Straipsnio autorės nuotraukos

Ona Striškienė, Panevėžio žygeivių klubo narė, www.voruta.lt

Vasario 1 d. buvo lankytasi tragedijos, vykusios 1945 m. vasario 2 d., vietoje Mitabynės kaime, Paįstrio sen., Panevėžio r. Kalbėta apie įvykius, buvusius prieš 80-mt metų. Buvo remtasi 1994 m. Onos Jankevičiūtės-Strišienės spausdintu pasakojimu. Pasakojimas buvo apie tai, kas vyko 1945 metais per Grabnyčias.

Matyt, tądien buvo vykdoma iš anksto suplanuota akcija. Iš ryto pas Savickų kaimynus Jurkevičius atėjo pulkas kareivių. Jie pradėjo tėvą Anicetą Jurkevičių kamantinėti, kur sūnus Kazimieras. Sūnus visą laiką buvo slėptuvėje tėvų namuose, tėvui paprašius: „Kaziuk, išeik“, jis išėjo. Jį kareiviai nusivarė tolyn į Įstricos kaimą, grįžtant, užvedė pas Dominauskus. Vincenta Dominauskaitė dar jam padavė duonos kepalą ir pasakė: „Tas tai nekaltas“. Paskui K. Jurkevičių išsivarė į Pumpėnų valsčių, kur per dvi dienas užkankino. Manoma, kad jo lavonas užkastas netoli Pumpėnų (Pasvalio r.) esančiame Gegobrastų pušinėlyje.

Partizanų stovykla tą rytą buvo netoli aukščiausios Mitabynės (Dievo) pušies. Tą Grabnyčių rytą keletas partizanų ėjo nuo pušies pamiške ir ties Savickų sodyba iš priekio pasipylė kulkos. Kulkų pakirstas krito partizanų vadas Petras Kulbis-Aukštuolis, po jo broliai Antanas ir Juozas Kirkilai. Jie visi trys daugiau nepakilo. Užvirė mūšis. Čia krito ir Povilas Kriščiliūnas ir dar vienas, kurio pavardės niekas neįvardijo. Partizanui Indriliūnui pasisekė, jį sužeistą įkėlė į pasitaikiusias roges ir išvežė, kiti partizanai atsitraukė. Kariškių žuvo dešimt. Stribams kilo įtarimas, kad Savickas pakvietė partizanus ir šie surengė pasalą. Įnirtę iš pykčio kareiviai grįžo į Savickų sodybėlę.

Savickų duktė Adelė iš karto buvo peršauta, įšliaužė į sklepą-žeminę, po mūšio ją radę šautuvo buožėm užmušė. Tėvą nušovė einantį per duris, motiną nušovė kieme. Namus uždegė. Liko dešimtmetis sūnus Vytautas, kurio tuo metu nebuvo ir duktė Anelė, tragedijos metu tarnavusi pas žmones. Anelė išvyko į Pumpėnų valsčių išimti dokumentų tėvų ir sesers laidojimui ir nebegrįžo, ten buvo nukankinta. Kur palaidota, nežinia. Savickų karstai kurį laiką stovėjo sklepe-žemynėje. Tai skrebai juos vis atidraskydavo, pavasarį toli jausdavosi kvapas. Todėl žmonės nuardė žeminės stogą ir taip palaidojo, užpildami žemėmis. Čia ir tebesiilsi šių niekuo nekaltų trijų vargo žmonių, bežemių palaikai.

Už 20 žingsnių nuo šio kapo buvo beržas, po kuriuo buvo nušautas Savickų kaimynas Anicetas Jurkevičius. Neva už tai, kad atvyko vežti nušautų kareivių mėšlinais ratais. Pasakojama, kad tai buvo ramus, darbštus ūkininkas. Truputį keistuolis, gal dėl to, kad buvo labai stiprus, turėjo milžino sveikatą. Dabar šią vietą ženklina kryžius, o jis pats palaidotas Paįstrio kapinaitėse. Laidojo vienos moterys, nes nebuvo kam.

Šią popietę buvo uždegtos žvakės prie paminklo žuvusiems: penkiems partizanams, Savickų šeimos nariams, jų kaimynui Anicetui Jurkevičiui. Aplankytas greta esantis Savickų šeimos kapas. Pabuvota prie žygeivių jėgomis sukurto ir 1994 m. pastatyto stogastulpio (aut. Bronislovas Mažylis). Kelionės iniciatorius Algimantas Stalilionis atsivežė Lietuvos trispalvę, istorinės atminties saugotojas Saulius Černa atvažiavo su Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vėliava. Apie šiuos įvykius bekeliaujantys pro šalį miško keliukais informaciją gali paskaityti 2024 metais Panevėžio rajono savivaldybės rūpesčių įrengtame informatyviame stende. Jam medžiagą ir archyvines nuotraukas surinko Panevėžio rajono vyr. paminklosaugininkas Skirmantas Vertelka.