Po Vasario 16-osios Akto signataro Donato Juozo Malinausko kultūros premijos įteikimo Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje. Iš kairės: „Trakų žemės“ redaktorius Juozas Vercinkevičius, Onuškio seniūnė Zita Aniulienė, istorikas Vaidas Banys, Onuškio klebonas Algimantas Gaidukevičius, gyd. Viktoras Jencius, dailininkė Vėtrė Markevičiūtė ir Onuškio Donato Malinausko pagrindinės mokyklos direktorė Rima Blikertienė

Rasa Jakubauskienė, „Trakų žemės“ laikraštis

Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje kovo 10 d. buvo įteikta Vasario 16-osios akto signataro kultūros premija istorikui Vaidui Baniui.

Premijos laureatas dirba Kėdainių krašto muziejuje, tyrinėja krašto istoriją, leidžia knygas. Premijos įteikimo šventė prasidėjo šv. Mišiomis, kurias aukojo Onuškio bažnyčios klebonas Algimantas Gaidukevičius. Po to premijos vienas iš steigėjų gyd. Viktoras Jencius papasakojo, kokiomis aplinkybėmis buvo įsteigta premija ir kam ji buvo skirta ankstesniais metais.

V. Jencius įteikė premijos ženklą, kurį pagamino dailininkė Vėtrė Markevičiūtė, ir suteikė laureatui žodį. V. Banys papasakojo apie savo kūrybinį ir visuomeninės veiklos kelią Kėdainiuose.

Žemiau kviečiame skaityti „Trakų žemės“ redaktorės Rasos Jakubauskienės interviu su Vasario 16-osios akto signataro kultūros premijos laureatu Vaidu Baniu.

Vaidas Banys – įdomusis istorikas, neplanavęs juo tapti

Kovo 10 d. Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje įteikta Vasario 16-osios Akto signataro Donato Juozo Malinausko kultūros premija istorikui Vaidui Baniui.

Po premijos įteikimo istorikas prisipažino nustebęs, kad ji jam buvo paskirta bei kuklinosi: „Niekada nemaniau (nemanau ir dabar), kad tokio apdovanojimo esu vertas“. Kviečiame iš arčiau susipažinti su laureatu, jo darbais bei vingiuotą kelią į istoriją.

Kaip sako pats Vaidas Banys, gyvenimo vėtytas ir mėtytas, galiausiai tėvų paskatintas, jis atsisėdo į savo roges. Istoriniai pasakojimai, kurių Kėdainių kraštas yra labai dosnus, iš jo lūpų liejasi tarsi iš gausybės rago ir žinių, rodos, niekada nepristinga. Nors pats Vaidas kuklinasi: „Man tų žinių nuolat trūksta…“. Šiuo metu Kėdainių krašto muziejuje istoriku dirbantis ir Kėdainių apylinkėse gidaujantis pašnekovas, kartu su gerai žinomu fotografu kėdainiečiu Vydu Bečeliu taip pat neseniai išleido ir knygą – albumą „Kėdainiai. Miestas ir kraštas“. Tiesa, tai – ne pirmoji ir tikriausiai dar ne paskutinė istoriko knyga. Tačiau apie viską nuo pradžių…

Vaidai, Jūs esate istorikas, kuris nesvajojo ir juo labiau neplanavo juo būti. Kaip taip gyvenime nutiko?

Nebuvau iš tų, kurių vaikystės svajonės išsipildė, kurie po mokyklos baigimo stojo į tuos mokslus, kurie juos nuvedė ten, kur norėjo. Dažnai (gal net dažniausiai) būna, kad net ir įstojęs bei baigęs „planuotą“ Alma Mater pamatai, kad svajotoje srityje tavo išsimokslinimas nelabai kam reikalingas. Arba, kad laukia „juoda“ konkurencija, kur prasimuša tik geriausieji. Arba tiesiog laikmetis pasikeičia. Man teko „išeiti į gyvenimą“ laikmečiu po sovietinės sistemos subyrėjimo, kai keitėsi viskas. Mano svajonės ir planai liko po viso to socialinio virsmo griuvėsiais. Tačiau su viskuo subyrėjo ir buvusios sienos, kas atvėrė galimybes pamatyti Vakarus. Buvau vienas iš pirmųjų tautiečių, kuris, padaręs ilgoką akademinę pertrauką, ten ir patraukė.

