybės. Autorius paaiškina, kodėl Rusijos propaganda turi tikslą sukurti viešąją įtampą dėl Birželio sukilimo traktavimo: „Birželio sukilimas tapo pirmuoju smūgiu sovietinei sistemai, parodžiusiu, kad totalitarinė okupacija nėra neišvengiama“, – rašo mokslininkas. Šie jo svarstymai turėtų paskatinti racionalias diskusijas dėl sukilimo istorinės reikšmės ir atsieti šią temą nuo moralinės atsakomybės už vėlesnius įvykius klausimo, kuris gali būti keliamas nagrinėjant kiekvieno atskiro sukilimo dalyvio likimą. Dr. Darius Furmanovičius taip pat svarsto nacistinės Vokietijos geopolitinius tikslus, aktualindamas Lietuvos istorinio pasirinkimo ribotumą. „Lietuvos diplomatija bandė laviruoti tarp dviejų totalitarinių jėgų, tačiau nei Vakarai, nei regiono valstybės negalėjo suteikti realios paramos“, – teigia istorikas ir šis teiginys aktualus diskutuojant apie diplomatines klaidas ir galimas politinių sprendimų alternatyvas. Publikacija pabrėžia mažų valstybių pažeidžiamumą ir didžiųjų galių atsakomybę už jų saugumą.

Dr. Augustinas Idzelis: „Išlikę dokumentai rodo, kad Ypatingasis būrys gavo tūkstančius šovinių, skirtų egzekucijoms“

Anapilin iškeliavusio Amerikos lietuvių istoriko ir advokato dr. Augustino Idzelio publikacijoje analizuojama, kaip buvo organizuotos ir vykdomos Vilniaus žydų masinės žudynės Antrojo pasaulinio karo metu. Autorius pabrėžia, kad pagrindinė genocido jėga buvo ne tik nacių SS daliniai, bet ir vietiniai pagalbiniai būriai, tokie kaip Ypatingasis būrys. Straipsnyje aptariamas šio būrio organizavimas, sudėtis, veikimo metodai ir dokumentiniai įrodymai apie jo vaidmenį Holokauste. Pabrėždamas žudynių tempą ir siaubingą mastą, autorius teigia: „iki 1941 m. pabaigos didžioji dalis Vilniaus ir aplinkinių miestų žydų jau buvo nužudyti.“ Jis taip pat pateikia faktinius įrodymus apie organizuotą žudymų vykdymą, įskaitant egzekucijų pradžią: „1941 m. liepos 16 d. užregistruotas pirmasis oficialus prašymas amunicijai Ypatingajam būriui – šimtai šovinių egzekucijoms.“

Mokslininkas pažymi, kad dauguma dokumentų, susijusių su Vilniaus žydų išžudymu, buvo sunaikinti 1944 m., tačiau išlikę teismo protokolai padeda atkurti realią įvykių eigą. Be abejo, šaltinių trūkumas lemia istorinės atminties atkūrimo sunkumus, su kuriais susiduria tiek istorikai, tiek muziejininkai. Dr. Augustino Idzelio publikacija nepraranda aktualumo svarstant teisės viršenybės, žmogaus teisių, istorinio teisingumo ir antisemitizmo prevencijos ir vietinių jėgų įtraukimo į genocidą klausimus.

Prof. Dr. Ignas K. Skrupskelis: „Snyder‘io teiginys, kad Lietuvos laikinoji vyriausybė vykdė savo antisemitinę politiką ir žudė žydus, yra akivaizdžiai klaidingas, nes ji niekada neturėjo tokios galios“

Pietų Karolinos universiteto (JAV) profesorius dr. Ignas K. Skrupskelis knygoje nagrinėja, kaip istorikai ir tyrėjai vertina dokumentus, susijusius su Lietuvos laikinosios vyriausybės veikla 1941 m. ir jų sąsajas su Holokaustu. Jis kritikuoja šiuolaikinę interpretaciją, kuri sieja Laikinąją vyriausybę su žydų naikinimo politika, teigdamas, kad pastaroji neturėjo realios valdžios ir nepriėmė sprendimų dėl genocido. Autorius pabrėžia, kad istorikai turi būti atsargūs vertindami šaltinius ir neprimesti vėlesnių žinių apie Holokaustą to meto veikėjams:

