Alvydas NIKŽENTAITIS
Pastaruoju metu nemažai diskusijų Lietuvoje kelia santykio su lenkų tautine grupe, nacionalistų eitynių Kovo 11–ąją klausimai. Drįstu pastebėti, jog šiose diskusijose kalba sukasi apie pakankamai svarbų klausimą – lietuviškąją tapatybę šiandien ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Tokią mintį formuluoti leido prasidėjusi diskusija tarp politiko Eligijaus Masiulio ir istorikės, istorinių romanų autorės Ingos Baranauskienės.
Į politiko teiginį: „Drąsi šalis ir tauta mes buvome, kai didieji Lietuvos kunigaikščiai kūrė savo Didžiąja kunigaikštystę, kai aplinkinės tautos, skirtingos religijos, skirtingi gyvenimo būdai sutilpdavo Lietuvoje“, žinoma publicistė atsakė straipsnio komentaru: „Taigi nereikia pliaukšti apie vieningą LDK tautą – tokios tautos nebuvo. O kai 16-17 a. kažkas panašaus bajorų tarpe ėmė rastis (lenkų kultūros ir katalikybės pagrindu), tai valstybė kažkaip stebuklingai nusivažiavo ir žlugo“. Pastarasis teiginys gerai nusako dominuojantį buvusio tautiškumo suvokimą, kuriam oponuoja Masiulis. Todėl, ko gera, ieškant atsakymo į klausimą, kas politiko ir publicistės ginče yra teisus, būtų tikrai pravartu labiau pasigilinti į LDK piliečio sampratą XV-XVIII amžiuje.
Skaitant populiarią literatūrą, o kai kada ir profesionalių istorikų darbus, neretai kyla klausimas apie Abiejų Tautų valstybės esmę. Tarsi jau pats valstybės pavadinimas sakytų, jog šis politinis darinys būtų dviejų – lenkų ir lietuvių tautų – darinys, tačiau lenkiškoje literatūroje gana dažnai kalbama apie „lenkų respubliką“, lietuviai labiau akcentuoja Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, dažnai nutylėdami apie jos ryšius su lenkiškąją (politinės tautos prasme) Abiejų tautų Respublikos dalimi.
Taip pat skaitykite
Tokios anomalijos vertinant šią senąją valstybę priežasčių galima rasti Lietuvoje ir Lenkijoje. Trumpiausias paaiškinimas, kodėl lig šiol skiriasi šios tarsi vienos valstybės vertinimai, būtų labai trumpas: požiūrį į bendrą, tegul ir iš heterogeniškų dalių susidėjusią valstybę, stipriai paveikė nacionalizmas, ypač iškreipęs Abiejų Tautų Respublikos lietuvio sampratą.
Lietuvos ir Lenkijos valstybės traktavimas iš modernios tautos pozicijų lėmė, jog modernios tautos savybės tokios, kaip etninė prigimtis, kalba buvo primesta XVI-XVIII amžiaus valstybės gyventojams. Taikant modernaus nacionalizmo suformuluotas sąvokas, vertinant iš šių dienų pozicijų, atrodo, labiau pasisekė lenkams. Visų pirma, Abiejų Tautų Respublikoje dominuojanti kalba buvo lenkų. Jau vien šis faktorius jaunam XIX amžiaus pabaigos lenkų nacionalistui galėjo būti lemiamas pradedant svarstymus apie lenkišką senosios Respublikos prigimtį. Tiesa, kai kada tokiam supaprastintam požiūriui į praeitį trukdė didžiųjų žmonių deklaracijos, tokios, kaip Litwa ojczyzna moja, tačiau ir čia į Adomo Mickevičiaus šaukiančią deklaraciją, jog ne visi lenkiškosios kultūros atstovai buvo lenkai, buvo numota ranka: Adomas Mickevičius juk rašė šias eiles lenkiškai – reiškia jis buvo lenkas, o jo pasakymas, jog jo Tėvynė yra Lietuva – tai tik nesusipratimas, į kurį nereikia kreipti dėmesio.
