Jovita NIŪNIAVAITĖ-LESIENĖ, Antanas LESYS, Vilnius

Mane bučiavo vėjas – lauko tėvas

Ir plaukus vis kedeno tartum pievas,

Mane tik šildė saulė palaidūnė,

Kuri man buvo kaip tikra motulė…

A. Lesys ,,Lietuvos našlaičiams‘‘

Našlaičių globa

,,Skaudi našlaičio dalia. Dar skaudesnė dalia to vaiko, kurio tėvai gyvi, bet nesirūpina juo‘‘ (Vitalija Vazgienė)

Profesorius emeritas habil. dr. Vytautas Karvelis (1933 – 2011 m.) rašė: ,,Lietuvoje jau nuo seno buvo kuriamos įvairios religinės labdaros ir pasaulietinės organizacijos, kurios steigė kūdikių (pamestinukų) namus, vaikų globos prieglaudas, įvairaus tipo vaikų namus, bendrojo tipo ir specialiąsias mokyklas, vaikų sanatorijas bei kitas vaikų ir suaugusių asmenų ugdymo ir globos institucijas‘‘ (Našlaičių dalia, Švenčionys, 2009. Toliau – ND).

Lietuvoje našlaičių ir pamestinukų globa pirmoji susirūpino Trakų vaivados žmona Jadvyga Oginskienė, kuri 1786 m. įkūrė pirmuosius vaikų namus. 1791 m. jos iniciatyva Vilniuje buvo atidaryti Vaikelio Jėzaus auklėjimo namai.

XIX a. Lietuvoje (Vilniuje, Kaune, Zarasuose, Šiauliuose, Raseiniuose ir kt.) pradėjo kurtis labdaros draugijos. Jos rūpinosi suaugusiais ir vaikais.

Iki Pirmojo pasaulinio karo globos įstaigos veikė Vilniuje bei kituose miestuose ir miesteliuose. Tarpukario Lietuvoje buvo kuriamos nedidelės vaikų – našlaičių prieglaudos, pvz.  Šiaulių aps. prieglaudos buvo Vaiguvoje, Rėkyvoje, Gruzdžiuose, Kelmėje.

Našlaičių ir nuo tėvų pasimetusių vaikų skaičius ypač padaugėjo prasidėjus Antrajam pasauliniam karui.

1940 m. birželio 15 d. Lietuvą okupavo Sovietų Sąjungos kariuomenė. Visų labdaros organizacijų veikla buvo nutraukta, suvalstybintos vaikų prieglaudos. 1941 m. daugelis jų buvo reorganizuotos į vaikų namus. Vaikų namų skaičius augo.

Praūžęs Antrasis pasaulinis karas Lietuvoje paliko daugiau kaip 7 000 našlaičių, kurie buvo apgyvendinti 48 – niuose vaikų namuose.

V. Karvelis rašo: ,,1944 m. lapkričio 1 d. Lietuvoje jau veikė 23 vaikų namai, kuriuose gyveno 1681 auklėtinis. Didelė dalis vaikų buvo našlaičiai. Kitą dalį sudarė vaikai, netekę per karą tėvų, ir vaikai, kurių tėvai negalėjo suteikti jiems reikiamos pagalbos. Vaikų namuose buvo apgyvendinami ir globojami ikimokyklinio, mokyklinio amžiaus vaikai, paaugliai ir išimties tvarka vaikai, kurie dėl susidariusių nepalankių aplinkybių negalėjo mokytis, gyvendami savo tėvų namuose, ar negalėjo gauti paramos iš savo tėvų. Kaimo vaikų namams buvo suteikiamas to kaimo pavadinimas, o miesto – suteikiamas eilės numeris‘‘ (ND).

Vaikų namuose auklėtiniai buvo suskirstomi į auklėjamąsias grupes. Kiekvienai grupei buvo priskiriamas auklėtojas. Mokyklinio amžiaus vaikai mokėsi bendrojo lavinimo pradinėse, septynmetėse, vėliau aštuonmetėse, vidurinėse ir specialiose mokyklose.

XX a. 6 – ajame dešimtmetyje didžioji vaikų namų dalis buvo reorganizuota į internatines mokyklas, o dar vėliau kai kurie internatai – į pensionatus.

1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, vaikų namai buvo reorganizuojami į Vaikų globos namus (VGN).

Šiuo metu Lietuvoje yra savivaldybių vaikų globos namai, vaikų globos grupės; valstybiniai ir nevalstybiniai globos namai; socialinės globos namai vaikams su negalia. VGN teikia globos (rūpybos), ugdymo ir socialines paslaugas: be tėvų globos likusiems vaikams, kuriems nustatyta laikinoji ar nuolatinė globa (rūpyba); laikinai globos namuose apgyvendintiems vaikams tol, kol bus išspręstas jų grąžinimo tėvams arba globos (rūpybos) nustatymo klausimas. VGN savo veiklą grindžia: Lietuvos Respublikos Konstitucija, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Europos Sąjungos teisės aktais, Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu, Lietuvos Respublikos vaiko teisių pagrindų įstatymu, Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymu, Lietuvos Respublikos švietimo įstatymu, Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymu, Lietuvos higienos normomis. VGN tikslas: užtikrinti globojamajam ir laikinai globos namuose apgyvendinamam vaikui globos (rūpybos), ugdymo (mokymo, lavinimo ir auklėjimo), socialines paslaugas, sudaryti kitas jam tinkamas sąlygas ir palaikyti aplinką, kurioje jis galėtų saugiai augti, vystytis ir tobulėti bei pasiruoštų savarankiškam gyvenimui visuomenėje.

Lietuvos Respublikos Socialinės Apsaugos ir Darbo ministerija

(2011 m. lapkričio 7 d. statistika)

 

Savivaldybių globos namų sąrašas:

Akmenės r. savivaldybės vaikų globos namai (VGN), Dabikinės k.;

Didžiasalio vaikų globos ir socialinės paramos centras (VGSPC), Purienos g. 4. (Ignalinos r.);

Elektrėnų savivaldybės Beižonių VGN, Beižonių k.;

Grūžių VGN, Grūžių k. (Pasvalio r.);

Jonavos r. VGN, Mokyklos g. 6;

Josvainių socialinės paramos ir ugdymo centras (SPUC), Skroblų g. 8 (Kėdainių r.);

Kalvarijos savivaldybės vaikų laikinosios globos namai (VLGN), Sangrūdos k.;

Kauno r. savivaldybės Pagynės VGN, Liepų g. 10;

Kauno savivaldybės VGN, Birutės g. 29 a;

Kėdainių VGN ,,Saulutė‘‘, Vydūno g. 6;

Kelmės r. Vijurkų VGN, Vijurkų k.;

Kretingos socialinių paslaugų centras (SPC), Klaipėdos g. 133C;

Kupiškio r. šv. Kazimiero VGN, Bokšto g. 21, Paketurių k.;

Mažeikių r. vaikų našlaičių ir senelių globos namai, Laisvės pr. 83;

Naujojo Daugėliškio VGN, N. Daugėliškis (Ignalinos r.);

Pajūrio VGN, Ateities g. 4 (Šilalės r.);

Pakruojo r., nestacionarių SPC–o Samariečių VGN ,,Naminukas‘‘, P. Mašioto g. 43–54;

Panevėžio laikinieji VGN, J. Janonio g. 10;

Panevėžio r. VGN, Linkaučių k.;

Radviliškio r. VGN ,,Nykštukas‘‘, Vasario 16 – osios g. 13;

Raseinių VGN, Kalnų g. 15 a;

Skuodo r. savivaldybės Barstyčių VGN, Salantų g. 7;

Šalčininkų r. ssavivaldybės VGN, Šalčininkų k.;

Švenčionių r. SPC, Naujoji g. 5;

Tauragės VGN ,,Šaltinėlis‘‘, D. Poškos g. 26;

Trakų VGN, Pirties 5, Rūdiškės;

Utenos SPUC, Vaižganto g. 50;

Vilkaviškio r. Kybartų VGN, Č. Darvino g. 4;

Visagino paramos vaikui centras, Statybininkų g. 7;

VšĮ (viešioji įstaiga) Elektrėnų VGN, Draugystės g. 3;

Žagarės SPC, Parko g. 9 (Joniškio r.);

Alytaus valstybiniai VGN, A. Juozapaičio g. 33;

Antazavės VGN, Antazavės k. (Zarasų r.);

Aulelių VGN, Aulelių k. (Anykščių r.);

Jiezno VGN, Sodo g. 13 (Prienų r.);

Kauno VGN ,,Atžalynas‘‘, Partizanų g. 85;

Klaipėdos VGN ,,Smiltelė‘‘, Smiltelės g. 14;

Klaipėdos VGN ,,Danė‘‘, Kretingos g., 44;

Klaipėdos VGN ,,Rytas‘‘, Taikos pr. 68;

Kuršėnų VGN, Pramonės g. 2 (Šiaulių r.);

Molėtų VGN, Jaunimo g. 5;

Pagėgių VGN, Vilniaus g. 46;

Plungės VGN, V. Mačernio g. 31;

Saugų VGN, Mažosios Lietuvos g. 1 (Šilutės r.);

Šiaulių VGN, Vilniaus g. 297 A;

Švenčionėlių VGN, Vilniaus g. 130 (Švenčionių r.);

Telšių VGN, Džiugo g. 6;

Trakų r. Lentvario VGN, Klevų al. 24;

Ukmergės VGN, Vilniaus g. 87;

Utenos VGN, Atkočiškių k.;

Valkininkų VGN ,,Spengla‘‘, Valkininkų gelež. stotis (Varėnos r.);

Vilniaus 1 – ieji VGN, Žolyno g. 45;

Vilniaus 2 – ieji VGN, Minties g. 1;

Vilniaus 3 – ieji VGN, V. Grybo g. 29;

Vilniaus VGN ,,Gilė‘‘, Lakštingalų g. 9;

Savivaldybių vaikų globos grupių sąrašas:

Gargždų ugdymo centras ,,Naminukas‘‘, Kranto g. 3 (Klaipėdos r.);

Gruzdžių lopšelis darželis (LD) ,,Puriena‘‘, Gardino g. 4 (Šiaulių r.);

Kauno Vaikų gerovės centras ,,Pastogė‘‘, P. Plechavičiaus g. 21;

BĮ Klaipėdos miesto šeimos ir vaiko gerovės centras, Turgaus g. 22/Tomo g. 15;

Lapių pagrindinė mokykla, Lapių k. (Klaipėdos r.);

Palangos LD ,,Ąžuoliukas‘‘, Plytų g. 35;

Raseinių LD ,,Liepaitė‘‘, Vilniaus g. 9a;

Šilutės LD ,,Ąžuoliukas‘‘, Kęstučio g. 5;

Trakų LD  ,,Obelėlė‘‘, Trakų g. 13;

Varėnos LD ,,Pasaka‘‘, Dzūkų g. 11;

VšĮ Marijampolės soc. Pagalbos centro Kartų namų laikinosios vaikų globos padalinys, Bažnyčios g. 19;

Žagarės LD ,,Vyšniukas‘‘, Kęstučio g. 6 (Joniškio r.);

Valstybinių vaikų globos namų sąrašas:

Marijampolės VGN ,,Putinas‘‘, J. Bendoriaus g. 7;

Obelių VGN, Mokyklos g. 9;

Pabradės VGN, Mokyklos g. 5;

Panevėžio Algimanto Bandzos kūdikių ir VGN, Staniūnų g., 41;

Šiaulių VGN ,,Šaltinis‘‘, Vytauto g. 182;

Viešvilės VGN, Klaipėdos g. 78 (Jurbarko r.);

Vilniaus Vaiko ir motinos globos namai ,,Užuovėja‘‘, Palydovo g. 29 A;

Nevalstybinių vaikų globos namų sąrašas:

Agentūros ,,Visos Lietuvos vaikai‘‘ Klaipėdos fondo filialas, Vaivos g. 23 (Klaipėda);

Kauno VGN ,,Namų židinys‘‘, k. Grybausko g. 24;

Labdaros paramos fondas ,,Nemuno krašto vaikai‘‘, Vilkijos laikinieji VGN, Bažnyčios g. 23A;

VšĮ ,,Visos Lietuvos vaikai‘‘, Koncerto k. (Elektrėnų sav.);

Nevyriausybiniai VGN ,,Vilniaus SOS vaikų kaimas‘‘, Ozo g. 37;

Pamūšio parapijiniai VGN, Pamūšio k. (Pakruojo r.);

Programa ,,Šv. Jono vaikai‘‘, Antakalnio g. 27 (Vilnius);

Visų Šventųjų parapijos VLGN, Visų Šventųjų g. 5;

VšĮ ,,Lietuvos katalikų moterų sąjungos Vaikų ir jaunimo paramos centras‘‘, Aušros Vartų g. 7 (Vilnius);

VGN – ai, M. Balinskio g. 6 (Vilnius);

Mergaičių prieglauda, Žirmūnų g. 123 (Vilnius);

VšĮ ,,Vaiko tėviškės namai‘‘, Slatkevičiaus g. 8 (Kaunas);

VšĮ ,,Vaiko užuovėja‘‘, Medeikių k. (Biržų r.);

VšĮ Alvito Šv. Kazimiero namai, Ežero g. 18, Alvito k. (Vilkaviškio r.);

VšĮ Marijampolės vaiko tėviškės namai, Avikilų k. (Marijampolės sav.);

VšĮ Mosėdžio parapijos VGN, Akmenų g. 1;

VšĮ Paparčių Šv. Juozapo VGN, Domininkonų g. 4 (Kaišiadorių r.);

VšĮ Šakių VGN, V. Kudirkos g. 17;

VšĮ VLGN ,,Atsigręžk į vaikus‘‘, Lenkų g. 1/17 (Vilnius);

VšĮ Čižiūnų laikinosios globos centras (,,Atsigręžk į vaikus‘‘ filialas), Čižiūnų k. (Trakų r.);

LVGN ,,Šaltinėlis‘‘, P. Kriaučiūno g. 11 a. (Marijampolė);

VšĮ Vaikų ir paauglių socialinis centras, Švenčionėlių g. 18 a (Vilniaus r., Nemenčinė);

VšĮ VGN ,,Aušros žvaigždė‘‘, Žaliasis kelias 1 (Neringa);

Socialinės globos namų (SGN) vaikams su negalia sąrašas:

Pabradės SGN, Klevų g. 27;

Ventos SGN, Paeglesių k. (Akmenės r.);

Vilijampolės SGN, Apuolės g. 44 (Kaunas);

Vilniaus miesto vaikų pensionatas, Lakštingalų g. 7.

 

Kai kurių buvusių vaikų prieglaudų, vaikų namų, mokyklų –internatų, vaikų globos namų veikla, buvusių auklėtinių prisiminimai (*)

 

Alytaus vaikų prieglauda ir vaikų namai Alytus – didžiausias Pietų Lietuvos miestas šalia Nemuno, 65 km į pietus nuo Kauno ir 108 km į pietvakarius nuo Vilniaus, didžiausias Dzūkijos miestas.

Alytaus vaikų prieglauda įsteigta Antrojo pasaulinio karo  laikotarpiu.

*Ona Petraškaitė – Knezvičienė (g. 1936 m.): ,,1941 m. birželio mėn. man jau buvo penkeri. <…>…kai Alytų bombordavo.  Mane, palaimingai miegančią, rytą rado vienuolės, kurios ėjo iš namų į namą, ieškodamos sužeistųjų, mažų vaikų, guosdamos ir ramindamos išsigandusius. Vienuolės rado ne mane vieną, rado ir daugiau vaikų, kurie buvo likę be tėvų globos. Jos ir įkūrė Alytaus vaikų prieglaudą. <…>. Alytaus vaikų prieglaudos pirmoji direktorė buvo  A. Vidūnienė, o auklėtojos – vienuolės. Jos mokė mus visko – nusiprausti, susišukuoti, išsivalyti dantukus, pasikloti lovytę… Vienuolės buvo labai kantrios ir švelnios, jos nevaidino, jos iš tiesų mus mylėjo, ir mes joms nuo pat pirmųjų dienų atsakėme tuo pačiu. Tikriausia todėl, kai mama surado mane ir atėjo atsiimti iš prieglaudos, aš atsisakiau grįžti namo. Vienuolės, matyt, penkiametį pyplį laikė žmogumi ir kuo puikiausiai saugojo ir gynė jo teisę turėti savo nmuomonę ir pasirinkimą – aš likau gyventi vaikų prieglaudoje. Su mama ir mažąja sese Aldute ryšiai nenutrūko, mes bendravome, lankėme viena kitą ir puikiai sutarėme.

1946 m. mūsų prieglaudą pavadino Alytaus vaikų namais. Mokyklą lankėme bendrą su miesto vaikais, klasėje tik keli vaikai buvo iš vaikų namų. <…>.

Geri buvo mūsų namai. Juose mus ne tik maitino, rengė, grūdino ir lavino. Juose mus mokė taupyti laiką ir nė minutės nepraleisti veltui, mums skiepijo sąžiningumą, jautrumą, geranoriškumą, augino mus gailestingaisiais samariečiais. <…>.

Tada, paauglystės metais, mūsų auklėtoja Danutė Akilaitytė mums buvo pats brangiausias žmogus pasaulyje. Kartą mums, sugrįžusioms iš mokyklos penkiolikmetėms, buvo pranešta, kad mūsų auklėtoją Danutę išvežė į Sibirą. Sako, kad išklausiusi tą žinią, aš tyliai susmukau prie durų… Ne ji viena buvo mums tarsi tikra motina. Nepamirštami yra auklėtoja A. Krajauskienė, direktorius V. Kiburys, siuvėjukė (taip meiliai mes ją vadinome) V. Matulevičienė, šeimininkės Maziliauskienė, Dambrauskienė (gaila, neprisimenu vardų). Visų jų širdies šiluma ir nepabaigiami rūpestėliai dėl mūsų buvo brangiau už saulės šviesą‘‘ (ND).

1952 m. Onutė įstojo į Vilniaus amatų mokyklą Nr. 17, kurioje įgijo radijo elektroninės aparatūros montuotojos specialybę. Vakarais lankė 1 – ąją vakarinę vidurinę mokyklą. Vėliau dirbdama mokėsi Vilniaus politechnikume, Vilniaus pedagoginiame universitete (tuomet – Vilniaus valstybinis pedagoginis institutas).

Sukūrė šeimą. Gamykloje dirbo 13 metų. 1968 m. dirbo pedagoginį darbą (33 metai) Vilniaus 21 – ojoje technikos mokykloje. 2001 m. išėjo į pensiją.

*Liuiza Katikina – Ilkevič (g. 1946 m., atvežta iš Tamašiavos vaikų namų): ,,Vaikų namai buvo nuostabioje vietoje: miesto pakraštyje, gražiame pušyne, netoli Dailidės ežerėlio. Mes, pasak poeto A. Jonyno <…> basi bėgiojom vasarą uogauti…ten  krykštavom ir siautėjom. Dailidėje mes niurkėmės, maudėmės, plaukiojom savadarbiais plaustais <…> O žiemą mūsų Dailidė virsdavo puikia čiuožykla. <…>. Vaiknamis, kaip mes patys vadinome savo namus, buvo išsidėstęs penkiuose be jokių patogumų pastatuose: trijuose mediniuose namuose buvo gyvenamos patalpos, t. y. miegamieji ir darbo kambariai, vieninteliame mūriniame name buvo virtuvė,, valgykla, skalbykla ir drabužių sandėliai, o dar viename mažame mediniame namelyje buvo medicinos punktas ir izoliatorius. Mes visi buvome išskirstyti pagal amžių į grupes. Mano minimu laikotarpiu – čia aš praleidau 10 metų – ten būdavo apie 100 vaikų. Mes lankėme miesto mokyklą. Įdomūs buvo mūsų miegamieji – dideli kambariai su išrikiuotomis lovomis. Kai kur buvo 8, kitur 12, dar kitur 18 lovų. Tuose kambariuose visda būdavo palaikoma švara ir tvarka, ten nebuvo leidžiama žaisti. Nebuvo ten patogumų: tik mažiausių grupėje buvo šaltas vanduo iš krano, o kitose tekdavo vandenį atsinešti iš šulinio ir praustis. Žiemą rytais net ledukai plaukiojo ant vandens, iš vakaro paruošto nusiprausti. Krosnis dieną kūrendavo kūrikas, kad vakare būtų šilta. <…>. Naktimis būdavo naktinė auklė <…>.

Vaikų namuose mokė ir pratino mus prie visokių darbų. Virtuvėje reikėdavo padėti šeimininkėms. Tekdavo pagal grafiką lupti po kibirą bulvių, plauti indus, o vyriausiųjų grupėje išeiginėmis dienomis išleisdavome šeimininkes ir pačios gaminom valgį. <…> Mergaitės  buvo mokomos siūti, siuvinėti, megzti. <…>. Berniukai tuo metu buvo mokomi staliaus ir kitų vyriškų darbų. Kadangi reikėdavo kūrenti krosnis, tai tekdavo dalyvauti ir ruošiant kurą: kas pjovė ir skaldė malkas, kas krovė jas į kūgius. Tekdavo pririnkti po kibirą konkorėžių, kuriais irgi kūrenome krosnis. Turėjome miesto pakraštyje savo pagalbinį ūkį, kuriame, savo daržuose auginome daržoves. Kadangi turėjome arklių, karvių, kiaulių, vištų, tai teko išmokti ir gyvulininkystės pamokas. Nors buvo gyvulių prižiūrėtoja, bet reikėjo jai padėti, o dažnai apsieidavome ir be jos. Vasarą ganydavome karves, dažniausiai savanoriškai, reikėdavo jas ir pamelžti. Keli berniukai jodinėdavo ir ant arklių.<…>.

1963 m. buvo nuspręsta likviduoti Alytaus vaikų namus. <…>. Tuo metu ten likusiems vaikams tai buvo tolygu laidotuvėms. Mes visi buvom prislėgti, vaikščiojom paniūrę, lyg išvaryti iš gimtų namų. Dauguma vaikų braukė ašaras, palikdami namus, kur buvo praleista tiek laiko. Ir sugalvojo  gi miesto valdžia padaryti iš to atrakciją. Surikiavo visus likusius vaikus į koloną ir su vėliava nuvedė į naujai pastatytą internatą.‘‘ (ND).

Liuiza neakivaizdiniu būdu  baigė Kauno politechnikos institutą, sukūrė šeimą.

*Magdalena Žmuidzinavičiūtė Lisienė (g. 1935 m.): ,,Gyvenome Basanavičiaus gatvėje, prie Nemuno, todėl kiekvieną saulėtą dieną eidavome maudytis. Pakeliui kartu su auklėtoja dainuodavome ,,Ant kalno mūrai‘‘ arba ,,Anoj pusėj Nemunėlio. <…>. Mes, kelios mergaitės, kiekvieną savaitę po pamokų- į bažnyčią. Vaikų namuose mes labiausiai mylėjome vienuolę ,,siuvėjukę‘‘, taip mes ją vadinome, todėl nepamenu nei vardo, nei pavardės. Ji ir kitos auklėtojos išmokė mus įvairiausių rankdarbių: siūti, siuvinėti, nerti vašeliu, pinti iš šiaudų, gaminti stiklines dėžutes. <…>. Mes ir savo kasdieninius drabužėlius papuošdavome siuvinėjimais, neriniais…‘‘ (ND).

Magdalena baigė Alytaus pedagoginę mokyklą, dirbo Kupiškio Vlado Rekašiaus  vidurinėje mokykloje.

1963 m. Alytaus vaikų namai buvo likviduoti. Vaikai buvo perkelti į naujai pastatytą aštuonmetę mokyklą – internatą. Dabar čia Alytaus VGN (vad. Romutis Žebuolis), dirba 82 darbuotojai, priimami vaikai nuo 3 m.

Antalieptės vaikų prieglauda ir vaikų namai Antalieptė – miestelis Zarasų rajone, prie kelio Dusetos – Daugailiai, Šventosios aukštupio dešiniajame krante. Gyvenvietėje, buvusio stačiatikių vienuolyno pastatuose veikė vaikų prieglauda. Ji priklausė Lietuvos moterų Kultūros draugijai (nuo 1932 m. Švš. Jėzaus Širdies tarnaičių seserų kongregacija), kuriai vadovavo Bronislava Vizgirdaitė.Prieglauda buvo įkurta 1924 m. Ji turėjo 2 komplų pradžios mokyklą, vaikų darželį ir amatų kursus  su kirpimo, siuvimo, nerimo skyriais. Prieglaudos vaikai buvo priimami be tautybės skirtumo nuo pat kūdikystės ir laikomi iki 16 metų a. ir ilgiau. Gabesni vaikai buvo leidžiami į vidurinę mokyklą, mokytojų  seminariją ir kt. mokyklas. Į prieglaudą buvo priimami Zarasų, Kauno ir Trakų apskričių vaikai, iš viso 100. Seserys prieglaudos globotinius gražiai auklėdavo ir paruošdavo gyvenimui. (jie galėdavo išeiti vidurinį ir net aukštesnįjį mokslą). Nuo 1924 m.  sausio mėn. pirmoji Antalieptės vedėja buvo Agota Petraitytė. ,,Globojami rūpestingų pedagogų ir vadovių Bronislavos Vizgirdaitės, Bronislavos Raugaitės, Karolinos Švagždytės bei daugelio kitų pasišventusių seserų vienuolių, vaikai buvo dorovingai auklėjami, sočiai maitinami, kas antrą savaitę (vėliau kas savaitę) vedami į pirtį, kas mėnesį juos atidžiai apžiūrėdavo gydytojas. Vaikai dalyvaudavo šokių, dainavimo, vaidinimo būreliuose. Prieglauda ne tik išlaikydavo vaikus iki 16 metų, bet paruošdavo juos savarankiškam gyvenimui, išmokydavo kokio nors amato. Antalieptėje tam buvo visos sąlygos, JŠŠ kongregacijos vienuolės turėjo pradinę mokyklą ir progimnaziją, mergaičių žemės ūkio mokyklą ir amatų kursus. Gabesnius vaikus rekomenduodavo į Lietuvos moterų kultūros draugijos išlaikomas mokytojų seminarijas ar gimnazijas‘‘ (Indrašius V., Antalieptės kraštas, Vilnius, 2010, d. 3. Toliau – Akr.). Prieglauda turėjo sodą ir daržą.

1928 – 1940 m. Antalieptės vaikų prieglaudos vedėja buvo Bronislava Vizgirdaitė (mirė 1956 m. Kaune). ,,Pagal žinutę laikraštyje, B. Vizgirdaitė buvo ministro Mykolo Šleževičiaus giminaitė, nepaprastai pasišventusi ir atsidavusi beglobiams, našlaičiams ir beturčiams‘‘ (Draugas, 1957, birželio 6.).

1940 m. vasarą sovietinei kariuomenei okupavus Lietuvą, Antalieptės prieglauda buvo reorganizuota į vaikų namus. Zarasų valdžia į juos atsiuntė devyniolikmetį komjaunuolį Timofėjų Pavlovą. Jis buvo paskirtas vaikų namų komisaru, įsteigė pionierių organizaciją.

B. Vizgirdaitė iš vedėjos pareigų buvo atleista. ,,Į jos vietą pasodino bemokslę komunistę Adelę Mėlinytę (1911 – 1999 m.). <…> Senbuviai prisimena, kad A. Mėlinytė turėjusi kitokią dorovės sampratą apie beglobių vaikų auklėjimą. Vaikams vietoje maldos, bent jau po kelis kartus į dieną kartodavo, kad Dievo nėra- visa tai kunigų ir davatkų išmislas. Kapinėse berniukams liepdavo: ,,Žaiskit, mėtydami akmenukus į kryželius!‘‘ Aišku, vaikai pastirdavo po tokių direktorės žodžių, bet atsirasdavo vienas, kitas, kuris besvaidydamas akmenis nudaužydavo nuo kryžių Kristaus kančias. <…> Prasidėjus Vokietijos – SSRS karui Adelė Mėlinytė su vyru Timofejumi Pavlovu ir partiniu aktyvu pabėgo į Rusiją‘‘(Akr.).

