Karšuvos valdovas Alminas. Autorius dailininkas Artūras Slapšys

Antanas Gedvilas, VšĮ „Karšuvos būtovė“ prezidentas, www.voruta.lt

2025 metais minime 689-ąsias Pilėnų žūties metines. Lietuvoje prisiminimas vis labiau blėsta bėgant metams, bet yra svarbu išsaugoti istorinę atmintį. Atrodo jau ne ką galime pasakyti apie tokius senus praeities įvykius, bet vis tik. Šiais metais iš lotynų kalbos pabandyta išversti šiandieninį vietovės pavadinimą, kurioje, greičiausiai, buvo Pilėnai.

„Ivangėnai“ lietuvių kalba ne ką tepasako, nors pavadinimo struktūra gana lietuviška. Sunku patikėti, bet viena išvertimo reikšmių mums nusako, kas šioje vietoje atsitiko. Pilėnų tvirtovės plotas sutampa su Ivangėnų kaimo ribomis. Ivan-jie, gine-pražuvę mums nusako, kad čia buvo viskas pražudyta. Geografinė vieta puikiai sutampa su istorinių įvykių chronologija ir randasi Karšuvos žemių centre. Tvirtovės geografija, dydis ir ribos leidžia teigti, kad tai buvo valstybinės reikšmės tvirtovė, kurioje, galimai,  valdė Karšuvos valdovai: Daugirutis, nuo 1215 m. jo sūnus Montvila, vėliau 1217 m. Montvilo sūnus Gedvilas (Gerdvilas, Erdvilas. Toks aprašymas nurodytas Chas L. Thourot Pichel knygoje „Žemaitija nežinoma istorijoje“ 35 psl., visi įvardinti kaip valdovai iš Žemaitijos, nedetalizuojant geografinės vietos), pastarojo sūnus Alminas (Inga Baranauskienė: Didelė tikimybė, kad Alminas buvo kilęs iš Karšuvos, nes Ordinas ją buvo pasirinkęs kaip pagrindinį taikinį. „Liaudies kultūra“, 2010, Nr. 3).

Tvirtovė, kurioje galėjo valdyti minėti valdovai, galėjo būti „Saulės namais“ iki Mindaugo valdymo pradžios. Po Mindaugo aplinkos valdovų valdymo, 1285 metais, jau vienvaldis Valstybės valdovas Butigeidis, greičiausiai, vėl valdė šioje tvirtovėje. Butigeidis, Butvydas, Vytenis, Gediminas, Margiris laikomi Gediminaičių giminės atstovais, o valdymo perdavimas šeimos nariams leidžia teigti, kad giminė valdė iš vieno sostapilio. Pilėnų vardas tvirtovei galėjo būti suteiktas po Vytenio karinės reformos, atliktos 1311 metais.  Pilėnai, greičiau, reiškia ne pilies gynėjus, bet daugelio pilių įtvirtintą miestą. Tvirtovė buvo labai sutvirtinta ir išplėsta. Valdovas po šios reformos savo žinioje laikė valstybės kariuomenės branduolį su visa reikiama struktūra. Tvirtovę nuolat saugojo pastovi sargyba, kurią sudarė 126 sargybiniai. Sargyba turėjo savo gyvenvietę, kuri vadinasi Pilsūdai, ji nutolusi apie septynis kilometrus į šiaurės vakarus. Pilsūduose yra Vaidilų gyvenvietė, kas joje gyveno, pasako pats pavadinimas. Apie galingo centro buvimą dar pasako jį supę piliakalniai, nutolę per matomą atstumą: Jakštų ir bevardis piliakalnis, kuriame yra Skaudvilės kapinės, saugojo kelius ir Ančios upę žemupyje, Simėnų ir Kalniškių piliakalniai saugojo Ančios upę aukštupyje prieš tvirtovę. Pačią tvirtovę saugojo Nosaičių, Giržadų, Kekulės piliakalniai (analogiška pilių sistema saugojo Vilnių; Trakai, Medininkai, Lyda, Krėva).

