Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, Rokiškis

Vasario 16-osios akto signatarai

Vilniaus konferencija Diplomatiniai žaidimai, kurių esmę sudarė lenkų klausimas, vienai okupacijai keičiant kitą, D. Malinauską nelabai domino. 1915–1917 m. jis dalyvavo „Inteligentų būrio Lietuvos reikalams svarstyti“ ir „Lietuvos diplomatijos“ grupių veikloje, liko ištikimas savo principams: „Duonos biuruose, užrašinėjant tautybę, jau buvo keletas incidentų, tarp kitko su D. Malinausku ir d-ru A. Vileišiu. D. Malinauskas paduodąs dėlei to skundą Štathauptmanui“(1).

1917 m. liepos 10 d. D. Malinauskas su kitais Vilniaus inteligentais kreipėsi į Jo Ekscelenciją Vokietijos Imperijos Kanclerį dėl Lietuvos lenkų pareiškimo apie Lietuvos ir Lenkijos suvienijimą. (2) Memoriale lietuviai atsisakė istorinės Lietuvos sričių ir tvirtino, kad lietuvių tauta nori atkurti valstybę „tik iš senų senovės jos gyvenamų žemių, būtent tose ribose, kurias remdamiesi etnografijos dėsniu, esame jau pažymėję.“(3)

D. Malinauskas iki konferencijos sušaukimo ir po jos kovojo su lenkų ir vokiečių intrigomis. Jo nuopelnai įvertinti 1917 m. rugsėjo 18–23 d. – Lietuvių

konferencijoje Vilniuje 143 balsais jis buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. Iš viso buvo išrinkti dvidešimt asmenų. Balsavimui Vilniaus konferencijoje, anot istoriko Jono Aničo, buvo pateikti 38 kandidatai (4). Verti dėmesio kun. A. Šmulkščio prisiminimai: „Priėjus laikui rinkti Tarybos narius, pasireiškė partijų nusistatymai. Buvo trys stipriausios partijos – krikščionys demokratai, demokratai, arba p. Smetonos šalininkai, ir socialdemokratai. Kairesnieji už socialdemokratus savo pasivadinimo nepareiškė. Bendru nutarimu nustatyta 20 asmenų Tarybai. Kalbėdami dėl kandidatų išsyk bandėme sueiti kompromisan. Iš dvidešimties asmenų išskyrėme du – p. Smetoną, kaipo linkstantį prie dešiniųjų, ir p. Klimą – prie kairiųjų. Juodu be ginčų priėmėme. Liko tartis dėl 18 kandidatų, Kun. Mironas ir Petrulis pasiūlė kandidatais pasidalinti trim partijoms po 6 lygiai.“ (5) Krikščionys demokratai su demokratais sudarė bendrą kuopą, prisimena kun. A. Šmulkštys jau cituotame straipsnyje ir teigia, kad jų kandidatai visi pateko. Socialdemokratai iškėlė tik 15 kandidatų. Konferencija priėmė nutarimą, kad Tarybos nariui mirus ar atsisakius, ar vokiečiams nesutikus užtvirtinti, Taryba turi teisę kooptuoti. Pirmaisiais nariais kooptavimui buvo numatyti p. J. Vileišis ir p. Bugailiškis. Po rinkimų socialdemokratai pareiškė, kad jie pasitiki tik dviem Tarybos nariais – p. Biržiška ir p. Kairiu, kurie viešai pareiškė, kad pasitrauks iš Tarybos partijai pareikalavus.

Pasitraukimas tapo socialdemokratų kovos priemone. Dar 1914 m. A. Domaševičius panašiai bandė destabilizuoti vienos draugijos veiklą. Šį kovos būdą socialdemokratai naudos ir ateityje. Anot kun. A. Šmulkščio, iš Tarybos jau pirmajame posėdyje pasitraukė kun. Stankevičius ir kun. Urbanavičius. Jų vietas užėmė socialdemokratų kandidatai p. Vileišis ir p. Bugailiškis. Konferencija aprobavo tokį Tarybos sprendimą ir vokiečiams buvo pranešta jau apie pakeistą Tarybos sudėtį (6). Kun. A. Šmulkščio prisiminimai kertasi su oficialiai priimta versija, nes Bugailiškis liko Taryboje. Tai kas gi išbraukė Bugailiškį iš Tarybos? Klausimas, kas išsigando kairiojo sparno pozicijos sustiprėjimo, lieka atviras. Kokiam sparnui reikėtų priskirti P. Klimą, nėra abejonių, įvertinus tai, kas pasakyta kun. A. Šmulkščio, taip pat perskaičius J. Staugaičio prisiminimus: „Šitokiais rinkimų rezultatais nebuvo patenkinti socialistai. Mes manėme, kad jiems tenka trys žmonės: Kairys, Biržiška ir Klimas. Paaiškėjo, kad Klimo socialistai nelaiko savo žmogumi, todėl socialistams tenka tik du atstovu.“ (7)