Jūsų kelias į istoriją buvo labai vingiuotas ir įdomus. Gal galėtumėte apie jį papasakoti?

Tų vingių buvo daug. Tai tikriausiai šeimos tradicija. Mano tėtį jaunystėje likimas taip pat blaškė po pasaulį. Tik tai buvo kitas – totalitarinis rytų pasaulis. Vykdamas pas tremtyje gyvenančią šeimą, jis išmaišė Sibiro platybes, dirbo sunkiausius darbus, pažino pačias įvairiausias kultūras. Man panaši patirtis teko jau Vakarų pasaulyje. Tie pasauliai sunkiai palyginami savo prigimtimi ir tradicijomis. Tačiau visur buvo ir bendrų bruožų. Tėčiui Sibire teko bendraut tiek su amžiais čia gyvenusių tautų, tiek per sovietines represijas čia atsidūrusiu jaunimu – „banderais“, totoriais ir t. t. Man teko pažinti  klestinčią visuomenę iš viso pasaulio, po, kaip ir aš,  įvairiausių virsmų atklydusių kultūrų atstovus. Daugelis jų tapo mano bičiuliais. Ofisų valymo firmoje draugavau su nuo karo atbėgusiu somaliečiu, padavėjo įgūdžių mokė nuo nepakeliamo teroro emigravusi baltųjų bėglių iš PAR porelė. Po naktinės pamainos tekdavo vykti tiesiai į paskaitas koledže. Esekse geriausias draugas buvo rumunas, Londone kambariokai buvo tarpusavio etninę nesantaiką iš gimtinių atsivežę slovakai ir vengrai. Abu minėtus pasaulius vienijo bendras bruožas – atvykėlių su duona niekas nelaukė, ją tekdavo pirmiausiai susirast ir užsidirbt sunkiausiais darbais. Visa ši patirtis tikriausiai ir buvo vienas iš dalykų, užgrūdinęs visam gyvenimui. Grįžus į Lietuvą, nebebaugino jokie darbai ir socialiniai iššūkiai. Po įvairiausių vingių istorija nenustoti domėtis skatino mama ir tėtis, kas taipogi suvaidino tam tikrą vaidmenį pasirinkimuose.

Dabar supratau, iš kur Jumyse tiek drąsos ir laisvės atvirai ir tiesiai reikšti savo mintis. Kas, beje, lietuviams dar nėra labai būdinga, nes daugelis tiesiog bijo būti savimi, būti kitokiais. Tam tikriausiai įtakos turi mūsų tautos istorinė patirtis. Kaip Jūs manote?

Lietuvių istorinė patirtis yra daugialypė. Be abejo, tam tikrose socialinėse situacijose baudžiauninko mąstymą galime įžiūrėti dažnai. Senas anekdotas apie velnią pragare, visiškai nesaugantį katilo su lietuviais – šie ir patys neleis saviems iš jo išlipti, puikiai atspindi mūsų mentalitetą. Lietuviai ar tie žmonės, kurie mūsų platumose gyveno iki susiformuojant „lietuvio“ tapatybei, visada turėjo „kunigaikščių“ valdomą visuomenę. Tai rodo įvairiausi tiek pavieniai istoriniai, tiek gausesni archeologiniai tyrimai. Tačiau tai buvo būdinga visoms visuomenėms. Kita vertus, bajoriškasis ir „laisvasis“ sluoksnis taip pat buvo gana gausus. Jis niekur nedingo. Gaila, pas mus nėra jokių panašios srities socialinės istorijos tyrimų, nors būtų labai įdomu sužinoti, kiek istoriniai „antspaudai“ daro įtaką dabarčiai. Jau seniai kalbame apie „dvi Lietuvas“, tačiau ir daugelis pasaulio valstybių dabar suskilusios į antagonistines visuomenes. Matome dvi „amerikas“, kurių viena be užuolankų tapatinama su iš gilios istorijos atėjusiomis „konfederatinėmis“ idėjomis. Matome ne taip ir toli nuo mūsų karą pradėjusį diktatorių, apsėstą pseudoistorinių fikcijų. Jo geopolitinis supratimas atsineštas iš XVIII a., nors Rusijai tragiški XIX a. vidurio Krymo karo ir Berlyno kongreso rezultatai visiems laikams demonstratyviai nurodė rusų carų įtakos zonas. Tačiau šią karčią istorinę patirtį naujasis „caras“ stengiasi ignoruoti, įtraukdamas ir mus į savų istorinių patirčių paieškas. Atėjus dienai „X“, kiekvienas individualiai turėsime rinktis, kaip elgtis.