Nuo 1941 m. liepos 1 d. Antalieptės vaikų namams pradėjo vadovauti V. Paškevičiūtė. Tuo metu buvo 55 auklėtiniai. Iš archyvinių įrašų matyti, kad iki 1944 m. rugsėjo 1 d. Antalieptėje dar buvo vienuolės, kurios globojo vaikų namų auklėtinius. Bet nuo 1944 m. rugsėjo 1 d. vaikų namų vedėju (direktoriumi) dirbo sovietų valdžios atstovas Petras Bertašius (1914 – 1974 m.).

*Henrikas Bertulis (g. 1933 m.) straipsnyje ,,Prisimenam ir glosčiusius, ir baudusius‘‘ rašo: ,,Pilnomis sielvarto ir ašarų akimis atsisveikino pasiaukojančios vienuolės su savo mažaisiais globotiniais, neprarasdamos vilties juos susigrąžinti. Iš vaikų buvo atimtos antrosios, o kurie neturėjo tikrųjų, – ir pirmosios mamos. Jos skiepijo vaikams meilę žmogui ir tėvynei, jos mokė pagelbėti silpniesiems ir jokiu būdu jų neskriausti. Mokė ištiesti ranką vienas kitam bėdoje ar varge. Žodžiu vienuolės našlaitį ruošė gyvenimui dorą ir sąžiningą žmogų. <…> Bet vaikai, antrą kartą tapę našlaičiais, bus mušami per veidą rykšte už bažnyčios lankymą, klupdomi ant žirnių, rykiuojami su pakeltomis rankomis koridoriuose…‘‘ (Kauno tiesa, 1990, nr. 16.).

1945 m. vaikų namams vadovavo: Aleksandra Bartaševičienė (g. 1899 m.). Antanas Sinica (g. 1917 m.), Leopoldas Juškėnas (g. 1923 m.) ir vėl Adelė Mėlynytė – Pavlovienė. Pastaroji ,,Grubi, bemokslė, vos pradinį išsilavinimą turinti moteris su pertraukomis našlaičius ,,auklėjo‘‘ iki 1949 m. liepos mėn. <…>. Adelei Pavlovienei direktoriaujant į Vaikų namus įsidarbino jos giminės ir draugai‘‘ (Akr.).

1947 m. našlaičių auklėtojais dirbo: Elena Ubeikaitė (g. 1927 m.), Aldona Mačionytė (g. 1925 m.), Vaclovas Prakas (g. 1922 m.) ir Genrikas Leitonas (g. 1927 m.).

1949 m. Antalieptės vaikų namuose augo 74 – 80 našlaičių. Ona Kirdeikytė, čia dirbusi medicinos sesele, pasakojo: ,,Valdžia našlaičiams maisto skirdavo pakankamai, bet direktorė vos ne pusę davinio, ypač duoną, sviestą, mėsą pasiimdavo sau, aprūpindama gimines ir bičiules. Duona net kiaules kaime šerdavusi. Kai vaikus suleisdavo į valgyklą, jie vienas per kitą puldavo prie stalų, norėdami nugriebti storesnę riekę duonos, vos vos užteptą sviesteliu ir tyliai susėdę užsigerdavo mažai pasaldinta arbata.‘‘ Matydamos tokią savivalę Ona Kirdeikytė su bendradarbe Stase Januškevičiūte vaikų maisto davinį pasvėrė. Iki normos trūko dvigubai. Apie tai sužinojusi direktorė merginas pradėjo kolioti ir su keiksmais išvijo iš darbo…“ (Akr.).

Nuo 1949 m. direktoriavo: Melanija (Melanė) Gaspariūnaitė – Tuminauskienė (g. 1925 m.), kuri buvo baigiusi Trakų mokytojų seminariją; Kazys Aukštuolis (nuo 1950 m. gegužės mėn.), Marija Škemienė (nuo 1953 m. gegužės iki 1957 m. balandžio 10 d.). Pastaroji ,,nepelnė nei našlaičių meilės, nei tarnautojų pagarbos. Leido buvusiam milicijos darbuotojui Dovalcovui imti iš vaikų namų pašarą gyvuliams, darė kitas kombinacijas savo naudai. <…> vaikų namams skirtą pieną  M. Škemienė naudojo savo paršelių maitinimui. Pas sandelininkę Leokadiją Jankauskaitę direktorė pakeitė 16 kg. Senų lašinių ir 8 kg. Senų taukų ant tokio pat svorio šviežių. Direktorė savo bulves laiko kartu su vaikų namų bulvėmis ir darbininko Jono Kuznecovo bulvėmis‘‘ (LYA, f.. 3991, ap. 10, b. 18.).

Nuo 1952 m. su vaikų namų auklėtiniais nuoširdžiai dirbo Domicelė Paškauskaitė – Čiegienė ir Vanda Girčytė – Katinienė. Jos buvo baigiusios Ukmergės mokytojų seminariją. Dirbo ir iš Tamašiavos (Trakų r.) atvykęs auklėtojas Juozas Banikonis su savo žmona.

Vėliau vaikų namų direktoriumi dirbo Jonas Zabarskas.  Jis 1962 m. rudenį su savo auklėtiniais persikėlė į Antazavę., nes Antalieptės vaikų namai buvo reorganizuoti ir prijungti prie Antazavės mokyklos – internato.

Antazavės vaikų namai Antazavė – kaimas Zarasų rajono savivaldybės teritorijoje, prie kelio Zarasai – Bradesiai – Obeliai. Antazavės vaikų namai (nuo Zarasų – 23 km, o nuo Dusetų – 8 km) buvo įsikūrę labai gražioje vietoje – buvusio Antazavės dvaro teritorijoje, ant Zalvės ežero kranto.

Dvaras įkurtas XVIII a., jo rūmus projektavo Laurynas Gucevičius. Yra įveistas XVIII a. parkas (5 ha). Dvaras priklausė baronų Ropų šeimai.  Šiuo metu dvaras priklauso Antazavės VGN. Viename rūmų kambaryje įkurtas Antazavės krašto muziejus (įkūrėja Stanislava Kirailytė).

Po Antrojo pasaulinio karo buvo suremontuoti buvusio Antazavės dvaro rūmai ir juose įkurdinti vaikų namai.

1951 m. rugpjūčio mėnesį į Antazavę buvo atkelti rusų tautybės vaikų namai.

Tai buvo įvairių tautybių vaikai, kalbantys rusų kalba (apie 100 auklėtinių). Viena grupė buvo berniukų, o antra grupė – mergaičių. Trečią grupę sudarė lietuvių vaikų grupė. Direktoriumi buvo K. Orlovas.

Auklėtiniai lankė Antazavės progiminaziją – septynmetę mokyklą, gyveno buvusiuose Antazavės dvaro rūmuose. Patalpos buvo apkūrenamos krosnimis. Virtuvė buvo įruošta antrame aukšte, o valgykla – pirmame aukšte. Direktoriaus K. Orlovo rūpesčiu paežerėje buvo pastatytas medinis pastatas, kuriame  buvo pirtis ir skalbykla. Vaikų namuose veikė pionierių organizacija. Veikė ir įvairūs meniniai rateliai. Tam darbui vadovavo Jonas Zaleckas, o nuo 1952 m. vasario 1 d. – Antanas Navickas. Auklėtiniai buvo mokomi siūti.

Auklėtiniai dirbo pagalbiniame žemės (10 ha) ūkyje. Įstaiga turėjo 2 arklius, 2 karves ir prieauglį. Laikė api 6 kiaules. Sėjo žiemkenčius ir vasarinius javus, sodino bulves, augino daržoves. Didesnis žemės plotas buvo paliktas ganyklai ir šienavimui.

Daržovės buvo sandeliuojamos rūmų požemyje. Rūbų sandeliai buvo pastogėje.

Įsteigus pagalbinį ūkį, jo reikmėms buvo pastatytas tvartas ir daržinė.

1955 m. rugpjūčio mėnesį direktorius K. Orlovas gavo Švietimo ministerijos įsakymą rusų tautybės vaikų namus perkelti į Pabradę. Taip buvo ir padaryta.

1955 m. rugpjūčęio mėnesį į Antazavę atsikėlė lietuvių tautybės vaikų namai iš Gruzdžių su direktore Gasiūniene. Tuo metu Antazavės lietuvių tautybės vaikų namuose buvo 104 auklėtiniai. Direktorė vadovavo neilgai, nes buvo sena, todėl ją 1956 metais birželio 11 d. pakeitė jauna, energinga direktorė Jadvyga Plepienė iš Obelių. Buvusių vaikų namų darbuotojų liudijimu direktorė buvo reikli, bet teisinga, sumaniai vadovavo vadovavo pedagogų ir aptarnaujančių darbuotojų personalo darbui. Jos vadovavimo laikotarpiu pastatyta mūrinė pirtis ir skalbykla, Paurių name įrengiama virtuvė ir valgykla. Buvo rūpinamasi aplinka, tvarkomas parkas, prisodinta medžių. Darbuotojai buvo susibūrę į tautinių šokių ratelį, kuriam vadovavo G. Žemaitienė, statė dramos spektakliukus. Auklėtiniai taip pat buvo skatinami dalyvauti meno saviveikloje, eiti į turistinius žygius. Pedagogai ir auklėtiniai dalyvaudavo ekskursijose.

1956 – 1960 m. Antazavės vaikų namuose buvo apie 100 vaikų. Pedagoginį darbą dirbo: Elvyra Januškevičiūtė, Zofija Vancevičienė, Jadvyga Pranskaitė,Valerija Malinauskaitė, Stasė Putrimaitė, Bronė Kancevičienė, Albina Daškevičiūtė, Vladimiras Vorobjovas, Antanas Galvelis ir kt.

1960 m. gruodžio 28 d. buvo baigtas statyti naujas auklėtiniams gyvenamasis pastatas. Tada pasikeitė vaikų namų padėtis – įkurta mokykla – internatas.

J. Plepienė vadovavo iki 1961 metų, kai ją iškėlė į Mažeikių rajono vaikų namus.

Septynmetė mokykla – internatas buvo įkurta 1961 m. sausio 1 d.

1989 m. buvo baigti statyti tretieji Antazavės mokyklos rūmai. Tais pačiais metais internatinė mokykla buvo panaikinta ir atkurti Antazavės VGN (vad. Kęstutis Ražanas). Juose dirba 66 darbuotojai. Vaikų namuose pastoviai gyvena apie 90 įvairaus amžiaus vaikų, atostogų metu lieka apie 40 vaikų (daugiausia 10 – 16 m. berniukai).

Čiobiškio vaikų prieglauda, vaikų namai ir VSC Čiobiškio kaimas – Širvintų rajono teritorijoje, 22 km į pietvakarius nuo Širvintų, prie Neries ir Musės upių santakos. XVIII a. pabaigoje pastatytas 1794 m. Lauryno Gucevičiaus suprojektuotas dvaras. 1923 m. Čiobiškio dvaras, buvę Pilsudskio rūmai (su 60 ha ūkiu) atiteko valstybei. Dvarvietėje tarpukario Lietuvos laikais veikė valstybinė vaikų prieglauda, kurioje gyveno našlaičiai ir pamestinukai (apie 150 vaikų). Nors visą laiką prieglauda liko valstybės žinioje, bet nuo 1928 m. jos vadovybė buvo pavesta seselėms benediktinėms. Dvarvietėje buvo prieglaudos auklėtinių pradžios mokykla. Mokykloje auklėtiniai buvo mokomi įvairių darbinių įgūdžių. Joje veikė siuvykla, knygrišystės dirbtuvė. ,,Prieglaudiečiai‘‘ taip pat buvo mokomi ,,praktiškų žemės ūkio darbų‘‘. Jie nusikasdavo ir bulves.

1942 m. gegužės mėnesį dvaro sogyboje buvo įsikūrę 22 darbuotojai ir 105 vaikai. Įstaigai vadovavo vedėja Teofilė Mikšytė (g. 1909 m.). Ji buvo kilusi iš Šiaulių, baigiusi Vytauto Didžiojo universitetą.

Prieglaudos vaikų amžius buvo įvairus, nuo 3 iki 16 (17) metų. Daugiausia auklėtinių buvo iš Ukmergės, Trakų, Kedainių, Kauno.

Prieglaudoje veikė vaikų darželis, kurio vedėja buvo Elena Čyžaitė (g. 1906)

1945 m. dvare veikė Lietuvos partizanų Didžiosios Kovos apygardos (DKA) vienas rinktinės štabų, kuriam vadovavo Jonas Misiūnas – Žaliasis Velnias.

Po Antrojo pasaulinio karo prieglauda buvo reorganizuota į tarybinius vaikų namus.

1951 m. direktoriumi dirbo Stasys Lisauskas.

*Aldona Baubinaitė – Truskienė (atvežta 1953 m.): ,,Čiobiškyje mane vadino ,,auksu‘‘, nes buvau tyli, rami, paklusni, nieko neprašanti, nė su kuo niekada nesiginčijanti… Prisimenu, atvežė rudeninių batų, papylė koridoriuje kruvą. Vaikai griūdami, lipdami vieni kitiems per galvas, išsirinko, kam kas tiko, o man neliko… Tiksliau, liko, bet jie buvo labai maži, aš jų net apsiauti negalėjau. Taip ir likau per žiemą su vasariniais, jau visko mačiusiais bateliais. Naktį į tualetą reikėdavo bėgti kokius 100 metrų. Basnirčia įsimaudavau į tuos batelius, bet jie tuoj pat prisisemdavo sniego ir iki ryto nebeišdžiūdavo‘‘ (ND).

Aldona mokėsi  Švenčionėlių pedagoginėje mokykloje. Po to buvo perkelta į  Vilniaus 3 – iuosius vaikų namus. 1958 m. baigė pedagoginę mokyklą, dirbo Vilniuje vaikų darželio auklėtoja.

*Ona Galinytė – Žemaitienė prisimena epizodą, kai ji skendo žiemos metu čiuoždama pačiūžomis ant ledo, Neries upės vandenyje: ,,…ledas įlūžo. Panirau iki pusės, bet spėjau nusitverti už ledo. Tačiau ir tas ledo gabalas nulūžo.. Jaučiau, kaip į vatinuką sunkiasi vanduo, kaip jis sunkėja, o mano kojas neša vandens srovė. Šaukiu Lionei, kad atsigultų ant ledo, kad paduotų man ranką.. Nežinau, ar ištariau nors vieną suprantamą žodį, bet lionė suprato, gulomis prišliaužė mprie manęs, ištiesė ranką, kurią nutvėrusi išsikepurnėjau ant pakrantės ledo. Visą gyvenimą mintimis dėkoju mažai, bet drąssiai mergaitei Lionei, kuri buvo metais už mane jaunesnė, tik septynerių, bet nesutriko, neišsigando, puolė gelbėti‘‘

(ND).

Tuo metu Čiobiškio vaikų namuose gyveno 180 vaikų Dauguma buvo našlaičiai.

,,Nė vienas iš mūsų, vaiknamiečių, nebuvome šventas, visi velnių priėdę‘‘ – rašo toliau  O. Žemaitienė, -,,bet prie darbo buvome pripratinti. Čiobiškio vaikų namų vaikai patys ruošdavo malkas žiemai, savo daržuose auginosi daržoves: sėjo, kelis kartus per vasarą ravėjo, derlių nuimdavo. Vaikai patys tvarkė savo kambarius, gamino maistą, virėja tik prižiūrėdavo ir padėdavo. Buvo griežta tvarka, grafikai, kaip armijoje: nemoki – išmokysime, nenori – priversime. <…>… auklėtojos mus mokė adyti, siuvinėti, nerti, megzti. Vėliau, kai jau buvau penktokė, atsirado siuvimo būrelis…<…>

Berniukams, tikriausiai, sunkiau buvo gyventi vaikų namuose. Keli yra pabėgę, nors niekas niekur jų nekaukė. Po kurio laiko pagaudavo išbadėjusius, vagilaiujančius traukiniuose. <…>…gerai besimokančius, kokius 25 mokinius, dengtu sunkvežimiu veždavo į Vilnių, į teatro spektaklius. <…>.

Vaikų namų reforma užgriuvo kaip nelaimė: Čiobiškyje vaikų namų nebebus. Bus mokykla internatas. Didesnius berniukus įdarbino statybų organizacijose, kolūkiuose, kelis vaikus nuvežė į Kauno amatų mokyklą. <…> Perkėlė mane į Kapsuko (dabar – Marijampolė) vaikų namus‘‘ (ND).

Onutė mokėsi Vilniaus medicinos mokykloje.

1959 m. Vaikų namai buvo reorganizuoti į mokyklą – internatą, o pastarioji 1965 m.  reorganizuota į specialiąją mokyklą (berniukų koloniją), kuri veikė iki  1995 m. Po to ji tapo spec. vaikų auklėjimo ir globos namais.

Dabar  namai vadinami Vaikų socializacijos centru (vad. Nikolajus Dorofejevas). Tai uždara vaikų nusikaltelių iki 18 metų auklėjimo, globos, mokymo, internatinė įstaiga. Joje auklėjami apie 30 prasižengusių paauglių, dirba 42 darbuotojai. Numatytas bendras vietų skaičius – 160, per metus čia būna nuo 119 iki 140 berniukų.

Buvusioje Čiobiškio dvarvietėje, įstaiga patikėjimo teise valdo valstybei priklausantį nekilnojamąjį turtą – 14 statinių bei 6,3 ha sklypą. Trys statiniai pripažinti kultūros paveldo objektais. Iš viso centras šiuo metu naudoja 13 pastatų, jų bendras plotas – 3078 kvadratiniai metrai.

Čiobiškio spec. vaikų auklėjimo ir globos namuose trumpą laiką, rinkdamas kaimo ir mokyklos istorinę medžiagą, dirbo šio straipsnio autorius. Vaikams organizavo lėlių teatrą, vasaros metu – sporto varžybas, įvairias laisvalaikio pramogas, eidavo su jais uogauti, grybauti, maudytis Mūsės upėje. Būdamas istoriku, organizuodavo auklėtiniams pažintines kraštotyrines išvykas. Mokėdamas groti akordeonu, fortepijonu bei gitara, kurti muziką ir dainas, Čiobiškio kultūros namuose vadovavo liaudies moterų dainų ansambliui, padėdavo vedėjai Vandai ruošti liaudiškų dainų ir šokių vakarones.

Gelgaudiškio vaikų prieglauda ir vaikų namai Gelgaudiškis – miestelis Šakių rajono savivaldybės teritorijoje, 15 km. į šiaurę nuo Šakių, kairiajame Nemuno krante.

Po Pirmojo pasaulinio karo Gelgaudiškio Komaro dvaras buvo išporceliuotas. 1922 m. dvarą nupirko Amerikos lietuvių bendruomenės Šv. Jėzaus Kristaus vienuolės šaritės. Jos, dvarą padovanojusios Kauno kurijai, čia ikūrė vaikų  prieglaudą (apie 80 globotinių). Tai buvo vienintelė našlaičių nuosavybė iki 1941 m. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1942 m. prieglauda buvo uždaryta. Vokiečiai okupacijos metais buvusios prieglaudos auklėtinius čia laikė tartum mažus belaisvius, ir bėgdami fašistai juos išvežė į Vokietiją. 1946 – 1961 m.  čia buvo vaikų namai, o nuo 1966 m.  kartu su vaikų namais ir mokykla – internatas.

*Vanda Balčiūnienė (atvežta prieš Antrajį pasaulinį karą): ,,…buvo rūmai, didingi, balti., iš erdvaus vestibiulio kilo platūs laiptai, šonuose kolonos, viduje didžiuliai, visą sieną užimantys veidrodžiai. Mūsų miegamojo sienos buvo apmuštos tamsiai raudonu aksomu. Man tiesiog svaigo galva nuo tokio grožio. Kieme – didžiausi, gerai prižiūrėti gėlynai, skveriukai, visur tvarkinga, švaru, jauku. Net aplink tvartus, kuriuose gyveno daugybė gyvulių ir naminių paukščių, buvo tvarkinga. Trys gražūs tvankiniai… Kaip pasakoje! Tolėliau nuo rūmų buvo dar vienas  baltas namas, kuriame, pasakojo, buvo mokykla…<…>.

Gyvenome puikiai, pamiršdami, kad esame našlaičiai, nes buvome ne tik nuprausti, pamaitinti, prižiūrėti, bet ir myluojami, glaustomi, lepinami. Netrūko darbo, bet ir linksmybių užteko‘‘ (ND).

Kai prasidėjo karas išvažiavo direktorius su savo šeima ir visi auklėtojai. Vaikai buvo nuvežti į Kauno vaikų namus Nr. 2 (Ugniagesių  gatvė, 2.). Visus didžiausius berniukus pas save pasiliko ūkininkai.

1955 m. Vanda baigė meno mokyklą, tapo tekstilininke. Kelerius metus dirbo Vilkaviškyje, Lentvaryje. Dirbo Talino (Estija) kilimų fabrike.

Ištekėjusi gyvena Vilniuje. Nors pensininkė, bet su menu nesiskiria:mezga, siuna, tapo paveikslus, daro atvirukus….

*Edmindas Mikelevičius (g. 1932 m.): ,,Gelgaudiškio vaikų namų direktoriumi pradėjo dirbti Sikorskis, bet dirbo neilgai: išvažiavo į Kauną sunkvežimiu parvežti mums maisto produktų. Grįžtant sunkvežimis įklimpo sniege, direktorius peršalo, susirgo ir mirė. Palaidotas Gelgaudiškių kapinėse. Gyvenome be direktoriaus. Laikinai tvarką palaikė mokytojas Gabrielius Zubrys. Vėliau direktore buvo paskirta Emilija Žeižytė. Ji rūpinosi mumis, mokėjo bendrauti, savo šeimos neturėjo Kalbėjo, kad ji – buvusi vienuolė‘‘ (ND).

E. Mikelevičius augo ir Laurų (Vilniaus r. ) sanatoriniuose, ir Kauno 2 – uose vaikų namuose. Vėliau ėmė sportuoti, tapo sporto meistru ir ilgą laiką buvo Lietuvos akrobatikos čempionu. Baigė Kauno mokytojų seminariją, Vilniaus Pedagoginį institutą ir dirbo Respublikinių Mokytojų namų direktoriumi. Susidraugavo su Hermanu Perelšteinu, kuriam padėjo įsteigti Mokytojų namų chorą ,,Ąžuoliuką‘‘.

*Henrikas Žilinskas (atvežtas 1948 m.): ,,Vidurinėje mokykloje mokėmes kartu su ,,kaimiečiais‘‘, taip vadinome tėvų šeimose augusius vaikus. Jie mus vadino ,,prieglaudukais‘‘. Nepavydžiu ,,kaimiečiams‘‘, – mes juos užpuldavome, atimdavome priešpečius, mokykloje iškraustydavome kišenes, viską atimdavome ir dar į kailį užmesdavome. Muštynės buvo dažnas reiškinys. Mes ,,prieglaudukai‘‘, ne visda laimėdavome, bet labai stengdavomės laimėti Ką čia slėpti, iš visų Dievo kūrinių buvome ne patys geriausi, gyvenimo jau sužaloti. Be to, mūsų augančiam ir išdykusiam organizmui trūko maisto; tą trūkumą kompensuodavo aplinkinių gyventojų sodų ir daržų gėribėmis. <…>.

Per kelerius metus vaikų namų ūkis atsigavo: jau turėjome ,,savo‘‘ elektrinę, nebereikėjo ruoštis pamokoms prie žibalinių lempų, turėjome daug žemės, įsigijome visą fermą: po kelioliką kiaulių, karvių, arklių… Visuose ūkio darbuose teko dalyvauti ir mums, vaikams. Man paskyrė prižiūrėti dvi obelis, vieną vyšnią, keturis serbentų krūmus. Asmeniškai SAU auginau triušius, balandžius, šešką, šunį ir pavogtą iš kolūkio nuostabią leghomų veislės vištelę, kuri padėdavo per savaitę 6 kiaušinius. Triušius po 2 – 3 rublius parduodavau supirkėjams, dešimt kiaušinių po 50 – 60 kapeikų – vaikų namų tarnautojams. Turėdamas ,,daug‘‘ pinigų, prisipirkdavau bonbonkių (saldainių be poperiukų), sąsiūvinių, spalvotų pieštukų, trintukų. Visu tuo geru dalydamasis su likimo draugais patirdavau didelį malonumą. <…>.

Kartą rašytojas M. Sluckis ilgokai vešėjo pas mus. Per tą viešnagę ir gimė romanas ,,Geri namai‘‘. Jie iš tikrųjų buvo geri, tie mūsų namai…<…>. Ačiū  mūsų auklėtojams – vyrams, kurie mūsų energiją nukreipė derama linkme – privertė įsirengti tinklinio, krepšinio aikšteles, futbolo aikštę…<…>. Pasigaminome stalo teniso stalus, slides, medines pačiūžas, tiko ir viela, nutempta per pado padą. <…> Dėkoju likimui, kad mano vaikystė praėjo Gelgaudiškio vaikų namuose. Reikėtų dėkoti daugeliui auklėtojų ir mokytojų, kurie skiepijo meilę Lietuvai tarpusavio draugystę, atkaklumą, bet visiems jiems padėkosiu savo auklėtojos Kristinos Kelpšaitės asmenyje Auklėtoja buvo visų mūsų mama. Ji mums, neklaužadoms atidavė daugiau kaip penkiasdešimt savo gyvenimo metų, ji darė viską, kad mes neprarastume tarpusavio ryšių ir suaugę, ir išėję iš vaikų namų. Mūsų vaikų namai jau seniai panaikint, bet mes nuo 1960 metų kas penkerius metus susitinkame, pabendraujame. Tai ji, mūsų brangioji Auklėtoja, ruošė sąrašus, rašė laiškus, kvietimus, organizuodavo susitikimus, tardavosi dėl nakvynės…Tai iš tiesų buvo juodas darbas, bet jis davė savo vaisių: mes likome viena šeima su gražiais tarpusavio ryšiais. Amžiną atilsį mūsų MAMAI, mes jos niekada nepamiršime‘‘ (ND).

Henrikas mokėsi Vilniaus profesinėje technikos mokykloje, kuri ruošė elektrikus žemės ūkiui. Dirbo Vilniuje, elektros montavimo val;dyboje. Grįžęs iš armijos dirbo ir mokėsi Kauno politechnikos institute (KPI), Vilniaus inžinieriniame institute (VISI), Vilniaus politechnikume, Maskvos kultūros institute… Yra vedęs, susilaukė vaikų ir anūkų…

*Nijolė Balsytė – Pocienė (g. 1941 m.): ,,1955 metų vasarą mirė mama. Patekau į to paties rajono Gelgaudiškio vaikų namus. 1960 metais čia baigiau vidurinę mokyklą. Dar tebegyvenant namuose su mama, viena kaimo senutė, pamačiusi, kad dar neeinu į mokyklą, o jau neblogai skaitau, mamai išpranašavo ,,Pamatysi, mergele, ta tavo mergiščia užaugusi bus mokytoja‘‘ (ND).

Nijolė 1964 m. sekmingai baigė Šiaulių pedagoginį institutą, 30 metų dirbo pedagoginį ir kitokį  (moksleivių namų metodininkės, profesinio konsultavimo punkto vedėjos ,,Žinijos‘ atsakingosio sekretorės) darbą. Nuo 1994 m. priklauso Lietuvos kaimo rašytojų sąjungai, Kėdainių rajono literatų klubui ,,Versna‘‘. Yra išleidusi  dvi knygas Kauno ir Kedainių leidyklose. Nuo 2001 m. išėjo į pansiją.  Turi vyrą – Kazimierą Pocių (g. 1940 m.), kuris taip pat augo Gelgaudiškio vaikų namuose. Abu užaugino dukrą Vilmą bei sūnų Rolandą (jau išėjęs Anapilin).