1936 m. vasario 8 d. vienas iš „Ryto“ autorių yra pastebėjęs reikšmingą lietuvių tautinio atgimimo momentą: „Mūsų tautinis atgimimas, deja, kaip tik sutampa su socializmo meteoro atsiradimu. Ta Markso „evangelija“, perėjusi per ištižusios Rusijos prizmę, taip buvo nugalėjusi mūsų studentus, jog jie jau nebematė tikrosios Evangelijos šviesos, kad ir buvo jos spinduliuose išaugę. Socializmas buvo galinga srovė, kuri su savim nešė, galima sakyti, visą anų laikų mūsų moksleiviją, bent studentiją. Ji tai srovei pasidavė, net nebandydama tikrinti, iš kurio ji teka šaltinio, ir neklausdama, kur jį galų gale nuneš. Markso „evangelija“ buvo rodoma, kaip ta stebuklingoji lazdelė, kuri vienu mostelėjimu panaikinsianti iš žemės skurdą, padarysianti joje rojų. Socializmas buvo gudriai jungiamas su politiniu bruzdėjimu prieš caro priespaudą. Nenuostabu, kad ta srovė pagavo nekritišką, idealistiškai ir patriotiškai nusiteikusią mūsų studentiją.“ (8)

Ne visi plaukė tos srovės pagauti. Būtent apie juos, pasipriešinusius ne tik socializmo, bet ir lenkiškajai srovei, Česlovas Jankovskis, 1918 m. sausio 26 d. lenkų žurnale „Tygodnik ilustrowany“ išspausdino straipsnį apie tuometinę Lietuvą ir Vilniuje esančią Tarybą, „kuriai vadovauja lietuvių liaudies švietėjai, tačiau ir didžiausi nacionalistai J. Basanavičius, Mironas, A. Smetona, Vileišis ir D. Malinauskas. (9)

Nepriklausomybės akto teksto autorius

Dėl vasario 16 d. Nepriklausomybės akto teksto autorystės diskutuota ne tik pavienėse publikacijose, bet ir R. Klimavičius monografijoje „Neįminta XX amžiaus Lietuvos istorijos mįslė“, kurioje taip pat nėra nurodytas akto autorius. Nepriklausomybės akto autoriumi reikia laikyti kilmingą bajorą, turinti juridinį išsilavinimą, Stanislovą Narutavičių, kuris po Nepriklausomybės aktu pasirašė lenkiškomis raidėmis. Jo brolis Gabrielius Narutavičius (1865–1922) buvo pirmasis Lenkijos prezidentas, nužudytas lenkų nacionalisto E. Nieviadomskio 1922 m. gruodžio 16 d. 1933 m. sausio 28 d., po Stanislovo Narutavičiaus savižudybės praėjus nepilnam mėnesiui, „Dienos naujienos“ paskelbė intriguojantį straipsnį „Žmogus, parašęs Lietuvos nepriklausomybės akto juodraštį. Pluoštas žinių iš neseniai Kaune tragingai mirusio St. Narutavičiaus gyvenimo“, kuriame rašoma, kad „būdamas Valstybės Tarybos nariu jis parašė juodraštį Lietuvos nepriklausomybės akto, kuris paskui peržiūrėtas, perrašytas ir visų Tarybos narių pasirašytas. Minėtas juodraštis ir dabar tebėra jo bibliotekoje, Brėvikių dvare.“ Kas išprovokavo S. Narutavičiaus savižudybę, tiksliai nėra žinoma… Vieni kaltino ligą, kiti manė, kad dėl ekonominių sunkumų, kuriuos patyrė signataras.

Tačiau vis dėlto kieno ranka įrašė žodelį „kaipo“ į Nepriklausomybės aktą?