Ir galim grįžti prie Kėdainių regiono, kuriame tokių pasirinkimų simbolių daugiau nei rasite Vilniuje ir Kaune kartu sudėjus. Pradedant buvusia kryžiuočių piliaviete, kurią pastatė Vytautas, darydamas savo pasirinkimus, paminklais Baro konfederatams, 1831 ir 1863 metų sukilėliams, baigiant fronto linija Kėdainių priemiestyje, kurioje būrys gimnazistų ir kaimo bernų 1919 m. sustabdė Rusijos reguliarią kariuomenę. Visais šitais laikais atsirado gausybė vyrukų, paneigusių lietuvio prisitaikėlio prie visų sistemų įvaizdį. Taigi, savo istorijoje matome daug pavyzdžių, kaip netikėtai iš kažkur išlenda kokia nors herojų karta ir nulemia šalies raidą.

Kėdainių krašto muziejuje dirbate istoriku. Koks Jūsų darbas, ką veikiate?

Po istorijos studijų istorikais tampa retas. Patys atkakliausieji pasuka akademiniu keliu, negalintys moksliniam laipsniui aukoti kelių gyvenimo metų kartais atsisėda į muziejininko kėdę. Jei sėdi nedidžiausiame regioniniame muziejuje, tai tokių kėdžių būna labai mažai, tad negali interesantams parodyti pirštu į gretimus kabinetus, kuriuose darbu pasidalintų kokie nors ten sėdintys kitų istorinių epochų specialistai. Turi būt pasiruošęs atsakyti į bet kokį klausimą. Kada ir kokia intencija pastatytas kryžius kažkuriame šventoriuje, kada pirmą kartą paminėtas koks nors rajono kaimas, ar vertingas miesto pakelėje rastas senas šaukštas ir t. t. Privalai dalyvauti konferencijose, rašyti mokslinius ir publicistinius straipsnius, ieškoti regioninės medžiagos archyvuose ir visuose kituose įmanomuose šaltiniuose. Tiesiog dirbi istorinį tiriamąjį darbą.

Ar turite mėgstamą istorijos laikotarpį? Jei taip, koks tai laikotarpis ir kodėl?

Akademinio istoriko ir istoriko praktiko darbai skirtingi. Pastarasis, jei dar dirba regioninėje įstaigoje, kaip jau minėjau, dažnai neturi privilegijos apsibrėžti savo tyrinėjimų interesus chronologinėmis ribomis ar mėgstamais laikotarpiais. Nepasakysi įstaigos vadovui, kad aš labai mėgstu, pvz., gediminaičius ir domėsiuosi tik jais. Atsakys, pirmiausia juos surask Kėdainiuose ir tada nagrinėk į sveikatą. O tai nebus labai lengva. Turi rasti pomėgius tarp to, kas yra. Ačiū Dievui, Kėdainių regione yra ypač turtingos istorinių temų „kasyklos“, tad susirasti įdomių temų nesudėtinga. Karyba, architektūra, priešistorinis laikotarpis, dvarai – gali mėgautis šiomis temomis lig pensijos ir ilgiau, jau sėdėdamas kur ant krosnies.

O koks yra Jūsų asmeninės istorijos mėgstamiausias gyvenimo laikotarpis?

