Alfonsas Kairys, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, buvęs Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti referentas švietimo klausimams, www.voruta.lt
Manau, kad ne vienas yra girdėjęs apie Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir jo atliktus gerus darbus, rūpinantis tautinėmis mažumomis Lietuvoje ir lietuviais, esančiais už jos ribų. Ir retas bus girdėjęs apie šios institucijos pradininką Valstybinę komisiją Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti (vadovas a.a. signataras Romualdas Ozolas), vėliau Regioninių problemų ir tautinių mažumų departamentą prie LRV.
Taigi iš daugiau nei 30 metų atstumo pažvelkime į tuos laikus, į istorija tapusią praeitį. Rytų Lietuva buvo suprantama daugiausiai kaip Vilniaus ir Šalčininkų rajonai. Juose daugiausiai gyventa lenkų (taip save vadino vietiniai lenkai), rusų, baltarusių ir daug mažiau lietuvių.
Asmeniniame archyve pavyko aptikti Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti darbo ataskaitos kopiją. Manau, kad skaitytojui bus įdomu, kas gi vyko Rytų Lietuvoje, paskelbus Nepriklausomybę ir ką tuo metu veikė viena iš Vyriausybės institucijų – Valstybinė komisija Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti (aut. pastaba – toliau Komisija).
1990 m. liepos 6 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimu Nr.1-355 buvo įsteigta Valstybinė komisija Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti (pirmininkas Romualdas Ozolas).
Pagrindinis komisijos darbo uždavinys buvo labai sudėtingu Nepriklausomybės metu dalyvauti sprendžiant Rytų Lietuvos integravimosi į visos Lietuvos gyvenimą klausimus. Iš pat pradžių Komisija laikėsi nuostatos, kad Rytų Lietuvos problemos nėra vien tautinės, o kad jos istoriškai sąlygotos ilgalaikio Rytų Lietuvos atskyrimo nuo visos Lietuvos gyvenimo.
Vadovaudamasi šia nuostata, Komisija ir jos pasitelkta ekspertų grupė parengė ir 1990 metų gruodį įteikė Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai išvadas dėl padėties Rytų Lietuvoje. Dabar jau galima konstatuoti, kad šios išvados daugeliu atvejų tapo tolesnio Vyriausybės ir Respublikos valdžios institucijų darbo Rytų Lietuvoje gairėmis. Į jas buvo atsižvelgta rengiant Pilietybės, Tautinių mažumų, savivaldos, Švietimo ir kitus įstatymus bei poįstatyminius aktus, įgyvendinant valstybės politiką.
Bet svarbiausias komisijos nuopelnas yra tas, kad ji buvo viena iš veiksnių, įtakojusių, kad Lietuvoje nebuvo pakartotas Gagaūzijos variantas, kad įtampa Rytų Lietuvoje neperaugo į jėgos panaudojimą.
Tik atsikūrus jaunai Lietuvos Respublikai, jos valstybinės struktūros dar nepajėgė kontroliuoti padėties šiuose rajonuose, todėl Komisija ir jos darbo grupė itin didelį dėmesį skyrė operatyviai veiklai. Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose bei Sniečkuje (dab. Visaginas) įvairiais būdais buvo kurstomos separatistinės nuotaikos, veikė Lietuvos Respublikai priešiškai nusiteikusios organizacijos, turėjusios didelės įtakos rajonų tarnyboms. Itin stipri buvo KP veikla, nemažą poveikį turėjo ir organizacijos, kurių centrai buvo Lenkijoje. Todėl Komisijos nariai ir darbo grupės žmonės nuolat stebėdavo, kaip įvairaus pobūdžio posėdžiuose ir pasitarimuose, vykusiuose Vilniaus, Šalčininkų rajonuose bei Sniečkuje, buvo sukonstruota ir pradėta įgyvendinti nacionalinės teritorinės autonomijos samprata. Nuolatinis dalyvavimas įvykių sūkuryje leido Komisijai laiku įsikišti į perversmo organizavimą, informuoti atitinkamas dar tik besikuriančias valstybės instancijas ir siūlyti poveikio priemones.
Komisija parengė pasiūlymų ir įstatymų pakeitimo projektą, kad laiku būtų įvestas tiesioginis valdymas Vilniaus, Šalčininkų rajonuose bei Sniečkuje, sutelkė kadrus valdymui įgyvendinti. Rinkimai į rajonų tarybas 1992 m. lapkričio 22 d. parodė, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonų gyventojai iš esmės pritaria Vyriausybės Įgaliotinių vykdomai politikai, nes neaktyviai (daug kur mažiau negu trečdalis) dalyvavo rajonų tarybų rinkimuose.