„Reikia suprasti, kad Laikinosios vyriausybės nariai buvo ne ekstremistai, o tarpukario Lietuvos demokratai, kurie bandė atkurti valstybę, tačiau buvo ignoruojami Vokietijos (…). [jie] neturėjo karinių pajėgų ar realios administracinės valdžios – tai buvo komitetas, kuris bandė suvokti, ką daryti susiklosčiusioje situacijoje“, – rašo mokslininkas. Mokslininkas įtikinamai pasisako prieš retrospektyvią kaltinimų politiką: „negalime interpretuoti istorinių veikėjų veiksmų žinodami, kuo viskas baigsis – jie gyveno kitoje realybėje, kurioje Lietuvos ateitis dar nebuvo aiški.“ Savo argumentacija mokslininkas skatina kritiškai vertinti istoriją taip siekiant išvengti plačiai Europoje ir JAV paskleisto sovietinės propagandos nulemto požiūrio: „Lietuvos laikinoji vyriausybė buvo bejėgė politinė struktūra, kuri negalėjo nei įgyvendinti antisemitinių politikų, nei priešintis Vokietijos okupacijai, todėl Holokausto kaltę reikia atriboti nuo kolektyvinės lietuvių atsakomybės.“

Dr. Dainius Noreika: „1941 m. sukilimas Lietuvoje buvo iš dalies inspiruotas Vokietijos propagandos, tačiau jo dalyviai siekė nepriklausomybės, o ne genocido“

Vilniaus universiteto mokslininkas dr. Dainius Noreika tiria tokių „skirtingų naratyvų, kaip Holokaustas, Birželio sukilimas ir lietuvių partizaninis karas sankirtą. Jis nagrinėja, kaip istoriškai susipina šie trys įvykiai ir kodėl jų vertinimas kelia diskusijų. Mokslininkas pabrėžia, kad Holokaustas buvo organizuotas nacistų režimo, tačiau Lietuvos istorijoje jis dažnai nagrinėjamas kartu su Birželio sukilimu ir partizaniniu karu. Autorius siekia atskirti šiuos reiškinius ir nurodo, kad nors kai kurie asmenys dalyvavo tiek pasipriešinimo judėjime, tiek nusikaltimuose, negalima šių procesų traktuoti kaip tiesiogiai susijusių: „Holokaustas, Birželio sukilimas ir lietuvių partizaninis karas buvo skirtingi reiškiniai – pirmas buvo genocidas, kiti du – pasipriešinimas okupacijoms“, – skaitome išleistoje publikacijoje.

Jaunajai tyrėjų kartai priklausantis mokslininkas pripažįsta, kad nors Lietuvos partizanai „tapo sovietinio režimo pasipriešinimo simboliu, tačiau jų praeitis nebuvo vienalytė – kai kurie iš jų anksčiau bendradarbiavo su naciais, (…) [todėl] dalis partizanų buvo persekiojami ne tik dėl kovos su sovietais, bet ir dėl jų vaidmens Holokauste.“ Vis dėlto, pasak dr. Dainiaus Noreikos, nors „okupuotos šalys dažnai susiduria su kolaboravimo dilema, tačiau tai neturėtų iškreipti rezistencijos prasmės.“

Tyrėjas pabrėžia, kad istorinių įvykių analizė neturėtų būti naudojama politiniams tikslams – Holokaustas, Birželio sukilimas ir partizaninis karas yra atskiri reiškiniai, kurių vertinimas reikalauja konteksto ir dėl to turi nevienareikšmių niuansų.

Pagrindiniai dr. Arūno Bubnio nustatyti faktai apie Holokaustą

Lietuvos nepriklausomybė tarpukariu buvo pažeista sovietų ir nacių susitarimais, ypač Molotovo-Ribbentropo paktu.

1940 m. SSRS okupavo Lietuvą, įvykdė represijas ir trėmimus, kas paskatino antikomunistines nuotaikas.

1941 m. Birželio sukilimas siekė atkurti nepriklausomybę, tačiau Lietuva netapo savarankiška – ją okupavo nacistinė Vokietija.

Holokaustas buvo didžiausia XX a. tragedija Lietuvoje: per kelis mėnesius nužudyta apie 80 proc. Lietuvos žydų.

Iš viso nacių okupacijos metais buvo nužudyta apie 195 000 žmonių, didžioji dalis – 1941 m. vasarą ir rudenį.

Holokausto aukos – ne tik žmonės, bet ir sunaikinta žydų kultūra, tradicijos, bendruomenės.

Lietuvoje žydų naikinimas prasidėjo nedelsiant, kitaip nei Vakarų Europoje, kur represijos vyko palaipsniui.

Žudynėse dalyvavo ne tik vokiečiai, bet ir dalis vietinių administracijų bei civilių, kas palengvino naciams žydų genocido vykdymą.