Lenkų romantinė literatūra, pradedant Sienkiewiczu, atsiremdama galimai ir į minėtą Mickevičiaus deklaraciją, suformulavo kitą populiarų – egzotiškosios Lietuvos – motyvą. Jame lietuviai buvo prasčiokėliai, jie rengėsi blogiau nei lenkai, kovojo prasčiau nei jų vyresnysis brolis, tačiau labai mylėjo savo Tėvynę Lenkiją, dėl ko jie buvo mūsiškiai, tik kiek kitokie lenkai.
Supaprastintam požiūriui į praeitį trukdė didžiųjų žmonių deklaracijos, tokios, kaip Litwa ojczyzna moja, tačiau ir čia į Adomo Mickevičiaus šaukiančią deklaraciją, jog ne visi lenkiškosios kultūros atstovai buvo lenkai, buvo numota ranka: Adomas Mickevičius juk rašė šias eiles lenkiškai – reiškia jis buvo lenkas, o jo pasakymas, jog jo Tėvynė yra Lietuva – tai tik nesusipratimas, į kurį nereikia kreipti dėmesio.
Ši romantinės lenkų literatūros suformuluota mintis taip giliai užvaldė lenkų protus, jog jie negalėjo suvokti, kodėl atsikuriančios Lenkija ir Lietuva nenori bendro valstybingumo, kas nulėmė lietuvių–lenkų santykius tarpukariu. Šio požiūrio nuotrupos matomos ir šiandien požiūryje į Lietuvoje gyvenančius lenkus kaip į nuo didžiosios Lenkijos kamieno atskirtą šaką, kuriai reikia padėti, ją remti, neleisti lietuviams jų šiandien lituanizuoti.
Tokiuose samprotavimuose turbūt užmirštama istorinė dimensija, manant, jog dabartinių Lietuvoje gyvenančių lenkų savimonei išimtinę reikšmę turėjo tik modernioji XX amžiaus pradžioje susiformavusi Lenkija. Toks požiūris į Lietuvoje gyvenančius lenkus absoliučiai ignoruoja ne tik jų šaknis, susiformavusias Abiejų Tautų Respublikoje, tačiau ir kitokio gyvenimo sovietinėje, o pagaliau ir jau Nepriklausomoje Lietuvoje faktą. Ir toliau dominuoja požiūris: jeigu jie kalba (tegu su rusiškomis, baltarusiškomis priemaišomis) lenkiškai, jie yra mūsų – lenkų tautos dalis.
Galima būtų kalbėti labai daug apie tai, kaip toks lenkų požiūris, visų pirma, apie Abiejų Tautų Respublikos lietuvius kenkia mūsų istorijos suvokimui, o taip pat ir lietuvių bei lenkų santykiams dabar, tačiau tokie kaltinimai lenkų pusei, neapžvelgus lietuviškosios argumentacijos, pasitarnautų ne tiesos paieškoms, o antilenkiškos propagandos stiprinimui.
Tos pačios priežastys, kylančios iš modernaus tautiškumo suvokimo, sukėlė dar daugiau problemų XIX a. pabaigos – XX a. lietuviui. Kalbos faktorius, leidęs taip lengvai paskelbti lietuvius – politinės tautos atstovus – savais lenkams, lygiai taip pat kliudė pripažinti net LDK piliečius savais. Lenkiškai kalbantis lietuvis XX a. pradžios Lietuvoje atrodė tokia baisi kliūtis jaunai Lietuvos valstybei, jog pradžioje netgi buvo siekiama atminties kultūroje net neeksponuoti didžiųjų Lietuvos kunigaikščių eros. Siekimas neužkrėsti lenkiškumo bacila kauniečių lėmė, jog per pirmąjį šios jaunos valstybės gyvenimo dešimtmetį tautos didvyriais buvo laikomi kovų už Nepriklausomybę, XIX a. pabaigos lietuvių tautinio judėjimo herojai.
Vėlesnį požiūrio į „lietuvišką“ istoriją išplėtimą lėmė, visų pirma, Vilniaus netektis bei siekis Vilniaus atgavimo tema, kaip politiniu įrankiu, mobilizuoti Lietuvos visuomenę.