Tiems, kas žino vietovę, gali kilti klausimas, kodėl šalia Ivangėnų kaimo yra Karšuvos kaimas. Pilėnai, galimai, buvo Lietuvos valstybės valdovo (Butigeidžio, Butvydo, Vytenio, Gedimino) sostinė. Karšuvos kaimas, kadaise buvo miestas – Vyčių žemės centras. Civilinis miestas ir valdovų tvirtovė buvo du savas funkcijas turėję miestai. Analogas galėtų būti: kryžiuočių Memelio pilis ir kuršių Klaipėda. Tvirtovė Pilėnai su ūkiniu kariniu kiemu, vadinamu Karinkalniu, užėmė apie 100 hektarų plotą, neskaitant jį supusių piliakalnių plotų. Pilėnai buvo apsupti kryžiuočių pilimis: Rygos (pastatyta 1201 m., atstumas 211 km), Klaipėdos (1252 m., 112 km.), Karaliaučiaus (1255 m., 184 km.), Marienburgo (1272 m., 307 km.), Ragainės (1309 m., 101 km.). Devynioliktame amžiuje Rygą ir Karaliaučių sujungė kelias, kuris Pilėnų tvirtovę padalijo pusiau.

Kas sudarė Vyčių žemę be jau aptartų Pilėnų ir Karšuvos miesto? Žemių centro negalima būtų įsivaizduoti be gynybinės krašto sistemos. Pirmiausia ją sudarė Nemuno, Jūros, Akmenos upių gynybiniai įtvirtinimai, keliai (aprašymuose vadinti vegeberichtais) su piliakalniais, atraminės arba stambios pilys – žemių centrai. Vyčių žemės Nemuno gynybinė sistema prasidėjo nuo Dubysos intako į Nemuną, kur stovi Seredžiaus piliakalnis, siejamas su Palemonu. Toje santakoje dar minimas Palocėlis – galimai, Dubisburgo ar dar kitos pilies pylimas, kurių pagal Nemuną buvo kas keliolika kilometrų. Galingos atraminės: Veliuonos pilis, Kolainių pilis, Sudargo pilys.

Jūros gynybinės sistemos, Akmenos upės gynybinės sistemos objektus gerai aprašė dr. Vytenis Almonaitis “Vakarų Lietuva XIII-XV amžiuje“. Autorius nepritaria, kad Karšuva tęsėsi iki Nemuno ir Dubysos santakos, ribojosi su Nemunu, iki ten, kur Jūra įteka į Nemuną. Reikėtų pastebėti, kad Miškų masyvas tarp Jurbarko ir Tauragės vadinamas Karšuvos giria. Kita, paties autoriaus aprašyta griauzlių siena, prasidėjusi ties Dubysos – Nemuno santaka ir ėjusi iki Jūros upės ištakų, buvo pradėta įrenginėti po 1329 metų Jono Liuksemburgiečio niokojančio žygio ir baigta po Pilėnų sunaikinimo 1336 metais. Dirbtinės sienos įrengimas nurodo, kad užkariautos Karšuvos žemės buvo atskirtos nuo likusios Žemaitijos dalies. Tolimesniems išpuoliams prieš Žemaitiją nukariautos Karšuvos pakraštyje, Dubysos – Nemuno saloje, 1348 metais buvo pastatyta Dubysburgo pilis. Laikausi tos nuomonės, kad Gediminui tapus Lietuvos valdovu 1316 metais, jis iš Padievaičio pilies persikėlė į Pilėnus jau kaip Lietuvos valdovas. Iki tol buvo Jūros – Akmenos gynybinės sistemos vadas Vytenio valdymo laiku. Galima drąsiai teigti, kad Gedimino vaikai gimė ir augo Karšuvoje, o kurioje pilyje, galima atrinkti pagal gimimo metus. Sudargo pilių kompleksas buvo pagrindinė tvirtovė, blokavusi kryžiuočių žygius iš Ragainės Nemunu. Šios pilies užėmimas 1317 metais Gediminui buvo ženklas apie iškilusį tiesioginį pavojų Karšuvos žemėms ir Lietuvai.

Reikia prisiminti Svirtilo, Draikos išdavystes užimant Aukaimį, Pelužio suorganizuotą diversiją, Gedimino riterio Mansto parsidavimą kryžiuočiams. Tvyrojo baimė ir panika, privertusi Valdovą perkelti Lietuvos sostinę į Vilnių. Ankstesniuose proginiuose straipsniuose esu aprašęs Pilėnų struktūrą, rastus radinius, sostinės perkėlimo aplinkybes pasinaudojant sapno išaiškinimu ir tai, kokioje nepavydėtinoje padėtyje atsidūrė Pilėnai ir vadas Margiris.

