Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjas Povilas Girdenis

Vasario 26 d. minime Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, Lietuvos valstybės kūrėjo, Lietuvos krikščionių demokratų partijos steigėjo, pirmojo konstituciniu būdu išrinkto, Gulag‘o pragarą iškentusio Lietuvos Respublikos Prezidento Aleksandro Stulginskio 140-ąsias gimimo metines.

„Lietuvos garbė yra pakelta viso pasaulio akyse“

Steigiamajam Seimui priėmus Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją, kurioje buvo nustatyta, kad Steigiamojo Seimo pirmininkas eina ir valstybės Prezidento pareigas, A. Stulginskis 1920 metų birželio 19 dieną tapo pirmuoju konstituciniu Lietuvos Respublikos Prezidentu. Jam einant Prezidento pareigas, Jungtinės Tautos pripažino Lietuvos valstybę, buvo priimta Lietuvos Valstybės Konstitucija ir kiti pagrindiniai įstatymai, atkurta karų nualinta šalies ekonomika, įvykdyta žemės reforma, įvesta Lietuvos nacionalinė valiuta – litas. Daug dėmesio skirta švietimui: įkurtas Lietuvos universitetas, pastatyta daug mokyklų.

„Lietuvos garbė yra pakelta viso pasaulio akyse“ – perimdamas pareigas, darbštaus, kuklaus, prabangos ir pompastikos vengusio Prezidento A. Stulginskio nuveiktus darbus įvertino paskutinis demokratiškai išrinktas tarpukario Lietuvos Respublikos Prezidentas Kazys Grinius.

Baigęs Prezidento kadenciją, A. Stulginskis ėjo Trečiojo Seimo pirmininko pareigas. Po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo pasitraukė iš politikos ir iki pat sovietų okupacijos ūkininkavo Jokūbavo dvare Kretingos apskrityje.

„Nesu nusikaltęs bolševikams“

Nėra paprasta atsakyti į klausimą, kodėl sovietų okupacijos išvakarėse A. Stulginskis nepasekė dalies savo bendražygių signatarų su Prezidentu Antanu Smetona priešakyje bei kitų tarpukario Lietuvos politikų bei visuomenės veikėjų pavyzdžiu ir nepasitraukė į Vakarus? Gyvendamas prie Vokietijos sienos, tokią galimybę turėjo ir pasak amžininkų, ne kartą apie ją svarstė.

Suvokdamas, kad dalyvavimas nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrime, buvimas „buržuazinės Lietuvos“ Prezidentu bolševikų bus laikomas dideliu nusikaltimu, suprasdamas esąs jų „klasiniu priešu“, A. Stulginskis nesijautė nusikaltęs, neįvertino okupantų brutalumo, pasitikėjo savo ryšiais. Yra liudijimų, kad bendraudamas su bičiuliais, kurie jam siūlė trauktis, sakė: „mano čionykščiai geri pažįstami komunistai, kuriems esu kuo padėjęs, man pataria nebėgti: girdi, mes jus užtarsim ir nieko blogo man neatsitiksią“.

Nepaisydamas pavojų, Prezidentas A. Stulginskis 1940-ųjų vasarą liko Lietuvoje. Vieni tai pavadins situacijos neįvertinimu, trumparegiškumu ir naivumu, kiti tvirtins, jog tai buvo sąmoningas sąžiningo žmogaus pasirinkimas grėsmes akivaizdoje likti savo šalyje su savo tauta.

„O, kad pasisektų išsivaduoti iš tos vergijos!“

„Stulginskis – valstietis-buožė, – nurodyta Lietuvos SSR valstybės saugumo liaudies komisariato (NKGB) Slaptojo politinio skyriaus 1941 m. birželio 6 d. pažymoje, – savo ūkyje turėjo 173,1 ha žemės, 15 arklių, 37 karves, 10 kiaulių.“ Toliau vardinama turėta žemės ūkio technika, namas, ūkiniai pastatai, tačiau „baisiausia“ buvo tai, kad jis daug metų išnaudojo 12 samdomų darbininkų. O tai rodė, kad A. Stulginskis priklausė „socialiai pavojingai eksploatatorių klasei“. To visiškai užteko, kad A. Stulginskis būtų represuotas. Pažymoje lyg tarp kitko užsimenama, kad jis nuo 1920 m. iki 1926 m. buvo Lietuvos Respublikos Prezidentu, tačiau tai pateikiama kaip papildoma, antraeilė informacija.