Vasario 16-oji

Pagaliau atėjo lauktoji diena. Ją prisimindamas, D. Malinauskas pasakojo: „Tarp Lietuvos Tarybos ir vokiečių okupacinės valdžios Ob. Ost‘o buvo nuolatinių susidūrimų, kurie visiškai suprantami esant skirtingoms jėgoms, jie nueidavo lig tol, kad pats Tarybos likimas pakibdavo ore, kai mes nenorėdavom nusileisti Ob. Ost‘ui. Bet dirbti tada buvo smagu. Buvo be galo daug entuziazmo, pasiryžimo, kurs suteikdavo jėgų pakelti visus krizius. Malonu prisiminti tą didelį tarpusavio pasitikėjimą ir vienybę, vyravusią taryboj, nors ten ir visų pažiūrų žmonės buvo. Visa pranešė noras išvesti Lietuvą į naujo, laisvo gyvenimo kelią. Drauge rūpėjo ir greičiau palengvinti Lietuvos gyventojų padėjimas ir apginti juos nuo okupantų sauvalės. To galėjo pasiekti tiktai praplėtus tarybos kompetenciją kraštui valdyti ir išgavus iš Vokietijos Lietuvos pripažinimą savarankišku valstybiniu vienetu. Ta linkme ir ėjo tarybos politinis darbas. Tarybai pavyko užmegzti santykius su Vokietijos Reichstago grupėmis ir ten rasti pritarimo savo siekimams. Vokiečiuose atsirado įtakingų draugų, kurių tarpe minėtinas a. a. Ercbergeris, vienas įžymiausiųjų Reichstago centro (katalikų) partijos vadų. Su juo santykius palaikėme per vieną profesorių, tarnavusį paprastu kareiviu Vilniuje, Vokiečių Raudonajame Kryžiuje. Reichstage, Ercbergerio dėka buvo iškelta ir smarkiai sukritikuota vokiečių karo valdžios politika Lietuvoj. Dėl tos kritikos turėjo pasitraukti Ob. Ost‘o šefas kunigaikštis Isenburg-Birsteinas. Reichstago dauguma pažadėjo į Berlyną nuvykusiai Lietuvos delegacijai paremti Lietuvos nepriklausomybės idėją, jei lietuviai sutiks sudaryti tam tikrų konvencijų su Vokietija.

Tačiau, kiek lengva buvo tartis su Reichstago politikais, tiek sunku buvo susikalbėti su karo valdžia, o juk žinome, kad karo metu Vokietijos politika faktinai buvo karo vadovybės vedama. Ir į Lietuvos klausimą karo vadovybė žiūrėjo kaip į Vokietijos sienų sureguliavimo klausimą, o tai reiškė pirmoj vietoj Lietuvos prijungimą prie Vokietijos be jokių kalbų ir sąlygų. Prasidėjus taikos deryboms Lietuvos Brastoje, karo partijos balsas buvo lemiamas.

Tokiomis sąlygomis padarytas kai kuris nusileidimas vokiečiams pateisinamas susirūpinimu, kad bus sudaryta su Rusija taika, o Lietuva nepriklausomybės užtikrinimo negausianti. Tai buvo gruodžio 11 d. aktas, kuriuo pareiškiama apie Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymą su sostine Vilniumi, bet pasižadama, kad ta valstybė bus sąjungoj su Vokietija. Tačiau vokiečiai, nežiūrint duotų derybose su Ob. Ost‘u pasižadėjimų, neleido viešai Lietuvos nepriklausomybės skelbti, o tarybos nutarimu apie Lietuvos valstybės atstatymą operavo Lietuvos Brastos taikos derybose kaip įrodymu jau įvykusio Lietuvos apsisprendimo. Tuo tarpu apie nepriklausomybės pripažinimą vokiečiai tylėjo ir Lietuvos delegatų į taikos derybas neleido. Dar mažiau kalbos galėjo būti apie vokiečių kariuomenės pasitraukimą ir perdavimą valdžios tarybai, ko taryba reikalavo. Buvo aišku, kad vokiečiai apgaudinėja ir 1917 m. gruodžio 11 d. aktą nori pavartoti grynai aneksijai. Pačioj taryboj kilo nuomonių skirtumų. Svarbu buvo panaikinti tą aktą. Pasiremiant akto neaiškumais, kuriuos vokiečiai ir stengėsi panaudoti, buvo iškeltas klausimas tam aktui papildyti pridedant straipsnį apie Steigiamąjį seimą, kuris nustatytų santykius su kitomis valstybėmis. Tas pasiūlymas taryboj ir gavo tik 12 balsų iš 20, o keturi tarybos nariai (J. Vileišis, St. Kairys, S. Narutavičius ir M. Biržiška) iš tarybos išėjo. Jie išėjo ne tiek protestuodami prieš tarybos daugumą, kiek prieš vokiečių politiką.