Dabar vyksta diskusijos apie Žemaitijos svarbą, jos išskirtinumą, net Žemaičių tautą, išduodant Žemaičio pasą. Nepritariu tokiam atsiskyrimui, kaip ir “litvinistams“, kurie Lietuvą laiko Žemaitija, o save laiko Didžiosios Lietuvos įkūrėjais. Pasakymas, kad Lietuva prasidėjo pietų Žemaitijoje yra teisingas dėl to, kad dabartinės Žemaitijos pietinė dalis buvo Karšuva. Reikėtų žinoti tai, kad buvo laikas, kas sudarė Lietuvą: Karšuva, Žemaitija, Aukštaitija ir Rusia. Karšuva – Karsuvyte (Vyčių žemė). Karšuva ne gentinė žemė, bet žemė, kurioje veikė Vyčių karinė politinė organizacija. Karšuvoje buvo sulieta Lietuva, kokią mes žinojome kaip LDK. Būtinybė įsikurti tokiam dariniui atsirado dėl tiesioginio, Lietuvai pražūtingo, krikščionybės veržimosi į mūsų žemes. Orientacinė data laikytina Vladimiro krikštas 989 metais. Rusėnai buvo pirmieji krikščionybės skleidėjai, su kuriais susidūrė Lietuvos protautės. Iš Karšuvos, arba Karšuvos valdovų buvo vadovaujama Saulės ir Durbės mūšiams. Labiausiai tikėtina, kad Vykintas, Gedvilas ir Ringaudas buvo Karšuvos valdovo Montvilos sūnūs, Alminas (Gedvilo sūnus). Tuo laiku, kada Mindaugas padovanojo Karšuvą kryžiuočiams, jau buvo sukaupusi daugiau kaip 200 metų patirtį kovose su krikščionybės nešėjais“, švelniai tariant. Gaila, kad iš mūsų praeities pažinimo yra išmesti 300 metų. Dėl to šiandien kyla nesusipratimai iš baltarusių pusės.

Karšuvos centras buvo Pilėnai. Po Mindaugo aplinkos valdovų valdymo, nuo 1285 metų Lietuvos sostapilis vėl tapo Pilėnai. Pilėnuose karaliavo Butigeidis, Butvydas, Vytenis, Gediminas. Gediminas iškėlė Lietuvos sostinę į Vilnių apie 1322-1323 metus. Kartu su Gediminaičių dinastija buvo perkelta ir vyčių dvasia –valstybės valdymo kultūra. Gyvavo tol, kol valdė Gediminaičių dinastija. Paskutinis Pilėnų gynėjas buvo Margiris. Pilis sudeginta 1336 metais vasario 25 dieną, jungtinės kryžiuočių kariuomenės žygio metu. Karšuvos žemės buvo prarastos ir atskirtos nuo kitos Lietuvos dalies griauzlių siena (nukirsti medžiai užsmailintomis šakomis specialiai sukrauti į ištisinę juostą sudarančią pavojingą ir nepatogią užtvarą, per kurią labai sunku ir pavojinga skubiai pereiti) nuo Dubysos intako į Nemuną iki Jūros upės ištakų, apytiksliai, iki Rietavo, greičiausiai, driekėsi tarp senojo Žemaičių plento ir dabartinės automagistralės. Šią sieną galima vadinti Žemaičių siena. Siena buvo pradėta statyti po 1329 metų kryžiuočių žygio, išbuvo aktuali ir atnaujinama iki 1372 metų. Jos ilgis daugiau kaip 90 kilometrų. Mindaugo dovanojimo aktai suteikė juridines prielaidas kryžiuočiams savintis Žemaitiją. Ginčytinos Žemaitijos žemės “tampomos“ buvo nuo 1253 metų iki 1422 metų. Toks krašto statusas įgavo savotišką charakterį dėl nepaprastai didelių nuostolių ir didvyriškumo, įgijo savivaldos teises iki ATR padalijimo. Sunku patikėti, kad niekas neaprašė, o gal nežinojo apie Vyčius, Karšuvą, o tą garbę ir šlovę suteikė Kernavei. Labiausiai tikėtina ir norėta, kad Pilėnuose sudeginta didingoji pagoniškoji Lietuvos istorija ten ir liktų amžiams.