1966 m. rugpjūčio 15 d.Gelgaudiškyje įkurta pagalbinė mokykla – internatas. 1992 m. pagalbinė mokykla – internatas pervadintas į specialiąją internatinę mokyklą. 2005 metais pakeistas mokyklos pavadinimas. Dabar Gelgaudiškio specialioji mokykla.

2006 m. rugpjūčio mėnesį mokykla atšventė 40 – ies metų jubiliejų.

Gelgaudiškio vaikų namuose augo busimasis Lietuvos Našlaičių brolijos (LNB) pirmininkas Egidijus Bukaitis (g. 1941 m.). Jis  – buvęs Lietuvos baleto artistas, baletmeisteris choreografas. 1952 – 1954 m. mokėsi Vilniaus 10 – metėje muzikos mokykloje, o 1955 – 1971 m. (su dviejų metų pertrauka) studijavo Leningrado (dabar Sankt Peterburgas, Rusija) šokių akademijoje ir konservatorijoje, įgijęs baletmeisterio režisieriaus specialybę. Yra sukūręs operų, operėčių, kino filmų chreografijų. Vaikai Marius ir Giedrius.

*Vladimiras Natalcevas (g. 1949 m., atvežtas  iš Kauno vaikų lopšelio – darželio): ,,Tai buvo 1952 – ųjų vasara. Nuo garlaivio iki Gelgaudiškio Komaro rūmų atvežė ,,polutarka‘‘. Vaikų namai man buvo stogas virš galvos, o auklėtojos atstojo motiną, kurios  nė nepažinojau. Mus suskirstė į grupes. Kiek prisimenu, buvau pats liesiausias, pats smulkiausias ir pats išdykiausias vaikas. Labai bijojau skiepų, o skiepyti reikėjo, tad mane pirmiausiai pririšdavo prie kėdės.

Mūsų rūmai buvo ant kalno, o į mokyklą ėjome į pakalnę. Mokėmes kartu su kaimo vaikais, kuriuos skriausdavome: ,,patikrindavome‘‘ portfelius, kuriuose neretai rasdavome lašinukų ir kitokių gardėsių. Kadangi buvau labai išdykęs, neklausydavau auklėtojų, jie man pranašavo gyvenimą kalėjime. Ačiū Dievui, jų pranašystės neišsipildė. Kai sulaukiau 16 metų, mane išvežė į Vilkijos profesinę mokyklą. <…>.

Džiaugiuosi, kad mane vaikystėje supo dori ir kantrūs auklėtojai, mokytojai, medicinos darbuotojai. Jiems esu dėkingas už gražų ir prasmingą savo gyvenimą‘‘ (ND).

Nuo 1966 m. Vladimiras  dirbo Vilniuje, nuo 1979 metų tarnavo armijoje, o sugrįžęs į Vilnių, baigė vidurinę mokyklą. Dirbo gamykloje. Vėliau įgijo mėsos iškapotojo profesiją ir dirbo Maistprekyboje 25 metus. 1980 – aisiais metais vedė, užaugino sūnų Julių ir dukterį Kristiną. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 2003 metais,  išėjo dirbti apsaugos darbuotoju.

Gruzdžių vaikų prieglauda, vaikų namai ir VSC Gruzdžiai – miestelis Šiaulių rajone, į vakarus nuo kelio Šiauliai – Gruzdžiai – Naujoji Akmenė, 19 km į šiaurę nuo Šiaulių. Į šiaurę nuo miestelio teka upė Kūra.

1890 m. grafas G. Nariškinas grafas savo mūriniame name buvo įsteigęs prieglaudą neįgaliems vaikams. Vėliau tame name vėl vaikų prieglauda buvo įsteigta 1927 m. rugsėjį. Į ją vaikai buvo atkelti iš Kepalių (Joniškio vls.). Įstaigai vadovavo vedėja A. Andrulienė, vėliau – A. Petrauskaitė, o dar vėliau – Malvina Pužauskienė.

Vaikų skaičius nebuvo pastovus: 1928 m. pradžioje – 36, 1930 m. – 55, 1932 m. – 69 vaikai 1932 m. minimi ir 9 lopšelio vaikai.

,,Ketvirtajame dešimtmetyje prieglaudos veiklą vykdė vedėja, auklėtoja, dvi tris auklės, virėja, skalbėja ir kambarinė. Pirmąja auklėtoja nuo 1932 m. darbavosi Liucija Kulvecaitė. 1939 m. įstaigoje dirbo vedėja Eugenija Buožytė (nuo 1932 m.), auklėtoja Eugenija Jonkutė (1938 m.), auklės Emilija Ledikaitė (1933 m.), Joana Ramanauskaitė (1938 m.), virėja Bronė Jonaitytė (1939 m.), skalbėja Petronėlė Poškutė (1935 m.).

Mokyklinio amžiaus vaikai lankė miestelio pradžios mokyklą. <…> 1941 m. pavasarį prieglaudos pastate jau gyveno raudonarmiečiai. Vaikai, atrodo, buvo perkelti į Pavenčius., kur apskrities savivaldybės lėšomis paskutiniaisiais laisvos Lietuvos mėnesiais buvo pastatyti modernūs vaikų globos namai‘‘ (Gruzdžiai, Vilnius, 2010, d. 2.).

Pokario metais Gruzdžiuose įsikūrė Pavenčių vaikų namai. 1945 m. juose buvo 50 auklėtinių. 36 vaikai lankė pačioje įstaigoje įkurtą pradžios mokyklą..

,,Vaikų namuose buvo 6 miegamieji, 1 užsiėmimų klasė, salė – klubas, izoliatorius ligoniams. Vaikų nami turėjo 8,5 ha pagalbinį ūkį ir 25 ha rekvizuotą, kurie tvarkyti personalo ir pačių vaikų jėgomis. Laikė arklį, dvi karves, 2 veršiukus, 3 kiaules, 6 avis, paukščių.

Kas antrą dieną buvo kepama duona, kas savaitė kuriama pirtis ir veikė skalbykla.

Po metų visi vaikai jau buvo įrašyti į pionierius…“ (Gruzdžiai, Vilnius, 2010, 2 d.).

*Buvusi auklėtinė, geležinkelio darbuotoja B. Švambarytė prisiminė šią vaikų prieglaudą: ,,Rytas. Nuskambėjęs skambutis prikėlė mažuosius prieglaudos namų gyventojus. <…>…jie skuba, rengiasi savo sulopytais rūbeliais, įsispiria į medines klumpes ir bėga praustis. Valgomajame, po ryto maldos, jie sėda prie ilgų iš lentų sukaltų stalų…“ (Raudonoji vėliava, 1961, nr. 107).

*Kitas buvęs Gruzdžių vaikų prieglaudos auklėtinis J. Atkočiūnas prisimena: ,,Prieglauda vertėsi ūkišku būdu: turėjo kiaulių, paukščių. Mes, auklėtiniai, dirbome visus darbus: vyresnieji – sunkesnius, jaunesnieji – lengvesnius. O vakarais prie žibalinės lempos ruošdavome pamokas. Apie elektrą tik svajodavome.

Prieglauda buvo klerikalų įtakoje. Maldos mus lydėdavo kiekviename žingsnyje. Sekmadieniais visus vesdavo į bažnyčią. Buvo ir bibliotekėlė…<…>.

Visuose kambariuose greta Vytauto Didžiojo, Smetonos ir kitų valstybės vyrų  portretų kabojo šventųjų paveikslai ir kryžiai. Eidavome gulti, kiekvienas prie savo lovos turėdavome atsiklaupti ir kalbėti poterius, o prieglaudos vyresnieji stovėdavo ir žiūrėdavo, ar mes sąžiningai atliekame šią pareigą.

Laisvalaikiais ,,rodydavome‘‘ kiną. Sudėdavome įvairiai rankų pirštus, prieidavome prie lempos, ir ant sienos šokinėdavo ,,mūsų kino‘‘ kiškiukai, šuniukai. Tikro kino nebuvome regėję‘‘(Tėvynė, 1966, nr. 88.).

Gruzdžių (Kuršėnų Pavenčių) vaikų namų įkūrimo data – 1941 m. vasario 24 d. Jiems vadovavo Teofilija Betlinskienė (1895 – 1983 m.).

Antrojo pasaulinio karo metu rūmuose buvo įsteigta vokiečių karo ligoninė. Vieni globotiniai buvo perkelti į Gruzdžius, o kiti – į Vaiguvą.

1946 m. Kuršėnų Pavenčių vaikų namai perkelti atgal į Kuršėnus, o Gruzdžiuose organizuoti nauji vaikų namai. Juose buvo apie 50- 60 vaikų. Jie lankė miestelio mokyklą.

1955 m. tuometinio švietimo ministro S. Pupeikio įsakymu vaikų namai reorganizuoti į sutrikusio intelekto vaikų pagalbinę mokyklą – internatą.

1972 m. atidaryta specialioji pagalbinė mokykla, kurioje mokėsi 12 – 16 m. teisėsaugos pažeidimus padarę berniukai.

1993 m. ši mokykla reorganizuota ir įkurti specialieji VGN, o nuo 1995 m. specialieji vaikų auklėjimo ir globos namai, skirti nepilnamečiams teisėtvarkos pažeidimus padarusiems berniukams.

2008 m. sausio 1 d., įsigaliojus ,,Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymui‘‘, Gruzdžių specialieji vaikų auklėjimo ir vaikų globos namai pervardinti Gruzdžių vaikų socializacijos centru (vad. Hendrikas Gaidamavičius). Gruzdžių VSC – speciali perversinė švietimo įstaiga, užtikrinanti tinkamą vaikui paskirtos vidutinės priežiūros priemonės vykdymą, nepažeidžiant jo teisių ir teisėtų interesų, vykdanti pradinio ir pagrindinio ugdymo programas, sudaranti sąlygas nepilnamečių ugdymui, siekiant teigiamų vaikų psichosocialinių ir elgesio pokyčių.

Nuo 2010 m. liepos 1 d. Gruzdžių VSC savininko teises ir pareigas įgyvendina – Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. Bendras mokinių skaičius centre – 25 mokiniai. Mokinių skaičius klasėje – ne mažiau kaip 4 ir ne daugiau kaip 8.

2011 – 2012 m. m. Gruzdžių VSC – e suformuotos 3 klasių komplektai: 5 – 6 jungtinė, 7 ir 8 – 9 jungtinė bei 3 auklėjamosios grupės.

Juodšilių vaikų prieglada ir vaikų namai Juodšiliai – Vilniaus rajono gyvenvietė prie Baltosios Vokės upės, 12 km. į pietus nuo Vilniaus, abipus geležinkelio Vilnius – Lyda.

Lenkų laikais, prie Juodšiliuose veikainčio moterų – uršuliečių vienuolyno buvo įsteigta našlaičių prieglauda (1924 – 1939 m.). Vienuolynui priklausė ir pradžios mokykla, kurią lankė prieglaudos vaikai. Joje buvo 130 vietų. 1939 m. našlaičių namuose buvo 90 auklėtinių. Prasidėjus karui, vienuolės dalį vaikų iš prieglaudos išvežė į Naująją Vilnią. Kita dalis liko Juodšilių vaikų namuose.

1942 – ųjų metų Lietuvos gyventojų surašymo apyskaitose minimi Juodšilių vaikų namai. Tuo metu juose gyveno 45 našlaičiai (23 mergaitės ir 22 berniukai). 19 jų buvo gimę Vilniuje, 1 – Vilniaus apskrityje, 15 – Varšuvoje, 2 – Naugarduke, 3 – Poznanėje, 1 – Minske, 1 – Bielostoke. Trijų vaikų gimimo vieta nežinoma. 40 našlaičių lankė pradžios mokyklą. 5 auklėtiniai jau turėjo pradinį išsilavinimą.

Surašimo metu, Buto – ūkio lape Nr. 98 buvo surašyti vaikų namų 8 darbuotojai. Vaiku namų direktoriumi buvo lietuvių tautybės mokytojas Karolis

Gerulaitis (g. 1899 m. gruodžio 28 d.). Tuo metu jis dar mokėsi Pedagoginiame institute. Vaikų namuose auklėtoju dirbo lietuvis Mečys Petrikas (g. 1903 m.), tarnautojos (taip pat lietuvių kilmės): siuvėja Marija Nienartavičiūtė (g. 1921 m.), kvalifikuota darbininkė Jadvyga Uždavinytė (g. 1921 m.), Stefanija Jasimavičiūtė (g. 1910 m.).

*Vladas Laseckas (g. 1937 m., atvežtas iš Vilniaus vaikų namų): ,,…gyvenome ten gyvuliams skirtose patalpose, kažkokiose pašiūrėse. Vokiečiai mus išnaudodavo, varydavo į mišką ir versdavo visą dieną uogauti, grybauti, o už tai maitindavo.

Kartą mačiau, kaip vokiečiai varėsi didžiulę bandą, gal pusantro  šimto karvių. Jie griebdavo moteris, kur tik kokią pamatydami, ir priversdavo jas išmelžti pieną tiesiog ant žemės, kad karvės nesusirgtų. O mes Juodšiliuose kentėme badą, teko ir žolę valgyti. Kai užėjo rusai, auklėtoja liepė nusiimti kryželius. <…>. Kai po kurio laiko, jau karui baigiantis, vėl užėjo vokiečiai, jie tikrino, kokios mųsų akys, ir  mėlynakius išsivežė į Vikietiją. Auklėtoja Kliukienė kelis vaikus paslėpė po lova ir taip išgelbėjo Česlovą  Bieliauską ir dar kelis. <…>. Po karo, apie 1946 metus, mus nuvežė į Vilniaus 3 – uosius vaikų namus, buvusius Polocko gatvėje‘‘ (ND).

*Kristina Radzevičiūtė – Krulienė (g. 1937 m.): ,,Kai vaikų namai (aut. past: Vilniaus vaikų namai Nr. 2) su mųsų direktore E. Kliukiene buvo perkelti į Juodšilius, mūsų padėtis iš esmės nepasikeitė, tik atsirado daugiau erdvės, savas kiemas, pagalbinis ūkis šalia tvenkinių, savi gėlynai. Mumis nuoširdžiai rūpinosi, sočiai ir skaniai maitino, labai gražiai rengė rūbeliais, gautais iš Amerikos. Tai buvo patys gražiausi ir šilčiausi mano vaikystės metai. Vaikų namuose gyvenome šeimomis: trys Bieliauskai, mes, abi Markauskaitės, penki Šimeliai ir t. t. Visi sugyvenome, draugavome. Mus globojo pati direktorė E. Kliukienė.

Viskas pasikeitė, kai mūsų vaikų namus išformavo: mane nusiuntė į Vilniaus 2 – uosius vaikų namus, seserį – į 12 – uosius, o broliuką – į  3 – iuosius, kuriuose augo vien berniukai‘‘ (ND).

1967 m. baigė Vilniaus dailės institutą, įgijo dizainerės specialybę, pagal kurią dirbo įvairiose įstaigose. Užaugino tris sūnus, turi tris anūkus ir vieną anūkę.

*Sergėj Andriuk (atvežtas 1946 m.): ,,Gyvenimas ten buvo alkanas. Iš vietinių gyventojų vogėme lašinius, bulves ir viską, kas buvo blogai padėta. Savo vaikų namuose vogėme patalynę ir pardavinėdavome vietos gyventojams, o miegojome po du ant plikų šiaudinių čiūžinių‘‘ (ND).

Pokario sovietiniais metais prasidėjo Lietuvos vienuolynų likvidavimas. Jų turtas buvo užvaldytas, išgrobstytas. Tas vyko ir Juodšiliuose. Daržai, kuriuose augindavo sau daržoves ir prieglaudos vaikai, apaugo žolėmis. Sunaikintas buvo sodas, jo vietoje buvo įsteigtas sporto stadionas.

Laikraštyje ,,Lenino keliu‘‘ (1950, rugpjūčio 18.) buvo rašoma, kad per trumpą laiką Juodšilių tarybiniuose vaikų namuose pasikeitė daugiau nei 10 direktorių. Atvykus naujam vadovui: ,,…prasidėjo atstatymas to, kas buvo suardyta – drausmės, tvarkos, pačių namų…‘‘. O ką jau kalbėti apie vaikų našlaičių priežiūrą, kurie čia augo be motiniškos meilės ir supratimo. Jie turėjo būti išauklėti bedieviais.

*Miroslav Sergejevič – Bobrov (g. 1939 m., jo mama Nina Bobrova augo Juodšilių vaikų prieglaudoje, kuri vadinosi ,,Gviazda zaranna‘‘): ,,Juodšiliuose atsimenu šaltą žiemą, išdaužtą valgyklos langą, arbatą, sušalusią ant grindų ir ,,ambrazūrą‘‘ (maisto dalijimo langelį‘‘), pro kurią aliuminiuose dubenėliuose ir puodukuose mums paduodavo maistą. Maitino ne kaip. Maža to, vyresnieji auklėtiniai dažnai ,pusininkavo‘‘, t. y., iš mūsų, mažesniųjų, atimdavo pusę sviesto,, cukraus, kotletų… Patalpos buvo šildomos malkomis ir šiek tiek anglimi. Tualetai lauke. Šalta…

Kai pabaigiau 4 klases, pavasarį mus (6 vaikus) išvežė į Tytuvėnus‘‘ (ND).

Vėliau Miroslovas 1958 m. baigė Vilniaus žemės ūkio mechanizacijos technikumą, mokėsi KPI Vilniaus filialo vakariniame skyriuje. Tarnavo 3 metus Kaliningrado srityje. 1963 m. dirbo Kuro aparatūros gamykloje III kategorijos inžinieriumi konstruktoriumi., biuro viršininku.Vėliau dirbo ir kitose pareigose. 2002 m. išėjo į užtarnautą poilsį. Yra vedęs, turi dukrą ir sūnų.

Kauno ikimokykliniai vaikų namai Nr.1

*Linas Baltrūnas: ,,…čia buvo labai daug vaikų ir man buvo gera su jais žaisti. Žiemą mes gyvendavome šiltuose Kauno Žemaičių gatvės mūruose, o vasarą mus veždavo į Kleboniškio poilsiavietę, supamą miško, kuriame buvo uogų ir grybų. <…>.

Sulaukiau septynerių metų. Per išleistuves iš vaikų namų gavau dovanų portfelį, penalą su pieštukais ir perkeriu, sąsiuvinių. <…>. Patekau į Kauno 1 – ąją inrenatinę mokyklą. <…>.

Mokykloje buvau pirmūnas, nes mane mokė labai puikūs pedagogai, tikri savo dalykų žinovai. Ir Kauno politechnikos institute (dabar Kauno Technologijos universitetas) kurio inžinierinės ekonomikos fakultetą baigiau  1987 m., dėstytojai ir profesūra suprato mano sunkią lemtį ir visada stengėsi man padėti. Jiems esu dėkingas už visk, ko pasiekiau gyvenime‘‘ (ND).

Linas turi šeimą, sūnų Benediktą.

*Vitas Stanevičius (g. 1950 m.): ,,,,gerai gyvenau, nes turėjau nuostabią auklėtoją  Onutę Strumilienę. <…>. Nuo septynerių metų iki dvylikos metų augau Klaipėdoje, kažkokiame bjauriame internate, kuriame didžkiai nuolat skriausdavo mažius, tyčiodavosi iš mūsų, žemindavo… Išformavo tą mokyklą, o mus išskirstė, kur ką… Aš pakliuvau į Kapsuko (dabar – Marijampolė) internatinę mokyklą. Taip jau išėjo, kad iš vienos prasčiausių mokyklų pakliuvau į vieną geriausių, kurios mokinių kontingentą sudarė pasiturinčių šeimų vaikai. Tokių kaip aš buvo vienetai. Tėvus turinčių vaikų pedagogai beveik niekada nebausdavo, o visą pyktį išliedavo ant našlaičių. Diržas ar lazda man net nebuvo auklėjimo priemonė, auklėtojas geležiniu lovos virbu talžydavo kojas, kojų padus. Ištinusiomis kojomis gulėjau uždarytas izoliatoriuje, mat auklėtojas bijojo, kad kam nepasiskųsčiau Bet lazda turi du galus: tas pats auklėtojas susirgo kojų reumatu…Kai mane mušdavo, sukąsdavau dantis ir neverkdavau, bet negalėjau negalvoti: ,,už ką mane, nekaltą, muša?

Pabaigęs 8 klases buvau išsiųstas atgal į Kauną ir nukreiptas į 22 – ąją technikos mokyklą įgyti pramonės įrengimų elektromonterio specialybę. <…>.

Kas toliau? Mokiausi, tarnavau tarybinėje armijoje, dirbau, pasiekiau aukščiausią elektriko kategoriją, vedžiau, kartu su žmona užauginome tris vaikus. Prisidėjau prie Lietuvos našlaičių brolijos įkūrimo ir jau kelioliką metų pirmininkauju Kauno skyriui‘‘ (ND).

Kauno vaikų namai Nr. 2

*Zita Laimutė Peknerytė – Tarailienė (g. 1934 m., buvo atvežta iš Kauno 1 – ųjų vaikų namų): ,,Kai atėjo laikas eiti į mokyklą, patekau į Kauno 2 – uosius vaikų namus Ugniagesių g., kuriuose buvau iki 1954 m. Esu labai dėkinga likimui, kad pakliuvau į vaikų namus. Ten dirbo nuostabiausios auklėtojos: G. Tarasevičiūtė, G. Markevičiūtė ir kitos, kurios sugebėjo užauginti mus, dorus, sąžiningus, darbščius, pareigingus, savarankiškus, tvarkingus žmones.

O dabar aš laiminga: turiu savo nuostabias dukras, anūkus, kurie mane gerbia, myli, rūpinasi manimi. Ko daugiau žmogui reikią? Tik sveikatos.‘‘ (ND).

Zita turi dukras ir anūkus.

*Filomena Montvilaitė – Jančiuvienė (g. 1944 m., buvo atvežta iš Kalnaberžės vaikų namų): ,,Kauno 2 – ieji vaikų namai už miesto turėjo ūkį: daržą, sodą, gyvulių, todėl mes, tų namų vaikai, mokėmės ne tik virti, kepti, megzti, nerti, austi, siūti ir siūvinėti, bet ir sėti, ravėti, prižiūrėti gyvulius, tvarkyti daržo ir sodo derlių. Mokėmės viso to, ko kiekviena normali šeima moko savo vaikus, kad atėjus laikui jie būtų savarankiški. Mes neturėjome vienos mamos, bet turėjome visą būrį nuostabių žmonių, kurių kiekvienas įdėjo į mus po amžinųjų vertybių indelį: auklėtoja Čičirkienė, Reda Baltrušaitienė, Regina Butkevičiūtė, Butkevičienė, Žukas, Povilionis, G. Morkevičiūtė…Ačiū jiems už tai, kad šiandien aš ir mano sesės esame žmonės‘‘ (ND).

1961 m., būdama 16 metų, Filomena pradėjo dirbti Radijo gamykloje. Baigė vakarinę vidurinę mokyklą, įstojo į Vilniaus valstybinio universiteto pradinių klasių mokytojos specialybę: ,,Nepamirštu savo vaikystės. Ji labai padeda man bendrauti su vaikais dabar, suprasti juos‘‘ (ND).

Kauno vaikų namai Nr. 5. Jie buvo įsteigti užmiestyje,  Marvos dvaro rūmuose.  Direktoriumi dirbo Antanas Gaivenis, o auklėtojais:Teklė Mozerytė, Ksavera Ladavičiūtė, Gražina Markevičiūtė, Jonas Paulaitis.

*Robertas Česna – Česnaitis (g. 1934 m.): ,,Kauno 5 – ųjų namų direktorius buvo apsiskaitęs, pažangus pedagogas. Subūręs aktyvių auklėtinių grupę namų valdymą jis ,,atidavė‘‘ auklėtinių savivaldai. Tai buvo vieninteliai tokio pobūdžio vaikų namai Lietuvoje, kuriuose vaikų veiklą tvarkė patys vaikai. Auklėtojai ir mokytojai tik stebėjo ir koregavo mūsų veiksmus, o drausmę palaikė, buities darbus ir laisvalaikį organizavo vaikų išrinkta taryba. Kartu su suaugusiais kasėme duobes elektros stulpams, – įsivedėme elektrą. Užveisėme didelį sodą… <…>. Savo maisto racioną paįvairindavome savo užsiaugintų kiaulių, triušių mėsa.. Vaikų namuose neliko chuliganizmo, atsirado tarpusavio pagarba, pasididžiavimas savo vaikų namais. Aš aktyviai dalyvavau šioje kūryboje, buvau renkamas  Tarybos pirmininku, vėliau dirbau auklėtoju. Aš ir dabar didžiuojuosi savo vaikyste ir savo vaikų namais. Jie buvo užmestyje, todėl vasaros atostogų metu atidarydavome stovyklą, į kurią priimdavome kitų vaikų namų auklėtinius‘‘(ND).

Robertas:  ,,mokydamasis Kauno politechnikos institute auklėtoju dirbo Marvos vaikų namuose, 18 metų buvo KPI dėstytojas, dabar – ATM  automobilių skyriaus vedėjas‘‘ (ND).

*Jonas Šapnagis (g. 1946 m., atvežtas 1957 m.): ,,Tai buvo berniukų namai. Man juose buvo labai blogai gyventi dėl išbujojusio chuliganizmo. <…>…1961 metais Kauno 5 – ieji vaikų namai buvo uždaryti‘‘ (ND).

Kuršėnų vaikų namai ir VGN Kuršėnai – miestelis Žemaitijoje, Šiaulių rajone, 25 km į vakarus nuo Šiaulių, abipus Ventos upės.

Kuršėnų Vaikų namai buvo įsteigti 1941 m., Pavenčiuose, pietinėje Kuršėnų miesto dalyje, pušyne, ant Ventos kranto. Vaikai buvo apgyvendinti pastate, kurį suprojektavo Šiaulių apskrities architektas Gergelis. Mūrinis namas buvo statytas 1938 – 1942 metais. 1941 m. į Kuršėnų vaikų namus buvo perkelti  100 vaikų iš aplinkinių prieglaudų. Kovo mėnesį buvo atvežti pirmieji vaikai, jie buvo pavadinti ,,koviukais‘‘.

1943 m., kai gyvenamąjį pastatą užemė vokiečiai, Kuršėnų vaikų namai buvo perkelti į Gruzdžius (Šiaulių r.). 1946 m. Vaikų namai vėl buvo perkelti atgal į Kuršėnus. ,,Pavasarį visi tvarkė aplinką, sodino medelius, sėjo daržoves, prižiūrėjo povus, gandrus, kalakutus. Didelėje gyvųnų šeimoje buvo ir stirniukų‘‘ (Kuršėnų enciklopedija, Vilnius, 2005. Toliau – KE).

Kuršėnų vaikų namuose direktoriavo Teofilė Betlinskienė. Ji buvo baigiusi 6 gimnazijos klases. 1916 – 1917 m. mokytojavo Rygos lietuvių mokykloje, o vėliau – Vitebske, karo pabėgelių išlaikomoje mokykloje. 1928 – 1940 m. dirbo prieglaudos vedėja Šiauliuose, Gelgaudiškyje. 1941 m. vasario mėnesį atvyko dirbti į Pavenčių vaikų namus (dabar Kuršėnų VGN). ,,Pirmą naktį ji, nesumerkdama akių, gūžėsi siauroje, auklėtiniams skirtoje lovelėje. Vėl pasijuto vieniša, kaip pirmaisiais metais po viro mirties. Vėl iškilo prieš akis balti balti prieglaudos pamestinukų veidai, pilki, sulopyti švarkeliai. Pailsusi sąmonė negalėjo nublokšti tų praeities vaizdų, nepajėgė nustumti jų į šalį žinojimu, kad to daugiau nebebus, kad apsnigto pušyno pakrašti stovi puikus rūmas, kurio duris netrukus atidarys vaikams ji pati‘‘ (KE). Darbo pradžia jai buvo sunki. Direktorė dirbo ir ūkio dalies vedėja, ir buchaltere. Visa Kuršėnų vaikų namų istorija glaudžiai susijusi su jos vardu.