Kaip žinoma, gana didelis lietuvių tautinio judėjimo dalyvių skaičius buvo susiję su Vilniumi. Tačiau šio fakto nepakako istoriškai argumentuoti Vilniaus priklausomybės Lietuvai. Kur kas geriau šiam reikalui tiko „istorinės sostinės“ motyvas, bei įvykiai ir asmenybės, susijusios su LDK istorija. Tačiau ir čia sprendžiant klausimą, kas buvo lietuvis XIII-XVIII a., o kas ne, lėmė kalbos faktorius.
Pirmasis kriterijus – naujieji lietuvių tautinio panteono herojai neturėjo nieko turėti su lenkiškumu. Dar geriau būtų, jei jie istorijos bėgyje būtų konfliktavę su lenkais. Vadovaujantis šiais tautinės valstybės kūrėjams svarbiais kriterijais, atrankos ratas sumažėjo iki ikikrėvinio laikotarpio, o centrine lietuvių tautinio panteono figūra buvo lemta tapti Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui.
Šiuo atveju tautinės ideologijos kūrėjams nekliudė ta aplinkybė, jog šis didysis kunigaikštis nebuvo antilenkiška figūra. Antilenkiška jo praeitis buvo išrasta.
Lenkų romantinė literatūra suformulavo kitą populiarų – egzotiškosios Lietuvos – motyvą. Jame lietuviai buvo prasčiokėliai, jie rengėsi blogiau nei lenkai, kovojo prasčiau nei jų vyresnysis brolis, tačiau labai mylėjo savo Tėvynę Lenkiją, dėl ko jie buvo mūsiškiai, tik kiek kitokie lenkai.
Nepavykusi karūnacija 1430 m. buvo „istorinis“ įrodymas, jog iš vienos pusės lietuviai visada nemėgo lenkų ir siekė nuo jų atsiskirti, iš kitos pusės, lenkų trukdymai Vytautui karūnuoti buvo vaizduojami kaip lenkų bandymai sukliudyti savarankiškos grynai lietuviškos valstybės sukūrimui ne tik XX amžiuje. Norint suteikti visai šiai istorijai įtikinamumo, buvo sukurta istorija, apie tai, kaip lenkai pagrobė Vytauto karūną ir ja tikėjo daugelis lietuvių, kol Rimvydas Petrauskas prieš keletą metų neišnarpliojo šios istorijos sukūrimo rebuso ir tikrojo Vytauto karūnos likimo.
Taigi jau XX a. trečio dešimtmečio pabaigoje buvo nubrėžta riba, kur prasideda ir kur baigiasi Lietuvos istorija. Ja tapo didžiosios kunigaikštystės laikotarpis iki 1430 metų (Vytauto mirties), visa kita iki XIX a. pabaigos buvo ne Lietuvos istorija – lenkmetis.
Šią konstrukciją po to, tiesa, buvo bandoma koreguoti, iš pradžių ieškant istorinių asmenybių, kurios tarpusavyje kalbėjo lietuviškai. Dar sovietmečiu intelektualų lygmenyje pavyko įrodyti, jog nesvarbu, kokia kalba parašyta literatūra, bet jei ji buvo sukurta LDK, tai ji laikytina Lietuvos kultūros dalimi. Tada tuose siauruose intelektualų rateliuose buvo brandinama mintis, jog tiek, pavyzdžiui, Vilniaus barokas, tiek Gegužės 3-os dienos konstitucija yra ir šiandieninių lietuvių kultūros dalis. Tačiau šios mintys taip ir liko tų keliolikos (kelių šimtų, tūkstančių?) intelektualų nuosavybe, taigi Abiejų Tautų Respublikos senlietuvio (šis terminas tekste vartojamas kaip sinonimas LDK politinės tautos atstovui) lig šiol neprireikė šiandieniniam lietuviui.
