Akad. prof. Zigmas Zinkevičius. „Universitas Vilnensis“ foto

Habil. dr. Kazimieras Garšva, www.voruta.lt

Minint kalbininko profesoriaus Zigmo Zinkevičiaus  (1925-2018) gimimo 100-metį, Seimas  jo sukaktį paskelbė minėtina. Svarbiausi yra profesoriaus Zigmo Zinkevičiaus mokslo, mokymo ir valstybinės kalbos palaikymo darbai.

Prof. Zigmas Zinkevičius – pasaulinio garso baltistas, akademikas, iš viso parašęs apie 100 knygų, 1000 mokslo straipsnių, per 1000 populiarių straipsnių, kuriuose nagrinėjami svarbiausi lituanistikos, baltistikos, kultūros klausimai – lietuvių kalbos istorija, vardynas, tarmės, rytų Lietuvos kultūra.

Prof. Zigmas Zinkevičius 45 metus dėstė Vilniaus universitete: 12 metų buvo ir Istorijos fakulteto prodekanas (1956–1968), 15 metų – Lietuvių kalbos katedros vedėjas (1973–1988), Baltų filologijos katedros vedėjas (1988–1991). Nuo 1989 m. dėstė ir Lietuvos konservatorijoje, nuo 1990 m. – ir Vytauto Didžiojo universitete. 1995–1996 m. buvo Lietuvių kalbos instituto direktorius, po to – Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministras (iki 1998 m. kovo 25 d.)

Profesorius buvo penkių Mokslų akademijų narys – Švedijos (1982), Lietuvos (1990), Lietuvių katalikų (1991), Norvegijos (1991), Latvijos (1995) ir Latvijos universiteto (1991), Vytauto Didžiojo universiteto (1994) garbės daktaras.

Prof. Zigmas Zinkevičius parengė ir išspausdino 45 knygas ir apie 100 straipsnių  (mokslinių ir populiarių), itin reikšmingų lietuvių kalbai, baltų vardynui, Lietuvos kultūrai. Pasaulyje nebuvo ir, matyt, greitai nebus mokslininko, kuris per paskutiniuosius 10 metų apie lietuvių kalbos istoriją, vardyną (ir apskritai apie lietuvių kalbą) būtų išspausdinęs tiek ir tokių išsamių knygų: net 27 veikalus. 2005 metais išleistos 5 knygos (dar 3 knygos su bendraautoriais), 2006 -6 knygos, 2007 – 3 knygos, 2008 -2 knygos, 2010 -6 knygos, 2011 – 3 knygos.

„Lietuvių asmenvardžiai“ (Lietuvių kalbos institutas, 2008) yra didžiausia apibendrinamojo pobūdžio knyga apie lietuvių asmenvardžius. Joje yra asmenvardžių (daugiausia pavardžių) formavimosi apžvalga ir trys skyriai: 1) tautinis vardynas ir svetimųjų apnašos, 2) krikščioniškasis vardynas ir 3) pravardynas. Toliau apžvelgiami atneštiniai asmenvardžiai, lietuvių asmenvardžiai į rytus nuo Lietuvos Respublikos, pateikiami sutrumpinimai, literatūra, rodyklės.

 „Senosios Lietuvos valstybės vardyne“ (2007) nurodoma, jog gudiškų elementų reikšmė Lietuvos vardyne (Baltarusijoje ir kitur) neretai išpučiama: skelbiama, jog senosios Lietuvos valstybės kūrėjai lietuviai (sl. litvinai) buvę gudų protėviai, o dabartiniai lietuviai vadinami lietuvisais, kad skirtųsi nuo tariamųjų valstybės kūrėjų litvinų (slavų).

2011 metais išspausdintas „Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas“, „Lietuviškas (baltiškas) paveldas Balstogės vaivadijos Lenkijoje pavardės“. Tie leidiniai labai siejosi su Vyriausybės programa dėl tautinių mažumų kultūros. Pavardės minėtiems leidiniams rinktos iš Lenkijos telefonų knygų, kur visos piliečių pavardės sulenkintos ir parašytos lenkų kalbos abėcėle.

Ypač svarbi dabar knyga „Vilnijos lenkakalbių pavardės“ (2012), kur ši problema išsamiausiai aptarta visais aspektais. Autorius visiškai teisingai pastebi: šiandien lietuviai ir lenkai turėtų gražiai sugyventi, bet tai įvyktų tik abiejų tautų santykius bei istoriją grindžiant tiesa. Asmenvardžių tyrėjų „liga“ autorius vadina pastangas skirstyti pavardes į „savąsias“ ir „svetimąsias“. Dauguma svetimomis apšaukiamų pavardžių nėra skolintos (atneštinės), bet atsirado Lietuvoje.

2013 m. išleistoje knygoje „Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas“ (2013) lietuvių gyvenimas aptartas atsižvelgiant į visą aplinką: baltų pasaulį, giminiškas gentis, Lietuvos valstybės padėtį, priimtą krikščionybę, sandėrius su Lenkija, okupacijas ir t. t. Lietuvos valstybei labai svarbūs lietuvių tautos, mūsų kalbos, etninių lietuvių žemių profesoriaus atlikti tyrimai: Mažosios Lietuvos, Suvalkų krašto, Gudijos lietuvių, ypač Vilniaus krašto.

Seime šiemet profesoriui akademikui buvo skirta turininga konferencija „Kalba, tauta, valstybė“, išleista svarbi knyga „Kalba buvo jo gyvenimas“ (2025, 478 psl.). Turime laikytis pagrįstų profesoriaus nurodymų: išlaikyti valstybinę lietuvių kalbą, neslavinti tradicinių Lietuvos vietovardžių, asmenvardžių.