Aidos Valinskienės ir straipsnio autoriaus nuotraukos

Zigmas Tamakauskas, Kaunas, www.voruta.lt

Prieš kurį laiką vienoje televizijos laidoje teko matyti Valdo Rakučio vedamą vaizdinę apybraižą „Vytautas Didysis“, kurioje buvo pasakota apie Vytauto asmenybę, jo nuveiktus darbus Lietuvos labui. Neseniai – šių metų  sausio sekmadienį Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje Lietuvos Respublikos Seimo narys profesorius Valdas Rakutis po vykusių „jaunimo Mišių“ susirinkusiems lyg pratęsė minėtą apybraižą,   apžvelgdamas  dar vieną Vytauto gyvenimo ir veiklos epizodą – jo vaidmenį  1399 m. vykusio Vorsklos mūšio eigoje, sujungdamas ją  su čia  esamos minėtos bažnyčios pastatymo istorija.

Aukso ordoje chanas Tochtamyšas, norėdamas atgauti valdžią, kreipėsi į Vytautą pagalbos. Pritarus popiežiui, buvo surinkta kariuomenė. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenę, vadovaujamą Vytauto, sudarė ne tik lietuviai, bet ir lenkai, Vokiečių ordino riteriai, Tochtamyšo vadovaujami mongolai – totoriai.  Aukso ordos kariuomenei vadovavo chanas Timūras Kutlukas su  pagarsėjusiu karvedžiu Edigėjumi. Mūšis prasidėjo  1399 m. rugpjūčio 12 dieną prie Vorsklos upės (350 km į pietus nuo Kijevo). LDK kariuomenė mūšį pralaimėjo. Tai nulėmė keletą kartų didesnė  Aukso ordos kariuomenė, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gretose kovojusių mongolų-totorių savavališkas pasitraukimas iš mūšio lauko ir kitos tuomet susidėjusios aplinkybės. Mūšyje Aukso orda neteko daugiau kaip pusę savo kariuomenės karių. Mirtinai buvo sužeistas Timūras Kutlukas. Tačiau buvo nusiaubtos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės iki Lucko, žuvo diduma LDK kariuomenės karių, sritinių kunigaikščių ir vadų. Vytautui su kariuomenės likučiais pavyko išsigelbėti.

Nors LDK kariuomenė su savo sąjungininkais Vorsklos mūšį pralaimėjo, tačiau jai pavyko išlaikyti savo įtaką pietinėse žemėse, pats puolimas prieš Aukso ordą pakėlė jos politinį įvaizdį Europoje.

Toliau profesorius Valdas Rakutis papasakojo to pralaimėto mūšio sąsajas su vadinama Vytauto Didžiojo bažnyčia, pailiustruodamas pirmosios spausdintos  Lietuvos istorijos autoriaus istoriko Alberto Vijūko-Kojelavičiaus teiginį:  Vytautas melsdamasis, prašęs Dievo Motinos Marijos, kad ši padėtų  išsigelbėti. Atsidėkodamas,  pažadėjo Mergelei Marijai pastatydinti jos vardu pavadintą  bažnyčią  ant upės kranto. Vieta parinkta prie Nemuno. Bažnyčia pastatyta apie 1400 m. Ji priklausė Vytauto pakviestiems  pranciškonams.

Pirmą kartą Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia paminėta 1439 metais. Praėjusiais metais ji atšventė 585-tąsias savo vardines. Jos bokštas pastatytas XV–XVI amžių sandūroje. Pranešėjas pažymėjo, kad tai esanti seniausia bažnyčia Kauno mieste, vienintelė Lietuvoje gotikos stiliaus bažnyčia, turinti kryžiaus pavidalo planą.

Bažnyčia labai nukentėjo XVIII amžiuje vykusio Šiaurės karo metu, 1812 metais ją niokojo ir prancūzų kariuomenė. Ji ne kartą  kapitaliai remontuota.

Rusijos carų valdymo metais, aktyviai vykdant rusinimo ir stačiatikybės įtvirtinimo politiką, buvo panaikintas čia buvęs pranciškonų vienuolynas, pati bažnyčia pertvarkyta į cerkvę. Pastatą niokojo ir 1915 m. į Kauną įsiveržusi vokiečių kariuomenė, pavertusi jį metalo ir bulvių sandėliu. Bažnyčia dažnai nukentėdavo ir nuo pavasarinių Nemuno upės potvynių.

