Vaidutis RIŠKUS, Kaunas

Mūsų tarptautinių žodžių žodynas rašo, kad tai buvo germanų gentis, kuri 455 m. užėmė Romą ir sunaikino daug antikinės kultūros paminklų (1).

Manau, kad tai netiesa, kadangi užkariautojai ir plėšikai turto nenaikina, bet jį grobia. Tikriausiai jie grobė brangius katalikų bažnyčių liturginius indus, auksinius votus, paauksuotus paveikslų rėmus ir stogų skardas, o istorijos metraščius rašę katalikų vienuoliai, kerštaudami jiems „pripaišė“ kultūros vertybių naikinimą. Šiek tiek daugiau informacijos pateikia vandalais besididžiuojantieji vokiečiai. Išverčiu visą jų enciklopedijoje išspausdintą tekstelį: Rytų germanų gentis, kuri apie šimtuosius mūsų eros metus iš Jutlandijos atkeliavo į Mittelgebirgę, kuri yra į rytus nuo Elbės, 406 m. pabaigoje įsiveržė į Galiją, kur užkariavo teritoriją, esančią į vakarus nuo Paryžiaus ir Orleano (Luaros žemupyje – V. R.), 411 m. būdami Ispanijoje įstojo į vakarų Romos federaciją, 429 m. vadovaujami karaliaus Gaizericho (vok. Geisericho galbūt Gaizerikis – V. R.), persikėlė į šiaurės Afriką, kur susiliejo su afrikiečiais ir įkūrė Kartaginos valstybę, kurios sostinę 533–534 m. sugriovė Bizantijos kariuomenė, vadovaujama Belizaro (2). Gaila, kad nerašoma, kada jie užėmė Jutlandiją.

Antrame to paties leksikono tome jis dar vadinamas ir Genzerikiu (vok. Genserich) ir pateikti jo gyvenimo metai (390–477) (3). Galbūt jo tikrasis vardas buvo dar kitoks, bet neabejoju, jog baltiškas.

Viename atlase aptikau Prancūzijos sritį Vandėją, esančią Lauros žemupyje į vakarus nuo Paryžiaus ir Orleano (4).

Kadangi vakaruose ji ribojasi su Atlanto vandenynu, manau, kad ją įkūrė Vokiečių jūra ir atlantu atplaukę prabaltai vandai ir galbūt ją pavadino Pavandėja, tai yra teritorija, esančia prie vandėjos, tai yra prie vandėjos (vandenyno). Prancūzams nebūdingas priešdėlis vėliau nubyrėjo ir liko tik Vandėja.

Šiokią tokią vandalus liečiančią informaciją aptikau mūsų lietuviškojoje enciklopedijoje straipsnyje apie Daniją (5). Ten rašoma, kad: VI–VIII a. Danijos pirmykštė visuomenė suiro, nes įsigalėjo konungų (karo vadų) valdžia. Neabejoju, kad tai Daniją užkariavusių prabaltų vadai, kurie buvo vadinami kunigais ir tik vėliau pradėti vadinti kunigaikščiais, VIII a. pradžioje – IX a. pabaigoje pagrindiniai Danijos socialiniai sluoksniai buvo laisvieji žemdirbiai (turbūt danai), gentinė diduomenė (užkariautojai vandalai ir su jais susigiminiavę danai) ir vergai. VIII a. pabaigoje Jutlandijoje susidarė vienas svarbiausių Skandinavijos, Pabaltijo ir Vakarų Europos mainų prekybos centrų – Hedebiaus (Haitabaus) miestas. Gal tuose pavadinimuose mūsų lingvistai sugebėtų įžvelgti kokį nors baltišką skambesį. Miesto įkūrimą nulėmė vandalų – gerų jūreivių ir pirklių – patirtis. VIII a. pradžioje – XI a. viduryje vandalų vadovaujami danai dalyvavo piratiniuose-prekybiniuose žygiuose į š. Frankų valstybės pakraščius, užgrobė šiaurės rytų Angliją, rengė karo žygius prieš skalvius, sembus ir kitas baltų gentis.

Manau, jog vandalai buvo ne germanų, bet mūsų protėvių prabaltų gentis. Ir štai dėl ko taip manau. Prieš metus, rikdamas medžiagą straipsniui apie Švėtės krioklio (Švėtpuolio) vardą, aptikau, kad daniškai krioklys vandpfald, o vandalas – vanderere, tai yra vanderis – keliautojas vandeniu. Manau, kad tai labai senas baltiškas žodis, kai kitokių kelių nebuvo. Žodžiai vanderuoti ir vandrauninkas yra ir akademiniame lietuvių kalbos žodyne. Tik žodyno sudarytojai teigia, kad jie pasisavinti iš vokiečių, nors buvo atvirkščiai (6).