Gruodžio 11 d. papildymas akto buvo kompromisinis, kelias tarp to akto ir kito teksto, kuriame Lietuvos nepriklausomybės atstatymas nebuvo jungiamas su Lietuvos–Vokietijos santykiais. Bet vokiečiai ir to kompromiso priimti nenorėjo. Tuo tarpu derybos Lietuvos Brastoje nutrūko ir visas padėjimas pakitėjo. Vokiečių imperialistiški siekimai dar padidėjo ir jie užėmė naujus žemės plotus. Rodos, dar labiau reikėjo bijoti jų galybės ir jai nusilenkti. Tačiau taryba visai priešingai pasielgė ir nusistatė griežtai eiti savo keliais panaikindama net aukščiau minėtą kompromisą. Čia žymėtinas yra tarybos nutarimas, kuriuo panaikinami visi anksčiau duotieji pasižadėjimai tuo atveju, jei tas kompromisas nebus vokiečių priimtas ir Vokietija Lietuvos nepriklausomybės nepripažins. Į pasiųstą paklausimą vokiečiai tik atsakė, kad Vokietija Lietuvą pripažinsianti, bet kada – jokių pažadų neduoda. Taryba tuo būdu gavo laisvas rankas.

Dabar rūpėjo atstatyti taryboj vienybė. Pradėta tartis su išėjusiais 4 nariais dėl bendros Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo formulos. Labai daug ginčų iškėlė žodis „galutinai“ sakiny apie valstybės pamatų ir santykių su kitomis valstybėmis nustatymą. Opozicionieriai priešinosi tam žodžiui, motyvuodami, kad ne tik galutinai, bet ir bendrai tų pamatų ir santykių niekas kitas nustatyti neturi, kaip tiktai Steigiamasis Seimas. Pagaliau, susitarta ir Vilniuj, Didžiojoj gatvėj, Štralio namuose 1918 m. vasario 16 d. 1,30 val. dienos pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo aktas. Pasirašėme visi

20 tarybos narių abėcėlės tvarka.

Ne gana dar pasirašymo, reikėjo nepriklausomybės paskelbimo aktą viešai paskelbti. Vos tik įvyko pasirašymas, tekstą nusiuntėme į „Lietuvos Aidą“ ir spaustuvėj jį surinko. Korektūros nuotrauką nusiuntė į „Pres sestelle“, o mašiną paleido. Gavę korektūrą vokiečiai tuoj „Lietuvos Aido“ numerį konfiskavo, bet apie 70 egzempliorių pasisekė paslėpti. Tuo tarpu ištikimas tarybos draugas, jau minėtas kareivis profesorius, nuvežė akto tekstą į Berlyną Ercbergeriui, o jis perdavė kai kurioms vokiečių didesniųjų laikraščių redakcijoms. Ir didelis buvo okupacinės valdžios nustebimas, kad griežtai uždraustasis vietos spaudoj dokumentas pasirodė keliuose Berlyno dienraščiuose. Bet Vokietijos valdžia irgi greit susigriebė ir uždraudė tolimesnį akto skelbimą ir jo komentavimą. Kai kurie vokiečių laikraščiai ypač kanclerio organas „Norddeutsche Allgemeine Zeitung“ smarkiai puolė tarybą už revoliucinį žygį, kad ji drįsusi „mužikų tautai“ skelbti nepriklausomybę. Tikrai vasario 16 d. aktas buvo revoliucinis žygis, buvo drąsiai tartas laisvės žodis, tautos noro pareiškimas ir didis vienybės aktas, sujungęs visus lietuvių tautos vadus Lietuvos gerovės vardan. Lietuva tada negalėjo apie tą svarbųjį aktą sužinoti ir sunku buvo tikėti, kad nedidelis lietuvių veikėjų būrelis, priešų apsuptas, galėtų išdrįsti tokiam žygiui. Tuo būdu vasario 16 d. aktas nebuvo kieno nors malonės aktu, nepriklausomybės dovanojimo aktu, bet juo mes patys sau laisvę paėmėme, tik patys sau dėkingi už jį būdami. Tiesa, apie akto įgyvendinimą tada negalėjo būti kalbos, bet gimė galinga viltis, buvo rastas tikrasis pagrindas, tikrasis žodis. Ir neilgai reikėjo laukti – viltis neapvylė: žodis virto kūnu“. (10)