Kad žinokit neturiu mėgstamiausio. Visi gyvenimo laikotarpiai nuo pat žaidimų savo barako smėlio dėžėj gimtajame „memese“ iki pat dabar yra įdomūs. Mano kartai Dievulis nepagailėjo sėkmės gyventi „įdomiais laikais“, kurie, priešingai nuo mano senelių kartos, nebuvo tokie žmogėdriški. Mirties grėsmę dar ankstyvoje jaunystėje sausio įvykiuose teko tik pajausti, bet nepatirti, už ką savo laikams esu dėkingas. Jei jau labai reikia kažką pabrėžti asmeninėje istorijoje, tai gal studentiški metai buvo išskirtiniausi.

O kas tokio įdomaus ir išskirtinio jais nutiko – vietoje studijavimo vyko studentavimas?

Nesunkiai atspėjote (šypsosi). Įstojęs į VDU 1997 m., ten dar radau švietimo sistemos nesuniveliuotą „pasaulį“. Įvairiuose fakultetuose dar buvo daug pačių įdomiausių „personažų“, priviliotų dėl naujoviškos „artes liberales“ studijų sistemoje atsiradusios atmosferos. Bendraujant su jais visais, studijoms ne visada likdavo laiko (juokiasi). Džiaugiuosi, kad Donelaičio rūmuose suspėjau pajausti jau tik pirmojo universiteto dešimtmečio studentų prisiminimuose likusią „VDU dvasią“, klausyti paskaitų pas tokią legendą kaip dr. Gintarą Beresnevičių.

Be istoriko darbo Kėdainių krašto muziejuje taip pat ir gidaujate Kėdainių mieste. Apie ką dažniausiai pasakojate miesto svečiams arba vietiniams, norintiems geriau išmanyti savo miesto ar rajono istoriją?

Pirmiausiai pasiklausiu, ką svečiai ar vietiniai nori sužinoti. Jei tai žingeidūs žmonės, bandau pradėti pasakoti nuo miesto užgimimo, kas, Kėdainių atveju, yra komplikuota. Gyvenvietės ištakos siekia priešistorinius laikus, tad tenka pradėti nuo istorinių hipotezių. Nevėžio slėnis, administracinių laukų sistema, kryžiuočių pilių ir archeologinės mįslės, šventviečių įtaka, Gaidinė ir Šv. Jurgio kalnas, Astikaitis ir pirmasis dvaras, reformacija ir kontrreformacija, miesto įsikūrimas ir jo suklestėjimas, Radvilos ir Tvanas, škotai, unikali urbanistika ir daugelis kitų kertinių miesto pažinimui temų. Grupėms iš karto pasakau, kad per vieną ekskursiją, kaip išsireiškėte, geriau išmanyti savo miesto ar rajono istoriją niekaip nepavyks. Kėdainiai nėra, turistiniais terminais, „valandinis miestas“, tad svečiams visada sakau „iki pasimatymo“, o vietiniams palinkiu daugiau domėtis savo kraštu.

O kokios istorijos, iš Jūsų asmeninės patirties, sulaukia didžiausio susidomėjimo?

Susirinkusios grupės būna labai skirtingos. Atvyksta žmonės, niekada gyvenime nebuvę Kėdainiuose, pasitaiko ypač gerai istorijoje pasikaustę žinovai. Daugelio interesai skirtingi. Tarp dominančių temų yra miesto iškilimas, škotų atvykėlių gyvenimas. Žmones labai traukia vadinamoji „genius loci“ – vietos dvasia ir paslaptys. Gatvės, skersgatviai, rinkos, šventoriai, rūsiai retai palieka abejingą.

Stebiuosi ir žaviuosi Jūsų atminties galimybėmis… Kaip įmanoma tiek daug visko žinoti?

Nežinau, koks matas pamatuoja žinių gausą, aš save vertinu gerokai skeptiškiau. Man tų žinių nuolat trūksta… O apie savo atminties galimybes aš galvoju visai blogai (juokiasi).

