Įpusėjo jubiliejiniai septyniasdešimtieji metai nuo vieno svarbiausių naujausiųjų laikų mūsų istorijos įvykių – 1941 m. Birželio sukilimo. Tuometė Laisvės sąjūdžio prieš okupantus mintis nenuslopo iki pat 1990 m. Kovo 11-osios, kai Tauta vėl atgavo valstybingumą.

Anuomet daug kur spontaniškai prasidėjęs pilietinės visuomenės veikimas, buvo atsakas pasaulį pasidalyti sumasčiusiems totalitarizmams ir su jais kolaboravusiems. Tad suprantama: sovietinės reokupacijos laikmečiu aplinkybės, priartinusios 1940 m. valstybės katastrofą, ją sekęs Birželio sukilimas, karo bei pokario rezistencija tapo nuslėptąja mūsų Tautos istorijos dalimi. Tikrąją tiesą apie ano laikmečio įvykius daugelis girdėjome jau tik iš motinų lūpų.

Dėl šios priežasties devyniolikos nevyriausybinių visuomenės organizacijų Deklaracijoje šie jubiliejiniai metai paskelbti Birželio sukilimo istorijos tyrimo ir jo įamžinimo laikmečiu. Ne tik šių organizacijų nariai pakviesti rinkti sudaužytos nesenos istorijos šukes. Tikėtasi sulaukti profesionalių istorikų, valstybės institucijų dėmesio ir iniciatyvos šalinant istorijos iškraipymus. Atsekti tikrąją tiesą, o ne mosuoti įvairių kontekstų nuotrupomis kvietė Seimo rezoliucija „Dėl 1941 m. Birželio sukilimo įvykių vertinimo“ pasirašyta pirmininko prof. Vytauto Landsbergio, ir „Pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymas“, priimtas prezidentaujant Valdui Adamkui. Šios kadencijos Seimas jubiliejinius metus paskelbė Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo metais. Seimo Mokslo ir švietimo komitetas įpareigojo vyriausybę atminimo metų renginiams skirti valstybinį dėmesį.

Keturiasdešimtaisiais ištikusios katastrofos pasekmės nėra visuotinai panaikintos. Tad svarbu, ar visuomenė ir ypač valdantis elitas įsisąmonino anuometinio padarytas klaidas, lemtingas klaidas, kad jų nebekartotų. Atsigręžimas į istoriją priverstų tai apmąstyti.

Tačiau jubiliejiniams persivertus į antrąją pusę negalime nematyti: Birželio sukilimui skirtus renginius vyriausybės atstovai, įskaitant premjerą, apeina. Kai kurių Istorijos institutui atstovaujančiųjų pasisakymai šia proga parodė, kad jų kvaziistoriografijon sukama apgalvotai. Gal net sekama kvaziteisinės sistemos kūrėjų, sėkmingai įteisinančių Tautos ekonominį apgrobimą, įkandin. Kas dar patirs spaudimą ir iškraipymus? Gal lituanistika?

Istorinė tiesa, kad ir kokia karti, svarbi tiek mums, lietuviams, tiek kartu su mumis gyvenančioms tautinėms bendrijoms. Ypač toms, kurioms okupantų politika irgi skyrė sunaikinimo lemtį. Jau matėme, kokiais vienodai „išskirtiniais“ buvo naciai ir bolševikai. Todėl atskirai atkreiptume mąstančiosios žydų bendruomenės narių dėmesį, kad enkavėdistų „furažkes“ jarmulkomis pakeitusieji taip pat gali turėti savų, specifinių tikslų. Tokių, kurie visai netarnauja visuomenės ramybei ir teisingumui.

Ar kas nuveikta Vakaruose mirusių įžymiausių Sukilimo epochos Tautos atstovų palaikų perkėlimo į Tėvynę darbuose? Kodėl apie tai neinformuojama visuomenė? Nejau jie ir toliau į Tėvynę bus vežiojami lagaminuose?

Šalies situacija nėra tokia, kad negalėtų Tautos dvasios reikalams skirti reikiamų lėšų ir dėmesio. O jubiliejiniai metai rodo: tokio dėmesio jau pritrūko. Daug kalbėdami apie pilietiškumą šalies vadovai nepastebėjo: dar yra gyvų tarp tų, kurie keturiasdešimt pirmaisiais pakilo siekdami apginti pamintąją mūsų Tėvynės Lietuvos garbę.

Lietuvos 1941 m. birželio 22–28 d. sukilėlių sąjungos vardu Alfonsas Zaldokas

Lietuvių fronto bičiulių vardu Kęstutis Milkeraitis

Lietuvos Sąjūdžio vardu Rytas Kupčinskas

Nuotraukoje: Paminklinis kryžius žuvusiems 1941 m. Birželio sukilimo dalyviams atminti Kaune

Voruta. – 2011, rug. 3, nr. 17 (731), p. 11.