Negali likti be dėmesio ir tas faktas, kad pradžioje Tarybos nariai susirinko pas Joną Basanavičių. Kun. P. Dogelis 1927 m. vasario 18 d. rašė, kad „Lietuvos Taryba 16 vasario 1918 m. susirenka Mokslo Draugijos namuose pas d-rą J. Basanavičių į savo nepaprastą posėdį. Tarybos nariai beposedžiaudami pas d-rą Basanavičių menkai teįkurentuose kambariuose sušalo, iš ten bėgo d-ru Basanavičiu vedini į Lietuvių Komiteto butą, Didžiojoje g-vėje Nr. 30. Pas mus buvo šilčiau ir jaukiau. Kambarys nepraeinamas, izoliuotas nuo svetimų gyventojų. Čia gerbiamiesiems svečiams buvo pateiktos plunksnos taip svarbiam aktui pasirašyti. Tos plunksnos buvo mano laikomos atminimui ir būčiau ligšiol išlaikęs, kad ne bolševikai.“ (11) Netikėti kun. P. Dogeliu nėra jokio pagrindo, tuo labiau atsiminimai rašyti mirus J. Basanavičiui. Atkreiptinas dėmesys, kad kun. P. Dogelis nieko neužsimena apie akto spausdinimą Didžiojoje gatvėje Nr. 30. Rinktasi pas J. Basanavičių su tikslu skelbti nepriklausomybę. Vadinasi, aktą atsinešė

jau atspausdintą, veikiausiai iš Mokslo Draugijos namų. Jeigu kun. P. Dogelio atsiminimuose būtų netikslumų, jie būtų buvę paneigti. Laiko nuo 1927 m. iki 1940 m. buvo pakankamai daug.Kur buvo atspausdintas aktas ir kas jį atspausdino?

Kas atspausdino Nepriklausomybės akto tekstą?

Šiandien daug diskutuojama apie Akto pasirašymo ceremoniją. Raimundas Klimavičius knygoje „Neįminta XX amžiaus Lietuvos istorijos mįslė“12 siekė atskleisti Nepriklausomybės akto atsiradimo aplinkybes, rekonstruoti jo priėmimo bei paskelbimo aplinką ir procedūrą. Jo dėka Donatas Malinauskas tapo popžvaigžde, kalbant šios dienos žargonu. Jam net skyrius paskirtas: „Donato Malinausko parašo mįslė“. Kiti monografijoje nagrinėjami klausimai taip pat yra aktualūs mūsų visuomenei. Tačiau pastaruoju metu didžiausią susidomėjimą yra sukėlusi Nepriklausomybės Akto pasirašymo, paskelbimo aplinka ir ypač pati procedūra, jeigu tai, kas vyko okupacijos sąlygomis, galima taip įvardyti. Skaitant minėtą monografiją, susidaro įspūdis, kad Aktas buvo paskelbtas ne karo ir ne okupacijos sąlygomis. Tarybos protokoluose fiksuoti jos narių pavėlavimai ir nebuvimai aiškintini tik sudėtingomis to meto sąlygomis, kai laisvą judėjimą varžė okupacinė vokiečių valdžia. Abejotina, kad visi 20 signatarų vienu laiku galėjo atvykti į Štralio namus vasario 16 d., nes tai nesuderinama su konspiracija, tuo labiau, kad Nepriklausomybę buvo ruoštasi skelbti prieš vokiečių valią.