Nepaisant kai kurių lietuvių vilties, kad nacistai leis atkurti valstybę, Vokietija neleido veikti Laikinajai vyriausybei.

Naciai sugebėjo išnaudoti antisovietines ir antisemitines nuotaikas Holokausto vykdymui.

Vilniaus getas (1941–1943) – įkurtas po masinių žudynių Paneriuose, egzistavo iki 1943 m. rugsėjo.

Kauno getas (1941–1944) – pirmiausia tarnavo kaip darbo stovykla, bet 1944 m. buvo sunaikintas.

Šiaulių getas – laikytas darbo stovykla, bet 1944 m. naciai pradėjo masines deportacijas į koncentracijos stovyklas.

Visų getų Lietuvos teritorijoje sąlygos buvo itin prastos: ligos, badas, priverstinis darbas, teroras.

1943–1944 m. dauguma getų kalinių buvo perkelti į koncentracijos stovyklas arba nužudyti vietoje.

Masinės žudynės prasidėjo dar prieš įsteigiant getus – provincijoje žydai buvo šaudomi jau 1941 m. birželį-liepą.

Galima skirti dviejų etapų Holokaustą provincijoje: 1941 m. birželis–liepa: pirmosios egzekucijos, nukreiptos į žydų vyrus, tariamus sovietų rėmėjus. 1941 m. rugpjūtis–lapkritis: genocidas tapo totalus – išžudyti visi žydai, įskaitant moteris ir vaikus.

Pagrindiniai žudynių vykdytojai: nacis Rollkommando Hamann ir vietiniai pagalbininkai iš Tautinio darbo apsaugos bataliono.

Skaudžiausi epizodai: masinės žudynės Kauno fortuose, Paneriuose, Lietūkio garažo žudynės.

Lietuvių saugumo policija ir kai kurie policijos batalionai aktyviai dalyvavo žydų naikinime.

Vietinė rinktinė, kuri buvo įsteigta 1944 m. vasarį ir jau tų pačių metų gegužės 15 d. vokiečių likviduota, o dalis jos – ir represuota, Holokauste nedalyvavo.

Vilniaus specialusis būrys (Ypatingasis būrys) dalyvavo Panerių žudynėse.

1-asis ir 2-asis lietuvių policijos batalionai dalyvavo žudynėse Baltarusijoje ir Ukrainoje.

Reicho vadovybės planai apėmė ne tik fizinį žydų naikinimą, bet ir jų kultūros sunaikinimą – konfiskuotas turtas, archyvai, knygos.

Tik 5–10 proc. Lietuvos žydų išgyveno Holokaustą, dažniausiai dėl vietinių gyventojų pagalbos.

Žydų gelbėjimas buvo pavojingas – naciai ir vietiniai kolaborantai negailestingai baudė gelbėtojus ir jų šeimas.

Svarbiausi gelbėtojai: vienuolynai, kunigai, pavieniai ūkininkai, mokytojai, gydytojai.

Po karo dalis žydų gelbėtojų buvo represuoti sovietų valdžios už „bendradarbiavimą su vokiečiais“.

1980-aisiais ir 1990-aisiais Yad Vashem suteikė „Pasaulio tautų teisuolio“ titulą daugeliui lietuvių gelbėtojų.

Papildoma informacija

Knyga „Holokaustas Lietuvoje 1941–1944 m.“ yra istorinė studija, apžvelgianti Lietuvos žydų bendruomenės naikinimą nacių okupacijos metais. Leidinys suskirstytas į kelis skyrius: nagrinėjamas istorinis kontekstas, pasipriešinimas okupacijoms, didžiųjų Lietuvos getų istorija, Holokausto įvykiai provincijoje, represinių institucijų vaidmuo bei žydų gelbėjimas.

Įvade pabrėžiamas Holokausto Lietuvoje mastas – per kelis mėnesius buvo išžudyta apie 80 proc. šalies žydų (150–160 tūkst. žmonių), o iki karo pabaigos nužudyta iš viso apie 195 tūkst. asmenų. Nagrinėjamos priežastys, kodėl genocidas Lietuvoje įvyko taip greitai ir intensyviai, įskaitant vietinių administracijų ir civilių dalyvavimą.

Anglakalbei auditorijai skirtas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro leidinys siekia ne tik dokumentuoti istorinius įvykius, bet ir skatinti istorinę atmintį bei diskusijas apie Holokausto Lietuvoje palikimą.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pranešimas