Vyskupo Motiejaus Valančiaus knygnešiai ir jų keliai. Iliustracija iš Lietuvos kultūros fondo Knygnešio draugijos spaudai parengto leidinio „Žemaičių (Telšių ) vyskupija vysk. M. Valančiaus laikais“. Žemėlapį sudarė K. Misius. Schemą rengė B. Kaluškevičius. Vilnius, 2000

Valstybės Nepriklausomybės stipendijos laureatės dr. Ernestos Kazakėnaitės kalba Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 35-mečio minėjime ir Valstybės Nepriklausomybės stipendijos įteikimo ceremonijoje.

Gerbiamosios ir gerbiamieji, ačiū! Ne tas ėjo pirmas, kas rado, todėl ačiū visiems, vienaip ar kitaip prisidėjusiems prie šios dienos. Toks įvertinimas man yra netikėtas ir norėtųsi kartoti – non sum dignus. Nors atrodytų, kaip gali nesitikėti, jei dalyvauji konkurse ir teiki gausybę dokumentų. Bet taip iš tiesų buvo. Dalyvauti paragino kiti, todėl jaučiau pareigą pabandyti. Prie netikėtumo jausmo prisidėjo ir tai, kad pirmą kartą ši stipendija skiriama kalbos tyrimams, ne istorinių faktų, asmenybių, idėjų, bet būtent kalbos.

Visi, mylintys žodį žinome, kad kalba nėra tik bendravimo priemonė, padedanti susikalbėti, išsikalbėti ar įkalbėti. Ji – neatsiejama mūsų valstybingumo dalis, persismelkusi į bene visas gyvenimo sritis, nesvarbu, norime to ar ne. Tai įtvirtina ir trumpiausias Konstitucijos straipsnis, 14-asis: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba.“. Simboliška, apie kalbą nedaugiažodžiaujame. Nors šiuos keturis žodžius mes dabar suvokiame kaip savaime suprantamą dalyką, taip buvo toli gražu ne visada. Jei žvilgterėtume į ilgą lietuvių kalbos istoriją, matytume, jog už ją reikėjo pakovoti, visai kaip už laisvę, kurios atkūrimą šiandien švenčiame. Galiu tik pasidžiaugti, kad besirūpinančiųjų tiek vienu, tiek kitu atsirado, tokių netrūksta ir šioje salėje.

Neretai kalbos puoselėtojams, pavyzdžiui, M. Daukšai, S. Daukantui ar J. Basanavičiui, jos išsaugojimas reiškė ir tautos išlikimą. Tą juto ir pabrėždavo švietėjos G. Petkevičaitė-Bitė ar F. Bortkevičienė, kurios prie to prisidėjo labai daug. Vis dėlto nesiruošiu šio santykio romantizuoti, laikai jau visai kiti, tik pakartosiu profesoriaus Z. Zinkevičiaus dažnai akcentuotą mintį – mūsų kalbos istorija glaudžiai susijusi su valstybės istorija ir raida, todėl natūralu, kad viena atsispindi kitoje. O istorija – tarsi upė, nestovinti vietoje bei vingiuota. Taip ir mūsų kalba, nuolat kintanti. Jos pastovumas yra iliuzija, kurios nebelieka, kai sugretiname skirtingų kartų, o ypač – skirtingų laikotarpių tekstus. Pavyzdžiui, koks savas ir įprastas žodis mums dabar atrodo valstybė, tačiau iš tiesų – pasiskolintas iš latvių. Kaip nustatė G. Subačius ir P. Vanags (2016), jį pirmasis pavartojo S. Daukantas XIX a., bet vien to neužteko, prireikė dar pusės amžiaus ir kitų pritariančiųjų, kaip P. Višinskis, A. Janulaitis ir J. Jablonskis, kad valstybė galutinai įsitvirtintų vietoj anksčiau vartotų viešpatystė ir valstija. Taigi vienas lauke ne karys, kaip sako jau kliše tapusi patarlė.

Ši stipendija skiriama būtent vienam, todėl natūralu, kad aprėpti visos mūsų rašytinės kalbos istorijos neįmanoma. Bet, kaip rašo B. Vilentas savo perikopių pradžioje, „nederėtų čia man pradėti skųstis“. Todėl pasirinkau ad fontes tyrimo principą, kuris nukelia prie ištakų. O jų ieškoti reikėtų XVI a. Šis laikotarpis mūsų kultūrinėje atmintyje yra itin reikšmingas, nes įvyko daug politinių, socialinių ir religinių pokyčių, bet svarbiausia – galime kalbėti apie pirmuosius išlikusius tekstus mūsų valstybine kalba. O tokių vien per XVI a. buvo apie 30, taigi ne vienas ar keli, kaip galėtų būti pagalvota. Būtent pirmosios knygos, kaip M. Mažvydo parengtas katekizmas ar M. Daukšos postilė, yra svarbi moderniosios lietuvių tapatybės dalis, nes ar atsirastų bent vienas, kas niekada nebūtų girdėjęs apie Mažvydą? Ir visai nesvarbu, jog jų originalus dabar perskaityti galėtų mažuma. Vis dėlto reikia pripažinti, kad ne mažiau svarbūs yra kiti šaltiniai, nes juk ne Mažvydo katekizmas seniausias išlikęs lietuviškas tekstas, turime ir ankstesnių rankraščių. 

Apibendrinant reikėtų pabrėžti, kad visi tuo metu daugiakalbiame krašte publikuoti lietuviški tekstai yra vertingi tyrimo šaltiniai. Jie radosi terpėje, kai lietuvių kalba nebuvo viešosios srities dalis. Tai atspindi lietuviškosios tapatybės formavimo(si) procesus, tautinės kalbinės savimonės raišką. Šiuo etapu baltistų domėtasi ir anksčiau, tačiau tikiu, kad kiekvienai tyrėjų kartai, įgyjančiai vis kitokios patirties ir prieigų, yra svarbu prie jų grįžti ir permąstyti. Iš praeities įvykių galime daug pasimokyti, dalis jų nepavaldūs laikui ir kartojasi, įgydami kitas formas. Be to, jie padeda suprasti, kad nesame nuo visko atsieti individai, bet tam tikros vietos, kalbos ir kultūros kūriniai.

Todėl dar kartą ačiū visiems už jaunųjų mokslininkų palaikymą ir paramą, simbolizuojančią pagarbą akademiniam žinių siekimui; ji mums labai reikalinga. Kiekviena stipendija, o ypač ši, man yra didelė atsakomybė ir įsipareigojimas, tad ačiū už pasitikėjimą. Gražios mums visiems šiandien šventės, o kovojantiems už laisvę – ištvermės!

lrs.lt