R. Klimavičius, rašydamas knygą apie Vasario 16-ąją, nepasinaudojo visa tuo metu buvusia informacija. Pamiršo jis Petro Kalpoko paveikslą „Signatarai“, taip pat Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus įkūrėją, puoselėtoją ir direktorę Alma Gudonytę (13). Kodėl buvo nutylėtos problemos, apie kurias rašyta straipsnyje „Paslaptinga 1918 m. Nepriklausomybės Akto faksimilės kopija“ (14), kuriame parodytas 1918 m. aktas su klaidomis, bei atkreiptas dėmesys į keistas detales. Minėtame straipsnyje keliamos problemos yra aktualios ir šiandien. Deja, taip niekas ir nepaaiškino, iš kur Ukmergės muziejuje atsirado Nepriklausomybės akto fotokopija, kurioje matyti užtušuotas inventorinis numeris. Verta priminti, kad signataro A. Petrulio sūnėnas Kęstutis Juozas Petrulis savo dukrai Nijolei pasakodavo, kad Lietuvos nepriklausomybės aktas buvo pagražintas. Šiandien taip ir lieka neaišku, kas buvo retušuota – pats Aktas ar tik jo kopija? O gal Ukmergėje esanti Nepriklausomybės akto fotokopija yra daryta sovietmečiu nuo pagražinto originalo? Ukmergėje esanti Akto fotokopija buvo rodyta 1999 m. laidoje „Vasario 16-oji – mįslė ir ieškojimai“ (15). A. Bumblauskas, būdamas šios TV laidos scenarijaus autoriumi, iki šiol taip ir nepaaiškino Ukmergės akto fotokopijos su užtrintu inventoriniu numeriu kilmės.

Ar galėjo įnešti aiškumo šioje painioje istorijoje, t. y. rekonstruojant Vasario 16-tos dienos įvykius ir aplinkybes, Petro Kalpoko paveikslas „Signatarai“ ir Almos Gudonytės pasakojimas apie Akto pasirašymo įvairiausias aplinkybes. Be abejo, galėjo. Tiesa, mūsų šalyje daug kam paskutinė ir neginčijama tiesa – sovietmečio laikų prisiminimai. Todėl stebina Č. Laurinavičiaus, R. Lopatos, A. Bumblausko šventas naivumas ir tikėjimas, kad KGB miegojo, kai Petras Klimas rašė prisiminimus. Tiek to, būkime naivūs ir patikėkime, kad KGB pražiopsojo P. Klimą, A. Stulginskį, bet kaip įtikinti atsiminimų skaitytoją, kad minimi autoriai nepakluso vidiniam cenzoriui. Kas gali paneigti tą galimybę, kad būtent vidinis cenzorius vedžiojo P. Klimo ranką. Kad ir koks geras vidinis cenzorius, tačiau net ir jis ne visada įtikdavo KGB cenzoriui. Tai liudija E. Uldukio prisiminimai apie tai, kaip jis rašė „Vanagai iš anapus“ ir kaip buvo prižiūrimas atsakingo KGB agento.

Po daugelio metų į Lietuvą iš JAV buvo parvežtas Petro Kalpoko paveikslas „Signatarai“, kurį 2007 m. Lietuvos nacionaliniam muziejui perdavė Lietuvos ambasada Vašingtone. P. Kalpokas nutapė paveikslą „Signatarai“ 1939 m. Pasaulinei parodai Niujorke. Nėra abejonės, kad tapytojas naudojosi iš pirmųjų lūpų gauta Stanislovas Narutavičius po Nepriklausomybės aktu pasirašė lenkiškomis raidėmis informacija apie vasario 16-osios įvykius, t. y. gerai žinojo Akto pasirašymo aplinkybes. Ant stalo matyti trys popierių krūvelės, vienas plunksnakotis. Taigi ką norėjo tuo pasakyti dailininkas? Deja, rašomosios mašinėlės nėra. O gal Aktas atspausdintas kitur, ne Štralio namuose? Todėl drąsiai galiu teigti, kad Raimundo Klimavičiaus pateikta 1918 m. vasario 16 d. posėdžio rekonstrukcija yra graži pasaka, nes taip ir lieka neaišku, kas ir kur atspausdino Nepriklausomybės akto tekstą. Ir kodėl nė vienas iš signatarų apie tai neužsimena. Tiesa, gal kiek tiesos įneš Dogelio prisiminimai, tik viena blogybė, kad jau labai ilgai jie paslaptingai klaidžioja po Lietuvą. Ponas „X“ tai vienam, tai kitam pasiūlo juos pirkti, sako, kad lyg Nacionalinis muziejus juos įsigijo.