Vytautas Navaitis parašė knygą “Kada susiliejo Lietuva“. Pagrindinė knygos mintis yra ta, kad kryžiuočiai susidūrė su itin aukštos kultūros šalimi, kurios nesugebėjo pavergti ir sunaikinti, o buvo sunaikinti patys. Teigiama, visa laimė, kad Lietuvą ir Žemaitiją krikščionybė pasiekė paskiausiai Europoje. Tuo tarpu istorikų mums pateikiamas apgailestavimas, kad labai vėlai mus pasiekė krikščioniškoji kultūra. Autorius labai taikliai pastebi, kad Europos universitetuose iki mažiausių smulkmenų buvo dėstoma teologija, tokių kaip fizinių mokslų nebuvo, o atradėjai balansavo ant erezijos ir inkvizicijos ribos. Amerikos indėnai turėjo išvystytą kultūrą, sutvarkytus miestus, klestėjo gyvenimas, bet kas atsitiko, kada Ameriką atrado krikščioniškoji Europa. Indėnų kultūra buvo sunaikinta labai greitai.

Labai gaila, kad mes užmiršome ir nebeturime stiprybės šaltinio, iš kurio galėtumėme semti patirtį, nebent iš pasąmonėje glūdinčių klodų. Būtent todėl atstovauju Karšuvos žemę, mūsų Valstybės suliejimo lopšį. Pirmasis Lietuvos galybės centras liko po Pilėnų pelenais ir jau praėjus trisdešimt penkeriems nepriklausomos Lietuvos metams niekas nesusidomėjo ir nepabandė kompleksiškai ištirti šios tvirtovės, nors šis pasakojimas buvo pateiktas svarbiausioms valstybinėms institucijoms. Prieš septynis šimtus metų buvę istoriniai įvykiai nėra tokie seni, kad Tauta negalėtų jų prisiminti arba nenorėtų prisiminti. Dar blogiau, kada būtovėje buvę svarbūs įvykiai, valdovai ir galios centrai yra pakeičiami numanomais be jokio detalaus pagrindimo. Taip atsitinka todėl, kad neturime Tautos bendro istorinio pasakojimo ir nededame pakankamai pastangų ištirti naujai atsiradusius  faktus ir juos pagrįsti. Tuštuma yra greitai užpildoma, to pavyzdys išplitęs “litvinizmas“. Viešoji įstaiga “Karšuvos būtovė“ pagal savo išgales deda pastangas, kad vėl sugrįžtų supratimas ir pasididžiavimas savo protėvių kova dėl Tautos išlikimo. Po vienu stogu stengiamasi suvienyti atmintį atkuriančiąsias jėgas ir papasakoti kiek galima teisingiau būtovės paslaptis. Atstatyta tiesa yra tvirtesnė už galingiausias tvirtovių sienas.

Įamžinant istoriją reikėtų organizuoti Aukštutinės pilies atstatymą Vilniuje. Tikslinga būtų sudaryti Valstybei svarbiausių istorinių objektų atstatymo pirmumo eilę, atsižvelgiant į pateiktą pasakojimą.  Greičiausiai atstatėme Valdovų rūmus, nors jie yra jauniausi iš aktualių objektų, toliau galėtų sekti Aukštutinė pilis. O kas toliau: Kauno pilis, Klaipėdos pilis, Voruta? Norėčiau pasiūlyti tokią atstatomų objektų seką: po Aukštutinės pilies atstatymo būtų daugmaž baigtas Vilniaus pilių gynybinės sistemos atstatymas. Vilnius galėtų pakankamai reprezentuoti LDK istoriją nuo 1323 metų. Labai svarbu būtų susipažinti, pripažinti, ištirti ir sutvarkyti Vyčių žemės, Nemuno, Jūros, Akmenos upių gynybinę sistemą su buvusiu centru –Pilėnais. Tai mūsų Valstybės lopšys, kuriame buvo sulieta Lietuva. Karšuvos žemė su sutvarkytais gynybiniais objektais, senaisiais keliais “vegeberichtais“, piliakalniais, turėtų reprezentuoti istorinį laikotarpį nuo 989 iki 1323 metų. Mes susigrąžintumėme atmintį apie Valstybės istorines ištakas, nebeliktų “litvinistams“ jokios galimybės interpretacijoms. Tik po to galėtumėme pasirūpinti Kauno pilimi, iš tų, kurios yra Lietuvos teritorijoje. Klaipėdos pilis buvo pastatyta “ant mūsų galvos“, todėl galima tik apgailestauti, kad dėl nesusivokimo jau pradėta atstatyti. Klaipėdos pilį priimdami kaip miesto dominantę, prarandame Klaipėdą kaip Lietuvos miestą, atveriame langą reikšti pretenzijas ir į Klaipėdos kraštą. Tikiuosi, kad pilis atstatoma ne Lietuvos biudžeto lėšomis. Panemunės, Raudonės, Užlėdžių pilys yra to paties lygio ir priklauso tik butaforinėms pilims. Jomis ir toliau turėtų rūpintis jų savininkai.