Geriausiai direktorę charakterizuoja buvę jos bendradarbiai ir auklėtiniai. ,,Rūpestinga, nuoširdi, kiekvienam surandanti gerą žodį, ji mokė mus branginti gyvenimą, pamilti nuostabią tėviškės gamtą ir jos žmones. Ji mus mokė mylėti darbą, viską dirbdama drauge su mumis‘‘, – taip rašė buvusi vaikų namų auklėtinė, ilgą laiką dirbusi Pavenčių vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja Stasė Žymantienė savo prisiminimuose‘‘ (KE).

Direktorės gimimo dienos proga (lapkričio 3 d.) auklėtiniai kūrė eilėraščius:

 

 

Jūs vėlai atsigulat į lovą,

Ir galvojate apie mažus vaikus,

Jūs akyse matot povą,

Kuris vaikšto po sodą ramus.

Jūs prižiūrit seną gandrą,

Jį maitinate skaniai.

Jis beveik gerai jau skrenda,

Ir sau vaikšto išdidžiai.

Jūs, mamyte, taip daug dirbat,

Ir padarėt tiek gražaus,

Jums net rankos jau nutirpo

Nuo darbelio, nuo sunkaus.

*Kazys ir Alius, 1960 m. lapkričio 3 d.

(KE)

Pro kurias duris beįžengtum į Kuršėnų vaikų namus, visur pasitikdavo nepriekaištinga tvarka. Miegamajame 12 lovelių, prie kiekvienos – kedutė. Tarp dviejų lovelių stalelis su spintele. Lovos apklotos vienodomis, sniego baltumo lovatiesėmis. Visuose erdviuose kambariuose – vaikų kūryba: medžio drožiniai, keramika, linoraižiniai, akvarelės.

Kuršėnų vaikų namams priklausė pradinė mokykla, iš kurios vėliau išaugo Daugėlių pagrindinė mokykla. 1952 – 1953 m. naujos mokyklos statyba rūpinosi T. Betlinskienė. 1969 m. buvo pastatytas priestatas su sporto sale. T. Betlinskienės nuopelnai buvo įvertinti daugeliu apdovanojimų: medaliais, garbės raštais, diplomais. Ji vaikų namams vadovavo iki pat savo mirties (1983 m.). Palaidota Kuršėnų miesto senosiose kapinėse.

1983 – 1991 m. Kuršėnų vaikų namams vadovavo Antanina Rastenytė (1904 – 1993 m.). Prieš tai ji 1947 – 1948 metais laikinai buvo paskirta Gruzdžių vaikų namų direktore, o  nuo 1948 iki 1983 m. dirbo Kuršėnų vaikų namų direktorės pavaduotoja. ,,Viena svarbiausių Antaninos Rastenytės savybių – mokėjimas džiaugtis net mažiausiomis ir auklėtinių, ir auklėtojų pastangomis.

Malonią, reiklią, kupiną pedagoginio optimizmo, jaunatviškai kūrybingą,

Dėmesingą kitiems, dosniai besidalinančia patirtimi, elegantišką – tokią Antaniną Rastenytę, visų vadinam mokytoja, pažista visi‘‘. Tai Stasės Dzenuškaitės, buvusios Vaikų namų darbuotojos, ilgametės Lietuvos pedagogikos mokslinio tyrimo instituto mokslinės bendradarbės, Pedagoginio universiteto Tikybos katedros docentės prisiminimų‘‘ (KE).

T. Betlinskienė ir A. Rastenytė neturėjo savo šeimos, todėl visas savo jėgas ir meilę atidavė vaikams, gyvenantiems šiuose namuose. T. Betlinskienę vaikai vadino Mamyte, o A. Rastenyte – Mokytoja‘‘ (Kuršėnai, Klaipėda, 2003.)

Dabar Kuršėnų VGN vadovas – Feliksas Rudzinskas (g. 1951 m.). Pastarasis įstaigai vadovauja nuo 1991 m. ,,Tai nepaprastai rūpestingas, mylintis vaikus, visų gerbiamas žmogus. Jo dėka VGN pradėtos kurti šeimynos‘‘ (KE), buvo pertvarkyti kambariai, sudaryto namų sąlygos. VGN turi 1 ha sodą, pagalbinį ūkį su 29 ha žemės sklypu, gyvulių ferma ir ūkiniais pastatais.

72 vaikai gyvena šeimynose, vidutiniškai po 11 vaikų, uždaro tipo saugumą ir privatumą užtikrinančiose patalpose – butuose.  2011 m. patvirtinta 59, 1 darbuotojų etatų. Tarp jų: 17,6 socialinių darbuotojų etatai, 10 socialinių darbuotojų padėjėjų etatai, 6 pedagogų, iš jų: 3 socialiniai pedagogai, 1 psichologas. Vaikų sveikatos priežiūrą organizuoja 2  slaugytojos, dirbančios 1, 5 etatu. Tiesiogiai su vaikais dirba 63, 4 proc. Personalo (šalies vidurkis – 66 proc.). Vieno vaiko priežiūrai naktį tenka – 0, 75 etato socialinio darbuotojo padėjėjo naktiniam darbui.

Įstaiga įgyvendina 2 programas, bendrai finansuojamas iš valstybės biudžeto: ,,Vaikų globos namų išlaikymas‘‘ ir ,,Specialioji programa finansuojama iš biudžetinių įstaigų pajamų įmokų‘‘.

Vieno vaiko socialinės globos vidutinė kaina per mėnesį – 2 114 Lt. Vaikų užimtumo ir laisvalaikio organizavimui globos namuose veikia papildomo ugdymo būreliai: dainavimo, dailės ir darbų, jaunųjų miško bičiūlių būrelis ,,Pušelė‘‘, žirgininkų, atletinio kultūrizmo. Juose saviraiškos, kūrybine veikla užimta 88 proc. Vaikų.

Visos šeimynos aprūpintos kompiuteriais, televizoriais. Įrengta kompiuterių klasė.

Kuršėnų VGN pagalbiniame ūkyje pradėtas kurti žirgynas. Įstaiga turi 3 žirgus, 2 poni kumelaites.

VGN palaiko glaudžius ryšius su miesto seniūnija, Šiaulių rajono kultūros centru, Šiaulių rajono jaunimo centru, visomis miesto mokymo ir ugdymo įstaigomis. Globotiniai dalyvauja rajono, miesto renginiuose, šventėse.  Kasmet organizuojamos atvirų dienos.

Laurų vaikų prieglauda ir vaikų namai Valentino Šiaudinio straipsnyje ,,Laurų vaikų namai‘‘ skaitome: ,,Laurai – buvęs Sakiškių dvarelis, įsikūręs netoli Neries, Bezdonių sen., Vilniaus r. (buvusiame Nemenčinės valsč.; Nemenčinės, vėliau Vilniaus rajono Bezdonių apylinkėje).

1959 m. Lauruose gyveno 130, 2001 m. – 12 gyventojų.

1929 m. lapkričio 29 d. prelatas Karolis Liubiancas savo dvarelį su 83 dešimtinėmis 1506 kvadratiniais sieksniais žemės padovanojo Vilniaus Marijos krikščionių pagalbos seserų – saleziečių provincijai. Dovaną priėmė Vilniaus saleziečių provinciolė Laura Meozzi (Meoci)‘‘ (Vorutas, 2008, nr. 7.)

Dabar Laurai – kaimas Vilniaus rajono savivaldybėje, 19 km nuo Bezdonių.

Po 1934 m., spalio 30 d. Sakiškių dvarelyje įsikūrė saleziečių – Marijos krikščionių pagalbos seserų vienuolynas, prie kurio įsteigti vaikų našlaičių prieglauda (kurie 1940 m. rudenį pavadinti vaikų namais). Tais pačiais metais prie vienuolyno buvo įsteigta privati katalikiška pradžios mokykla. Vaikai mokėsi 6 klasių – kambarių, 363 m. kv. bendro ploto mokykloje. Nuo 1940 m. birželio 15 d. mokykla tapo valstybine.

Buvęs auklėtinis E. Mikelevičius prisimena, kad baigiantis karui, kai Vilnius buvo ,,išvaduotas‘‘ Laurų vaikų namų direktoriumi buvo kunigas Jonas Žemaitis, o vyr. auklėtoja dirbo M. Laura Meozzi, gimusi 1873 m., o iškeliavusi pas Dievą 1951 m. Pastaroji buvo Italijos vienuolė salezietė, kuri savo gyvenimą paskyrė našlaičiams. L. Meozzi Vroclave (Lenkija) buvo suorganizavusi vaikų prieglaudą, o prasidėjus karui atvyko su vaikais į Vilnių. Šv. Kazimiero draugijos vardu Sakiškių kaimo pakraštyje, vasarvietėje (prie Nemenčinės plento) 1926 m. įsteigė našlaičių prieglaudą ir jos direktoriumi paskyrė kun. J. Žemaitį, kuris mokslus buvo išėjęs Italijoje. 1940 m. naujai susiformavęs medinių pastatų kompleksas jaukiame pušyne netoli Neries būtent L. Meozzi  garbei buvo pavadintas Laurais (lenk. Laurow).

1940 m. spalio mėnesį vaikų prieglauda buvo reorganizuota į sovietinius vaikų namus, visas Laurų vienuolyno turtas buvo nacionalizuotas. 30 ha žemės (visą dirbamą ir šiek tiek miško) atidavė vaikų namams, o likusį mišką suvalstybino.

Italijos konsulo raginta palikti okupuotą Vilnių, Laura atsisakė išvažiuoti, visus karo metus praleido jau suvalstybintuose Laurų vaikų namuose. Kartu su seserimis salezietėmis. 1945 m. išvažiavo į sovietizuojamą Lenkiją. Ji buvo Dievo tarnaitė, kandidatė į šventąsias.

1940 m. rugpjūčio mėnesį iš vienuolyno, mokyklos ir vaikų namų vadovo pareigų buvo atleistas kun. J. Žemaitis. Į jo vietą paskirtas pasaulietis Justinas Kudaba (g. 1909 m.). Dirbo dailininkė Domicelė Paulaitytė (g. 1909 m.).

1940 – 1941 m. pradžioje Lauruose gyveno 30 vienuolių, dirbo 27 samdomos tarnautojos bei darbininkės.

1940 m. rugpjūčio 31 d. Laurų vaikų namuose gyveno 245 vaikai, jų tarpe 181 mokyklinio amžiaus. Pagal tautybę – 79 lietuviai ir 166 lenkai.

1940 – 1941 m. Lauruose veikė vaikų darželis, kurį lankė 64 vaikų namų auklėtiniai.

1941 m. birželio 22 – 27 d. naciams okupavus Lietuvą, į savo pareigas vėl grįžo seserys vienuolės ir kun. J. Žemaitis, kuris, grįžus sovietams, 1945 m. rudėnį iš darbo atleistas.

1943 – 1942 m. vaikų namuose gyveno 275 vaikai.

1945 m. lapkričio mėnesį emigruojant lenkams, vienuolės su 104 vaikais išvyko į Lenkiją.

,,Laurų vaikų namų pastatas buvo dviejų aukštų, medinis. Jame 8 dideli kambariai ir kelioliką mažesnių. Pirmame aukšte buvo virtuvė, valgykla, sandeliai, dušas, vonia…Lauke gilus šulinys. Dabartiniu metu išlikę tik tarnautojų ir darbininkų gyvenamasis namas, kuriame dar gyvena žmonės, ir du ūkiniai pastatai. Vienuolyno – vaikų namų belikę tik griuvėsiai, o molyklos ir kai kurių kitų pastatų – pamatai‘‘ (Voruta, 2008, nr. 7.).

1945 m. Laurų vaikų namai tapo sanatoriniais. Į juos iš įvairių Lietuvos vaikų namų buvo priimami gydytis ir mokytis vaikai, sergantys neaktyviąją tuberkuliozės forma. Pirmuoju direktoriumi buvo Antanas Ruzgas, vėliau Antanas Totorėlis, Juozas Saikevičius, Mykolas Martinaitis, Kazimieras Borisevičius, Petras Zlatkus, Mykolas Gabrys ir Kazimieras Gedgaudas.

*Miroslav Sergejevič – Bobrov (g. 1939 m., atvežtas 1943 m.): ,,Nedaug ką iš tų metų prisimenu. Buvo pamenu, direktorius, aukštas vyras ilgu juodu chalatu. Dabar žinau, – tai buvo sutana, o direktorius buvo kunigas Žemaitis. Kai kurios prižiūrėtojos (auklėtojos) dėvėjo tokius pat drabužius, tik su baltais kykais bei rankogaliais. Prisimenu blizgančius vokiečių aulinius batus ir juodas uniformas, mat mes, vaikai, nuo jų slėpdavomės po lovomis. Nežinau, kodėl slėpdavomės…

Iki 1954 metų aš gyvenau vaikų namuose…‘‘ (ND).

*E. Mikelevičius (apie kun. J. Žemaitį): ,,Mes jį labai mylėjome, nes jis visą laiką buvo su mumis, mielai bendravo. Sekmadienį pradėdamas šv. Mišias koplyčioje sakydavo: ,,Dievas sutvėrė žmogų tam, kad jis kitam gera darytų. Laimingas tas, kuris vykdo Dievo įsakymą.‘‘(ND).

Knygoje (ND) E. Mikelevičius rašydamas apie kun. J. Žemaitį, prisimena: ,,Vėliau jis man pasakojo, kad 1946 metais jį iškvietė į Švietimo ministeriją ir pasakė, kad jeigu nori likti vaikų namų direktoriumi, tai turi atsisakyti kunigystės. Jeigu neatsisakys, tai negalės dirbti vaikų namų direktoriumi. Kunigystės atsisakyti Jonas Žemaitis nesutiko. Balandžio mėnesį niekam nieko nesakęs jis važiavo į Vytenių vienuolyną, kuris tuo metu dar nebuvo uždarytas. <…>.

Nuo to susitikimo bendravome su kunigu iki pat jo mirties. Jis pakrikštijo mao anūkę Rūtą ir tapo jos krikštatėviu. Jonas Žemaitis mirė rugsėjo 11 dieną, eidamas 98 – uosius metus. Palaidotas Rumšiškėse prie bažnyčios‘‘.

Laurų vaikų namų direktoriumi dirbo Taratelis, kuris labai greit susidraugavo su vaikais. Pastarasis buvo geras organizatorius, gabus muzikantas, gražiai grojo akordeonu. Greitai subūrė vaikų chorą ir skudučių ansamblį. Jo žmona Tatarėlienė dirbo auklėtoja.

Kai įstaiga buvo reorganizuota į Laurų sanatorinius vaikų namus, buvusius auklėtinius sunkvežimiu išvežė į Gelgaudiškio vaikų namus.

E. Milkevičius dar prisimena: ,,Į naujuosius namus mus lydėjo auklėtoja Tatarėlienė, kurį laiką ji dar buvo su mumis, o paskui atvažiavo tas pats sunkvežimis jos išsivežti. Mes mylėjome savo auklėtoją ir nenorėjome jos išleisti. Keli vaikai net gulėsi po sunkvežimio ratais, kad auklėtojos neišvežtų…‘‘ (ND).

1947 m., kai auklėtojai gimė sūnus, ji su šeima gyveno Laurų vaikų namų pastate. Jos vyrą Tatarėlį tais pačiais metais nušovė plėšikas, kuris reikalavo raktų nuo sandelių, kuriuose buvo sukrauti maisto produktai.

Vėliau žudikas buvo sulaikytas ir sedėjo kalėjime.

*Zita Mozūraitė – Ulianovienė (g.  1947 m., atvežta į sanatorinius vaikų namus): ,,Kai buvau 12 metų, man padarė plaučių operaciją…<…>…Laurų vaikų namuose buvo gerai, nes šie namai yra įsikūre miške, Ant Neries kranto. O mano plaučiams labai reikėjo miško oro. Šiltomis vasaros dienomis leisdavo nubėgti prie Neries, išsimaudyti. Žmonės, dirbę su mumis čia buvo labai geri:direktorius Gabrys, auklėtoja Jovita Jonaitytė, mokytoja Malaiškienė, kuri dėstė lietuvių kalbą‘‘ (ND).

*Ona Zarinskaitė – Zvereva (g. 1946 m., atvežta į sanatorinius vaikų namus, nuo mažens sirgusi kaulų tuberkulioze): ,,Laurų vaikų namų direktorius Aleksandras Gabrys kelis kartus man sakė:

-Vaikeli, stenkis pritapti prie sveikų vaikų, vaikščiok, treniruokis, mokykis,

kitaip turėsim atiduoti tave į invalidų namus.

Stengiausi. Iki aštoniolikos metų, kai jau reikėjo ,,išeiti į gyvenimą‘‘, vaikščioti išmokau gerai. Ir pradėjau dirbti Utenos Jasonių vaikų namų metodiste‘‘ (ND).

Sanatoriniuose Laurų vaikų namuose auklėtojo pareigose ir fizinio lavinimo mokytoju dirbo (pagal nukreipimą) buvęs Palangos vaikų namų auklėtinis Kazys Gedgaudas (1933 m.): ,,Po 6 darbo metų Švietimo ministerijos įsakymu nuo 1965 metų rugsėjo 25 dienos buvau paskirtas dirbti Laurų vaikų namų direktoriumi Po trejų metų Laurų vaikų namai buvo likviduoti, o aš buvau perkeltas dirbti direktoriumi į Buitinio gyventojų aptarnavimo ministerijos mokyklą. Siuose pareigose išdirbau 27 metus. 1995 metais mokykla buvo likviduota, o aš išleistas į penciją.

1961 – aisiais metais vedžiau. Šeimoje gimė ir užaugo trys vaikai, sūnus ir dvi dukterys. Dabar jau turiu keturias anūkes ir vieną anūką.‘‘ (ND).

*Jonas Šapnagis (atvežtas iš Kauno 5 – ųjų vaikų namų): ,,Tai buvo geri vaikų namai, sanatorija. Pasakiški buvo namai. Ten užaugau.<…>. Laurų vaikų namuose išmokau fotografuoti, turiu daug nuotraukų, saugau visas juostas. Bendrauju su daugeliu vaiknamiečių. Laurų vaikų namai 1968 metais buvo uždaryti…‘‘ (ND).

Lauruose buvo įkurta pionierių stovykla.

Laurus šiltai ir nostalgiškai prisimena buvę vaikų namų ir Vilniaus Mokytojų namų  – ,,Ąžuoliuko‘‘ (vad. Hermanas Perelšteinas) choro auklėtiniai, kurie stovyklaudavo Lauruose.

Atgavus Lietuvos nepriklausomybę, Laurų pionierių stovyklos liekanos buvo grąžintos Vilniaus Arkivyskupijai.

*Regina Grikšaitė – Lekavičienė (g.1949 m.):Kasmet, pirmąjį rugsėjo sekmadienį, buvę Laurų vaikų namų auklėtiniai renkasi toje vietoje, kur kažkada stovėjo jų namai. 2008 metų susitikimas buvo ypatingas, – 40 metų, kai šie vaikų namai nebefunkcionuoja. <…>. Nuotaiką temdo liūdnas vaizdas: vietoj gražaus dviaukščio pastato belikę tik pamatai‘‘ (ND).

1967 m. Regina dirbo Vilniaus kuro aparatūros gamykloje (34 metai),  vėliau mokėsi universitete, vakariniame skyriuje, tapo buchaltere (1982 m.). Ištekėjo už Vaido, kuris vėliau mirė. Užaugino dukrą Rūtą.

Marijampolės vaikų namai Marijampolė – miestas pietvakarių Lietuvoje, 56 km į pietvakarius nuo Kauno. Marijampolė aps. vaikų namai pradėti kurti 1945 metų rugpjūčio 15 d. Liudvinavo apylinkėje, Tarašiškių kaime, visai netoli Dovinės upės. Tarašiškių vaikų namų direktoriumi buvo V. Lingys. Vaikų namams dalis turto buvo atiduota iš vietinio ūkininko P. Šmulkščio ūkio ir iš buvusios Kazlų Rūdos vaikų prieglaudos.

Pirmomis kūrimosi dienomis buvo nelengva: truko inventoriaus, maisto. Pagalbinis ūkis turėjo 6 arklius, 8 karves, 20 kiaulių. Ūkyje dirbo patys auklėtiniai ir darbuotojai.

1950 m. Marijampolės apskrities vykdomasis komitetas skyrė naujas patalpas vaikų namams Alyvų gatvėje. Per visus egzistavimo metus į gyvenimą išleisti 1 328 auklėtiniai, vadovavo 25 direktoriai, 11 pavaduotojų ugdymui

Pagiegių vaikų namai ir mokykla internatas Pagiegiai – miestas vakarų Lietuvoje, Tauragės apskrityje, 30 km į pietvakarius nuo Tauragės.

Čia vaikų namai veikė nuo 1957 – m. iki 1959 m. Tai buvo šeimininiai vaikų namai. Auklėtinių amžius – nuo pusantrų metukų iki vienuoliktokų. Direktorius A. Bičkauskas lyginamas su tėvu. Vaikų namai turėjo ūkį, gyvulių, savo slkypą, skalbyklą, pirtį. Vaikai dirbdavo kartu su auklėtojais, o kartais ir pastaruosius pavaduodavo. Mergaitės siuvo, siuvinėjo, audė, berniukai mokėsi žygiuoti Vaikai patys valydavo langus, puošdavo savo siuvinėtomis užuolaidomis. Gera ir jauku buvo visuose namuose – ir klasėse, ir miegamuosiuose. Miegamųjų kambariai buvo dideli, 18 – kos lovų. 1959 m. vaikų namai buvo reorganizuoti į mokyklą  – internatą, o pastarieji 1991 m. – į Pagiegių VGN.

*Remigijus Šetikas (g. 1945 m.): ,,1957 metais šviesios atminties Judrėnų vidurinės mokyklos mokytojo A. Akštikalnio deka aš buvau apgyvendintas Pagėgių vaikų namuose, kurie vėliau reorganizuoti į mokyklą – internatą. <…>.Palaipsniui gyvenimo dienos vaikų namuose tapo kasdienin rutina: kėlimasis, mankšta, prausimasis, pusryčiai, pamokos, pietūs, laisvas laikas, pamokų ruoša, laisvas laikas, vakarienė ir lovytė. Ir taip diena po dienos, savaitė po savaitės, mėnuo po mėnesio, metai po metų.

Labiausiai laukdavome savaitgalių, nes savaitgaliais būdavo svečių: artimųjų giminių, tėvų, mamų lankymo valandos. Tomis dienomis vaikų namuose tvyrojo nekasdieninė atmosfera ir džiaugsminga nuotaika tiems, kurie turėjo ko laukti. <…>. Stovėdavau miegamajame prie lango arba sedėdavau prie mūsų mėgstamo fontano mokyklos internato kieme ir su vaikišku pavydu paslapčia stebėdavau tuos laiminguosius, kurie švytėdavo, krykštaudavo ir valgydavo jiems atvežtas lauktuves. Net nepajusdavau, kai per vaikiškus skruostus pradėdavo ristis ašaros. Išsigąsdavau, kad tik manęs tokio kas nors nepamatytų.

Buvo ir daugiau tokių, kurie neturėjo kur išvažiuoti. Mus sujungė į būrį, kuris dėka nuoširdaus ir atsidavusio vaikams auklėtojo (dabar jau mirusio) Vytauto Vasiliausko eidavo į turistinius žygius po Lietuvą. Keliaudami atrasdavome nuostabiausius mūsų šalies kampelis, sutikdavome daug nuoširdžių, mus užjaučiančių žmonių. Jie vaišindavo mus kaimiškais skanėstais: sviestu, sūriu, pienu…Kai pritrūkdavome maisto, talkindavome <…> lauko darbuose prie šieno ar javų. Už darbą gaudavome maisto, o kartais ir pinigų, kurių reikėdavo žygiuose nukentėjusiems drabužiams ar sportiniams bateliams pirkti. Taip keliaudavome po porą mėnesių ir tai teikė mums didžiulį džiaugsmą, nes žygiai visada baigdavosi turistiniais sąskrydžiais, į kuriuos sueidavo ir kitų miestų vaikų namų ar mokyklų internatų panašaus likimo žygeiviai Tai buvo džiugesio šventės, kuriose susirasdavome naujų draugų ir tęsdavome bendravimą laiškais grįžę į internatą <…>.

Mūsų auklėtoja Emilija Misiulienė buvo nuostabiausia pasaulyje auklėtoja, labai griežta, reikli, teisinga ir gera. <…>.

Ilgainiui, kai jau artėjo 11 klasės mokslo metų pabaiga, ėmiau suvokti, kad man bus gaila skirtis su klasės draugais, auklėtojais, mokytojais, kad bus gaila palikti Pgėgių mokyklą internatą, kuris man buvo tikrieji namai Netrukus viso šito aš neteksiu…

Profesionalių ir nuoširdžių internato vadovų ir auklėtojų dėka mes čia gyvenome gana romantiškai ir ūkiškai. Mus mokė įvairiausių buitinių darbų, mus nuosekliai ruošė savarankiškam gyvenimui. Internatas, kol da buvo vaikų namai, turėjo įvairių gyvulių ir paukščių, todėl mums tekdavo (ne visada noriai) padirbėti. Užsiaugindavome kiaulių, kurias su pasigardžiavimu sušveisdavome žiemą, turėjome karvių, todėl mums ne retenybė buvo šviežias ir skanus pienas, sviestas, varškė…<…>.

Mokyklos internato direktorius Šimkus <…>mumis labai rūpinosi, viskuo, kuo galėdamas padėjo <…> buvo didelės širdies žmogus.‘‘ (ND).

Remigijus, statybos inžinierius konstruktorius tapo Šaulių brolijos skyriaus įkurėju.

Palangos vaikų namai Palanga – Lietuvos miestas prie Baltijos jūros, 25 km į šiaurę nuo Klaipėdos.

*Kazys Gedgaudas: ,,Palangos vaikų namai karo metais buvo kilnojami iš vienos vietos į kitą. 1942 metų vasarą vokiečiai perkėlė juos į Valtariškių kaimą (du kilometrai nuo Palangos). 1943 metų vasarą mus iškėlė į buvusius Lietuvos prezidento Antano Smetonos vilą, nes vokiečiams prireikė patalpų kareiviams mokyti. Trečiaisias karo metais ėmė labai stigti maisto, todėl didesnius vaikų namų auklėtinius leisdavo tarnauti pas ūkininku, kad mažiems pakaktų maisto. Mane nuvežė tarnauti į Žibininių kaimą pas ūkininkus Balšaičius. Ganiau kiaules. Kitą vasarą išsiuntė į Senkų kaimą pas Petronaitienę, kurios vyras prieš karą buvo nužudytas Rainių miške Telšių rajone. Atgal grįžtantis karo frontas 1944 metų vasarą mane užklupo beganantį karves. Pabuvau pas ūkininkę iki pavasario ir vėl grįžau į vaikų namus, kurie antrą kartą buvo iškelti į Valtariškių kaimą. Tikruosiuose mūsų vaikų namuose buvo įkurta karo ligoninė, – karas dar nebuvo pasibaigęs. 1945 – ųjų vasarą antrą kartą buvome iškelti į Antano Smetonos vilą. Šalia jos priskyrė dar du pastatus, – karo metai ir sugrįžęs frontas šitaip papildė našlaičių gretas. Palangos vaikų namai buvo kurorto centre‘‘(ND). 1949 m. liepos mėnesį Palangos vaikų namai buvo iškelti į Kalnaberžę (Kedainių r.), į buvusią nepilnamečių koloniją.

Ten su kitais vaikais buvo apgyvendintas ir Kazys. Vėliau jis buvo perkeltas į Vilniaus 3 – iuosius vaikų namus. Įstojęs į buvusios Vilniaus berniukų gimnazijos 7 – ąją klsę, kurią  sėkmingai baigė, tęsė mokslą Kauno mokytojų seminarijoj (vėliau pavadintoje pedagogine mokykla).Tuomet gyveno Kauno 4 – uose vaikų namuose.