Didžiąja dalimi dėl to kilo ir kyla nemažai problemų šiandieniniuose lietuvių ir lenkų santykiuose. Vien bendras lietuvių ir lenkų požiūris, kad Lietuvoje gyvenantys lenkai nėra istoriškai susiformavusios lietuvių visuomenės dalis, gali būti tas vardiklis, nusakantis problemų tarp Lietuvos lietuvių ir Lietuvos lenkų esmę. Jau vien dėl šios priežasties ne tik lietuviui, tačiau ir lenkui pravartu intensyvinti diskusijas apie senlietuvį, kaip kultūrinį-polinį buvusios lietuvių – lenkų valstybės fenomeną.
Visų pirma, svarstant senlietuvio problematiką, reikėtų atsakyti į keletą pagrindinių klausimų:
1) Nuo kada mes galime kalbėti apie lietuvių politinės tautos egzistavimą?
2) Kas buvo būdinga senlietuviui, t. y. koks buvo jo santykis su kitais pagrindiniais Abiejų Tautų Respublikos etnosais lenkais ir rusinais?
3) Kada dingsta toks darinys kaip senlietuviai?
Lenkiškai kalbantis lietuvis XX a. pradžios Lietuvoje atrodė tokia baisi kliūtis jaunai Lietuvos valstybei, jog pradžioje netgi buvo siekiama atminties kultūroje net neeksponuoti didžiųjų Lietuvos kunigaikščių eros.
Ieškojimas atsakymo į kiekvieną iš šių klausimų, komplikuoja tyrimų šia tema menkumas. Ligšioliniuose tyrinėjimuose autoriai, bandydami atsakyti į politinės tautos LDK susiformavimo klausimą, šio reiškinio genezę lokalizavo plačiame XIV a. pabaigos – XVI a. pradžios laiko diapozone. Tokias skirtingas nuomones lėmė skirtingai pateikiami senlietuvio apibrėžimai.
Nors visi postmarksistinės istoriografijos atstovai iš esmės sutaria, jog pagrindinis politinės tautos egzistavimo faktorius yra aiškiai išreikšta tautinė savimonė, problemos išsprendimą sunkina ta aplinkybė, jog tos savimonės deklaracijų šaltiniuose nėra daug, o jos pačios gana prieštaringos. Vis dėlto, pripažįstant savimonės svarbą reikia atkreipti dėmesį, jog politinei tautai susiformuoti reikalingi tautinės savimonės idėjų nešėjai. Taigi, neatsakę į klausimą, kokia buvo LDK politinės tautos atstovų socialinė bazė, niekada negalėsime atsakyti ir į tokį svarbų klausimą, kada gimė toks darinys kaip senlietuvis.
Akivaizdu, jog politinė tauta buvo organizuota ne vertikaliai, o horizontaliai, t.y. ji jungė bendruomenę ne etniniu, tačiau socialiniu (luominiu) pagrindu. Platesnė luominė bazė LDK galėjo susiformuoti tik nykstant valdančiosios Gediminaičių dinastijos privilegijoms ir jos atstovams imant identifikuotis su platesne socialine baze – bajorija. Nesigilinant į šios sudėtingos problemos detales, vertėtų atkreipti dėmesį į Ponų Tarybos – kaip institucijos – XV a. viduryje susiformavimo faktą, subjektyvia šio teksto autoriaus nuomone, padėjusį socialinį pagrindą LDK politinės tautos bazei susiformuoti.
Politinės tautos atstovams buvo svarbus veikimas tam tikroje politinėje, teisinėje, religinėje ir ideologinėje erdvėje. Visų šių erdvių susiformavimas ir tarp jų atsiradusios sankirtos gali būti rimti signalai, patvirtinantys šio naujo etnokultūrinio darinio egzistavimą. Įvairių viešųjų erdvių kūrimuisi būtų galima skirti gal net atskirus monografinius tyrimus. Vietos stoka teleidžia nurodyti keletą svarbių faktorių, liudijančius lietuvių politinės tautos gimimą. Be pagrindų luominei bendruomenei XV a. viduryje sukūrimo man atrodo svarbūs šie faktai:
a) XVI a. pradžioje pradeda veikti Pirmasis Lietuvos Statutas, sukūręs teisinę tokios bendruomenės reguliavimo erdvę.
b) Nuo XV a. pabaigos prasideda procesas, įvardijimas neformalios bažnytinės unijos terminu.
c) XV a. pabaigoje LDK išplinta romėniškos tautos teorija, legitimuojanti politinės tautos veikimą.