Sovietiniai budeliai Prezidentą iš namų išvežė kartu su žmona Ona Stulginskiene. Vėliau, pagal įprastą Juodojo birželio schemą, žmona buvo išgabenta į tremtį Komijos ASSR, o A. Stulginskis daugiau kaip 10 metų buvo kalinamas lageryje Krasnojarsko krašte be jokio nuosprendžio.

„Lagerio sąlygos kasdien darosi vis labiau nepakenčiamos, – rašė jis dienoraštyje, – Be to, kad nuolat dingsta pinigai, naktį pradėjo dingti daiktai (kelnės). <···> Maistas kasdien blogėja. Riebalų, taip pat silkės, jau seniai nebėra. Atsargų užteks vienai dienai. Grūdus ima iš kolūkių, mala ir kepa duoną. Maitina suplėkusiais miltais ir supuvusiomis bulvėmis. Ima silpnumas. <···> Duonos tik 400 g., o ir ta šlapia. Badavome, kai gaudavome 700 g., o dabar, kai gausim per pusę. Krečia drebulys, apima baimė, kai pagalvoju apie savo atsargas. Na, ką gi, jeigu badauti, tai visiems kartu. Atrodo, kad čia mums ruošiami kapai. Pasakoja, kad praeitais metais mirė 25 proc. [lagerio kalinių] Šiais metais mūsų eilė, nes maistas dar pablogėjo, reikia manyti, kad mūsų mirs dar daugiau“.

Medicininį patikrinimą atlikusių medikų-enkavedistų komisijos pripažintas „sveiku“ ir „tinkamu darbui“, apie savo sveikatą ir gyvenimo lageryje sąlygas A. Stulginskis rašė: „Juokingas skurdas. Batai plyšta, abiejų kojų pirštai pūliuoja taip, kad batų apsiauti neįmanoma. Guliu jau penkta diena – tai mano laimė, o juk reikia eiti į darbą. Be to, ištino abi kojos, tikriausiai širdis pradeda silpti, aš jau ir taip ilgai laikausi. Vakar nustatė, kad prasideda sklerozė, reikėtų gerai maitintis, gerti pieną. <···> Daug blakių, utėlių, ypač ant narų. Skauda pilvą, sugedo skrandis – negaliu valgyti“.

Kam nors gali pasirodyti ne tik keista, bet ir šiurpu, tačiau A. Stulginskio dienoraštis liudija, kad vienintelis 1941 m. pabaigos Gulag‘o kalinių vilties ir optimizmo šaltinis buvo pro spygliuotas lagerių vielas prasiskverbdavusios žinios apie nacistinės Vokietijos armijos pergales ir vieną po kito užimamus Sovietų Sąjungos miestus. „Sako, kad [Vokietijos armija] perėjo Volgą, [Sovietų Sąjungos] vyriausybė persikėlė į Sverdlovską. Tai jau pasenę duomenys. O, kad pasisektų išsivaduoti iš tos vergijos! Netikėtai pradėjau daugiau dirbti, padaugėjo jėgų, visi stebisi, matyt organizmas priprato“.

„Taikyti aukščiausią bausmę su turto konfiskacija“

„Rašė per kratą konfiskuotą dienoraštį, fiksuodamas savo ir kitų asmenų antisovietines nuotaikas, provokacinius gandus, o taip pat duomenis apie padėtį lageryje, neturėdamas ypatingų tikslų, išimtinai dėl savo prisiminimų apie gyvenimą lageryje“. – pažymėta Kraslag‘o Operatyvinio-čekistinio skyriaus 1942 m. balandžio 13 d. kaltinamojoje išvadoje A. Stulginskiui ir septyniolikai kitų kartu su juo kalintų tarpukario Lietuvos politikų, valstybės tarnautojų, kariškių.

Enkavedistų, neva demaskavusių „kontrrevoliucinę-fašistinę organizaciją“, sukurptos rašliavos apie lageryje veikusią slaptą lietuvių kalinių grupuotę, rengusią planą sukilti ir pabėgti, SSRS pralaimėjimo atveju, skamba absurdiškai. Galbūt lagerio vadovybė tokiu būdu planavo atsikratyti ligotais, sunkaus fizinio darbo dirbti nebepajėgusiais garbaus amžiaus socializmo priešais. Be to, į ataskaitą būtų įrašytas skambus nuopelnas – pavojingų sąmokslininkų grupės demaskavimas.