Galimas ir kitoks, paprastesnis, gal ir teisingesnis žodžio vandalas kilmės aiškinimas – galbūt vendai ar venedai buvo ne slavų ar keltų gentys, bet prabaltai vandai, kuriuos germanai vadino vandalais, tai yra kaimynais, gyvenančiais už sienos, matyt, dar tada, kai žodžio Grenze jie dar neturėjo ir vand jiems dar buvo ir namo, ir teritorijos siena. Galbūt Baltijos jūra tuomet vadinosi Vandija, nors tai galėjo būti ir bendrinis žodis, reiškiantis jūrą. Mažesnius vandens baseinus (ežerus) senovės lietuviai vadino vandenėmis, apie ką liudija du išlikę vietovardžiai Pavandenės pavadinimu. Viena Pavandenė yra Telšių rajone prie Gludo ežero, turbūt įkurta dar tada, kai ežeras dar buvo bevardis. Kita Pavandenė yra Molėtų rajone prie anksčiau buvusio bevardžio Pravalo ežero. Be to, dar yra Vandeniai Marijampolės rajone prie Raudonplynės durpyno, kur kadaise buvo ežeras, kuris užpelkėjo, užako ir sudurpėjo (7).

Tačiau galbūt aš laužiuosi pro atvirus vartus, gal kokie patriotiški, Lietuvos senąją praeitį gerbiantys istorikai tai jau ištyrė ir įrodė moksliškai, apie ką aš čia samprotauju diletantiškai. Jei taip, prašyčiau mūsų mielos Vorutos apie tai informuoti savo skaitytojus. O jeigu tokių publikacijų nėra, istorijos laikraštis galėtų, o gal net privalėtų paraginti mūsų istorikus imtis to darbo ir parašyti tikrą prabaltų istoriją bei atsiimti vokiečių „prichvatizuotus“ vandalus. Tema verta habilituoto daktaro ir profesoriaus vardo. Be to, autoriai užsitarnautų tautos dėkingumą ir nuoširdžią pagarbą. Siūlyčiau mūsų gerbiamiems istorikams, atmetus sustabarėjusius požiūrius, rimtai patyrinėti labai seną istorinę medžiagą – Švedijos, Danijos, Prancūzijos, Ispanijos, Kartaginos, Romos, Bizantijos metraščius ir vikingų, norvegų, suomių, estų, rusų, danų, galų, alanų, kartaginiečių, romėnų ir bizantiečių sagas, runas ir sakmes. Nereikėtų pamiršti pažiūrėti, ką apie prabaltus rašė Kazimieras Būga ir Janis Endzelynas bei kiti baltų istoriją ir kalbas tyrinėjusieji mokslininkai, o tos medžiagos tikriausiai yra nemažai, pvz., žinoma, jog yra išlikusių IX–XII a. rašytinių danų runų bei jų pirmoji spausdinta knyga – 1495 m. išleista eiliuotoji kronika. Įdomią informaciją aptikau mūsų LTE straipsnyje apie Daniją. Ten rašoma, kad VI–VIII a. Danijoje suiro pirmykštė bendruomenė ir įsigalėjo konungų (karo vadų) valdžia. Neabejoju, kad tai Daniją nuo tada pradėjo valdyti ją nukariavusių prabaltų vadai, kuriuos jie vadino kunigais, o tik vėliau kunigaikščiais. VIII–XI a. danai kartu su nugalėtojais jau dalyvavo prekybiniuose-piratiniuose žygiuose į Frankų valstybės šiaurės pakraščius, užgrobė šiaurės rytų Angliją, rengė karo žygius prieš skalvius, sembus ir kitas baltų gentis. Visuomenę tuomet sudarė trys sluoksniai: laisvieji žemdirbiai danai, diduomenė, kurią sudarė užkariautojai vandalai ir su jais susigiminiavę danai bei vergai, kuriuos po grobikiškų žygių atveždavo vandalai. Vandalų vadai konungai vėliau tapo Danijos karaliais, kurie šalį valdė sėkmingai. Karaliai Gormas Senasis ir Haroldas Mėlyndantis (935–985) įkūrė vieningą Danijos karalystę su sostine Elinge centrinėje Jutlandijoje, buvo užkariavę ir valdė Islandiją, Angliją, Norvegiją, Švediją, šiaurinę Livoniją, kur įkūrė Taliną bei Meklenburgą, o Farerų salas ir Grenlandiją Danija tebevaldo iki šiol. Ar Danijos karaliai buvo mūsų kraujo protėviai prabaltai, galėtų nustatyti tik genetikas Vaidutis Kučinskas, jeigu gautų truputėlį jų audinio ar bent po plauką.

Straipsnelį baigiu kaip galantiškas savo tautos moterų gerbėjas.

Negalima atmesti tikimybės, kad iš Kartaginos kilusi Romos imperatorių Cezario ir Antonijaus meilužė Egipto karalienė Kleopatra turi lietuviško kraujo, bet šiuo atveju genetiniai tyrimai nebūtini, nes tai akivaizdžiai liudija jos grožis ir sugebėjimas nugalėti galingiausius pasaulio vyrus.

Literatūra:

1. A. Kinderis, V. Viliuveitas, Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius, 1985, p. 509.

2. Meyers universal‘ lexikon. band 4, Leipzig, 1982, Seite 520.

3. Meyers universal‘ lexikon. band 2, Leipzig, 1981, Seite 103

4. Географический атлас, Москва, 1954, ст 33, 162

5. Lietuvių kalbos žodynas, T. XVIII, Vilnius, 1977, p. 99.

6. LTE, T. 2, Vilnius, 1977 p. 453-457.

7. V. Juškevičius, Lietuvos kelių atlasas, Vilnius, 2002, p. 38, 89, 102.

Nuo redakcijos. Šis straipsnis publikuojamas autoriaus pageidavimu