Pamenu, prieš kelerius metus rengiau gana įdomią ir pikantišką temą apie Kėdainių apylinkėse buvusius viešnamius. Sudėtinga buvo rasti pašnekovą, ką nors žinantį šia tema. Ir tuomet man kažkas rekomendavo kreiptis į Jus. Buvau sužavėta Jūsų žiniomis ir įdomiais pasakojimais. Iš kur tokios žinios apie viešnamius – domėjotės specialiai ar aptikote jas natūraliai domėdamasis Kėdainių krašto istorija?

Ne, viešnamiai nėra mano domėjimosi sritis (juokiasi). Vien tik specialiai domėdamasis kažkuria istorine tema, lokalios istorijos ekspertu netapsi. Krašto istorijos tyrimų metodika skiriasi nuo karybos, švietimo ar socialikos tyrimų. Žinybiniai archyvai pateikia daug informacijos, tačiau „genius loci“ pažinimui tenka domėtis viskuo. Juo labiau austerijose, miestų smuklėse ar užvažiuojamuose namuose archyvų nebuvo, šinkorkos klientų registracijos nevedė (šypsosi). Linksmų mergaičių, kaip ir bet kokios socialinės dėlionės mozaika, dėliojama iš žinutės spaudoje, užuominos senolio prisiminimuose, skundo policijai, sakinio memuaruose ir kitų šaltinių. Norint suprast bendrą kontekstą, klasikiniai istoriniai tyrimo metodai čia nepakankami. Tenka skaityt grožinę literatūrą ir poeziją, vartyt liaudies dainų rinkinius.

Ir vis tik „Vorutos“ skaitytojams prašau priminkite gerai visiems žinomos dainos „Šalia kelio karčiama“ istoriją…

Tai tik viena iš daugybės kažkada populiarių dainų, skirtų aptariamai „problematikai“… Mūsų folklore buvo gausu dainų, kuriose raudama apie „voratinkliais apėjusias stakleles, kol aš karčemoj gėriau“, sesulės raginamos nepapulti į sąvadautojų pinkles ir „nesiskubinti į margą karčemėlę, kur šinkorkėlė tave greit pavilios“, o berneliui nejoti pas mergelę, kuri „trotija vainikėlį“ ir „vakar, užvakar karčemoje gėrė su ulonais kareiviais“. „Mergelės iš karčemėlės“ buvo populiarios smerkiančių, pamokančių ar tiesiog dainų apie sudaužytas širdis herojės. „Parduočiau turtus / Parduočiau laukus, / Parduočiau tėvų dvarą, – / Bent atvaduočiau / Jauną mergelę / Iš margos karčemėlės?“, – XIX a. viduryje kažkurioje Lietuvos vidurio užeigoje retoriškai klausė blogą mergaitę įsimylėjęs jaunuolis iš ne paties žemiausio socialinio sluoksnio. Tolimesnis dainos tekstas išduoda, kad net ir minėtais turtais merginos iš tos aplinkos išvilioti nepavyko. Galime spėlioti, ar aukas taip supančiodavo sąvadavimo sistema, ar tiesiog merginos tokiu būdu užsidirbdavo daugiau nei jai galėjo pasiūlyti tuometinis vidurinės klasės atstovas. Hitas „Šalia kelio karčiama“ į tuos klausimus irgi neatsako. Originaliame dainos tekste (ne beviltiškai iškraipytame iki užstalės dainuškos variante, kuris leidžiamas per radijo stotis) tiesiog pateikiama dar viena drama. Ji prasideda linksmai, kai ulonai atvyksta į karčemą išgerti mūsų laikais jau išnykusio gėrimo – žalio vyno. Ta proga pažymėsiu, kad žolininkei Reginai Banienei pavyko atkurti šio kadaise populiaraus gėrimo receptūrą. Taigi, prisiragavęs žaliojo, vienas iš dainos herojų užsimano nusipirkti karčiamos mergaitės „meilę“. Po sandorio tarp jaunuolių įvykęs dialogas vertas filmo scenarijaus su holivudiška pabaiga, retai būdinga lietuvių muzikiniam folklorui…

Kartais man susidaro įspūdis, kad norint būti geru istoriku, reikia būti ir neprastu matematiku – kažkuria prasme, mano nuomone, šie mokslai susiję… Pavyzdžiui, užsiminėte, kad norint atrasti kokių nors istorinių faktų, reikia analizuoti, tyrinėti, bandyti „suvesti galus“ dainose, posakiuose, tekstuose ir pan. Tiesiog reikalingas analitinis mąstymas.