Tikėtina, kad viename sovietinio pragaro rate kankinti tarpukario Lietuvos Prezidentas A. Stulginskis, ministrai Stasys Šilingas, Juozas Tonkūnas, Jokūbas Stanišauskis, profesorius Izidorius Tamošaitis, diplomatas Jonas Aukštuolis, kiti Lietuvos politikai, visuomenės veikėjai, valstybės tarnautojai ir karininkai tarpusavyje kalbėdavosi ne tik apie menką lagerinio srėbalo kaloringumą, varganų drapanų lopymą, ligas, klaikias gyvenimo sąlygas, bet ir aptardavo žinias bei gandus apie karo eigą, pasvarstydavo apie Lietuvos ateities perspektyvas. Abejonių nekelia ir tai, kad daugelis jų džiaugsmingai reagavo į triuškinančius Raudonosios armijos pralaimėjimus fronte 1941-1942 m. bei anot bylą nagrinėjusių enkavedistų – „skleidė kapituliantiškas nuotaikas“.  Tik vargu ar tuos pokalbius galima laikyti „pavojinga antisovietine veikla“. Nors už tai kaltinamojoje išvadoje siūloma skirti „aukščiausias bausmes“ – sušaudymą, ir dar „su turto konfiskacija“.

Siūlomos „turto konfiskacijos“ bausmės, kitaip nei tragikomiška, pavadinti neįmanoma. Net ir ypatingai lakią vaizduotę turinčiam žmogui būtų nelengva įsivaizduoti, kokį „turtą“ galima konfiskuoti iš Krasnojarsko lageryje kalėjusio kalinio? Nebent blusas ir utėles, kurių buvo gausu pas kiekvieną kalinį.

25 metai laivės atėmimo, atliekant bausmę kalėjime

Gal dėl netikėtai prasidėjusio karo sumaišties, gal dėl sovietinį pseudoteisingumą vykdžiusių struktūrų per didelio užimtumo ar – priešingai – vangumo bei neveiklumo, gal dėl kokių nors kitų priežasčių, grėsmingi Kraslag‘o enkavėdistų kaltinimai, pateikti 1942 m. kaltinamojoje išvadoje, su siūlymu skirti mirties bausmes sušaudant 18-ai Lietuvos Respublikos politikų, karininkų, valstybės bei visuomenės veikėjų, tarp jų – Prezidentui A. Stulginskiui, buvo nagrinėjami beveik dešimt metų. Dalis kaltinamųjų per tą laiką mirė lageriuose ir kalėjimuose nuo bado, ligų ir nepakeliamų gyvenimo sąlygų.

Daug metų lageriuose su kriminaliniais nusikaltėliais kalėjęs Lietuvos Prezidentas sprendimo dėl „bausmės už įvykdytus nusikaltimus“ skyrimo sulaukė tik 1952 m. vasario 27 d., kai Ypatingojo pasitarimo nutarimu „už aktyvią kovą prieš darbininkų klasę ir revoliucinį judėjimą, dalyvavimą kontrrevoliucinėje grupėje ir antisovietinę agitaciją“ jis buvo nubaustas 25 metų laivės atėmimu, bausmę atliekant kalėjime, bausmės atlikimo laiką skaičiuojant nuo 1941 m. birželio 7-osis. Pagyvenusiam, lageriuose sveikatą praradusiam žmogui, dar 14 metų laisvės atėmimo kalėjime pridėjęs sprendimas turėjo būti tolygus kalinimui iki gyvos galvos. Krasnojarsko lagerį pakeitė liūdnai pagarsėjęs Vladimiro kalėjimas.

„Ten man nebuvo galima būti Stulginskiu, – 1955 m. pradžioje, jau būdamas tremtyje Komijos ASSR, vienam su KGB bendradarbiavusiam pažįstamam tremtiniui pasakojo A. Stulginskis, – o tik žmogumi su dryžuota apranga ir numeriu, vėliau numerį atėmė ir aš vėl tapau Stulginskiu.“ Atsižvelgiant į tai, kad lageryje, kalėjime, tremtyje, o vėliau paleidus iš įkalinimo ir likusį gyvenimą A. Stulginskis jautė, kad sovietų saugumo yra sekamas ir itin atsakingai svėrė kiekvieną žodį, rezervuotai reikėtų žiūrėti į saugumo agentų užfiksuotus jo pasakojimus apie tai, kad Vladimiro kalėjimo kaliniai: „stebėjosi dėl kalėjimo personalo humaniškumo“.