2007 m. vasario 15 d. (16) signatarų namuose Alma Gudonytė pasakojo (pasakojimas įrašytas vaizdo juostoje) apie 1918-ųjų vasario 16 d. įvykius ir sudėtingas aplinkybes. Ji teigia, kad taip pasakoja visiems Šlapelių muziejaus lankytojams. Apie Akto pasirašymo aplinkybes jai pasakojo Marija Šlapelienė, kuri dažnai susitikdavo su dr. Jonu Basanavičiumi, nes jis buvo Šlapelių dukters Gražutės krikštatėvis. Pagal seną lietuvių paprotį, krikštatėvis dr. Jonas Basanavičius buvo laikomas Šlapelių giminaičiu. Pati Alma Gudonytė gyveno pas Mariją Šlapelienę nuo 1950 m. ir bendravo su ja dvidešimt septynerius metus. Alma Gudonytė linkusi manyti, kad istorikai neįsijaučia į to meto laikotarpį, aprašinėdami Akto pasirašymo aplinkybes, nes negyveno tada, nežino kai kurių Akto pasirašymo faktų. Dr. Jonas Basanavičius pasakojo, kad tokio gražaus originalo nebuvo. Viskas buvo daroma greitai ir mikliai. Tekstą paruošė Jonas Vileišis, nes jis – tarptautinės teisės žinovas. Akto pasirašymo aplinkybės buvo ypač sudėtingos. Vilniuje tuo metu siautėjo badas, gatvėje krisdavo ir mirdavo žmonės beveik kas valandą, vėliau važiuodavo arkliais traukiamos vežėčios, surinkdavo lavonus ir juos laidodavo. Buvo vokiečių okupacijos laikas. Būsimieji signatarai mėtė pėdas, vienur skelbdavo susitikimą, kitur susirinkdavo. Tą dieną buvo labai šalta. Paskutinė susitikimo vieta buvo dabartiniuose Signatarų namuose, tai yra pas P. Klimą bute. Petras Klimas gyveno ten, kur dabar yra įrengtas kambarys. Petras Klimas parūpino malkelių, pakūrė, šilta pasidarė ir niekas pašalinis nežinojo apie susitikimo vietą ir tikslą. Būta ypač didelio slaptumo.

Nepriklausomybės aktas, anot A. Gudonytės, pagal paruoštą tekstą buvo skubotai spausdinamas vietoje, trimis kalbomis: lietuviškai, vokiškai ir rusiškai. Kas spausdino tekstą, A. Gudonytė nepasiteiravo. Pirmiau atspausdino lietuvišką tekstą, kurį visi pasirašė. Vokišką tekstą įdėjo Antanui Smetonai į kišenę ir įpareigojo perduoti vokiečių vyriausybei, o rusiškas tekstas taip ir liko neįteiktas, nes buvo bijomasi… Almos Gudonytės pasakojime viena detalė kelia pagrįstų abejonių. Tai, kad Aktas buvo spausdinamas vietoje, nesuderinama su konspiracijos principais, spausdinimo mašinėlės nematome ir Petro Kalpoko paveiksle „Signatarai“. O juk P. Kalpokas bendravo su signatarais ir kūrė istorinę drobę. Tai, kad Aktas buvo atspausdintas iš anksto, patvirtina ir A. Stulginskio prisiminimai, rašyti 1938 m. Nepriklausomybės dvidešimtmečio proga. Juose teigiama, kad „rezoliucija“, t. y. Nepriklausomybės skelbimo tekstas, buvo jau iš anksto paruošta ir net rašomąja mašinėle 2 egzemplioriais atspausdinta…“ Tai kas vis dėlto atspausdino tekstą rašomąja mašinėle?