1954 m. K. Gedgaudas sėkmingai baigė Kauno pedagoginę mokyklą. Dirbo Antalieptės (Dusėtų r.) vaikų namuose. Mokėsi Vilniaus  pedagoginiame institute, fizinio lavinimo fakultete. Nuo 1965 m. rugsėjo 25 d. dirbo Laurų vaikų namų direktoriumi.

Raudondvario vaikų prieglauda Raudondvaris – kaimas Kauno rajone, šalia Nemuno ir Nevėžio santakos. 1927 – 1944 m. Raudondvario rūmuose (pastatyti 1615 m.) Lietuvos moterų globos komitetas įsteigė vaikų prieglaudą.

*Vanda Balčiūnienė: ,,…nuvežė mus į  Netoli Kauno esančią Raudondvario našlaičių prieglaudą, įsikūrusią raudonų plytų statinyje su bokštu šiaurinėje pusėje. Viso to aš, žinoma neprisimenu, buvau maža, bet atmintis išlaikė pas mus, į prieglaudą atvažiuojančių gražių ponių su didelėmis skrybelėmis vaizdą. Būdavo linksma. Ėjo laikas. Augome ramus, sotūs, prižiūrėti. <…>…netrukus atvažiavo daktaras Basanavičius. Daktaras dažnai apsilankydavo prieglaudoje, patikrindavo vaikų sveikatą, apžiūrėdavo ligoniukus‘‘ (ND).

Vėliau Vaikų prieglaudos auklėtiniai Garlaiviu per Nemūną buvo nuplukdyti į Gelgaudiškio (Šakių r.) vaikų namus.

Rekyvos vaikų namai Rekyva – Šiaulių miesto dalis rytiniame Rekyvos ežero krante, prie kelio Šauliai – Tytuvėnai (iki Šiaulių 9 km).

*Adomas Danilaitis (g.1923 m.): ,,Po mamos žūties gal savaitę ar dvi gyvenau pas tokią moterrytę Šiaulių priemestyje, Rėkyvoje. Tame pačiame priemestyje, ant didelio ežero kranto, buvo vaikų namai, į kuriuos ji mane nuvedė. <…>. Jie buvo įkurti davro pastate. Ir dirbti eidavome į dvaro laukus, o už tai dvarininkas mus išlaikė. Nuo septynerių metų jau mus samdydavo: išrikiuoja visus, o atvažiavęs ūkininkas eina, apžiūri kiekvieną To kuris patinka, klausia:

–          Nori važiuoti su manimi?

Važiuoti su ūkininku ne vienas nenorėjome, – juk čia draugai, ežeras, auklėtojos…Bet tas klausimas visuomet buvo retorinis, – nori ar nenori, jeigu suderėdavo, tai ir tekdavo važiuoti. <…>.

Vieną naktį Rėkyvos vaikų namai sudegė. Tada aš jau buvau paauglys. Mus perkėlė į pastatą pačiame Šiaulių centre, už didingo akmeninio teismo statinio. Mano auklėtojos buvo Teofilė Rastenytė, griežta, kieta, bet teisinga, ir Marija Valiulytė, visiška pirmosios priešingybė, – švelni, šilta, motiniška. Ji vesdavosi mus namo, vaišindavo Marija Valiulytė kelis kartus man, dar visai mažam, yra kartojusi:

–          Adomai, esi vienui vienas, niekas tau nepadės todėl iš pat mažens stenkis

būti savarankiškas, mokėk susiadyti kojines, išsiskalbti, užsilopyti drabužius, pasigaminti valgyti. Bet svarbiausia, būk tvirtas, sąžiningas, malonus su žmonėmis, geraširdis. Žinok, kaip tu su jais, taip ir jie su tavimi. <…>.

Kai man sukako 17 metų, vaikų namai suruošė man kraitelį, kuriame buvo:

paklodė, antklodė, apatiniai drabužiai, korto medžiagos kostiumas‘‘ (ND).

Adomas dirbo kurjeriu Šiaulių apskrities Švietimo inspekcijoje, vokiečių laikais

baigė Šiaulių suaugusiųjų progiminaziją ir įstojo į Šiaulių mokytojų seminariją. Čia suorganizavo būrelį studentų, kurie kartu su Adomu įstojo į Lietuvos laisvės armiją (LLA), įkurtą 1942 metais.

1944 metais A. Danilaitis įstojo savanoriu į generolo Povilo Plechavičiaus organizuojamą Lietuvos vietinę rinktinę, kuri tuo metu būrėsi Šiaulių priemestyje, Ginkūnuose.

Vėliau Adomas buvo ištremtas į Sibirą. Karagandoje, kuri buvo jo tremties vieta, su kitais likimo broliais subūrė lietuvišką ansambliuką, šoko, dainavo, atidarė neoficialią mokyklėlę lietuvių vaikams.

1957 m. A. Danilaitis grįžo į Lietuvą (Vilnius – Kazlų Rūda – Antalieptė).

Su žmona, mokytoja, atvyko į Kuršėnus. 25 metus dirbo Pavenčių cukraus fabrike, kuriame, vadovaudamas dramos būreliui, grimo kambaryje įkūrė Eucharistijos bičiūlių būrelį. Su bendraminčiais platino ,,Katalikų bažnyčios kroniką‘‘ ir kitą nelegalią literatūrą. Dirbdamas fabrike, per tą laiką baigė mokslus, įgijo pramoninės ir civilinės statybos techniko profesiją. Su žmona užaugino dvi dukreles.

2002 m. A. Danilaitis išleido savo eilėraščių rinkinį ,,Audroje‘‘, kurį iliustravo Kuršėnų vaikų namų ugdytiniai ir viena iš jo dukterų.

Lietuva įvertino jo nnuopelnus Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (Lietuvos Respublikos prezidento 2000 m. balandžio 3 d. dekretas) ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių Sąjungos 3 – ojo ir 1 – ojo laipsnių žymenimis ,,Už nuopelnus Lietuvai‘‘.

Dabar rašo memuarus.

Saugų vaikų namai ir VGN Saugų kaimas Šilutės rajone (Klaipėdos aps.), šalia kelio Šilutė – Priekulė ir Klaipėdos – Tilžės geležinkelio (iki Klaipėdos – 37 km, iki Šilutė – 15 km.).

Pirmieji beglobiai vaikai buvo atvežti 1947 m.  balandžio 2 d. Tai buvo daugiausia rusų, baltarusių, ukrainiečių tautybių vaikai Vaikų sarašai pradėti vesti nuo 1949 m. sausio mėnesio. 1949 m. vaikų globos namuose (tada Saugų vaikų namuose) buvo 96 globotiniai. Saugų vaikų namuose lietuvių beglobiai vaikai pradėti apgyvendinti nuo 1951 m. balandžio 14 d. Tais metais buvo 134 našlaičiai, iš jų 21 lietuvis, kiti rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, lenkai. Pradžioje vaikų namai buvo įsikūrę pastatuose, kurie statyti 1891, 1902, 1912 metais.

1964 m. pastatytas 3 – jų aukštų miegamasis korpusas, o 1986 m. – miegamojo korpuso priestatas (poilsio ir darbo kambariai, administracija, virtuvė ir kt.).

2007 – 2010 m. abu globos namų pastatai kapitaliai suremontuoti iš vidaus ir apšiltinti iš išorės.

Šiuo metu – Saugų VGN. Jų direktorius – Eugenijus Judeikis. VGN – uose yra 72 vieto vaikams našlaičiams ir tėvų globos netekusiems vaikams. Vaikų amžius nuo gimimo iki 18 metų, išimties tvarka socialinė globa gali būti teikiama asmeniui ir iki 21 metų, jei jis mokosi pagal bendrojo lavinimo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą.

Vaikai gyvena ,,šeimynose‘‘ t. y. kartu su savo broliais, seserimis, esančiais globos namuose. Šeimyna, tai ,,butas‘‘: virtuvė, svetainė, darbo kambarys, miegamieji. Vienoje šeimynoje gyvena įvairaus amžiaus, 10 – 14 vaikų. Šeimynų yra šešios. Mokyklinio amžiaus vaikai lanko Saugų Jurgio Mikšo pagrindinę mokyklą, gimnazijas Šilutėje arba profesijos mokyklas esančias kitose miestuose. Iki mokyklinipo amžiaus vaikai lanko darželius pagal poreikį.

Šėtos vaikų namai Šėta – miestelis Kėdainių rajone, Nevėžio žemumoje, šalia kelio Kėdainiai – Ukmergė (iki Kėdainių – 17 km). Šėtos vaikų namai buvo įkurti tarpukario laikotarpiu. 1931/32 m. inspektoriaus J. Rusecko mokyklos lankymo akte nurodoma, kad trečdalis pirmojo skyriaus vaikų namuose nekalba lietuviškai, todėl jie klasės daiktų nemoka pavadinti lietuviškai.

*Janina Augustinaitė – Kešienė: ,,1936 metais mano tėvai Marė ir Petras

Augustinai, šešerius metus laukę, pagaliau susilaukė pirmagimio Antano. Dar po šešerių metų  gimiau aš, silpnutė, mažytė, vos gyva. (ND).

Janinos mama mirė 1952 m. Ukmergės ligoninėje, susirgusi smegenų vėžiu. Tėvą, 1955 m. grįžusį  iš Sibiro, užmušė plėšikai pakeliui iš Šaukuvos į Kauną. Našlaitė gyveno brolio šeimoje: ,,Mano vieta buvo guolis ant krosnies. Rytą pabudusi rasdavau šlapią lovą. Anksčiau to niekada nebuvo. Brplis už tai mane mušė. Kasdien mušė. Namuose prasidėjo baisūs nesutarimai. <…>.

Brolis išvažiuodamas buvo susitaręs su mokyklos direktoriumi, kad mane priduotu į vaikų namus. Vėliau sužinojau: buvau ieškoma, bet šeima slėpė. Vieną kartą surado, nuvežė mane į Šėtos internatą ar vaikų namus. Čia buvo karantinas, todėl mane nukirpo plikai, pervilko drabužius. Apgyvendino kambaryje, kur buvo 8 lovos, o gyveno 6 mergaitės. Po pirmosios nakties naujoje vietoje mano lova vėl buvo šlapia. Auklėtoja visiems parodė paklodę, išbarė, išvadino baile, tingine, tingėjusia iki tualeto nueiti. Vaikai iš manęs tyčiojosi. Ir taip keturis rytus iš eilės. Penktąjį rytą nuėjau į tualetą ir pro langą išėjau iš Šetos. Atmintyje neliko nieko: vardų dar nežinojau, o veidų nemačiau, – nunarinusi galvą visą laiką žiūrėjau į grindis. Prisimenu tik barimą ir patyčias. Bėgau ilgai, šalikele, pakrūmėmis, kad niekas nematytų ir nepasivytų. Pavargusi ėjau iš lėto, vis šalia kelio, slėpdamasi‘‘ (ND).

Mergaitė dirbo buvusios mokytojos Aldonos Matulionienės vaikų aukle. Aldonos namuose ji ir gyveno. Nuo 1959 metų dirbo Vilniuje, žydų šeimoje prižiūrėjo seną močiūtę. Mokėsi  Lengvosios pramonės technikume: ,,Dvejus metus buvau donore, – tuomet už kraują gerai mokėjo. <…>.

1965 metais, rašydama diplominį darbą, ištekėjau. Baigiusi technikumą dirbau siuvimo įmonėse technologe. 1966 metais susilaukiau sūnaus Remigijaus. Po  aštuonerių bendro gyvenimo metų su vyru išsiskyrėme. Sūnų auginau viena. Jis labai gerai mokėsi, nuo 7 metų iki tarnybos armijoje dainavo ,,Ąžuoliuko‘‘ chore, muzikos mokykloje baigė fortepiono, akordeono, saksafono klases. Mokėsi universitete, baigė Ekonomikos fakultetą, yra auditorius. Anūkė Laura baigė B. Dvariono muzikos mokyklos smuiko klasę, groja somfoniniame orkestre, dainuoja roko mgrupėje‘‘ (ND).

Tamašiavos vaikų prieglauda ir vaikų namai Tamašiava – kaimas Trakų rajono savivaldybėje, 11 km nuo Ubiškių. Juose 1955 – 1959 m. augo šio straipsnio autorius (g. 1952 m.)

1938 m. gruodžio 23 d. kun. Kazimiero Čibo iniciatyva, Lietuvos moterų kulturos draugija (tiksliau: Aukštadvario katalikiška mergaičių žemesnioji žemės ūkio mokykla) Tamašiavoje įkūrė vaikų našlaičių (mergaičių) prieglaudą.

Sovietiniais metais prieglauda buvo reorganizuota į vaikų namus Nr. 59. 1940 m. lapkričio 13 d. vaikų namuose buvo 38 vaikai ir 5 personalo darbuotojai, o 1941 m. sausio 31 d. – 41 vaikas. Vaikų namai buvo  Švietimo Valdybos žinioje. Juose 1941 m. birželio 1 d. buvo 46 vaikai (25 berniukai ir 21 mergaitė). 10 vaikų buvo ikimokyklinio amžiaus (3 – 7 m.), o 36 vaikai buvo mokyklinio amžiaus. 34 vaikai mokėsi Čižiūnų kaimo pradžios mokykloje. 43 vaikai buvo lietuvių, 1 lenkų, o 2 – rusų tautybės. Maistas 1 vaikui per dieną vidutiniškai buvo skirtas už 2 rublius 30 kapeikų. Buvo 6 tarnautojai, vėliau jų skaičius didėjo. Vikų namuose buvo vedėja, auklėtoja, techninio personalo darbuotojai: medicinos sesuo, sąskaitininkas, ūkvedys, šeimininkas – sandelininkas, 2 sargai, siūvėja, 5 patarnautojos, virėja, skalbėja.

1945 m. Tamašiavos vaikų namuose buvo 49 vaikai, t. y. 46 mergaitės ir 3 berniukai ( 3 – 4 m. – 4; 8 – 11 m. – 29; 12 – 14 m. – 12; virš 14 m. – 4.). Taigi buvo ne tik ikimokyklinukai ar mokyklinio amžiaus vaikų (pradinukų), bet ir paauglių. Čižiūnų pradžios mokykloje tuo metu mokėsi 28 vaikų namų auklėtiniai (I s. 15; II sk. – 6; III sk. – 3; IV sdk. – 4.).

Buvo 2 gyvenamieji namai ir ūkiniai pastatai (pirtis, skalbykla, kepykla, klojimas, klėtis,, tvartas, daržinė). Turėjo žemės sklypą (33 ha), sodą (0, 5 ha), pievą (13 ha). Turėjo šiuos darbo įrankius: 4 arklinius plūgus, 2 akėčias, kauptukus, dalgius ir kt. Turėjo 1 kuliąmąją mašiną. Tvarte laikė 6 arklius, 7 melžiamas karves, 8 kiaules, 2 avis, 2 triušius, 23 naminius paukščius. Visame ūkyje dirbo 4 ūkio darbininkai. Pagaliniame ūkyje darbavosi ir vaikų namų auklėtiniai.

Vaikų namuose vaikai daugumoje buvo visiški našlaičiai ir našlaitės. Buvo tokių vaikų, kurių tėvai žuvo karo metu ar dingo be žinios.

Sovietiniais metais Tamašiavos našlaičių prieglaudos katalikų koplytėlė buvo panaikinta. Vietoj jos buvo įsteigtas raudonasis kampelis, vėliau – pionierių kambarys. Jame buvo (kaip ir kituose kambariuose, net miegamuosiuose) pakabinti V. Lenino ir J. Stalino portretai, tarybiniai šūkiai ir plakatai. Sienas puošė paveikslai iš pionierių ir tarybinių vaikų gyvenimo. Pionierių kambaryje veikdavo radijas, grodavo gramafonas, buvo knyginėlis, leidžiamas sienlaikraštis.

Tai gi vaikų namų auklėtiniai buvo auklėjami marksistine, antireligine ideologine dvasia.

,,Pokaris …<…>…viskas tapo apšnerkšta, sugriauta, nyku…Tamašavoje ,,didžio karo‘‘ didvyris, vadovu paskirtas pragerdinėjo, ką beimanydamas, net rimtesni 16 – tos divizijos bendražygiai buvo atvykę sudrausnminti. <…> Bet buvo ir tokių, kurie atvažiuodavo pas aukštą postą užėmusį ,,bojevąjį tovariščių‘‘ prisilakti iki apsivėmimo…Padėtį bandė taisyti vienuolės, tęsiusios savo darbą, kiek tai buvo įmanoma…Deja, deja…‘‘ (Galvė, 1995 m., nr. 95.).

1952 m. Tamašiavos vaikų namai buvo reorganizuoti į priešmokyklynę įstaigą. Dalį buvusių vaikų išvežė į Čiobiškio, o kitus – į Utenos vaikų namus. 1959 m. sausio 1 d. vaikų namų ataskaitoje (LCVA, f. 762, ap. 6, b. 1694)

Parašyta, kad jie yra bendro tipo ikimokyklinio amžiaus vaikams. Juose buvo 82 vaikai (44 berniukai ir 38 mergaitės) šešerių metų ir jaunesniojo amžiaus. Vienus vaikus atvežė iš Sveikatos apsaugos ministerijos kūdikių namų, kitus iš vaikų priėmimon – paskyrstymo skyrių, dar kitus – iš vietinių gyventojų, tarpininkaujant Liaudies švietimo skyriams. Buvo ir vaikų, atvežtų iš kitų vaikų namų.

Tuo metu vaikų namuose auklėtojų (įskaitant ir direktorių) buvo 9. Dirbo 1 muzikos vadovas ir 2 gydimo – medicinos personalo darbuotojai. Administracijos – ūkio ir aptarnaujančio personalo darbuotojų buvo 20.

1967 m. Tamašiavos vaikų namai buvo perkelti į Panevėžį.

Dabar jų vietoje Vilniaus Pedagoginio universiteto mokomoji bazė.

*Eduardas Urbonavičius: ,,Kaltes prieš sovietinę tėvynę išpirksi katorginiu darbu, badu ir šalčiu. Tokiu sakiniu enkavedistai kiekvieną pasmerktąjį palydėdavo į sovietinį Gulagą. Gulago dalia teko ir man.

Gimiau Užventyje (Kelmės r.). Mirus tėvui, su broliu pakliuvau į  vaikų namus Tamošėvoje, netoli Aukštadvario. Vaikų namuose pirmą kartą susidūriau su sovietų valdžia. Atvažiavo enkavedistai patikrinti, ar kunigas mus moko poterių. Gąsdino, kad pririš prie medžio, ir mus sudraskys vilkai. Nors buvom  maži, neišdavėm auklėtojo kunigo‘‘ (Prisiminimai. Internetinis variantas.).

*Stanislava Barščevičiūtė – Stačiokienė: ,,Mūsų tėvai Jonas ir Marijona Barščevičiai 1931 m. susituokė, taigi, sukūrė šeimą, kuri gyveno Dailidukų kaime, Trakų apskrityje. Tevas buvo paprastas darbštus žemdirbys, mama, saugodama namų židinį, vieną po kito gimdė mus, šešis vaikus. 1941 m. liepos 5 d. vokiečiai mųsų tėvą išsivarė ir sušaudė kartu su žydais miške prie Rudiškių gyvenvietės. Tų pačių metų lapkričio mėnesį mama buvo apkaltinta žydų laikymu ir suimta. Mat, mūsų kieme buvo sulaikytas žydas Chackelis Centneris, nuvarytas į Aukštadvarį ir perduotas gestapui. Šaulys Antanas Ališauskas, nuvaręs minėtą žydą gestapui, pasqakė, kad jis pagavo vieną, o iš mūsų kluono pabėgo mažiausiai trys. Tuojau atvažiavo esesininkai ir išsivarė mamą į gestapą. Keli vokiečiai pasiliko, mus šešis mažus vaikus, sustatė į eilę ir ėmė gąsdinti, takydamiesi iš automatų. Tyčiojosi iš mūsų kokias dvi valandas. Kai jau iki soties pasilinksmino, kažkuris iš jų pasakė: ,,Be tėvų jie ir patys nudvės’’, ir išvažiavo, palikę mus vienus namuose.

Apie mus ištikusią nelaimę sužinojo kunigas Kazimieras Čibas. Jis pasirūpino, kad mes būtume apgyvendinti Tamošavos našlaičių prieglaudoje, kuri buvo Trakų apskrityje. Čia ir augome nuo 1941 metų lapkričio iki 1949 metų vasaros. Prieglauda turėjo didelį ūkį: daug karvių, avių, kiaulių, vištų, kelis arklius.Turėjome daug žemės: pasėlių, daržų, ganyklų, bityną. Vaikai gyvūlius ganė ir šėrė, karves melžė, šienavo, daržus ravėjo, malkas iš miško nešė, krosnis kūreno. Vaikai dirbo ir virtuvėje: skuto bulves ir dalino maistą, plovė indus, visoje prieglaudoje šveitė grindis, kurios buvo nedažytos. Visi dirbome daug ir sunkiai. Kartą atvažiavo kažkokie vyrai.<…> Vyrai nuėjo į virtuvę, apžiūrėjo puodus ir rado vaikams neišdalinto pagaminto maisto. Perbalusi virėjai Augutei Užupytei liepė apsirengti, išsivežė ją ir daugiau mes jos nematėme. Vėliau išgirdome, esą virėja perduodavo dalį mums skirto maisto ,,miško broliams’’.

<…>Visai netoli vaikų namų buvo miškas, pilnas visokiausių uogų. Kartais eidavome su auklėtoja uogauti, o kartais važiuodavome arklio  tempiamu vežimu į Strėvos mišką mėlynių uogienei rinkti. Tamošavos vaikų namai buvo įsikūrę labia gražioje vietoje – saloje tarp ežerų. Tai buvo geri namai, kuriuose ir dirbom, ir mokėmės, ir meldėmės, ir linksminomės. Visko tuose namuose išmokome ir užsigrūdinome gyvenimo negandoms”(ND).

Stanislava dabartiniu metu gyvena Kaune. Yra baigiusi Kauno 2 – ąją medicinos mokyklą. Išaugino dukrą ir sūnų. Turi 3 anūkus. Jos sesuo Vanda Pūkienė, augusi ktaip pat Tamašiavoje tapo medicinos sesele, viena užaugino sūnų, pramoginių šokių šokėją. S. Stačiokienės broliui Vytautui Brščevičiui gyvenimas Tamašiavos vaikų našlaičių prieglaudoje buvo įdomus, linksmas ir be rūpesčių. Užaugęs vedė. Užaugino sūnų. Dabar turi 3 anūkus.

Brolis  – Kazimieras Barščevičius  augo taip pat  Tamašiavoje.. Kai suėjo pilnametystė, jį Tamašiavoje įdarbino laiškanešiu. Po kelerių metų pasistatė trobelę,. vedė. Savo 4 vaikus augino vienas, nes anksti mirė jo žmona. Augino 8 anukus.

Sesuo Marija Barščevičiūtė Tamašiavoje buvo šokėja ir gimnastė. 1952 m. ją perkėlė į Utenos vaikų namus, o po dviejų metų, į Vilniaus 5 – uosius vaikų namus. Gyvendama Vilniuje šoko choreografo Juozo Lingio vadovaujamame kolektyve. Vaikų namuose pati vadovavo šokių rateliui..Vėliau M. Barščevičiūtė dirbo ir mokėsi. Iš pradžių dirbo Kultūros ministerijoje, o vėliau perėjo į Tarptautinių ryšių istitutą, kuriame dirbo iki pensijos. Ištekėjo, užaugino sūnų, augina 2 anukus.

*Magdalena Žmuidzinavičiūtė – Lisienė Tamašiavos vaikų namuose su broliu augo nuo  1948 m. Ji prisiminė, kad ten buvo ,,sava duona, pienas, grietinė, sūris, mėsa, savos daržovės buvo labia skanu. O svarbiausia – iki soties. Aš visai nemokėjau gaminti maisto, bet noriai prinešdavau į virtuvę malkų, vandens, išveisdavau puodus, o gerosios virėjos Maziliauskienė ir dambrauskienė duodavo duonos su spirgučiais arba (dar skaniau !) duonos su sviestu ir cukrumi.<…> Kiekvieną vakarą prieš miegą giedodavome Lietuvos himną ,,Lietuva, tėvynė mūsų, tu – didvyrių žemė’’. Į mūsų Tamošavą net kinas atvažiuodavo.

Tėvų, ypač mamos, vis dar ilgėjausi, paslapčiomis paverkdavau jų, bet tokie geri sugebantys mylėti mus auklėtojai kaip Juozas Banikonis ir Elvyra Banikonienė iš dalies juos kompensavo. Visą gyvenimą bendravau su jais, tauriausi, jeigu reikėdavo, kaip su tėvais. Auklėtoja Elvyra mokė mus auginti daržoves, rišti  rugius, o auklėtojas Juozas, be kita ko, išmokė plaukti. Tamošavoje sutikau savo geriausias drauges: Genę, Liudmilą, Stasę, Lydą, Birutę, Ireną…Visų nesuminėsi<…> labiausiai mylimas vaikų namuose buvo direktorius Stasiulionis.<…>Kai kuriuos vaikus vasaros atostogų metu atiduodavo į šeimas, padirbėti ,,prie ūkio’’ (ND).

Magdelenos tėvai Bronislava ir Antanas Žmuidzinavičiai buvo pasipriešinimo 1940 – 1990 metų okupacijoms dalyviai ir buvo nužudyti okupacinės valdžios 1945 m.

Kai Tamašiavos auklėtinė baigė Aukštadvario vidurinės mokyklos 7  – ąją klasę, ji buvo nukreipta mokytis į Alytaus pedagoginę mokyklą:

,,Kai išvažiavau dirbti į Kupiškio Vlado Rekašiaus vidurinę mokyklą, pasijutau labai vieniša, nepatyrusi, išsigandusi…Vaikų namai išleisdami vaiką skirdavo jam 142 rublius, bet ne grynais pinigais, o daiktais. Tik kelis rublius duodavo grynais Tai buvo paltas (70 rub.), patalynė (20 rub.), batai (6 rub.), suknelė (8 rub.), kojinės, apatinio trikotažo…Iš to paties vienam vaikui skirto ,,kraitelio‘‘ vaikų namų direktorė išleisdama davė 7 rublius. 3 rublius kainavo kelionė iš Trakų į Kupiškį, į svetimą miestą, kuriame nieko nepažinojau. Liko 4 rubliai iki pirmosios algos. O dar iki rugsėjo 1 – osios buvo pora dienų…‘‘ (ND).

*Birutė Barauskaitė – Žilinskienė. Pokario metais atvyko iš Kauno vaikų namų): ,, apie 100 mergaičių, susupo į antklodes, susodino į  du autobusiukus ir išvežė į Trakų rajono Tamošavos vaikų namus. Tai buvo tikras konclageris: kentėme badą ir šaltį, auklėtojų ir direktorės Gudonienės žiaurumus. Ar kas papasakojo, kaip mus žiauriai  mušdavo už menkiausius nusižengimus, kaip bausdami vakare basus ir pusnuogius išvarydavo ant sniego? O koks baisus buvo auklėtojas Juozas Barišauskas. Visi vaikai jį vadino Barmalėjumi.  Jis taip sumušė vieną mergaitę, kad ją teko gydyti Trakų ligoninėje. Sumušti buvo vidaus organai. Gydytojai išsigandę ir pasibaisėję tokiu žiaurumu, užvedė bylą teisme. Mergaitė dar mokėsi, baigė Kauno amatų mokyklą, bet nebeilgai gyveno, mirė labai jauna.