Taigi, didesnioji dalis įvykių, turėjusių įtakos tapatybinėms politinės tautos orientacijoms, datuotinos XV a. antroje pusėje – XVI a. pradžioje. Todėl šis laikotarpis ir laikytinas „užmirštojo antrojo“ gimimo data. Tokias išvadas gerai patvirtina Albrechto Goštauto aplinkoje XVI a. pirmame ketvirtyje surašyta Bychovco kronika, kurią galima laikyti LDK politinės tautos manifestu.
Šiuo atveju tautinės ideologijos kūrėjams nekliudė ta aplinkybė, jog Vytautas nebuvo antilenkiška figūra. Antilenkiška jo praeitis buvo išrasta. Nepavykusi karūnacija 1430 m. buvo „istorinis“ įrodymas, jog iš vienos pusės lietuviai visada nemėgo lenkų ir siekė nuo jų atsiskirti, iš kitos pusės, lenkų trukdymai Vytautui karūnuoti buvo vaizduojami kaip lenkų bandymai sukliudyti savarankiškos grynai lietuviškos valstybės sukūrimui ne tik XX amžiuje.
Atsakius į pirmąjį klausimą, vertėtų paanalizuoti tam tikrus LDK politinės tautos specifinius bruožus, visų pirma kreipiant dėmesį į etniškumo ir pilietiškumo santykį šiame naujajame darinyje.
Akivaizdus jos nevienalytiškumas. Etniškai ši tauta susidėjo iš trijų darinių: etninių lietuvių, žemaičių ir rusėnų. Yra nemažai deklaracijų, kada šių etniškai skirtingų grupių atstovai deklaravo savo priklausomybę lietuviams. Šiame kontekste galima paminėti XVI a. pradžioje Melniko taikos preambulę, kurioje taiką pasirašę vien rusėnų etnoso atstotai deklaravo: „Nos Lithuani“. Tačiau lygiai taip pat galima rasti daug liudijimų, kurie leistų tvirtinti priešingai. Dėl šios priežasties lietuvių ir lenkų istoriografijoje galima rasti labai skirtingų nuomonių.
Kai kurie lenkų tyrinėtojai tvirtina priešingai nei šio teksto autorius. Jų nuomone, rusėnai į LDK žiūrėjo kaip į tarpinę stotelę, siekiant integruotis į daugiau galimybių teikiančią Lenkijos (Karūnos) visuomenę. Teiginiai apie rusėnus kaip senlietuvių dalį, rusėnus kaip lenkiškos civilizacijos šalininkus ar net kaip Maskvos kunigaikštystės piliečius, esančius lietuvių ir lenkų nelaisvėje, gali tik iš pirmo žvilgsnio atrodyti nesuderinami. LDK politinė tauta buvo netvarus darinys, iš tikro stipriai veikiamas kitų dviejų polių: greta Vilniaus, dėl rusėnų konkuravo Krokuva (Varšuva) ir Maskva, o konkretaus diduomenės atstovo pasirinkimą lėmė jo integracijos (arba ne) lygis į LDK politinę tautą. Sudėtingiausia buvo rinktis rusėnams LDK pasienio su Maskva teritorijose, Ukrainos žemėse. Besikeičianti teritorinė priklausomybė, nepaisant visų integracijos bandymų, išlikę konfesiniai skirtumai, negalėjo įvirtinti vienos politinės tapatybės, o tuo pačiu ir ištikimybės vienai valstybei jausmo, dėl šios priežasties rusėnų tautinė tapatybė buvo nestabili, ji kito, keičiantis politinėms ir kitokioms sąlygoms.
