Monika RYBELIENĖ, Molėtai

Apie šio žmogaus neeilinį gebėjimą įskiepyti žmogui meilę menui kalbos sklinda visur, kur jis bepasirodo ir jo vedamus kursus lankantys suaugusieji bei mokiniai tvirtina, kad tokių įdomių užsiėmimų, pamokų dar nebuvo turėję.

Apie kelią į gimtus kraštus, meilę savo darbui ir žmonėms kalbėjomės su tapytoju, vitražistu ir filosofu Donatu Ivanausku.

Kodėl pasirinkote menininko gyvenimo kelią?

Gimiau Kaune, šeimoje, kurioje senelis Jeronimas Ivanauskas, mama Danutė Ivanauskienė buvo vaistininkai, o tėtis Leopoldas Ivanauskas ir senelė Dorata Ivanauskienė – mokytojai. Tos dvi paveldėtos prigimtys susiliejo į vieną pašaukimą – dailę. Nuo mažumos piešiau visur, kur tik rasdavau galimos vietos savo kūrybai. Piešiau ir „mokiau“, kaip supratau vaikų darželyje ir pradinėje mokykloje, kol kaimynų vaikai nepapasakojo apie meno mokyklą Kaune. Į ją įstojau beveik slaptai, nebuvau tikras, kad ši idėja labai patiks mano tėčiui, kuris ruošė mane, karininko profesijai.

Grįžote į Molėtus, čia rengiate ir Klasikinius dailės kursus suaugusiems žmonėms, kaip jums kilo ši idėja?

Čia mano senelių Ivanauskų ir mano tėvo gimtinė. Bučeliškės dvaras, tai gražiausi mano tėvo Leopoldo vaikystės prisiminimai. Turiu išlikusių tėčio jaunystės nuotraukų su nuostabiais Molėtų apylinkių vaizdais. Jaučiuosi grįžęs namo. Ilgus metus gyvenau tarsi užmiršęs kokį lobį čia turiu. Kartais taip būna, kad geriausi dalykai paliekami pabaigai. Sakydamas pabaigai, neturiu galvoje mirties. Kalbu tik apie vieną iš žmogaus gyvenimo etapų, tikiu jog būtent šis baigiamasis etapas yra pats svarbiausias žmogaus būtyje. O kursų idėja sena, būtent menas mumyse, kaip kiekvienos gyvos, sveikos sielos vidinė raiška. Tikiu, jog esame sukurti pagal Kūrėjo atvaizdą ir pavidalą, reiškia – mažais kūrėjais. Mes jais esame savo vidinėje būtyje, savo prigimtyje, savo sielų gelmėse. Reiškiasi ši meninė prigimtis per įvairius gražius mūsų darbus ir net mažus darbelius, kaip geri darbai per meilę. Tiesiog kartais mums trūko vedlio ar šauklio, kad išprovokuoti ar prikelti tą mūsų visų vidinį sugebėjimą. Kai kada trūko mokytojo, kad geranoriškai padėtų formuotis ar augti tom mažom grožio ir gerumo apraiškom.

Kaip ir kuo sudominate vaikus, kad per jūsų pamokas jie visko klausosi su įdomumu?

Viena iš mūsų visuomenės didžiųjų problemų yra technokratiškas požiūris į savo darbą, formalizmas besiskverbiantis į mūsų profesinį ir net asmeninį gyvenimą. Ne tiek daug žmonių ryžtasi visa širdimi mylėti, džiaugtis ar atlikti jam pavestą užduotį. Tai yra labai pavojinga tendencija, kai aplink mus vis daugiau imitacijos. Imituojama ne tik buityje, technologijose, kai atskirti medžio ar marmuro imitaciją įmanoma tik specialistui, bet ir esminėse žmogaus egzistencijos vertėse. Talentingai atliktas darbas, visų pirma, yra sąžiningai atliktas darbas ir visai nesvarbu ar tai – sudėtinga chirurginė operacija, ar eilinė autoserviso paslauga. Siekiu, kad mokiniai pamiltų mano mokomą discipliną – dailės istoriją, į pamoką ateitų be baimės ar pykčio, kurių aplink labai daug. Noriu būti jiems reikalingas savo žiniomis, patyrimu. Juk mus visus ir visada supa menas, mes tarsi pamerkti grožio jūroje. Dabar kalbu ne apie muziejus ar parodas, kalbu apie tą stulbinančią gamtą, kurioje gyvename, tą begalinį dangų, po kuriuo vaikštome, tas nesibaigiančias spalvas ir kvapus, kurie žavi ir gaiviną mus kasdien. Jei to nematyti, jei tai ignoruoti, reiškia – niekada negyventi pilnaverčio gyvenimo, likti chemine formule, skysčiu, kurį vieną dieną išlies į žemę. Labai noriu, kad mano mokiniai visų pirma pamiltų patį gyvenimą, o tada suvoktų jo grožį. Na, o meno raidą, epochų kaitą, reikiamas datas ir pavardes išmokti nėra labai sunku.

Ar galvojate, kad mokytojas turi svarbią vietą, pasirenkant profesiją?