Tamošavoje man  įrašė Juodytės pavardę. Nežinau, ar dėl tamsaus gymio ar ta pavardė turėjo kokią sąsają su mano tikrąja. 1949 m.  Juodytės pavardę atidavė žydukei Onai, o man suteikė Barauskaitės pavardę. Nesmagiai jaučiausi, bet kam mano jausmai rūpėjo.. Tamošavoje mes visais atžvilgiais niekam nerūpėjom. Mums skirtą maistą suvalgydav o darbuotojai, o mes rausdavomės šiukšlėse, užpuldavome kiaulių šerikę Nausutienę, atimdavom kibirus su jovalu, išgraibydavom supelijusios duonos gabalėlius ir suvalgydavom. O kokį pažeminimą jausdavo vargšai ,,šlapokėliai‘‘. Juos aprengdavo sukniomis, pasiūtomis iš bulvių maišų, nudažytų vyšnine spalva, ant nugaros užkabindavo lentelę su užrašu ,,Šlapokas‘‘ ir priversdavo visą dieną su ta lentele vaikščioti. Prisimenu, buvau pirmokėlė. Per pamokų ruošą sprendžiau matematikos užduotį; iš  10 atimti kažkokį skaičių. Pagaliukų mes neturėjome, todėl pieštuku nusipiešiau juos ant naujos klijuotės, kuriomis neseniai buvo uždengti visi valgyklos stalai. Taip susikaupusi skaičiavau, kad nė nepastebėjau priėjusios direktorės Gudonienės, kuri stvėrė mane kaip kokį pūką, teškė ant stalo, nusijuosė odinį diržą ir mušė juo mane, kol turėjo jėgų, o paskui nutvėrusi mane už drabužėlių, nuvilko į tamsią kamarą ir liepė klupėti iškeltomis rankomis. Laikiau iškėlusi rankeles, kol išverkiau visas ašaras, kol susmukau netekusi jėgų. Tada man buvo vis viena. ,,Tegul ateina, – galvojau, – tegul užmuša. Man niekas nebesvarbu…(ND).

Kai Tamašiavos vaikų mamus 1952 m. reorganizavo į priešmokyklinę įstaigą, Birutė pateko į Čiobiškio vaikų namus.

Iki pilnametystės jai teko dar pagyventi Utenos vaikų namuose, mokytis Kauno amatų mokykloje Nr. 11.

,,1956 m. baigiau šią mokyklą ir iš karto dvi mūsų, lietuvaičių, grupes, iš viso 50 mergaičių, prievarta išvežė į Vidurinę Aziją, į Uzbekiją, į Margelano miestą. Kai tik atvažiavome, iš mūsų visų atėmė pasus ir prigrasino, kad nebandytume bėgti į Lietuvą. Išmokėjo po 30 rublių. Kitą dieną jau dirbome audimo fabrike, ceche, kuriame nuolat buvo 50 laipsnių karščio. Prakaitas tiesiog žliaugdavo per visą kūną ir nebūdavo kuo kvepuoti. Dirbau ten ketverius metus. Mokiausi. Baigiau vidurinę mokyklą. Taupiau pinigus, nes visą laiką svajojau grįžti į Lietuvą. Nuolat sapnavau Lietuvą be galo gražią, šviesią, žydinčią‘‘ (ND).

Grįžusi į Lietuvą, birutė Kaune dar baigė technikos mokyklą. Gavo paskyrimą į Kėdainių kraštą. Ištekėjo, užaugino sūnų, dukrą ir anūką.

Vytautas Jančiauskas: ,,įstrigo vaikų namų  nepaprastai gera tvarka. Grupėje buvo 15 – 20 vaikų. Kartais už nepaklusnumą su liniuote auklėtiniai gaudavo per nagus. Menu ir direktorės gerumą. Grįždama iš Vilniaus atveždavo daug žaislų. Didelis dėmesys buvo skirtas darbiniam auklėjimui, pagalbiniame žemės ūkyje. Per ugdymo pamokėles anksti išryškėdavo vaiko gabumai. Pagal tai auklėtinius išvežiodavo į kitas švietimo įstaigas‘‘ (ND). V. Jančiauskas, Lietuvos nusipelnęs futbolo treneris, Kūno kultūros metodikos katedros lektorius (Vilniaus pedagoginis universitetas). jaunesnuoju broliu Gintu. V. Jančiausko atminty 1952 m.V. Jančiauskas mokėsi Panevėžio, Kalvarijos internatuose,  studijavo Kauno Kūno kultūros institute, žaidė Vilniaus ,,Žalgiryje‘‘. Buvo ,,Žalgirio‘‘meistrų komandos treneris, Lietuvos futbolo federacijos prezidentas, dirbo Kūno Kultūros ir Sporto komitete futbolo vyr. treneriu. Vedęs. Į Tamašiavą, kaip į naują gimtinę, tėviškę kasmet atvažiuoja su savo studentais.

*Liudmila Jankauskienė: ,,Žiūriu į dabartinius vaikų namų auklėtinius ir galvoju: nebe tie esat vaikai, vaikai nebe tie. Mes kitaip augom, kitaip skynėm sau kelią į gyvenimą <…>. Mūsų Tamošavos (Trakų raj.) vaikų namai turėjo nemažai žemės, tvartuose – karvių, kiaulių, avių, vištų, kieme – šuo pririštas. Viskas kaip pas gerą ūkininką su daugybe vaikų. Visus darbus – nuo mažiausių iki sunkiausių – darėme patys. Todėl ir į gyvenimą išėjome žinodami, kaip atsipjauti riekę duonos, kaip užsisaldinti arbatą… Ir neprapuolėme. Žinojome svarbiausia: dirbk sąžiningai, gyvenk dorai, buk teisingas ir būsi laimingas.

Aš ir esu laiminga. Dirbau <…> šilko kombinate audėja <…>. Užauginau du sūnus, anūkų sulaikiau, visą gyvenimą su vyru gerai sutariam. Ko daugiau žmogui reikia.

Todėl ir dabartiniams mano likimo vaikams noriu pasakyti: patys dirbkite ir

užsidirbkite, tik savo rankom. Ir visą gyvenimą šitaip. Tik tada ir jūs būsit laimingi. O dabar žiūriu, jau linkę daugiau reikalauti. Kurkites gyvenimui ne ten, kur užsimanote, o ten, kur yra reali galimybė gauti pastogę, darbą‘‘ (Vakarinės naujienos, 1988 m. nr. 112.).

,,Artėja tylus paskutinių vasaros dienų vakaras. Tamašavos vaikų namų aikštelėje girdisi skambuv vaikų juokas, dainos, akordeono garsai.

Į trečiąją aikštelę, kur stovi nuostabus pasakų namelis, susirinko apie 90 auklėtinių, svečių.

Trisdešimties vaikų choras akomponuojant muzikos mokytojui Pranui Aužkalniui dainuoja apie Tėvynę…“ (Spartuolis, 1965 m., nr. 103.).

V. Steponavičius savo knygoje prisimena, kaip ikimokyklinukai ,, išėję su auklėtojomis pasivaikščioti, dažnai sutikę žmogų, apstodavo jį ir klausinėdavo:,,Gal tu mano tėvelis?“. Arba: ,,Gal tu mano mamytė?‘‘. Jiems stokojo artimųjų,, jų meilės, šilumos. Pavaišinti glausdavosi, norėjo, kad palaikytum, kad panešiotum. Ne kartą man teko jų norą tenkinti ir nuvilti, jog neesu jų tėvelis‘‘ (V. Steponavičius, Gyvenimo keliu,Vilnius, 2009 m.).

Utenos vaikų namai ir VGN Utena – Utenos r. miestas šiaurės rytų Lietuvoje, 92 km į šiaurę nuo Vilniaus. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Utenoje dvarininko J. Balsevičiaus dvare buvo įsteigta našlaičių prieglauda. Ją finansavo apskrities valdyba. Vėliau dvarą ir našlaičių prieglaudą perėmė ,,Saulės‘‘ draugija, o 1932 m. – apskrities valdyba, pavesdama čia dirbti vienuolėms, atvykusioms iš Marijampolės: Juozapai Kibelaitei (vedėja), Zuzanai Janušytei (buhalterė), Valerijai Bernotaitei (auklėtoja). Vaikų namuose gyveno 50 našlaičių. Pokario metais, t. y. 1947 m. Jasonių dvare (netoli Utenos)  įsikūrė ikimokyklinukų 2 – ji vaikų namai. Juose apsigyveno 25 našlaičiai. Pirmoji direktorė buvo Ona Gasiūnienė, o pirmieji darbuotojai: Jankevičiūtė, Šilinskaitė, Kutkienė, Gentvilienė, Bikelis, Gasperavičius, Kisėlienė, Kazlauskas, Šližytė, Vedrickaitė, Cibas, Remeikytė, Limbaitė. 1950 m. į Kauno mokyklinius vaikų namus buvo išleista pirmoji 24 auklėtinių laida. 1947 – 1997 m. vaikų namuose užaugo 2 168 auklėtiniai. Vaikų namuose dar direktoriavo: A. Gentvilienė, A. Bislytė, A. Jučienė, J. Vancevičienė, Z. Gaulienė, A. Katinienė. Daugiau kaip 20 m. čia dirbo: O. Navikienė, R. Navikienė, R. Skaubienė, D. Artamonova, S. Pulkauninkienė, A. Strolienė, B. Barkuvienė, K. Zabulionienė, I. Keblienė, I. Galinienė, G. Butkienė, S. Čiegienė, A. Umbrasienė, A. Zubova.

1991 m. balandį iš Jasonių vaikų namų auklėtiniai persikėlė gyventi į naujus VGN (vad. Sigitas Novodvorskas), Atkočiškio k., šalia Utenos. Anksčiau auklėtiniai VGN  – uose būdavo mokomi vietoje, o nuo 1992 m. jie pradėjo lankyti bendrojo lavinimo mokyklas, darželius, popamokinės veiklos užsiėmimus.

Nuo 1995 m. VGN vadovauja direktorė Lilija Jovarienė.

1998 m. VGN gyveno 82 auklėtiniai: 9 našlaičiai, 17 netekę tėvų globos, 13 kuomet vienam iš tėvų atimtos teisės, 43 iš asocialių šeimų. Dirbo 71 darbuotojas: 29 pedagogai, 42 aptarnaujančio personalo darbuotojai.

Dabar VGN gyvena 5 našlaičiai, 6 kai vienam iš tėvų atimtos teisės, 48 iš asocialių šeimų. Auklėtiniai gyvena 6 šeimynose veikia sporto, muzikos, rankdarbių, plaukų priežiūros ir kirpimo būreliai, taip pat auklėtiniai turi galimybę užsiėmimus lankyti miesto laisvalaikio organizavimo centruose (žirgų sporto, plaukimo). Įrengtas žaidimų kambarys, biblioteka. Vykdomi projektai, vaikai dalyvauja įvairiuose konkursuose, varžybose.

Viešvilės vaikų namai ir VGN Viešvilė – miestelis Jurbarko rajone (24 km. nuo Jurbarko)  prie kelio Kaunas – Klaipėda, dešiniajame Nemuno krante, abipus Viešvilės upelį. Viešvilės vaikų namai buvo įkurti 1951 m. Teismo rūmuose, didžiausiame Viešvilės pastate, kuris statytas 1902 m. 1951 m. spalio 27 d. Lietuvos TSR Švietimo ministro įsakymu Nr. 195, kuriame buvo nurodoma, kad nuo 1951 m. lapkričio 15 d. Vilniaus vaikų namus Nr. 7 perkelti į Jurbarko raj. Viešvilės m. esamas patalpas. Viešvilės vaikų namams buvo priskirti tuometinėje Tarybų gatvėje Nr. 24, 26, 28, 30, 40, 42, 44. Pirmieji 105 auklėtiniai čia atvyko iš Kauno vaikų namų Nr. 2, Marijampolės, Gelgaudiškio, Smalininkų ir kitų vietų. Tai: Adamonis Jonas (g. 1941 m.), Aleksandra Aldošina (g.1939 m.), Leonidas Aldošinas (g. 1939 m. ir kt. Auklėtiniai peraugę, trūko drausmės, tvarkos, inventoriaus, rūbų, avalynės.

Viešvilės vaikų namai nuo 1951 iki 1974 m. priklausė Švietimo ministerijai, 1952 m. juose buvo 95 auklėtiniai.

1953 m. atvyko 11 naujų auklėtinių, 1954 m. – 30, 1955 m. – 35, 1956 m. – 48, 1957 m. 88 auklėtiniai.

Pirmuoju įstaigos vadovu dirbo Kriaučiūnas. Po to direktoriavo Baravykas, jo pavaduotoju dirbo Ragelis. 1955 m. pabaigoje direktoriumi paskiriamas Napaleonas Jacunskas , kuris Viešvilės vaikų namams vadovavo iki 1976 m. Prie vaikų namų sužaliavo sodas, įrengta sprto ir žaidimų aikštelė, sužydėjo gėlės. Tuo laikotarpiu Viešvilės vaikų namai buvo vieni geriausių Lietuvoje, o jų ugdytiniai įvairiuose renginiuose ir konkursuose užimdavo pirmąsiais vietas.

Dirbant direktoriumi  Broniui Skvereckui, jo iniciatyva buvo kapitaliai suremontuotos grupės, 1985 m. pastatytas dar vienas pastatas, kuriame įkurta pirtis, skalbykla, sandeliai.

1974 m. vaikų namai perėjo Jurbarko raj. Švietimo skyriaus žinion, o 1979 m. vėl perėjo į Švietimo ministerijos pavaldumą.

1992 m. Lietuvos kultūros ir švietimo ministerijos įsakymu Nr. 116  1992 m. kovo 1 d. buvo pakeistas įstaigos pavadinimas. Buvę vaikų namai tapo VGN (dabart. vad. Algimantas Liaudaitis).

Jurbarko laikraštis ,,Šviesa‘‘ (2011, spalio 6.), rašydamas apie Viešvilės Globos namų 60 – ties metų jubiliejaus šventimą rašo: ,,Dabar mūsų vaikai šeimynose po 8 ar 12, su broliais ir seserimis, valgo nuosavose virtuvėlėse, svaitgaliais patys verda pietūs, kiekvienas turi savo privačią erdvę, miega vienviečiuose ir dviviečiuose kambariuose, rūbus perkasi patys, gali rinktis kokį tik nori būrelį ar važiuoti į sporto mokyklą Jurbarke. Bet tai anaiptol ne didžiausias skirtumas tarp šiandieninių ir anų dienų globotinių. Mūsų laikų našlaičiai turi gyvus tėvus, bet neturi namų, sveikatos, gebėjimų mokytis ir dvasinių jėgų įsitvirtinti gyvenime‘‘, – apgailestavo A. Liaudaitis. Šių dienų našlaičiai yra kur kas nelaimingesni nei pokario vaikai. Atvežti į globos namus jie nustemba, kad turės savo lovą, kad nereikės dalytis antklode su broliu ar seserimi, kad iš čiaupo bėga karštas vanduo, penkis kartus per dieną duoda valgyti – ir net mėsos! Bet praeina mėnuo, ir tie patys vaikai piktinasi, kad pietums vėl gavo stsibodusią keptą kulšelę.

Vaikų globos direktoriaus pavaduotoja Jūratė Bastienė labiausiai apgailestauja, kad šiems nelaimingiesiems vaikams negali sukurti ilgalaikio, stabilaus gyvenimo padrindo‘‘ (Daiva Bartkienė ,,Šeši dešimtmečiai, apgaubti meile ir rūpesčiu‘‘).

Viešvilės VGN gyvena 70 vaikų, kurie apgyvendinti šešiose šeimynose, kuriose gyvena po 10 – 12 vaikų. Šeimynos pavadintos skambiais vardais, pvz.: ,,Draugystė‘‘, ,,Svajos‘‘, ,,Vaivorykštė‘‘ ir kt.

Vilniaus Vaikų namai Nr. 1

Juozas Girončikas (g. 1942 m., apie direktorę Eleną Kliukienę): ,,Ji karo ir

pokario sąlygomis, pačiomis sudėtingiausiomis, saugojo mus, rūpinosi mumis ie auklėjo, kad žmonėmis užaugtume. Vyriausybė jos pastangas ir darbą pastebėjo ir pelnytai apdovanojo. Vėliau tų pačių vaikų nam,ų direktorė buvo Kaupelienė Nuostabi moteris‘‘ (ND).

Dabar Juozas turi nuostabią šeimyną, kurioje sūnus,  marčios, anūkai…

Vilniaus Vaikų prieglauda ir Vaikų (mergaičių) namai Nr. 2 Vaikų prieglauda buvo įstaigta prieš Antrąjį pasaulinį karą. Ji buvo Krantinės gatvėje, ant Neries kranto, einant žemyn gatvele nuo šv. Petro ir Povilo bažnyčios.

*Ona Grudzinskaitė – Deltuvienė (g. 1934 m., atvežta prieš Antrąjį pasaulinį karą): ,,Tuomet jiems vadovavo vienuolės. Neatsimenu, kuriais metais vienuolės visas auklėtines išvežė į Lenkiją, paliko mus tik tris… <…>. Netrukus į namus ėmė rinktis mergaitės, kurios buvo išdalintos ūkininkams, kad ganytų karves, šertų kiaules, prižiūrėtų vaikus…‘‘ (ND).

Onutė mokėsi specialiojoje amatų mokykloje Nr. 11, dirbo ,,Drobės‘‘ fabrike, ištekėjo už Bronislovo Deltuvos. Kartu gyveno 21 metus, vyras mirė 1997 m.

*Kristina Radzevičiūtė – Krulienė (g. 1937 m., atvežta 1942 m.): ,,Ten sutikau gerokai už mane vyresnę savo pusseserę Danusią, kuri rūpinosi mumis, – tai šlepetes pasiūdavo, tai sijonėlius. Žiemą mes iš prieglaudos niekur neišeidavome, nes mokykla buvo tose pačiose patalpose. Mokytoja ateidavo pas mus. Anksti pavasarį vyresnes mergaites pasiimdavo ūkininkai, prieglaudoje likdavome tik mes, mažiukės. Rudenį ūkininkai mergaites gražindavo kartu su uždirbtomis bulvėmis, kopūstais ir kitokiomis daržovėmis. Tai ir buvo mūsų maistas. Vėliau Danusią ir dar kelias vyresniąsias mergaites išvežė į Lenkiją.

Kai šiek tiek ugtelėjau ir ėmiau susivokti, mūsų vaikų namų direktorė jau buvo E. Kliukienė. Karas dar nebuvo pasibaigęs, o mes gyvenome ramiai, aprengti, sotūs‘‘ (ND). Pastaroji rašė, kad jų vaikų namai buvo veliau perkelti į Juodšilius (Vilniaus r.).

Kristina baigiusi amatų mokyklą, dirbo gamykloje, mokėsi vakarinėje vidurinėje mokykloje.

1967 m. baigė Vilniaus Dailės institutą, tapo dizainere.

*Bronislava Sirokulska (g. 1934 m., atvežta 1943 m. iš Vilniaus vaikų namų, kurie buvo Subačiaus gatvėje): ,,Vilniaus 2 – uosiuose vaikų namuose ėmė lankytis vokiečiai. Jie matė, kad mes gyvename sunkiai, neturime nei šiltų drabužių nei batų (avėjome klumpėmis), bet tai jiems nesutrukdė mus išvaryti. Auklėtoja išsivedė mus į mišką. Miške nakvojome. <…>. Visą maistą, kurį buvome pasiėmę, beeidami per mišką suvalgėme. Nebeturėjome nieko. Rinkome ir valgėme žoles…<…>.

Auklėtoja iš kažkur sužinojo, kad galima grįžti į savo, 2 – uosius vaikų namus. 1944 metais vaikų namams ėmė padėti Raudonojo kryžiaus organizacija: atvežė batų, paltų, kitokių šiltų drabužių. Po karo galėjome lankyti mokyklą. 1945 metais dalį vaikų išvežė į Lenkiją‘‘ (ND).

Nuo 1950 – ųjų metų Bronislava mokėsi Kauno amatų mokykloje Nr. 11. Čia įgijo audėjos specialybę, dirbo fabrike ,,Kauno audiniai‘‘ (23 metai). Dabar pensininkė.

*Irena  Pečiulytė – Leškienė (g. 1941 m.): ,,…mus visas gražiai ir šiltai rengė, skaniai maitino, mylėjo kaip savas. Tai buvo mergaičių vaikų namai, tik daug vėliau atvežė ir berniukų iš Kūdikių namų. Jie jau tirėjo eiti į pirmą klasę. Dauguma auklėtojų buvo  Smetonos laikų pedagogės. <…>.

Iki savo dienų pabaigos neužmiršime instruktorės (taip vadinome darbų mokytoją) Gaudrimienės ir jos dukters Danutės, kuri išmokė siūti, siuvinėti,, megzti, austi tautines juostas. Kaip galima užmiršti auklėtojas Misiūnienę, Steponavičienę, Vaišienę, Stankevičienę, direktores Glinterščik ir B. Zujevienę, virėją Miknevičiūtę ar naktinę auklytę Varnaite? Jos buvo mūsų mamos, seserys, tetos, geriausios draugės. Išskirtinę meilę mūsų širdyse pelnė tada dar jaunutė auklėtoja Aldona Šeškevičiūtė Vaičiūnienė. Pasirodo, ji pati buvo vargo mačiusi, studijavo ir darbu vaikų namuose užsidirbdavo pragyvenimą‘‘ (ND).

Irena baigė vidurinę mokyklą, Vilniaus universiteto medicinos fakultetą ir visą gyvenimą dirbo pagal paskyrimą Kėdainių centrinėje ligoninėje chirurge. Vėliau dirbo anesteziologe – reanimatologe.

*Gražina Ramšiūtė – Šivokienė (atvežta po Antrojo pasaulinio karo): ,,Mūsų vaikų namuose augo 100 – 120 tik karo nuskriaustų mergaičių. Dirbo dvi virėjos, viena siuvėja, viena skalbėja, šeimininkė, kuri pakeisdavo drabužius, patalynę, išduodavo virėjoms maisto produktus. <…>.

Kas dešimt dienų eidavome į pirtį Totorių gatvėje. <…>Turėjome ir savo ūkį Melagėnų kaime. Ten nuolat gyveno darbininkas, kuris prižiūrėjo arklį ir kiaules. Vasaros pradžioje, pasibaigus mokslo metams, į tą savo ūkį išeidavome pestute. Ten gyvendamos uogaudavome, riešutaudavome, rinkdavome konkorėžius. Ūkyje dirbome kaip visi kaimo vaikai: ravėjome daržus, tvarkėme kambarius, saugojome sodo gerybes nuo savų ir kaimo vaikų. Eidavome į Valakampius maudytis. Į miestą sugrįždavome rugpjūčio pabaigoje. <…>. Įsvečius eidavome į Vilniaus 3 – iuosius – berniukų – vaikų /namus. Pašokdavome, pasprtuodavome. Retkarčiais ir jie ateidavo pas mus. <…> Apsilankydavome ir Pabradės vaikų namuose. <…>.

Mokėmės vidurinėse mokyklose, gimnazijose, technikumuose. <…>. Mūsų auklėtojos <…> studijavo  Universitete, Dailės institute. <…>. Vęsdavo mus į Operos ir baleto teatrą, į kino teatrus, ir į dramos teatrus. Ir aktoriai lankydavosi mūsų vaikų namuose. Turėjome neblogą chorą. <…>.

Vaikų namų direktorė Olga Rotblat buvo aktyvus žmogus. Jos pastangomis mes dalyvaudavome miesto, respublikos ir net Sąjungos renginiuose‘‘ (ND).

Gražina baigiusi Vilniaus Statybos technikumą, pradėjo dirbti statybos pramonės valdyboje. Stojo mokytis toliau. Ištekėjo. Su vyru susilaukė dviejų vaikų, bet vyras ir sūnus per anksti paliko šį pasaulį. Nuo 1971 – ųjų iki 2005 – ųjų dirbo Medienos ir apdailos mokukloje Už gerą darbą buvo skatinama kelialapiais į ekskursijas ir sanatorijas, yra apdovanota keliais medaliais ir statybininko garbės vardu. Jos mokiniai net po 10, 20, 30 metų prisimena ir aplanko savo dėstytoją.

Vilniaus vaikų (berniukų) namai Nr. 3 Buvo įsteigti Polocko gatvėje.

*Sergėj Andriuk: ,,Vaikų namų direktorius I. Šmukleris ir vaikų taryba suvaidino labai svarbų vaidmenį mūsų gyvenime. Ypač direktorius. Jis atstojo mums tėvą, griežtą, bet gerą. Daugiau tokių direktorių aš nesutikau. Ar tokią pat teigiamą įtaką padarė vaikų taryba, nežinau. Jos bijojo ir tik dėl to buvo mažiau chuliganizmo atvejų, vagysčių… Vėliau, kai išėjome iš vaikų namų, dažnai prisimindavome savo direktorių, džiaugsmingai jį sutikdavome, kai atvažiuodavo iš Lenkijos“ (ND).

*Vladas  Laseckas: ,,Prisimenu žiaurų elgesį su manimi ir mano draugu. Mus vertė būti pionieriais, bet mes nesupratome, ką tai reiškia ir buvome įsitikinę, kad jokios prievartos dėl to neturi būti. Atsisakėme. Tuomet pionierių vadovas (juo dirbo toks žydukas, vardo ir pavardės neatsimenu) nurodė vyresniems prieglaudos vaikams ,,pamokyti‘‘ mus. Abu buvome stipriai sumušti. Mūsų draugai mūšdami mums aškino, kad jeigu ir toliau spyriosimės ir nesutiksime būti pionieriais, būsime pribaigti. Mus abu įrašė į pionierius ir paliko gyventi“ (ND).

Vladas nuo 14 metų mokėsi Ukmergės amatų mokykloje, dirbo Kuršėnų miškų ūkyje  mašinų remonto šaltkalviu, mokėsi vidurinėje ir Vilniaus kultūros mokykloje.

1957 m. baigęs Vilniaus pedagoginį institutą, mokytojavo. Turi žmoną Almą, su kuria užaugino dvi dukras Rimą ir Ireną. Dabar pensininkas.

*Boris Binevič (g. 1939 m., atvežtas 1952 m.iš Vilniaus 9 – ųjų vaikų namų į kuriuos buvo atvežtas 1951 m.): ,,Esu dėkingas minėtų vaikų namų direktoriams Šlosbergui ir ypač Josifui Šmukleriui už tai, kad jie buvo geri pedagogai ir nuoširdūs žmonės, mokėjo pažinti, suprasti vaikus ir gražiai su jais bendrauti. Per vasaros atostogas Leoniškėse dirbdavome žemės darbus, statėme, tokiu būdu praktiškai mokėmės to, ko visiems mums visiems gyvenime prisireikė. Josifas Šmukleris palaikė mane, sudarė sąlygas man mokytis ir baigti Vilniaus žemės ūkio mechanizacijos technikumą. Vaikų namai paruošė mane savarankiškam gyvenimui, išmokė bendrauti su žmonėmis ir draugiškai su jais sugyventi. Visus praėjusius 50 metų mes, buvę vaikų namų ugdytiniai, palaikome draugiškus ir broliškus santykius. Vaikų namai ir likimo brolių parama skatino mane tęsti mokslus. <…>.

Vaikų namų direktorius skatino ne tik mokytis, siekti didžiojo tikslo, bet ir surikiuoti visą kasdienybę. Mes, vyresnieji berniukai, prižiūrint ir padėdant auklėtojoms, turėjome organizuoti visą vaikų namų gyvenimą. Ši vaikų namų patirtis padėjo man po instituto baigimo augti ne tik kaip inžinierui, bet kaip ir vadovui.‘‘ (ND).

Borisas baigęs technikumą, įstojo į Kauno politechnikos instituto Vilniaus filialo vakarinį skyrių. Į pirmą kursą buvo priimti 42 studentai, o baigė 6, tarp jų ir jis: ,,Vaiknamietiška ištvermė ir atkaklumas siekiant tikslo padėjo man mokytis ypač sudėtingomis sąlygomis. Buvo atvejų, kai paskaitų metu palaužtas nuovargio kelioms sekundėms užmigdavau…“ (ND).

Baigęs institutą dirbo konstruktorių biuro viršininku, vėliau Vilniaus kuro aparatūros gamyklos  vyriausiuoju – generaliniu – konstruktoriumi: ,,Man buvo pavaldūs daug gabių inžinierių, baigiusių prestižinius institutus, tokius kaip Maskvos Baumano, Leningrado politechnikos institutai, bet jie neturėjo vaiknamietiško užgrūdinimo ir bendravimo patirties‘‘ (ND).