Svarstant rusėnų problematiką, galbūt gali pasitarnauti istoriškai susiformavę etnonimai. Kitaip nei Lenkijoje, Lietuvoje taip ir neįsitvirtino rusėnų terminas. Jis ir šiandien mokslinėje literatūroje skamba dirbtinai ir nėra visuotinai priimtas. Kita vertus, Lietuvoje gudo sąvoka turi tam tikras istorines tradicijas ir apima iš esmės dabartinių baltarusių gyvenamą arealą. Nors iki galo nėra išsiaiškinta istorinė šio termino kilmė, teoriškai galima manyti, kad vien tik gudai kaip rusėnų dalis galėjo būti kiek tvirtesniais saitais susieti su senlietuviais. Tokias prielaidas patvirtintų ir jau minėti tyrimai apie neformalią bažnytinę uniją, realiai siejamą su Chodkevičių giminės vardu ir nors ji veikė visose rusėnų žemėse, šio konfesionio judėjimo epicentras buvo gudų žemėse (Supraslis).
Kalbant apie rusėnų politinio elito integravimą į senlietuvių tautą, galima naudoti ir kitus terminus, tokius kaip, pavyzdžiui, lituanizacija. Pastarasis terminas, savaime suprantama, yra vartojamas politinės tautos kontekste ir reiškia visų pirma tapatybinės orientacijos įgavimą arba jos pakeitimą. Apie tapatybės pokyčius senojoje lietuvių – lenkų valstybėje verta dažniau kalbėti vien todėl, jog šis terminas tiek populiarioje, tiek mokslinėje literatūroje yra nuvertintas ir suprimityvintas. Paprastai siekiant apibūdinti daugelio etnosų santykius Lenkijos – Lietuvos valstybėje, vartojamas ir atrodo nepagrįstai, tik polonizacijos terminas, iš esmės nusakantis ne tapatybinius o kultūrinius pokyčius.
Kalba, kaip žinoma, iki pat XIX a. pabaigoje šiame regione tikrai nebuvo svarbiausias tapatybės požymis. Dėl to nepakoreguotas polonizacijos termino vartojimas iš esmės labai kliudo to meto realijų suvokimui.
Senlietuvių šiandien jau nebėra. Paskutinysis žmogus, viešai prisipažinęs savo ryšius su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, Czeslawas Miloszas (Česlovas Milošas), palaidotas Krokuvoje.
Be jokios abejonės, Abiejų Tautų Respublikoje vyko polonizacijos procesai. Tie patys rusėnų, ar lietuvių atstovai, persikėlę į Karūnos žemes, galėdavo priimti politinės Lenkijos tautos tapatybę. Tačiau, kalbant apie polonizaciją nereikėtų užmiršti lituanizacijos svarbos. Mozūras Motiejus Stryjkovskis, persikėlęs į LDK, tapo vienu iš senųjų lietuvių tapatybės ideologijos kūrėjų. Ir nors negalime apklausti XVII amžiaus istorinės asmenybės, bent jo tekstų turinys liudytų apie įvykusį lituanizacijos t. y. tautinės tapatybės pakeitimo faktą. Šis pavyzdys, žinoma, yra tik darbinė hipotezė, tačiau jai pasitvirtinus, galbūt būtų liautasi rašyti apie vienpusius santykius Abiejų Tautų Respublikoje, kurioje Lenkija tikrai nebuvo absoliučiai dominuojantis elementas, o tik vienas iš interakcijos, visų pirma su senlietuviais, dalyvis.
Kalbant apie etnosų santykius daugiatautėje Dviejų Tautų Respublikoje, galime atkreipti dėmesį į dominuojantį lenkų kalbos vaidmenį. Kiti senosios valstybės etnosai priėmė ją kaip politinės ar kultūrinės komunikacijos priemonę, taigi, tiksliau, procesų, vykusių Abiejų Respublikoje, apibūdinimui tiktų akultūracijos terminas. Akultūracijos toli gražu negalima sulyginti asimiliacijai, ką patvirtina senlietuvių tautinio naratyvo transformacija XVI a. eigoje.
XVI a. pradžioje surašytoje Bychovco kronikoje tradiciškai lietuvių atskirumo nuo lenkų motyvas buvo grindžiamas Vytauto autoritetu. Skirtumai tarp lietuvių politinės tautos atstovų ir lenkų parodomi iškeliant Vytauto Žalgirio mūšio metu ir sumenkinant lenkų. Šioje kronikoje remiamasi ir lietuvių kilmės iš romėnų teorija. Aiškindamas, kodėl lietuvių bajorai Horodlės unijos metu 1413 m. iš lenkų perėmė herbus, kronikos autorius aiškina tai Vytauto pageidavimu, nes šiaip lietuviai turi garbingesnius už lenkus romėnų laikų giminės ženklus.