Turime vienuolika metų, per kuriuos derėtų sutvarkyti Pilėnus. Jau 2036 metais, vasario 25 dieną minėsime 700 metų sunaikinimo metines. Dar iki to reikėtų atlikti bent svarbiausius archeologinius tyrimus. Labai tiktų pagerbti Pilėnų gynėją Margirį, tik ne jo žūtį, bet už sumanų ir didvyrišką poelgį 1329 metais vasario 20 dieną, kada jis iškvietė Joną Liuksemburgietį į dvikovą. To pasiekoje, viską naikinantis ir deginantis žygis tapo daugiau misionierišku, buvo sunaikintos pilys, gynėjų įgulos buvo pakrikštytos, nebuvo išžudytos. Galima stebėti, kaip Kęstučio karinio junginio kariai priesaikas Tėvynei duoda Kryžkalnio memoriale partizanams, prie Margirio kalavijo. Prasmingesnę vietą priesaikai sunku surasti. Labai gražu būtų, kad išrinkti Seimo nariai ir Prezidentas priesaiką Tėvynei duotų sutvarkytuose Pilėnuose. Tai būtų pagarbos ženklas protėviams dėl mūsų išlikimo ir betarpiškas atsakomybės pajautimas už būsimą darbą dėl Lietuvos.

Lietuvoje jau senai yra ieškoma Pilėnų geografinės vietos, dirbo daug tyrėjų, jie visi puoselėjo viltis ir gina savo pasiūlytus objektus. Atsakyti į tuos klausimus galėtų tik archeologai. Kai kurie objektai buvo jau tyrinėti ieškant Pilėnų, bet visi tyrinėjimai nedavė vienareikšmiškų atsakymų, greičiau nuvylė tyrėjus. Ivangėnų piliavietė buvo tyrinėta archeologų, rasti radiniai patvirtino aktualų laikotarpį, bet nebuvo rasti tokie radiniai, kurie patvirtintų buvus tragiškų įvykių. Pateikėme Pilėnų gyvulių kaulus rastus charakteringoje vietoje, su patvirtinimu, kad gyvuliai žuvę 1336 metais, su  staigaus naikinimo požymiais. Tos vietos detaliai niekas netyrinėjo, nors praėjo 10 metų nuo radimo. Yra daugiau charakteringų vietų, kurias reikėtų ištirti. Tyrimams nereikėtų labai daug sąnaudų, bent tam, kad patvirtinti buvus tokios galingos tvirtovės. Pavyzdžiui, galima patikrinti tvenkinio krantą Karinkalnyje, kuriame buvo girdomi šimtai gyvulių kiekvieną dieną. Bent vienas krantas turėjo būti išgrįstas akmenimis su mažu nuolydžius. Aiški vieta kur buvo alkvietė, detalus tyrimas leistų tai nustatyti. Galiausiai, žinoma ir būtų galima parodyti Valdovo pilies kertinį akmenį dydžio sulig lengvuoju automobiliu, kur jis buvo užkastas dar giliau dėl to, kad ariant atsitrenkus noragams jie buvo sulankstomi. Akmuo buvo atkastas norint pašalinti, bet buvo per didelis to meto technikai. Šalia buldozeris išstumdė dar gilesnę duobę ir jį įvertė šalia tos vietos kur buvo. Tiriant, tuo pačiu galima būtų patikrinti numatomas pilies kampų vietas. Akmuo randasi labai charakteringoje vietoje. Aprašyme minimos aplinkybės tinka kaip dėlionės detalės, kitos siūlomos vietos nei iš tolo neprimena buvus Pilėnų, ypatingai siūlomi pavieniai piliakalniai.

Šiame straipsnyje viešai pateikiama ta surinkta medžiaga, kuri buvo pateikta atsakingoms Valstybės institucijoms, bet per 10 metų niekas tuo nesusidomėjo. Paskutiniai Lietuvos valdovu relikvijų radiniai, kaip jie buvo išimti, kaip buvo pasielgta su tyrėju, rodo Lietuvos atsakingų tarnybų požiūrį į darbą kurį jie privalo atlikti gavę informaciją. Viešumas labai prisidėjo prie karališkų relikvijų suradimo ir pateikimo visuomenei. Tikėtina, kad šis pasakojimas privers patikrinti pateikiamus faktus.