Po J. Stalino mirties pasikeitus politiniam klimatui, iškentęs lagerius, kalinimą Vladimiro kalėjime ir dvejus metus tremties,  A. Stulginskiui drauge su žmona buvo leista grįžti į Lietuvą.

Persekiotas iki mirties

Tremtyje pradėtas A. Stulginskio sekimas buvo tęsiamas ir jam grįžus į Lietuvą. Mažakalbis, giliai įsisąmoninęs, kad išgyventi Sovietų Sąjungoje galima tik ribojant bendravimą, valdant emocijas, susilaikant nuo politinių diskusijų bei demonstruojant parodomąjį lojalumą esamai santvarkai, A. Stulginskis negalėjo būti pavojingas. Tačiau sovietų saugumas  turėjo kitokią nuomonę ir pagyvenusio, ligoto Vytėnų sodininkystės ir daržininkystės bandymų stoties vyresniojo mokslinio bendradarbio nepaliko ramybėje iki pat mirties. Agentai stebėjo kiekvieną buvusio Lietuvos Prezidento žingsnį, pranešinėjo apie kiekvieną jo pasakytą sakinį. KGB operatyvininkai analizavo A. Stulginskio laiškus, o iš JAV atvykus dukrai Aldonai, namuose įrengė slaptus mikrofonus ir klausėsi pokalbių.

1957 m. gegužę A. Stulginskis dukrai rašė apie savo gyvenimą: „Aš pradėjau dirbti šiltnamyje, darbas sekasi neblogiausiai. Į darbą važiuoju 1,5 km autobusu ir dar tiek pat einu pėsčias. Jei tau nebūtų per sunku, atsiųsk anglų kalba platų vadovėlį apie šiltnamių ir inspektų kultūras. Autoriaus nenurodau, nes nežinau. Nors aš ir turiu tos rūšies knygų čionykštėmis kalbomis, įdomu būtų paskaityti, kaip tai pas jus dirbama. Kambariuką mes turim 2,5 x 2,5 m didumo. Talpinamės. Blogiausia, kad man tenka 12 val. būti ne namie. Faktinai tedirbu 8 valandas, bet 2 val. pietums, 2 val. kelionei ten ir atgal. Šeštadieniais tedirbame iki 6 val. Sugrįžtu visgi pavargęs.“

„Šiomis dienomis gavau raštelį, kad atleidžiamas iš darbo nuo gruodžio 1 d. – skundėsi A. Stulginskis 1959 m. lapkritį dukrai rašytame laiške, – Kodėl taip atsitiko, Tau turbūt aišku. Motyvas, kodėl mane iš darbo atleido, tai, kad aš pensiją gaunu, o tos pensijos 2‒3 dienoms pragyventi užtektų, akių muilinimas“. Yra tvirtinimų, kad iš darbo A. Stulginskis buvo atleistas dėl to, kad atsisakė rašyti tarpukario Lietuvą juodinančius prisiminimus, o jam mokama skurdi pensija tebuvo formali priežastis. Versija įtikinama, nes sovietiniai ideologai ne kartą siekė, kad buvęs „buržuazinės Lietuvos“ Prezidentas viešai pademonstruotų lojalumą, pasidalintų įspūdžiais apie didelius sovietų  Lietuvos pasiekimus ir žinoma – kuo aštriau pakritikuotų tarpukario Lietuvos trūkumus bei „klystkelius“. Ilgai atsisakinėjęs, po žmonos mirties siekdamas leidimo išvykti nuolat gyventi pas dukrą į JAV, A. Stulginskis sutiko pasikalbėti su radijo žurnalistu Vladislovu Burbuliu.