Mykolo Biržiškos prisiminimuose, „Naujajame žodyje“ (17) (1932), sakoma: „Jokių sekretorių, jokių raštininkų neturėjom. Gan dažnai rinkdavomės ir posėdžiaudavome draugiškai. Kai kada tie posėdžiai būdavo vieši, oficiališki – tada į juos ateidavo ir vokiečių valdžios atstovai.“ (18) Vadinasi, spausdino vienas iš signatarų, kurio spausdinimo techniką Raimondas Klimavičius apibūdino taip: „Tekstą spausdino šiam darbui neįgudęs žmogus. Apie tai byloja nelygiai atspausdintos, dešiniojoje lapo pusėje į viršų kylančios eilutės, dispozicinėje formulėje praleistas žodis kaipo, daug rašybos ir spausdinimo klaidų bei taisymų <…> vietoj Lietuvos Taryba – Lietuvos Tyraba…“. Tai kas iš signatarų galėjo atspausdinti tekstą, nepabūgęs vokiečių, ir kuris iš signatarų turėjo spausdinimo mašinėlę namuose, Vilniuje? Negalima sutikti su Raimundo Klimavičiaus nuomone, kad Aktas buvo atspausdintas su Centrinio komiteto patalpose buvusia mašinėle „Continental“, nes tai nesuderinama su konspiracija okupacijos metu. Vokiečiams nustačius tokį faktą, komitetas veikiausiai būtų buvęs uždarytas. Todėl lieka tik viena galimybė, kad Aktas buvo spausdintas privačia mašinėle. Ją Vilniuje turėjo ir Donatas Malinauskas. Turimuose jo spausdinimo mašinėle spausdintuose tekstuose galime pastebėti šokančią į viršų raidę „ė“, specifines kitas raides kaip ir Akto tekste. Todėl faktus reikėtų tikrinti.

Vietoj pabaigos

Dabartiniai politikai tokių antikomunistinių ir kosmopolitinių idėjų propagavimo pasekmių įžvalgumu, kuris buvo būdingas daugumai buvusios Valstybės Tarybos narių, nepasižymi. Todėl ir klaidžioja Lietuva rusiškojo, lenkiškojo ir kitokio socializmo labirintuose, iš kurių jau dvidešimt metų išeiti negali.

Literatūra:

1. Gira L. „Vilniaus gyvenimas po Vokiečiais 1916 m.“ // Mūsų Senovė. 1921. Nr. 2. P. 37.

2. „Lietuvių raštas į Jo Ekscelenciją Vokietijos Kanclerį“ // Lietuvos aidas 1918 09 20 Nr. 5. P. 1.

3. „Lietuva vokiečių okupacijoje Pirmojo pasaulinio karo metu 1915–1918“. Sudarė Gimžauskas E. Vilnius 2006. P. 139–147.

4. Aničas J. Jonas Vileišis 1872–1942. Vilnius 1995. P. 198.

5. Šmulkštys A. „Atsiminimai. Vilniaus konferencija ir krikščionys demokratai“ // Krikščionis demokratas 1927 Nr. 3–5. P. 119–121.

6. Šmulkštys A. „Atsiminimai. Vilniaus konferencija ir krikščionys demokratai“ // Krikščionis demokratas 1927 Nr. 3–5. P. 121

7. Staugaitis J. Mano atsiminimai, Vilnius. 1995. P. 230.

8. Senasis Meškus „Vieno asmens reikšmė Lietuvos katalikams“ // Rytas 1936 02 08. Nr. 32(3404) P.5.

9. Jankowski Cz. (Czeslaw) „Litwa terazneijsza“ // Tygodnik ilustrowany 1918 01 26. Nr. 4.

10. J. Paleckis „Kaip gimė laisvės žodis“ // 1928 m. Vasario 16 – 10 metų Lietuvos Nepriklausomybės sukaktuvėms paminėti. Redagavo A. Marcinkevičius. Kaunas. 1928. P. 59–65.

11. Dogelis P. „9 metų kūdikis ir Tautos Tėvas“ // Rytas 1927 02 18. P.2–3.

12. Klimavičius R. Neįminta XX amžiaus Lietuvos istorijos mįslė. Vilnius. 2003.

13. Zemlickas G. „Kodėl nerastas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas / Mokslo Lietuva 2007 kovo 1-14d. Nr. 5 (361).

14. Jencius-Butautas V. „Paslaptinga 1918 m. Nepriklausomybės Akto faksimilės kopija“ // Voruta. 1999 02 13. Nr. 6 (384) p. 1.

15. TV laida „Vasario 16-oji – mįslė ir ieškojimai“ (scenarijaus aut. A. Bumblauskas, E. Dargužis, rež. J. Banys, filmavimo grupė – UAB „Kupolė“, LRT, 1999 m.).

16. Garso ir vaizdo įrašas asmeniniame autoriaus archyve.

17. Biržiška M. „Kaip mes paskelbėm nepriklausomą Lietuvą“ // Naujasis žodis. 1932.

18. Ten pat.

Nuotraukoje: S. Narutavičius

Voruta. – 2011, vas. 5, nr. 3 (717), p. 9, 12.