Atsikūrusi mūsų Valstybė 1919 metais  gerokai buvusių okupantų nusiaubtą   pastatą grąžino katalikų Bažnyčiai. Didelį bažnyčios atkūrimo darbą atliko čia jos rektoriumi paskirtas kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas.  Švč. Mergelės Marijos  Ėmimo į dangų atnaujintą  bažnyčią 1920 metų rugpjūčio 15 dieną atšventino vėliau kartu su Vaižgantu pagarsėjęs literatūros kritikas ir rašytojas prelatas Aleksandras Jakštas-Dambrauskas. Vaižgantas nuolat rūpinosi šventovės išorine ir vidine išvaizda.   Didžiojo altoriaus  centrinė dalis pasipuošė Petro Kalpoko nutapytu paveikslu „Vytauto Didžiojo padėka Švč. Mergelei Marijai po Vorsklos mūšio“, atspindinčio ir pačios bažnyčios atsiradimo esmę. Dabar šis paveikslas, kad geriau būtų matomas, yra šventovės vidaus kairėje navoje prie buvusio šoninio altoriaus. Bažnyčią puošė to meto žinomi dailininkai – Paulius Galaunė, Alfonsas Janulis, Vytautas Bičiūnas, Petras Rimša ir Juozas Zikaras.   Joje dažnai sklisdavo operos solistų Kipro Petrausko, Adelės Galaunienės, Verutės Podėnaitės  Antano Sodeikos ir kitų  žymių dainininkų balsai.  Anot Vinco Mykolaičio – Putino, ši bažnyčia  tapo  „Vaižganto mistinės dvasios iškelta brangenybė“.

Nuo 1930 metų, švenčiant Vytauto Didžiojo jubiliejinius  metus,  šventovė vadinama Vytauto vardu, nors jos oficialus vardas yra  senesnis.

Bažnyčia labai nukentėjo per 1946 metais kilusį potvynį, kada Nemuno vanduo buvo pakilęs beveik iki trijų metrų aukščio. Vadovaujant architektei  Stefanijai Čerškutei, bažnyčia remontuota ir restauruota.  1982 metais atstatyta 27,9  m aukščio bokšto smailė (pagal XVII amžiaus T. Makovskio graviūrą).

Dideli bažnyčios tyrimo, restauravimo darbai atlikti   1979–1989 metais, kai jos  rektoriumi dirbo  kunigas Liudvikas Čechavičius.  Trejus metus   čia kunigavo žinomas kolekcionierius  ir poetas Ričardas Mikutavičius. Jo rūpesčiu 1991 metais bažnyčios viduje pastatyta skulptoriaus  Gedimino Jokūbonio sukurta Vytauto Didžiojo skulptūra.

Profesorius V. Rakutis, baigdamas savo paskaitą priminė, kad dabar Lietuvoje gyvenantys  ukrainiečiai, bendraudami su Lietuvos mokslininkų sąjungos institutu, siekia įamžinti 1399 metais vykusio Vorsklos mūšio atminimą pastatant toje vietoje paminklą. Tokį paminklą pastatyti jau priėmė Poltavos miesto taryba, patvirtinusi paminklo projektą ir jo pastatymo vietą. Jis turėtų būti pastatytas vėliau vykusio Poltavos mūšio lauko teritorijoje, menamoje Vorsklos mūšio vietoje.  Tai būtų išreikšta ne tik pagarba žuvusiems, –  pastatytas paminklas  dar kartą  primintų  istorines lietuvių ir ukrainiečių  tautų bendradarbiavimo istorines šaknis, dar labiau skatintų ukrainiečių tautinės savimonės brandą. Belieka mums šio paminklo statybą paremti savo auka.

Lietuvos  istorijos tyrėjas profesorius Valdas Rakutis – vienas iš tų, kurie  objektyviai stengiasi pažvelgti į vieną ar kitą istorinį įvykį ar reiškinį,  nepasiduoda jėgoms, norinčioms suniekinti kai kurias  Lietuvai nusipelniusias asmenybes, nepataikauja tiems, kurie savaip  nori diktuoti mūsų istorijos turinį, kelti nuolatinę saviplaką.

Kalbėdamas apie Vorsklos mūšį  – Vytautą nevadina  „nesubrendusiu taktiku“, „išdidžiu, nepaklausiusiu  prityrusių karių nuomonės“ ir pan., kaip jį šiuo atveju apibūdina vadinamieji „šiuolaikiniai istorikai“. Profesorius V. Rakutis savo paskaitoje  objektyviai pateikė tuo metu susiklosčiusias  aplinkybes ir mūšio pralaimėjimo pagrindines priežastis.

Su meile ir objektyviai nušviesta mūsų Valstybės istorija, daug metų vykusios kovos dėl mūsų krašto laisvės, dėl  mūsų tautinės savimonės išlikimo, turėtų svariai prisidėti prie jaunimo patriotinio ugdymo, tautinio orumo išlaikymo.

Dėkojame Lietuvos karo istorikui, LR Seimo nariui, humanitarinių mokslų daktarui, profesoriui Valdui Rakučiui už patirtą įdomią istorijos pamoką, už patriotinę sklaidą. Dėkojame ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčios rektoriui dr. Arvydui Kasčiukaičiui už suteiktą erdvę padaryti minėtą pranešimą.