Jūs teisi, istorija tam tikra prasme yra tikslusis mokslas. Kaip ir matematikoje, rezultatas yra vienas, o sprendimų būdų – keletas. Kartais tenka nugirsti, neva istoriją kaip kas nori, taip aiškina. Taip, hipotezės gali būti įvairios, tačiau faktai – nekintantys. Analitiniais metodais istorija gimininga teisėsaugos tyrėjams. Jie taip pat turi savo „istorinį faktą“ ir turi iškelti bei išnagrinėti įvairias hipotezes, kad „suvestų galus“.

Vaidai, neseniai su Kėdainių fotografu Vydu Bečeliu išleidote puikią knygą-albumą „Kėdainiai. Miestas ir kraštas“ apie istorines Kėdainių vietas. Kokios tai vietos? Kaip jas atrinkote savo knygai?

Dabar pristatoma knyga yra dabarties fotografijų albumas ne su istorija, bet su miesto istorijomis – apie gatvių, aikščių, dvarų ir kitų žmogaus kurtų objektų užgimimą ir gyvenimą. Objektus vaizdui rinko fotografas V. Bečelis, aš aprašiau tai, kas kūrė miestą ir jį supančią provinciją tokius, kokius juos mes matome dabar. Albume pateikiami trumpi esė apie Nevėžį, senamiesčio gatves, aikštes, provincijos bažnyčias ir dvarus bei kitus regiono istorinį vaizdą formavusius veiksnius.

O kaip ir kam kilo mintis išleisti knygą? Kam ji skirta?

Pirmi pokalbiai apie knygą su fotografu buvo maždaug prieš 10 metų… Jie buvo tapę malonia tradicija. Pašnekėdavom, kokius metus pailsėdavom nuo šnekų, po to vėl. Pirmas jautį už ragų griebė Vydas. Tačiau pirmasis bandymas labai nuvylė. Teko stabdyti leidybą. Diskusijose visiškai pakeitėm knygos konceptą. Nusprendėme atsisakyti klasikinio albumo vizijos. Albumo formatas ir turinys skirtas plačiausiai auditorijai. Platesne prasme jis ragina nuolat skubantį kėdainietį bent fotografijose „atrasti“, ką jis šimtus kartų pralekia paniręs savo rūpesčiuose. Gal pamatęs nuotrauką ir perskaitęs istoriją, kitą kartą sulėtins žingsnį ir kitomis akimis pažvelgs į namo plytų mūrą, gatvės vingį ar miesto aikštę. Gal pagaliau pastebės renesansinį frontoną ar gotikinį masverką. Įjungę kitą „vaizdo režimą“, kiekvienas galime pamatyti senąjį miestą, nors ir užmaskuotą namų rekonstrukcijomis, gatvių ir aikščių dangomis. Siauresne prasme albume sau įdomaus ras tiek meno ar intelektualių skaitinių mėgėjas, tiek tiesiog norintis pavartyti fotografijas, arba tiesiog ieškantis dovanos draugui kitoje šalyje.

Tai ne pirmoji ir ne vienintelė Jūsų knyga. Taip pat esate parašęs „Kėdainių dvaras. Sustabdytos akimirkos“. Ar jau galime ruošti savo akis kokiai nors naujai Jūsų knygai?

Taip, eilėje jau stovi „planas“, tačiau esu gan prietaringas ir apie nebaigtus darbus vengiu pasakoti. Labai jau dažnai išsipildo sena patarlė „žmogus planuoja, o Dievas juokiasi“… Šiek tiek palūkėkim (šypsosi).

Vaidai, labai dėkoju Jums už įdomų pokalbį ir linkiu toliau kurti įdomią profesinę savo istoriją. Jums tai puikiai sekasi!

Kalbėjosi Rasa JAKUBAUSKIENĖ