B. Binevič turi puikią šeimą, užaugino du sūnus ir tris anūkus: ,,Vaikų namų patirtis padėjo juos auklėjant. Dabar esu pensininkas. Pastačiau namą Balsiuose ir užauginau du sodus. Šitų darbų abecėlės jau nereikėjo mokytis, ji buvo įgyta vaikystėje. Į mūsų, buvusių vaikų namų ugdytinių, bendravimą dabar jau yra įtrauktos ir mūsų žmonos, ir vaikai, ir netgi anūkai‘‘ (ND).

*Miroslov Sergejevič – Bobrov: ,,3 – iuose vaikų namuose buvo gerai: gražiai rengė, skaniai ir sočiai maitino, auklėtojai buvo rūpestingi ir dėmesingi. Vasarą eidavome į žygius po gimtąjį kraštą, ilsėdavomės vaikų namų vasaros stovykloje Leoniškėse“ (ND).

*Raimondas Minderis (atvežtas 1953 m. ): taip pat augo šiuose vaikų namuose: ,,Čia radau didelę gyvenimo palaimą. Priėmė mane labai lengvai, tik paklausė, ar šlapinuosi į lovą. Pasakiau ,,ne‘‘, nes pagalvojau, kad kitaip atsakęs nebūsiu priimtas. Kiek pagyvenęs, pastebėjau, kad gyvenimas vaikų namuose ne visiems vienodas: tiems, kurie lankė papildomas mokyklas šalia bendrojo lavinimo mokyklų, jis buvo labiau privilegijuotas, o kitiems, sunkiau auklėjamiems, buvo sunkiau. <…>. 1954 metų rudenį mane nuvedė laikyti stojamuosius egzaminus į baleto mokyklą. <…> buvau priimtas.

1959 metais baigiau Leningrado A. Vaganovos vardo choreografijos mokyklą, įgijau baleto artisto specialybę ir buvau priimtas dirbti į Vilniaus Operos ir  baleto teatrą baleto artistu. Tuo ir baigėsi mano, kaip vaikų namų auklėtinio, gyvenimo etapas.<…>. Per pusšimtį metų suvaidinau per 20 pagrindinių vaidmenų, nusifilmavau Žilvino vaidmenyje ,,Eglė Žalčių karalienė, gastroliavau daugelyje pasaulio šalių, atstovaudamas Lietuvos baleto menui. Turiu nusipelniusio artisto garbės vardą.

Esu be galo dėkingas Vilniaus 3 – ųjų vaikų namų vadovams, auklėtojams ir visam personalui už sudarytas sąlygas mokytis, įgyti specialybę. Už viską‘‘ (ND).

*Algirdas Petravičius (atvežtas 1956 m. gruodžio 4 d.): ,,Daugelį vaikų namų auklėtinių buvo žydai. Aš – baltaplaukis, į juos visai nepanašus ir jau vien tuo atkreipiau į savę dėmesį. Direktoriaus pavardė man irgi pasirodė kažkokia keista, žinojau, kad žodis ,,Šmukler‘‘ reiškia knygų pardavėją. <…>.

Dalį vasaros praleisdavome Trakuose arba Lioniškėse. Iki pietų privalėjome dirbti ūkio darbus, po pietų savo laisvalaikį planuodavome patys: maudydavomes, grybaudavome, riešutaudavome. <…>.

Vaikų namų išformavimas vyko gana sparčiai. Baigiantis vasarai ištuštėja patalpos. Mažiukai išvažiavo į kitus vaikų namus, vyresnieji į savarankišką gyvenimą. Mano ateitis buvo neaiški. Kadangi buvau vaikų namų seniūnas, dalyvavau juos uždarant‘‘ (ND).

Algirdas tarnavo armijoje, vėliau dirbo vyr. inžinieriumi, direktoriaus pavaduotoju, aikštelės viršininku ir VISI elektrotechnikos katedros labaratorijos vedėju. Buvo vedęs, turi sūnų ir dukrą.

Šiuose vaikų namuose augo ir busimasis LNB pirmininkas Idelfonas Kareniauskas. Jis gimė 1939 m. soalio 14 d. Zarasų rajone, Avilių kaime. Anksti neteko tėvų. Gyvendamas internate mokėsi Dusetose, Kazimiero Būgos vidurinėje mokykloje. Gyvendamas Vaikų namuose Nr. 3, baigė Vilniaus 1 – ąją vidurinę mokyklą. Mokėsi Vilniaus politechnikume. 1975 m. baigė Vilniaus Inžinierinį Statybos institutą, tapdamas diplomuotu inžinieriumi elektriku.

Dirbti pradėjo Vilniaus troleibusų valdyboje eiliniu šaltkalviu elektriku, įgijo troleibusų vairuotojo specialybę. Vėliau dirbo vyr. energetiku. Po 14 metų dirbo Kaimo statybos ministerijoje Mechanizacijos valdybos viršininko pavaduotoju, Lietuvos Respublikos kontrolės komiteto Informatikos ir analizės skyriaus viršininku, Lietuvos Respublikos Seime, Seimo nario padėjėju – sekretoriumi. Vedęs su žmona Dalyte, inžiniere užaugino tris dukras: Astą, Rasą ir Aušrą.

Vilniaus vaikų namai Nr. 5. Buvo Vilniaus Užupyje, Filaretų gatvėje.

*Aneta Šlegel: ,,Su auklėtoja Elena Rauduviene susitikau jau pirmąją jos darbo dieną mūsų vaikų namuose. Prisirišau ir visam gyvenimui pamylau šią gražią, puošniai tvarkingą, ramią ir labai jaukią moterį. Iš jos išmokau siuvinėti, kitokių mergaitiškų darbelių, stropumo ir kantrybės. Kas manyje yra gero, vis iš jos, gerosios ir brangiosios auklėtojos. Kartais būdavau jai nepaklusni, bet jos pamokymai iki šiol man svarbūs. Įsitikinau, kad daugelyje situacijų – sunkių, keblių, rodos, neįveikiamų – gelbėjo jos kažkada man išsakyti patarimai. Nuostabi buvo auklėtoja. <…>.

Jelena Vikentjevna Pilipionok buvo pradininkė tų partvarkimų, kuri valdiškus

namus pavertė mūsų, VAIKŲ NAMAIS. Ėmėme būdėti virtuvėje, skalbykloje. <…>. Buvo daržas, didelis sodas ,,Kalnas‘‘ ir daug erdvės. Turėjome savo uogų, daržovių ir net kumelę Marysią…<…>. Turėjome ir vilkinį šunį Reksą‘‘. <…>

Laikas bėgo, mes augom. Keitėsi vaikai ir auklėtojos. Pasikeitė ir direktorė.

Iš Čuibiškio perorganizuotų vaikų namų kartu su mergaitėmis ir keliais bernais (taip tuomet mes juos vadinome) atvyko ir direktorė Aldona Vaičiūnienė. <…>.

Naujoji direktorė Aldona Vaičiūnienė ėmėsi vizualiai keisti mūsų namus: po

remonto tapo šviesu, jauku, salė pasipuošė tautiškais, lietuviškais akcentais. Valdiškumo neliko  nė pėdsako. Miegamuosiuose atsirado  liaudiškais ornamentais išaustos lovatiesės, o užtiesalus ant pagalvių visą žiemą siuvinėjome pačios. Namai tapo labai gražūs ir mieli. Mergaitės ėmėme pačios siūti sukneles, kurias pačios ir susimodeliuodavome. Šito meno siuvykloje mus mokė Kaziotė (taip meiliai vadinome savo siuvėją). Ir valgykloje tapo kaip namuose: ne porcijomis išdalindavo maistą, o sudėdavo patiekalus į didelius bendrus dUbenis, – imk, kiek nori, tik nepamiršk ir kito, kuris dar ateis prie stalo. Per didžiąsiais šventes visi namai pakvipdavo pyragais ir grindų vašku. <…>.

Direktorė A. Vaičiūnienė mūsų namus pakeitė iš esmės. Kartu su aplinka, jos grožiu, švelnumu, spalvų deriniais, keitėsi ir mūsų požiūris į savo namus, – ėmėme juos branginti ir saugoti. O kai direktorė ėmė dirbti mokykloje lietuvių kalbos mokytoja, tai ir mokykla tapo artimesnė.<…>.

Vilniaus 5 – ieji vaikų namai nebuvo uždara ,,zona‘‘, gyvenimas čia virte virė: lankėme meno mokyklas, teatrus, kino teatrus, turėjome televizorių, apie kurį dažnos šeimos vaikai dar tik svajojo, vasaras lesdavome stovyklose, vėliau ir savo vasarnamį turėjome, ir sunkvežimį, ir pirtį…Pas mus į namus atvažiuodavo visokių įžymybių, koncertavo Beatričė Grincevičiūtė‘‘(ND).

Aneta lankė dailės mokyklą.

*Danutė Kuodytė – Bartaševičienė: ,,…vaikų namuose mes gyvenome kaip namuose: jokių valytojų čia nebuvo, turėjome patys pasirūpinti savo kambariais, drabuželiais, daiktais, mokymosi priemonėmis. Mokėmės pasigaminti maisto, susiadyti, pasisiūti, nusimegzti. Be to turėjome gėlynus, daržus‘‘ (ND).

* Ona Augustinavičiūtė – Radavičienė (g. 1936 m., atvežta 1949 m.): ,,Vaikų namuose mes visi buvome lygūs: jei buvo sunku, tai visiems, jei džiaugėmės, tai visi. Ir niekam ne ačiū. Vaikų namuose išmokau siūti, daryti rankdarbius. Viso to išmokė instruktorė. Mus mokė ir šokti, ir dainuoti, visko mokė. Iš pradžių buvo sunku priprasti prie naujos tvarkos, susitaikyti su tokia dalia, bet vaikų namų auklėtojos buvo labai geros, pripratau. 1952 metais baigiau 8 klases ir įstojau į Vilniaus 17 – ąją amatų mokyklą‘‘ (ND). Onutė įgijo radijo montuotojos specialybę, dirbo karinės pramonės gamykloje (12 metų). 1957 m. ištekėjo, kartu su vyru augino dvi dukras. 1983 m. vyras mirė. 1966 m. dirbo Radijo montavimo prietaisų institute dispečere. Čia dirbo iki pensijos.

*Vytautas Mižvinskas (g. 1953 m., atvežtas iš Vilniaus vaikų namų Nr. 1): ,,Lankiau Vilniaus 16 – ąją vidurinę mokyklą. Vaikėzas buvau gabus, mokslai lengvai sekėsi, todėl ir pagyrų man buvo negailima. Kažkaip ir susisuko galvelė, pajutau, kad vaikų namų rėmuose nebetelpu. Pradėjau bėgti iš jų. Na, kur pabėgimai, ten ir vagystės – vaikui juk irgi reikia valgyti. Tiesa, valgis nebuvo pagrindinis tikslas. Esmė – neteisingai suvokta romantika. Juk tiek knygų perskaityta apie plėšikus, piratus ir panašiai…

Dvylikos metų patekau į Čiobiškio spec. mokyklą. <…>.Pradėjau bėgioti ir iš spec. mokyklos. <…>.Sudeginau kažkokius ūkinius pastatus. Taip, turėdamas tik 14 metų, patekau į teisiamųjų suolą. ,,Davė‘‘ trejus metus, sedėjau nepilnamečių kolonijoje. Paskui tai išeidavau, tai vėl sėsdavau. Ir taip iki šiol…<…> buvo atkreiptas dėmesys į mano eiles, kad ,,Akistatos‘‘ redakcijos žmonės nutarė surizikuoti savo lėšomis, savo jėgomis ir išleisti mano kūrybos rinkinėlį (Kaunas, ,,Temidė‘‘, 1995.

Daug metų praėjo kalėjimuose…‘‘ (ND).

Vilniaus vaikų namuose Nr. 5 nuo 1961 metų augo ir busimasis LNB pirmininkas Algirdas Ušinskas. Apie jį knygoje (ND) pasakoja jo jaunesnioji duktė Laura Ušinskaitė (g. 1974 m.). Algirdas gimė 1944 m. vasario 11 d. Molėtuose. 1945 m. jo tėvas buvo ištremtas į Sibirą, kuris kelionės metu mirė. Mama mirė 1945 m. susirgusi plaučių uždegimu. Mažasis Algirdas su savo sesute augo pas močiutę, mokėsi Kauno 1 – oje vidurinėje mokykloje. Nuo 1955 m. augo Vilniaus vaikų namuose Nr. 3., gerai mokėsi, žaidė krepšinį, lankė plaukimo treniruotes. Kai mokėsi Vilnaius 5 – uose vaikų namuose, 1962 m. baigė Vilniaus 16 – ąją vidurinę mokyklą. Vėliau mokėsi Kauno politechnikos institute. Daug metų žaidė regbio ,,Geležinio vilko‘‘ komandoje. 1971 m. A. Ušinskiui, pirmąjam Lietuvoje, buvo suteiktas regbio sporto meistro vardas. Vėliau jis treniravo vaikus, jaunimą, aktyviai dalyvavo regbio veteranų veikloje.

1967 m. baigęs mokslus Kauno politechnikos institute, įgijęs inžinieriaus mechaniko specialybę, jis pradėjo dirbti ,,Enims ‘e“ ir tęsė studijas aspirantūroje. 1983 m. tapo valstybinės premijos laureatu, o 1985 m. jam buvo suteiktas suteiktas technikos mokslų kandidato mokslinis laipsnis, kurį 1993 m. Lietuvos mokslo taryba nostrifikavo į daktaro laipsnį. Ne kartą buvo apdovanotas ir kitomis premijomis už pasiekimus darbe. Jis spėjo padaryti daugiau kaip 50 išradimųįvairių prietaisų daviklių srityje.

Algirdas labai mylėjo savo šeimą, žmoną Eugeniją, dukras Ievą ir Laurą. Pastaroji rašo: ,,2002 metų balandžio 13 dieną tėvelis staiga, netikėtai, nė minutės nesirgęs, mirė. Liko tik šviesūs prisiminimai: pamokimai, begalinė tolerancija, subtilus humoras ir gerumas‘‘ (ND).

Vilniaus vaikų namai Nr. 6

*Miroslav Sergejevič – Bobrov: ,,Visas personalas ir dauguma vaikų čia buvo žydai. Ne žydų tautybės buvome gal 10 – 15 vaikų. Čia labai gerai maitino, rengė, švelniai auklėjo Auklėtojos Lepianskaja, Basman ir kt. su mumis elgėsi meiliai…<…>.

1949 metais mūsų vaikų namus panaikino. Mus išvežė į Smalininku, kurie yra už 12 kilometrų nuo Jurbarko. Čia buvo labai gražu: Nemunas, jo užutekis laivams stovėti, žvejyba ir t. t., bet čia nebuvo rusų mokyklos. Mus, rusus ir žydus, išvežė į Juodšilius‘‘ (ND).

Vilniaus vaikų prieglauda ir vaikų namai Nr. 8  

*Liubovė Larina – Purvelienė: ,,Po karo Vilniuje buvo 12 vaikų namų. Mūsų 8 – ieji vaikų namai – buvo Vitebsko g. Nr. 21, Subačiaus ir Zarasų gatvių sankryžoje. Tada tai buvo miesto pakraštys netoli Vilnelės ir Belmonto miško. Namai turėjo senas tradicijas. Iš pradžių ten buvo seserų karmeliečių globos namai, karo metais – pasiturinčių gimnazisčių iš kaimo bendrabutis, o 1946 m. tapo karo vaikų – našlaičių – prieglobsčiu. Direktore nuo pat įkūrimo buvo paskirta Olga Rotblat, labai veikli, talentinga, greita ir ryžtinga moteris. Ji mokėjo viską: groti pianinu, šokti, dainuoti, siūti, siūvinėti, o labiausiai – būti gera vadove. Buvo griežta, valinga. <…>…ji sugebėjo mūsų gyvenimą organizuoti taip, kad jis būtų įdomus, ir aprūpintas. Pavyzdžiui, mūsų vaikų namai vieni iš pirmųjų karo nuskriaustame mieste įgijo bent kelis šefus (remėjus). Tai buvo fabrikas ,,Lelija‘‘, Filharmonija,, Rusų dramos teatras. ,,Lelija‘‘ aprūpino mus šilkinėmis ir perkelinėmis suknelėmis, už fabriko pinigus mus vežė į ekskursijas, spektaklius, kino filmus, o vėliau faug mergaičių buvo šiame fabrike įdarbintos, gavo bendrabučio kambarius. Dirbo ir mokėsi. Kai kurioms ,,Lelija‘‘ buvo vienintelė darbovietė, iš kurios ir į pensiją išėjo

Filharmonija kaip šefas ne tik nemokamai kviedavo mus į koncertus, bet ir jos dainininkai apsilankydavo pas mus. <…>.

Rusų dramos teatre buvome savi. Pažinome net jo užkulisius. <…>. Matėme visus šio teatro spektaklius. <…>.

Kartu su miesto jaunimu tvarkėm Vilnių, šalinom karo griuvėsius. <…>.

Kiekvieną vasarą mes važiuodavome į stovyklą, į pagalbinį ūkį ,,Mielašiškės‘‘ netoli Pylimėlio kaimo. <…>.

…siaubą išgyvenome, kai nuskendo Janė Spudytė. Buvome prie Žaliųjų ežerų. <…>. Olgą Rotblat atleido iš vaikų namų direktorės pareigų. Vikų namus uždarė“ (ND).

Liubovė sukūrė šeimą, turi vaikų ir anūkų. Jos vyras Stasys Purvelis taip pat užaugo vaikų namuose, įgijo aukštąjį išsilavinimą, tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Dabar abu – pensininkai.

*Adata Šatšnaider – Soldatenko (g. 1937 m.):

,, 1948 metais mane perlėlė į Vilniaus 8 – uosius vaikų namus. Mane maitino, mokė, gyvenau švariai ir šiltai. Už tai esu labai dėkinga. 1952 m. mane nukreipė dirbti į siuvimo fbriką ,,Lelija‘‘, kuriame ir dirbau iki pensijos, t. y. iki 1992 m., lygiai 40 metų‘‘ (ND).

,,Nepamirštamos likimo akimirkos‘‘ redaktorė Birutė Žymantienė knygos (ND) kūrybinės grupės narė rašo: ,,Netvirtinu, kad visi mūsų kartos našlaičiai tapo didvyriais. Yra ir iki šiol verkšlenančių, ir likimą plūstančių. Visokių yra. Bet tie dabar jau močiutės ir seneliai, kurių vaikystė prabėgo pokario vaikų namuose, prisimena juo beveik išimtinai teigiamai, gražiai. Vaikų namus jie vadina SAVO NAMAIS, kuriuose jie turėjo auklėtojų, prilygusių mamoms ir tėčiams. O juk vaiko reakcija – atsakomoji, – jis tik tada atsako su meile, kai yra šaukiamas su meile. Taigi tie sunkūs mūsų vaikystės laikai buvo ir geri, nes buvo dvasingų, dosnių, talentingų ir mylinčių žmonių, kurie mus augino, gynė nuo visų pavojų, aukojosi, kad mes neprarastumėme vilties ir tikėjimo. Beje, dabar našlaičiai namų nebetūri, nes nebera VAIKŲ NAMŲ, yra tik vaikų GLOBOS namai. Globa, kaip žinia, yra tik viena iš žmogaus, būsimojo piliečio, ugdymo formų. Kam mūsų Lietuvoje prireikė, kad ir vaikai formaliai papildytų benamių gretas? Juk iš tiesų tie namai, kuriuose auga vaikai, yra jų namai tat prireikė keisti gražų ir teisingą, pasaulinio masto vaikų ugdymo autoriteto Marijos Montessori įdiegtą pavadinimą VAIKŲ NAMAI į abejotiną ir skaudų – vaikų GLOBOS namai‘‘.

Lietuvos našlaičių brolijos steigiamasis susirinkimas ir veikla

1988 m. kovo 22 d. ,,Vakarinių naujienų‘‘ laikraščio redakcijoje įvyko žurnalistės, brolijos krikštamotės , Onutės Balčiūnienės susitikimas su buvusiu vaikų namų auklėtiniu, dabartiniu medicinos mokslų daktaru, prof. Algirdu Baubinu (g. 1943 m.). Susitikime kilo bendra idėja surinkti į būrį kitus Lietuvos našlaičius. Gegužės 13 d. redakcijoje susirinkę buvę vaikų namų auklėtiniai, draugiškai bendravo, kalbėjo ištisas 5 valandas.

1988 m.  birželio 1 – ąją d. Lietuvos vaikų fondas (vad. poetas Juozas Nekrošius) Spaudos rūmuose organizavo Vaikų dienos minėjimą. Jame buvo nuspręsta įkurti buvusių vaikų namų ir internatinių mokyklų bendriją. Buvo sudaryta pasirengimo suvažiavimo taryba: Algirdas Baubinas, Elena Kubilienė, Algirdas Ušinskas, Aldona Vaičiūnienė, L. Žutautienė.

1989 m. birželio 17 d. Vilniuje, Vidaus reikalų ministerijos ir  sporto rūmuose įvyko steigiamasis susirinkimas. Jame buvo nustatyti pagrindiniai tikslai, išrinkta 15 asmenų taryba ir revizijos komisija. Brolijos pirmininku tapo A. Ušinskas (buvęs vaikų namų auklėtinis, Terchnikos mokslų daktaras). Teisininkas Tadas Viršickas parengė Lietuvos našlaičių  brolijos įstatus. Buvo sudaryta programa, sutikslinti narių sąrašai.

1898 m. spalio 31 d. Lietuvos liaudies švietimo ministerijos kolegija, vadovaujama liaudies švietimo ministro Henriko Zabulio, Lietuvos vaikų namų auklėtinių, įregistarvo brolijos įstatus.

Po steigiamojo suvažiavimo Įvairiuose miestuose ir rajonų centruose pradėjo steigtis našlaičių brolijos skyriai: Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Kedainiuose, Jurbarke, Utenoje, Vilniaus krašto. Pastarasis – didžiausias. Respublikinė taryba padėjo parengti skyrių steigiamus susirinkimus,, talkino ruošiant įstatus, sudarant programas, organizavo konferencijas, dalyvaudavo skyrių susirinkimuose.

Skyrių tarybų pirmininkai pfriklauso respublikinei tarybai, kuri koordinuoja brolijos veiklą.

Labiausiai brolija padėjo vaikų namų auklėtiniams, kai vyko butų ir bendrabučuų privatizacija, netekusiems darbo, grįžusiems iš įkalinimo įstaigų našlaičiams, vienišiems ligoniams, neįgaliesiems Tuos savo brolius ir seses, kurie neturėjo artimųjų, į amžinojo poilsio vietą brolija lydėjo savo lėšomis.

LNB atstovai, norėdami palengvinti studijuojančių našlaičių dalią, kreipėsi į Lietuvos vyriausybę, Seimą. To pasekmėje studijuojanys našlaičiai kas mėnesį iš valstybės gauna 500 Lt., kartu paliekant visas studento teises ir lengvatas.

Brolija į seimą kreipėsi, kad būtų pataisytas ,,Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939 – 1990 m. okupacijų‘‘ 7 str. ,,Buvę beglobiai vaikai‘‘. Įstatymas buvo pataisytas. Dabar visi, kurie nukentėjo nuo okupacijų gauna priedą prie pencijų 200 Lt.

Brolija organizuoja kultūrinius renginius, menines programas, kas met rengia brolijos nariams ir jų šeimoms Kalėdų eglutę. 2006 m. buvo organizuotos kelionė į Italiją, Čekiją, Prancuziją, Olandiją, Vokietiją…

2006 m. piligriminės kelionės į Romą, pas popiežių Benediktą XVI, metu Brolijos narius visą kelionę lydėjo  Šv. Sosto  (popiežiaus) atstovė spaudai Laima Pangonytė.

Brolijos aktyvas dirba be jokio materialaus atlygio. Valstybė finansiškai organizacijos nerėmia., verčiasi iš nario mokesčio ir gerų Lietuvos žmonių teikiamos pagalbos.

Brolijos vadovais buvo: A. Ušinskas, J. Azevičius, I.  Kareniauskas. Dabartiniu metu – E. Bukaitis.

2011 m. spalio mėnesį Vilniaus Karininkų Ramovėje įvyko LNB konferencija, kurios metu antrajai kadencijai pirmininku buvo išrinktas E. Bukaitis.

LNB adresas: Sausio 13 – osios g. 21 – 27, Vilniaus m., Viniaus m. sav.. LT – 04347, telefonas (mobilusis) 8 652 01914;  86999330 (A. Vaičiūnienė).

Knygos ,,Našlaičių dalia‘‘ pristatymas

Gal ką nustebins pasaka mana:

Dalia – sukta, pikta ir alkana,

Jai – tiktai inkšti, tiktai negaluot…

Bet ar galiu tą vargetą išduot?

 

Vytautas Mižvinskas

2009 m. lapkričio 20 d. Vilniaus pedagoginio universiteto 2 – o mokomojo korpuso (T. Ševčenkos 31) aktų salėje, įvyko šventinė, Lietuvos našlaičių brolijos 20 – ies metų jubiliejui paminėti, neeilinė mokslinė konferencija. Jos metu buvo pristatyta knyga ,,Našlaičių dalia‘‘ (Vilnius: Fridas, 2009 m. – 317 [1] p.: iliustr. Tiražas 700 egz. – ISBN 978 – 9955 – 590 – 96 – 5). Knygos turinį sudaro šie skyriai: Iš našlaičių globos istorijos / Vytautas Karvelis; Nepamirštamos likimo akimirkos / Birutė Žymantienė; Našlaičių brolijai – 20 metų / Aldona Vaičiūnienė). Leidinys skirtas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui ir Lietuvos našlaičių brolijos dvidešimntmečiui. B. Žymantienė rašo: ,,Kūrybinė grupė dirbusi prie šios knygos, neturėjo tikslo pasverti, kas ir kaip kaltas dėl tūkstančių Lietuvos vaikų tapsmo našlaičiais. Tikslas buvo kur kas platesnis ir svarbesnis: per gyvų žmonių tikrus gyvenimus parodyti tautos gyvybingumą ir moralinę sveikatą, jos gebėjimą išlikti pačiomis ekstremaliausiomis sąlygomis, sąmoningą ir pasamoningą suvokimą, kad vienintelė ateitis yra vaikai, kad juos ir reikia rimčiausiai saugoti, vardan jų, kai reikia, net ir aukotis‘‘.

Poetas Juozas Nekrošius ,,Respublikoje‘‘ (2009, nr. 270) rašo: ,,Knygos pagrindą sudaro našlaičių gyvenimo istorijos, papasakotos nuoširdžiai, atvirai ir jaudinančiai. Daug skirtingų siužetų, dramatinių kolizijų, netikėtų likimo išdaigų, bet visa tai jungia viena vienintelė linija: išlikti, nepasiduoti, laimėti! Skaitai nedideles, gyvenimo supresuotas noveles ir negali atsistebėti, kad likimo nuskriaustieji, – neretai išduoti ar pažeminti, apgauti ar atstumti, niekada, niekur ir niekam neverkšlena, nekerštauja, o puoselėja savo širdyse meilės ir grožio, gėrio bei žmogiškumo pumpurus‘‘.

Knygoje skaitome:

 

… Mes esame tie, kurie audrose ir pokario metais likome

be tėvų, artimųjų, namų.

… Mes – tie, kurių tėvai vežami į tremtį, palikdavo mus stotyse, vildamiesi,

kad būsime kieno nors priglausti.

… Mes – tie, kurių tėvai nenorėdami mūsų įvelti į persekiojimo liūną, pakeitę

mūsų vardus, pavardes, gimimo datas bei vietas, palikdavo valdžios globai.

…Mes  – tie, kurių degradavę tėvai paliko mus likimo valiai.