Trumpą 1967 m. birželio 6 d. A. Stulginskio interviu Maskvos radijui, pavadintą „Buvusio prezidento akimis“, galima laikyti tam tikru reveransu, tikintis palankaus sovietų valdžios sprendimo dėl leidimo išvykti, tačiau teigiamai atsiliepdamas apie žemės ūkio pasiekimus, liko ištikimas principams ir nepasakė nė vieno blogo žodžio apie tarpukario Lietuvą. Greta nežinia ar tikslios, ar iš piršto laužtos statistikos apie spartų žemės ūkio derlingumo augimą, džiaugsmo, kad kaimuose daug traktorių, kombainų ir kitos technikos, rasime ir dviprasmiškai traktuotinų frazių. Pavyzdžiui: „Manau, kad valstybės žemės ūkio kėlimo priemonės yra teisingos. Laikau labai dideliu pasiekimu tai, kad kolūkių žemdirbiams kiekvieną mėnesį pradėtas mokėti darbo užmokestis“. Vadinasi, iki pat 1966–1967 m. sovietiniai kolūkiečiai nuo aušros iki sutemos dirbo be jokio atlygio. Sovietų Sąjungos gyventojams tokia informacija nebuvo niekuo ypatinga, tačiau tokią žinią išgirdusiems Maskvos radijo bangų klausytojams Vakaruose, nuolat girdėdavusiems pakilią propagandą apie „didžiulius SSRS pasiekimus ir visapusišką klestėjimą“, ji turėjo būti pakankamai įdomi.

Paskutines gyvenimo dienas A. Stulginskis leido vienišas, palaikydamas ryšius su dukra bei anūke Ramune, kurią skatino siekti mokslo bei gyvenant užsienyje, neprarasti lietuvybės. „Mūsų lietuvių maža, – rašė jai vienam laiške, – mes galime iškilti tik savo mokslu, gabumais, darbštumu“.

Prezidentas A. Stulginskis mirė 1969 m. rugsėjo 22 d., palaidotas Kauno Panemunės kapinėse.

Atmintis

Prezidento Aleksandro Stulginskio vardu pavadinta buvusi Kauno 37-oji vidurinė mokykla, istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros kieme jam pastatytas paminklas (skulptorius Vytautas Narutis, architektas Kęstutis Mikšys), žemės ūkio moksluose pasižymėjusiems magistrams ir bakalaurams skiriama kasmetinė A. Stulginskio vardo stipendija. A. Stulginskio vardu pavadinta gatvė Vilijampolėje. Ant namų, kuriuose jis gyveno, atidengta ne viena memorialinė lenta. Atminimo lenta atidengta ir Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute (buvusioje Vytėnų sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotyje), kur jis dirbo grįžęs iš kalinimo ir tremties.

Aleksandro Stulginskio vardas buvo suteiktas Lietuvos žemės ūkio universitetui, tačiau universitetą prijungus prie Vytauto Didžiojo universiteto, Lietuvos Prezidento vardas „išsitrynė“.

Turbūt pirmasis konstituciniu būdu išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentas, kurio prezidentavimo metu buvo klojami Lietuvos valstybės pamatai; Prezidentas, likęs Lietuvoje, iškentęs didelės dalies Lietuvos žmonių patirtas kančias, yra vertas solidesnio bei garbingesnio atminimo!

Šaltinių ir literatūros sąrašas:

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap, 58, b. 42880/3, F. K-30, ap. 1, b. 871; f. V-5, ap. 1, b. 36883.

ARMONIENĖ, Viktorija. II-asis prezidentas. Lietuviškasis ūkininkas – Aleksandras Stulginskis. Delfi. 2020-11-19. Prieiga internetu: https://www.delfi.lt/plius/mokslas-inovacijos/ii-asis-prezidentas-lietuviskasis-ukininkas-aleksandras-stulginskis-85771163
DAINAUSKAS, Jonas. Alfonso Eidinto „Aleksandras Stulginskis“.  Draugas, 1994 m. vasario 12 d. Nr. 6 (30). Prieiga internetu: https://www.draugas.org/archive/1994_reg/1994-02-12-PRIEDAS-DRAUGAS-i5-8.pdf

Kauno apskrities viešosios „Ąžuolyno“ bibliotekos interneto svetainė. Prieiga internetu: https://atminimas.kvb.lt/stulginskis-aleksandras/

KILIKEVIČIENĖ, Giedrė. Lietuvos valstybės veikėjai Kraslage 1941–1954 m. Prieiga internetu: https://www.genocid.lt/Leidyba/5/archyvai5.htm

LIEKIS, Algimantas. Signatarai: Vasario 16. Vilnius, 1996.

TAMAKAUSKAS, Zigmas. Prezidento Aleksandro Stulginskio gyvenimo žingsniai, Voruta.  2016 m. vasario 24 d. Prieiga internetu: https://www.voruta.lt/prezidento-aleksandro-stulginskio-gyvenimo-zingsniai/