Kažkuria prasme tai atsako į klausimą apie mano mokytojavimą šiandien. Labai gerbiu šią profesiją, nuo mažens girdėdavau tėvą kalbant apie savo studentus, matydavau jo susirūpinimą, geranoriškumą, jo sąžiningumą darbe. Augau dalį laisvo laiko praleisdamas tai tėčio darbe, tarp žemės ūkio studentų, tai vaistinėje pas mamą, kur mačiau lygiai tą patį pasišventimą savo profesijai. Šiandien esu tikras, kad tikras mokytojas ar geras gydytojas negali būti vien tik profesionalas, sukaupęs reikiamą kiekį profesinių žinių ar specialių studijų. Tokie dalykai niekada neatvers durų į tikrą mokytojo pašaukimą. Mokytoją įsivaizduoju kaip mokinių draugą, pagalbininką, vedantį savo mokinius ne baime, ne pykčiu, bet supratimu ir pagarba. Būti mokytoju, gydytoju yra tikras Dievo pašaukimas. Deja, tokių žmonių, su ypatingu pašaukimu bei žmogiškai nuoširdžiai atliekančių savo profesinę pareigą, asmeniškai pažinau labai mažai.

Gyvename modernių technologijų progreso laiku, kai vis mažiau laiko lieka natūraliems dalykams, o kokią ateitį prognozuojate menui? Ar jis taip pat, kaip knygos, laiškai, teatras persikels tik į elektroninę erdvę?

Meninis procesas yra amžinas, keičiasi tik jo išraiškos forma. Mums daugiau turėtų rūpėti mūsų sielų branda, tie vidiniai mūsų gyvenimo procesai, iš kur ir link ko mes judame. Kitas svarbus klausimas yra tų vidinių procesų meninė išraiška ir atranka, kas ir kaip turėtų būti papasakota kitiems iš to begalinio žmogaus patyrimo lauko. Štai būtent čia aš ir matau save – padėti susiorientuoti menininkui savyje ir palengvinti jo meninį kalbėjimą, padarant jį lengviau suprantamu kitiems. O globalių meno prognozių tiesiog vengiu. Yra tendencijų – žmogui tarnaujančios technologijos darosi vis sudėtingesnės, o paties žmogaus vidus – paprastesnis, jei nesakyti, kad prastesnis. Ši tendencija mane neramina.

Kokia yra šiuolaikinio Lietuvos menininko situacija ar įmanoma tik iš kūrybos šiais laikais pragyventi?

Šiuolaikinis žmogus yra pasimetęs, išsigandęs jis pavojingai blaškosi, jam sunku atrinkti pagrindines egzistencines vertes. Pasaulyje jis jaučiasi vienišas ir nesaugus. Per planetą nuvilnijusi pasaulinė finansų krizė sujudino visą įsivaizduojamo saugumo pamatą, mums kirto per pačią jautriausią vietą, Achilo kulną, – mūsų pinigus. Taigi šiandien mūsų baimės tapo globalios, tai ligos ir epidemijos, neįsivaizduojamas pasekmes keliantys galimi kariniai konfliktai net kompiuteris tapo pavojingu ginklu. Na, o menininkas yra tas vienas iš žmonijos okeano, jis jautriausia visuomenės dalis, jis lakmuso popierėlis, apibudinantis tautos dvasinę būseną. Žinoma, jam sunku ne tik todėl, kad kyla naftos ar aukso kainos, o atvirkščiai – krentanti gyvenimo kaina, pačios gyvybės prasmės ir vertės kaina. Mes vis mažiau branginame save ir vieni kitus.

Kas turėtų būti kitaip, kad Lietuvoje žmonėms būtų gera gyventi, jaunimas nenorėtų iš čia bėgti?

Lietuva primena beglobių vaikų sambūrį, kurie jau labai senai neteko savo tėvų. Jokių autoritetų, jokios net menamos drausmės, jokių idealų tik skaičiai ir rodikliai, tai moralinė aklavietė.

Skaudu dėl savo Tėvynės. Visų politinių krypčių pagrindinis tikslas turėtų išlikti vienas – eilinis žmogus, ekonominė visų piliečių gerovė, visiems lygus teisingumas, pagarba visiems valstybės piliečiams. Tai – valstybingumo pagrindas, tokios istorinės pamokos labai skaudžios, o tie, kas to nesilaikė ar reikiamai neatgailavo už padarytas neteisybes, buvo išmesti į istorinės atminties užribį. Žinoma, jaunimas kartais perdėtai, o kartais labai tiksliai jaučia tokius dalykus. Mintis tokia – jų čia nereikia, jie net nepageidaujami.  Juk ne taip svarbu ar tu įmonės vadovas ar miesto meras, ar valstybės vadovas. Klausimas vienas – ar myli tuos, kuriuos tau patikėta ganyti? Jei tikrai myli, tai ganysi deramai ir viskas bus gerai ir tau ir tavo avytėms, jei ne, tai vargs visi ir seni ir jauni, nes būtent jie yra patys pažeidžiamiausi…

Donato Ivanausko nuotr.

Voruta. – 2011, kov. 26, nr. 6 (720), p. 13.