… Mes – Lietuvos našlaičių brolija.

 

***

 

…Bendras vargas, skausmas labiausiai suartina žmones visam laikuiįtvirtindamas vidinį poreikį atjausiti, padėti bėdoje, užstoti silpnesnį, paguosti kenčiantį. Šitas jausmas ir paskatina buvusius vaikų namų auklėtinius – likimo brolius ir seseris susiburti (Aldona Vaičiūnienė).

***

…Netekti tėvų, pakliūti į vaikų namus vaikui yra tragedija. Bet man puikūs vaikų namų direktoriai, auklėtojai, o ir patys vaikai, mūsų tarpusavio santykiai, padėjo maksimaliai sušvelninti šią netektį ir paruošti mane savarankiškam gyvenimui. Ačiū visiems Jiems (Boris Binevič).

***

 

…Užaugau Vilniaus 5 – uose vaikų namuose, kuriuose mane mokė gyventi, taupyti, džiaugtis kiekviena akimirka, kiekviena smulkmena, nedejuoti ir nezysti, būti draugiška ir ištverminga. Vikų namuose buvau auginta su šiluma, meile ir rūpesčiu, todėl kad ir kaip malė mane gyvenimas, kad ir kaip klupdė, nesumalė ir neparklupdė. Ačiū už tai MANO NAMAMS, tuomet buvusiems Filaretų gatvėje, Vilniuje. <…>Limingi esame ne tuomet, kai daug turime, bet kai džiaugia tuo, ką turime (Danutė Kuodytė – Bartaševičienė)

***

…Pokario vaikų namų etinė, moralinė dvasia buvo visiškai kitokia negu dabar: mus auklėjo ,,smetoniško sukirpimo‘‘ pedagogai, kurie mokėjo įdiegti mums pagarbos vyresniam, užuojautos silpnesniam jausmus, elgesio ir bendravimo etiketo taisykles, tvarkos, švaros, grožio poreikius. Jie patys, ypač, ypač vyresnio amžiaus auklėtojai, visa tai turėjo atsinešę iš savo šeimų ir ne žodžiais, o pačiu gyvenimu, požiūriu į mus, kaip į gerbtinas asmenybes, auklėjo mus. Mergaitės būtinai turėjo išmokti pačios savo kūrinėliais papuošti buitį: išmokti siūti, megzti, nerti.‘‘ (Aldona Baubinaitė – Truskienė).

***

 

…Ne kiekvienas iš mūsų, patyrusių našlaičio dalią, gali pasidžiaugti žiniomis apie savo prosenelius, senelius, kartais , deja, ir apie tėvus. Savo šaknų nežinojimas – didelė netektis. Tenka rasti jėgų ją išgyventi ir gyventi taip, kad ateinančios kartos šio praradimo nepatirtų. <…>. Gyvenimas yra gražus, tik reikia norėti ir stengtis jį nugyventi garbingai (Danutė Vaišnytė – Pankienė).

 

***

 

…Našlaičių yra ir bus bet kokioje visuomenėje ir bet kokiu laikmečiu. Visuomenė ar bendruomenė turi rasti būdų suteikti našlaičiams galimybe tapti atsidavusiais piliečiais. Nėra nė vieno modelio, kaip tai padaryti, tačiau yra vienas privalomas reikalavimas: reikia atsidavusių ir gailestingų žmonių, norinčių auginti našlaičius (Nathan Amitai).

***

…Čia niekas neglostė galvelės ir neglaudė prie savęs, tik pagalvė kantriai sugerdavo ašaras. Utat sužinojau laukinio česnako, pievos rūgštynių, neprinokusio pamidoro skonį ir išmokau viskuo dalytis. Gavę žalią bulvę, ją kepėme lauželyje ir dalinomes į kelias lygias dalis. Net mažą obuoliuką, nugveltą kur nors pakelėje, vienam suvalgyti buvo nuodemė. Berniukai prie namų esančiame Dailidės ežerėlyje gaudė varles ir kepė jas ant laužo. Alkis sekiojo mus kaip šešėlis…<…>.

Vieną žiemą Žuvinto ežere liko žiemoti penkios gulbės. Atsiviliojome jas į vaikų namų teritoriją ir sėkmingai globojome visą žiemą. Auginome ir varniukus, kurie savo kūdikystę leido mūsų kiemo obels šakose. Turėjome kačiukų ir šuniukų, kuriuos augindavome slėpdami nuo auklėtojų. Buvome stebėtinai vieningi, – net mažiausios mūsų paslaptys nepasiekdavo suaugusiųjų.

Kiekvienas lankytojas, pravėręs mūsų kiemo vartus, įžiebdavo viltį visiems, kurie ko nors laukė, kurie nežinojoi savo tėvų, savo tikrosios šeimos likimo. Daugumai iš tų vaikų svečias palikdavo skaudų nusivylimą ir vėl laukimą. Laimei, lankytojai retai užsukdavo, o didžioji vaikų dalis žinojo, kad jų niekada niekas neaplankys. Bet viltis

miršta paskutinė… (Danutė Trečiokienė – Žemaitienė)

 

***

 

…Atmintis saugo savo nuotrupas iš ten, iš tolimos ir šiurpios vaikystės, be datų, vardų, pavardžių, užtat su vaizdais, su kvapais ir su jausmais, iš kurių pats ryškiausias – baimė… (Gražina Ramšiūtė – Šivokienė).

***

 

…Sako, kad lengvų gyvenimų nebūna, visi jie kaip zebrai: kiek balto, tiek ir juodo, bet kažin ar taip. <…>…mūsųgyvenimas yra ne kieno nors, o mūsų pačių mintys, žodžiai ir darbai, mūsų meilė ir šiluma. Kiek duodi, tiek ir gauni (Ona Galinytė – Žemaitienė).

***

…Pats blogiausias patarėjas – gailėstis sau. Jis kaip siurbelė vis lenda gilyn, vis ,,užjaučia‘‘, vis siūlo pasigailėti savęs. Pasiduok jam ir tapsi bejėgiu, bekvapiu, suvargusiu  niurzgliu. Vėl ištiesinu save, pakeliu galvą, neleidžiu sau guostis, kad toks likimas. Ar tikrai tokiam likimui esame paruošti? Ar Dievas nenori mums padėti ir neragina eiti pirmyn, ar nesuteikia tam jėgų? Pasitikėkime Juo ir Jis mums padės. Jam juk nėra negalimų dalykų. Tokios mintys padėjo. Įtikinau save (Kristina Radzevičiūtė – Krulienė).

***

…Visi jie, vaikai ir auklėtojai, įdėjo savo indelį į kiekvieną iš mūsų, išmokė gyventi be konkurencijos, netrypiant kito, puolant padėti tam ir tada, kada reikia, be ilgų prašymų. To, ko negalėjome ar nenorėjome išmokti vaikystėje, išmokė gyvenimas, kiekvieną savaip… (Aneta Šlegel)

***

 

…Man regis, kad visas mano gyvenimas rodo, jog vaikų namų auklėtinis mūsų laikais turėjo galimybę išsimokslinti, įgyti profesiją ir specialybę, tobulėti, lipti karjeros laiptais, susikurti savo vertybių sistemą. Žinoma, jeigu jaunas žmogus viso to norėjo, jeigu siekė būti orus ir naudingas (Miroslav Sergejevič – Bobrov).

***

 

…Kai būdamas penkiolikos metų, išeini iš vaikų namų, pasijunti tartum išmestas už borto. Visomis išgalėmis stengiesi išsilaikyti toje gyvenimo jūroje. Vienam gali ir nepavykti, jeigu aplink nebūtų draugų, gerų žmonių (Regina Grikšaitė – Lekavičienė).

 

***

 

…Kovokit netekę vilties, ištverkit sulaukę sėkmės (Elegijus Bukaitis)

 

***

 

…Našlaičiu negimstama, juo labiau jais nenorima būti, bet likimas taip susiklosto, kad našlaičio dalią priimi kaip realybę. Ir esi laimingas (Ona Petraškaitė – Knezevičienė)

Žemiau pateikiame knygos autorių  sąrašą, šalia nurodomi vaikų namai (v. n.), kuriuose jie augo (našlaičių tarpe yra žmonių, kurie lyg šiolei dar ieško savo giminių, tėvų, brolių bei seserų):

Andriuk Sergej (Vilniaus r., Juodšilių v. n.; Švenčionių r., Pabradės v. n.)

Amitai Nathan (Vilniaus v. n. Nr. 1 ir Nr. 5.)

Augustinaitė – Kešienė, Janina (Kedainių r., Šėtos v. n.)

Augustanavičiūtė – Radavičienė, Ona (Vilniaus v. n. Nr. 5.)

Balčiūnienė Vanda (Kauno r., Raudondvario v. n.)

Balsytė – Pocienė, Nijolė (Šakių r., Gelgaudiškio v. n.)

Baltrūnas Linas (Kauno v. n. Nr. 1.)

Banikonis Juozas (Trakų r., Tamašiavos v. n. auklėtojas)

Barauskaitė – Žilinskienė, Birutė (Kauno v. n.; Kauno r., Raudondvario v. n.; Trakų r., Tamašiavos v. n.)

Bardauskaitė – Tijūnaitienė, Danguolė (Šilutės r., Okslindžių k.)

Barščevičius Kazimieras (Trakų r., Tamašiavos v. n.)

Barščevičius Vytautas, (Trakų r., Tamašiavos v. n.)

Barščevičiūtė Marija (Trakų r., Tamašiavos v. n.)

Barščevičiūtė – Pūkienė, Vanda (Trakų r., Tamašiavos v. n.)

Barščevičiūtė – Stačiokienė, Stanislava (Trakų r., Tamašiavos v. n.)

Barščevičiūtė – Žliobienė, Janina (Trakų r., Tamašiavos v. n.)

Baubinaitė – Truskienė, Aldona (Širvintų r., Čiobiškio v. n.; Vilniaus v. n. Nr. 3.)

Binevič Boris (Vilniaus v. n. Nr. 9 ir Nr. 3.)

Bobrov – Miroslav Sergejevič (Vilniaus r., Laurų v. n.; Vilniaus v. n. Nr. 2, Nr. 3, Nr. 6; Jurbarko r., Smalininkų v. n.; Vilniaus r., Juodšilių v. n.; Tytuvėnų v. n.)

Bukaitis Eligijus (Vilniaus r., Juodšilių, Laurų ir Byrų v. n.; Šakių r., Gelgaudiškio v. n.; Kauno v. n. Nr. 5.)

Česna – Česnaitis Robertas (Kauno v. n. Nr. 5.)

Danilaitis Adomas (Šiaulių r., Rėkyvos v. n.)

Dapkutė – Pukėnienė, Antanina (gim. Kelmės r., Lyduvėnų k.)

Galinytė – Žemaitienė, Ona (Širvintų r., Čiobiškio v. n.)

Gedgaudas Kazys (Palangos v. n.; Kedainių r., Kalnaberžės v. n.; Vilniaus v. n. Nr. 3.; Kauno v. n. Nr. 4.)

Gegevič Viktor (Trakų r., Tamašiavos v. n.; Kedainių r., Kalnaberžės mokykla – internatas)

Geičius Antanas (Rokiškio v. n.; Kedainių r., Kalnaberžės mokykla – internatas.)

Girončikas Juozas (Vilniaus v. n. Nr. 1.)

Grauslienė Šeinė (Vilniaus v. n. Nr. 8; Kauno v. n. Nr. 2.)

Grikšaitė – Lekavičienė, Regina (Vilniaus r., Laurų v. n.)

Grudzinskaitė – Deltuvienė, Ona (Vilniaus v. n. Nr. 2.)

Jakubėnaitė – Radzevičienė, Bronė (Vilniaus v. n. Nr. 8 ir Nr. 5.)

Kareniauskas Ildefonsas (Zarasų r., Dusetų mokykla – internatas; Vilniaus v. n. Nr. 3.)

Karvelis Vytautas (Profesorius emeritas habil. dr.)

Katikina – Ilkevič, Liuiza (Alytaus v. n.; Trakų r., Tamašiavos v. n.)

Kuodytė – Bartaševičienė, Danutė (Vilniaus v. n. Nr. 1 ir Nr. 5.)

Larina – Purvelienė, Liubovė (Vilniaus v. n. Nr. 8.)

Laseckas Vladas (Vilniaus vaikų prieglauda Aukštaičių gtv.; Vilniaus r. Juodšilių v. n.; Vilniaus v. n. Nr. 3.)

Matusevičiūtė – Leonavičienė, Gražina (gim. Alytaus r., Strelčių k.)

Mickevičiūtė – Kačiulienė, Genė (Kauno mokykla – internatas)

Mikelevičius Edmundas (Vilniaus r., Laurų v. n.; Šakių r., Gelgaudiškio v. n.; Kauno v. n. Nr. 2.)

Mikėnaitė – Briedienė, Rita (Rusijos Gorbatovo v. n.; Vilniaus r., Laurų v. n.; Utenos r., Antalieptės v. n.)

Milušauskaitė – Matažinskienė, Magdė (Alytaus v. n.)

Minderis Raimondas (Vilniaus v. n. Nr. 3.)

Mižvinskas Vytautas (Vilniaus v. n. Nr. 1 ir Nr. 5.)

Montvilaitė – Jančiuvienė, Filomena (Kedainių r., Kalnaberžės v. n.; Kauno v. n. Nr. 2.)

Mozūraitė – Ulianovienė, Zita (Kauno v. n. Nr. 4.)

Natalcevas Vladimiras (Šakių r., Gelgaudiškio v. n.)

Nikitinas Vladas (Šakių r., Gelgaudiškio v. n.)

Novikaitė – Nareckienė, Aldona (Šiaulių r., Kuršėnų v. n.)

Pečiulytė – Leškienė, Irena (Vilniaus v. n. Nr. 2.)

Peknerytė – Tarailienė, Zita Laimutė (Kauno v. n. Nr. 1 ir Nr. 2.)

Petraškaitė – Knezevičienė, Ona (Alytaus v. n.)

Petravičius Algirdas (Vilniaus v. n. Nr. 3 ir Nr. 5.)

Pocius Kazimieras (Vilniaus r., Juodšilių v. n.; Šakių r., Gelgaudiškio v. n.).

Radzevičiūtė – Krulienė, Kristina (Vilniaus vaikų prieglauda; Vilniaus r., Juodšilių v. n.; Vilniaus v. n. Nr. 2.)

Ramšiūtė – Šivokienė, Gražina (Vilniaus v. n. Nr. 2.)

Sergejevič – Bobrov, Miroslav (Vilniaus v. n. Nr. 3 ir Nr. 6; Vilniaus r., Juodšilių v. n.; Kelmės r., Tyruvėnų v. n.)

Sinkevičiūtė – Butvilavičienė, Ona (Kauno v. n.)

Sinkevičiūtė – Ulinskienė, Janina (Kauno v. n. Nr. 1 ir Nr. 2.)

Sorokulska Bronislava (Vilniaus v. n. Subačiaus gtv.; Vilniaus v. n. Nr. 2.)

Stanevičius Vitas (Kauno v. n. Nr. 1.)

Šapnagis Jonas (Kauno v. n. Nr. 5.)

Šatnaider – Soldatenko, Ada (Vilniaus v. n. Nr. 8.)

Šetikas Remigijus (Tauragės r., Pagėgių v. n.)

Šlegel Aneta (Vilniaus v. n. Nr. 5.)

Šliupytė Virginija (Šiaulių lokopedinė mokykla – internatas)

Špokaitė – Labanauskienė, Lionė (Trakų r., Tamašiavos v. n.)

Švarckytė – Žymantienė, Birutė (Tauragės mokykla – internatas.)

Trečiokienė – Žemaitienė, Danutė (Alytaus v. n.)

Ušinskas Algirdas (Vilniaus v. n. Nr. 3 ir Nr. 5.)

Vaičiūnienė Aldona (Širvintų r., Čiobiškio v. n. ir Vilniaus v. n. Nr. 5 direktorė)

Vaišnytė – Pankienė, Danutė (Lazdijų r., Krosnos vls.)

Viršickas Tadas (v. n. auklėtinis)

Zarinskaitė – Zvereva, Ona (Vilniaus r., Laurų v. n.)

Žilinskas Henrikas (Šakių r., Gelgaudiškio v. n.)

Žmuidzinavičiūtė – Lisienė, Magdalena (Trakų r., Tamašiavos v. n.)

Žurlytė – Antanavičienė, Rasa (Rokiškio r., Jonaičių k.)

Lietuvos našlaičių mama – Aldona Šeškevičiūtė – Vaičiūnienė

Gimė savo tėvo Vinco Šeškevičiaus (1896 – 1972) šeimoje, Seinų aps., Berzninko vls. Aradnykų kaime. Joje augo 4 jos broliai (Vytas, Algirdas, Alfonsas bei Jonas) ir dar 2 seserys (Vitalė ir Zenė). ,,Nors išvykus iš gimtųjų namų visiems teko patirti daug vargo, bet užaugome sveiki, įsigijome specialybes, sukūrėme šeimas, apsigyvenome Vilniuje. Tėvai mumis rūpinosi, kiek galėjo, stengėsi auklėti taip, kad būtume dori, darbštūs, mylintys vienas kitą. Į gyvenimą mes brovėmes savarankiškai, padėdami vieni kitiems‘‘ (Šeškevičius V. Iš tikrovės ir iš pasakų, Punskas, 2008.).

1955 m. A. Vaičiūnienė baigė Vilniaus Pedagoginio instituto (dabar Pedagoginis universitetas) Pedagogikos fakultetolietuvių kalbos, logikos ir psichologijos specialybę. Dar studijuodama dirbo Vilniaus 2 – uosiuose vaikų namuose auklėtoja. Baigiusi institutą, dirbo Čiobiškio vaikų namų direktoriaus pavaduotoja, direktore, vėliau Vilniaus 5 – ųjų vaikų namų direktore, Vilniaus politechnikumo direktoriaus pavaduotoja, neakivaizdinio skyriaus vedėja. Jos sūnus Vaidotas su žmona Daiva – gydytojai, o dukra Dalia baigė Riomerio universitetą.

Aldona prisimindama savo tėvelį rašo: ,,Niekada neužmiršiu pokalbių su tėvu paskutiniais jo gyvenimo metais. Jis daug kalbėdavo apie gyvenimo prasmę. Svarbiausia, sakydavo, išlikti žmogumi, kur bebūtum, ką beveiktum, kokį postą beužimtum. Turi gerbti kitą žmogų, nedaryti jam bloga, padėti bėdoje, varge. Reikia gyventi taip, kad nebijotum mirties ir paskutinio teismo. Kartą jis man pasakė: ,,Žinai, dukrele, nieko nenuskriaudžiau, niekam jokio blogio nepadariau, neturėčiau ką ir kunigui pasakyti. Ramiai išeinu iš šio pasaulio. Jei jūs savo šeimose išlaikysite gimtąją kalbą ir papročius, nemėtysite savo vaikų ir vienas kitą mylėsite, vienas kitam padėsite, tai mes su mama ramiai ilsėsimės Rasų kalnelyje‘‘ (Šeškevičius V. Iš tikrovės ir iš pasakų,  Punskas, 2008.).

Štai keli buvusių aukletinių prisiminimai apie A. Vaičiūnienę:

*A. Šlegel: ,, Direktorė A. Vaičiūnienė mūsų namus pakeitė iš esmės. Kartu su aplinka, jos grožiu, švalnumu, spalvų deriniais, keitėsi ir mūsų požiūris į savo namus, – ėmėme juos branginti ir saugoti. O kai direktorė ėmė dirbti mokykloje lietuvių kalbos mokytoja, tai ir mokykla tapo artimesnė‘‘(ND).

*D. Bartaševičienė: ,,Kartą, jau pati būdama trijų vaikų motina, įstrigau tokiose biurokratinėse pakulose, kad niekaip, manau, pati nepajėgsiu išsinarplioti. Buvo labai nedrąsu, ilgai kaupiausi, bet paskambinau savo buvusiai direktorei Aldonai Vaičiūnienei. Paskambinau pasiguosti ir pasitarti. O ji nedelsiant ėmėsi man padėti ir dar draugiškai apibarė, kad taip ilgai kentėjau ir neprašiau pagalbos. Todėl ir jaučiu ją kaip tikrą motiną. Todėl ir nesijaučiu našlaite‘‘ (ND).

*I. Leškienė: ,,Tegul Dievas teikia auklėtojai Aldonai daug sveikatos ir širdies ramybės. Mes buvusią auklėtoją, o kitiems – buvusią vaikų namų direktorę, mylėsime tyromis našlaičių širdimis‘‘ (ND).

Savo straipsnį norime baigti Janinos Sinkevičiūtės – Ulinskienės eilėraščiu

Karo negandas patyrę

Karo negandas patyrę,

Keitę prieglaudos namus,

Troškome surasti tylą

Ir paslėpt gražius sapnus.

 

Su našlaičio etikete,

Su baisia skriauda širdy

Laimę vaikėmės po svietą –

Ji – čia pat. Ir vėl toli.

 

Ir po daugel daugel metų

Suvedė lemtis staiga…

Vėl vaikystėj save matom,

Vėl ilga minčių seka…

 

Mes ne vieniši pasauly, –

Turime šeimas, namus.

Su Aukščiausiojo pagalba

Dingo nerimas slogus.

Literatūra

Antalieptė.Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 1. Vilnius, 2001 m.

Gruzdžiai, Vilnius, 2010, d. 2.

Kas yra kas Lietuvoje 2000, Vilnius, 2000.

Kuršėnai, Klaipėda, 2003.

Kuršėnų enciklopedija, Vilnius, 2005.

Lietuvių enciklopedija, Bostonas, 1954, t. 4.

Lietuvos našlaičių brolijai – 20 metų (mokslinės konferencijos programa), Vilnius, 2009.

Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija,Vilnius, 1968, t. 2.

Musninkai. Kernavė. Čiobiškis, Vilnius, 2005.

Našlaičių dalia,  Švenčionys, 2009.

Šilutės kraštas, Šilutė, 2000.

Utenos krašto enciklopedija, Vilnius, 2001.

Visuotinė lietuvių enciklopedija,Vilnius, 2003, t. 3.

*

Barkauskaitė M. Grikpėdienė V. Vaikų globos ir rūpybos Lietuvoje istorinės pedagoginės raidos apžvalga, Vilnius, 1998.

Češkevičius V. Iš tikrovės ir iš pasakų, Punskas, 2008.

Indrašius V. Antalieptės kraštas,Vilnius, 2010, d. 3.

Kirailytė S. Antazavės krašto istorija, Utena, 2006.

Kviklys B. Mūsų Lietuva, Vilnius, 1989, t. 1.

Laukaitytė R. Lietuvos vienuolijos, Vilnius, 1997.

Mizarienė  I. Jaudinantys susitikimai, Vilnius, 1965.

Steponavičius V. Gyvenimo keliu, Vilnius, 2009.

Draugas, 1957, birželio 6.

Galvė, 1995, Nr. 95.

Kauno diena, 1996, gruodžio 24.

Kauno tiesa, 1990, sausio 22.

Lenino keliu, 1950, rugpjūčio 18.

Raudonoji vėliava, 1961, Nr. 107.

Respublika, 2009, Nr. 270.

Spartuolis, 1965, Nr. 103.

Šviesa, 2011, spalio 6.

Tėvynė, 1966, Nr. 88.

Tikruoju keliu, 1949, Nr. 64.

Vakarinės naujienos, 1988, Nr. 68.

Vakarinės naujienos, 1988, Nr. 112.

Voruta, 2005, nr. 8, Nr. 9.

Voruta, 2008, nr. 7, Nr. 8.

Voruta, 2009, Nr. 23.

Voruta, 2010, Nr. 1 -7.

Voruta, 2011, Nr 2 – 8.

LCVA, f.1106, ap. 1, b. 92.

LCVA, f. 379, ap. 1, b. 326.

LCVA, f. 379, ap. 2, b. 138.

LCVA, f. 402, ap. 4, b. 186.

LCVA, f. 762, ap. 1, b. 471.

LCVA, f. 762, ap. 1, b. 474.

LCVA, f. 743, ap. 2, b. 7632.

LCVA, f. 762, ap. 6, b. 148.

LCVA, f. 762, ap. 6, b. 164.

LCVA, f. 862, ap. 1, b. 2144.

LCVA, f. 862, ap. 1, b. 1489.

LCVA, f. 862, ap. 1, b. 2340.

LCVA, f. 862, ap. 1, b. 2345.

LCVA, f. 862, ap. 1, b. 2476.

LCVA, f. 862, ap. 1, b. 2744.

LCVA, f. 862, ap. 1, b. 2856,

LYA, f. 3991, ap. 10, b. 18.

LCVA, f. 862, ap. 1, b. 3617..

LCVA, f. 1248, ap. 2, b. 3498.

LYA, f. 3991, ap. 10, b. 18.

Nuotraukose:

1. LNB buvęs narys, prof. Vytautas Karvelis . Nuotr. iš str. autorių asmeninio archyvo.
2. 1939 m. Antalieptės vaikų prieglaudos auklėtiniai. Nuotrauka iš buvusio auklėtinio Henriko Bertulio albumo.
3. 1953 m. Antalieptės vaikų namų auklėtiniai su direktoriumi K. Aukštuoliu. Nuotr. Iš kn. A Kr.
4. 1955 m. Antalieptės vaikų namų auklėtiniai su aukletoja Vale. Nuotr. Iš  kn. Akr.
5. 1958 m. Antazavės vaikų namai. Nuotr. Iš str. autorių asmeninio archyvo.
6. 1979 m. Antazavės vaikų namų  pedagogai ir auklėtiniai. Nuotr. Iš kn.  A KR. I.
7. Antazavės vaikų namų auklėtojai ir auklėtinia. Nuotr. Iš kn. AKr. I.
8. 1936 m. Čiobiškio vaikų prieglauda. Nuotr. Iš str. autorių asmeninio archyvo.
9. Čiobiškio prieglaudos vaikai Nuotr. Iš kn. Lietuvių enciklopedija, t. 4., Bostonas, 1954 m.
10. XX a. II pus. Čiobiškio vaikų prieglaudos auklėtiniai. Nuotr.  iš Stefanijos  Kasperavičiūtės albumo.
11. 2011 m. Buvęs Gelgaudiškio vaikų namų pastatas. Nuotr. Iš str. autorių asmeninio archyvo.
12. 1956 m. Gelgaudiškio vaikų namai. Nuotr. Iš str. autorių asmeninio archyvo.
13. 1938 m. Gruzdžių vaikų prieglaudos bendruomenė. Nuotr. Iš kn. Gruzdžiai, Vilnius, 2010 m., II d.
14. Kuršėnų vaikų namų pastatas. Nuotr. J. Dmitrijevos.
15. 1961 m. Kuršėnai. T. Betlinskienė su savo auklėtiniais darže. Nuotr. Vl. Sparnaičio.
16. Laurų vaikų namai. Nuotr. Iš laikr. ,,Voruta‘‘ , 2008 m. Nr. 8.
17. 1941 m. Tamašiavos  vaikų namų vedėjas Batiuška su auklėtiniais. Nuotr. J. Banikonio.
18. 2011 m. Buvęs Tamašiavos auklėtinis A. Lesys su savo žmona – Jovita Niūniavaite – Lesiene Tamašiavoje. Nuotr. V. Kalvelienės
19. 1989 m. birželio 10 d. Buvę Tamašiavos vaikų namų auklėtiniai Tamašiavoje. Nuotr. J. Banikonio.
20. 1961 m. Utenos vaikų namai Nr. 2. Direktorė A. Gentvilienė su savo auklėtiniais. Nuotr. S. Ivanausko.
21. 1965 m. A. Vaičiūnienė su Vilniaus vaikų namų Nr. 5 auklėtiniais. Nuotr. Iš jos asmeninio albumo.
22. 2011 m. LNB Garbės pirmininkė A. Vaičiūnienė. Nuotr. Iš str. autorių asmeninio archyvo.
23. 2011 m. Dabartinis LNB pirmininkas E. Bukaitis.