(…) Komisija surinko ir pateikė daug medžiagos Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Informacijos centrui dėl Lietuvos sienų su Baltarusija, Rusija (Kaliningrado sritimi). Komisijos rūpesčiu nuolat teikiama papildomų duomenų valstybinėms derybų su Rusija, Baltarusija, Lenkija delegacijoms. Komisija pateikė duomenų apie lietuvius, gyvenančius tose valstybėse, jų gyvenimą, tų valstybių įstatymų nesilaikymo atvejus.
(…) Žinota, kad Rytų Lietuvoje daug opių švietimo problemų. Įsigaliojus Švietimo įstatymui, daug funkcijų perėmė savivaldybės. Viena kultūros ir švietimo ministerija buvo nepajėgi jų išspręsti. Komisija daug prisidėjo ir kuriant Švietimo įstatymą, ir rūpinantis mokytojų kadrais bei jų buitimi, pateikė nemažai pasiūlymų dėl mišrių mokyklų išskyrimo.
(…) Komisija daug dėmesio skyrė valstybinės kalbos klausimams. Laikydamasi nuostatos, kad jos nemokėjimas yra Rytų Lietuvos integravimosi į visos Lietuvos gyvenimą stabdys, pateikė įstatymo ir keleto nutarimų dėl valstybinės kalbos ir jos įgyvendinimo terminų projektus, pasiūlė Vyriausybei, kaip turėtų būti testuojami Lietuvos kitakalbiai, dirbantys valstybinėse organizacijose. Šių pasiūlymų pagrindu buvo priimti įstatymai ir nutarimai…
Tai, kad Rytų Lietuvai buvo nepakankamai teikiama visuotinės ir regioninės informacijos, paskatino ją įsteigti Rytų Lietuvos televiziją, kuri dažnai buvo vienintelis informacijos pateikėjas Rusijos ir Lenkijos televizijos programas žiūrintiems Rytų Lietuvos gyventojams.
Komisija prisidėjo steigiant alternatyvius prokomunistiniams leidiniams laikraščius ,,Šalčia“ ir ,,Vilnia“, leidžiamus trimis kalbomis. Informacijos stoka juntama ne tik apie Rytų Lietuvą, bet ir apie praeitį, todėl Komisijos rūpesčiu organizuota istorijos knygų apie Rytų Lietuvą leidyba.
(…)Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1992 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 1-2357 reorganizavo Valstybinę komisiją Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti į Valstybinę regioninių problemų komisiją (VRPK). 4 jos pakomisijai rūpinasi opiausiomis atskirų Lietuvos regionų bei etninių žemių problemomis.
Rytų Lietuvos kultūra ir švietimas
Lietuvos Respublikos Vyriausybei pateikti pasiūlymai dėl Rytų Lietuvos švietimo būklės gerinimo, kurių pagrindu:
Kultūros ir švietimo ministerija priėmė Rytų Lietuvos švietimo programos metmenis;
Priimti trys Vyriausybės nutarimai dėl mokytojų buitinių sąlygų gerinimo ir atlyginimų sutvarkymo, dėl važinėjimo į darbą išlaidų apmokėjimo kaimo ir miesto tipo gyvenviečių mokytojams, dėl tarnybinių atlyginimų jauniems specialistams pedagogams, vykstantiems dirbti į Rytų Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklas;
Įsteigta pedagogų, reikalingų Rytų Lietuvos mokykloms, paieškos grupė;
Pasirūpinta stipendijų fondu pedagogams neakivaizdininkams, pasiruošusiems dirbti ar jau dirbantiems Rytų Lietuvoje;
Pateikti pasiūlymai, kaip Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose atskirti mišrias mokyklas;
Parengė alternatyvius veikiančių lietuvių kalbos mokymo centrų nuostatus, kuriais pasinaudota steigiant reorganizuojamą Lietuvių kalbos mokymo centrą;
Parengė pasiūlymus dėl Tautinių mažumų įstatymo 4-ojo str. pakeitimo;
Dalyvavo rengiant Lietuvos Respublikos kalbos įstatymo projektą, kuris pateiktas LR Seimui svarstyti;
Talkino Lietuvos radijui ir televizijai rengiant problemines laidas apie mokytojus, atvykusius dirbti į Rytų Lietuvą iš tolimesnių respublikos vietų;
Organizavo televizijos laidas apie valstybinės kalbos mokymo problemas Rytų Lietuvoje ir kt.
Atsakyti