Praėjus 50 metų 1564 m. Varšuvos Seimo metu lietuvių ir lenkų delegacijos, ko gera, pirma kartą tiesiogiai susiginčijo dėl lietuvių ir lenkų vaidmens 1410 metais ir vėl, kaip ir XVI a. pradžioje, jų nuomonės išsiskyrė. Svarbiausias skirtumas tarp skirtingų lietuvių politinės tapatybės paliudijimų buvo tas, jog pirmuoju atveju Bychovco kronikos autorius rėmėsi jo užrašyta tam tikrų istorinių įvykių žodine tradicija, kai tuo antruoju atveju abiejų pusių žinių šaltinis buvo XVI a. Lenkijoje surašytos kronikos.
Taigi, galima teigti, jog antruoju atveju bent dalis Lietuvos didikų skaitė ta pačią lektūrą kaip ir lenkai, kas liudija, jog kultūros laukas tarp senlietuvių ir senlenkių ėmė vienodėti. Šiuos du epizodus vertėjo prisiminti vien tik dėl to, jog jie geriausiai atskleidžia tą faktą, jog akultūracija nereiškia tautinės tapatybės praradimo, tuo pačiu išryškindama skirtumus tarp akultūracijos, lituanizacijos ar polonizacijos procesų.
Ir pabaigoje belieka atsakyti į klausimą, kada galima manyti, jog „užmirštas antrasis“, kaip bendruomenės grupė, nustojo egzistuoti. Kaip ir pirmuoju atveju, ieškant šio fenomeno genezės, jau ne tokios senos epochos šaltiniai mums teikia daugybę pasirinkimo galimybių. Galbūt lenkų skaitytojas ir neužpyks, jeigu Adomo Mickevičiaus eiles „Litwa, ojczyzna moja“, interpretuosiu kaip senlietuvių dar neabejotino egzistavimo faktą. Tačiau būtų klaidinga sutapatinti Adomą Mickevičių su paskutiniu senlietuviu. Naujausiu lietuvių istorikų tyrimai su LDK tapatybe dar sieja XX a. pradžios krajowcų judėjimą Vilniaus krašte, bei senlietuvių bandymus transformuotis į Lietuvos lenkų tautą, kaip sudėtinę jau modernios Lietuvos tautos dalį. Šios problemos tyrėjų nuomone, tik 1933-1935 m. baigėsi diskusijos šiuo klausimu.
Senlietuvių šiandien jau nebėra. Paskutinysis žmogus, viešai prisipažinęs savo ryšius su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, Czeslawas Miloszas, palaidotas Krokuvoje.
2011 metus Lietuva ir Lenkija paskelbė Milošo metais. Minėjo jį kaip garsų poetą, Nobelio premijos laureatą. Apie jo kaip senlietuvio identifikaciją – ta istorinę jungtį tarp šiandienos lietuvių ir lenkų – oficialiuose metų pristatymuose nebuvo pasakyta nieko. Galbūt dėl to Vilnius lietuviams šiandien tai miestas, kurie jį po 1939 metų lituanizavo, o Varšuvai – lenkai Lietuvoje tai tik gintinas Antrosios Lenkijos Respublikos paveldas?
O apibendrinant E. Masiulio ir I. Baranauskienės debatus, pažymėsiu, jog man simpatiškesnis politiko istorijos supratimas. Jį suprantant, keistai atrodo europarlamentaro Valdemaro Tomaševskio raginimai lietuviams integruotis į Vilniaus kraštą. Asmenys, suvokiantys platesnį istorijos kontekstą, žino, jog Vilnius, kaip ir senlietuviai yra integrali Lietuvos istorijos dalis, su kuria jie ir šiandien jaučia natūralų ryšį.
Šarūno Mažeikos nuotr.
2-oje nuotr.: Istorikas hum. m. habil. dr. A. Nikžentaitis
