Kopėčios-trapas, nuo kurių į laužą Panerių miške buvo metami lavonai. XX a. 5 deš. http://www.jmuseum.lt nuotr.

Dr. Arūnas BUBNYS, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius

Iki Antrojo pasaulinio karo Vilnius buvo vienas iš svarbiausių Europos žydų kultūros, mokslo, švietimo ir rabiniškojo mokslingumo centrų. Nacių-sovietų karo išvakarėse Vilniuje gyveno apie 58 tūkstančius žydų. Karo ir nacių okupacijos pabaigos sulaukė vos keli tūkstančiai Vilniaus žydų. Tragiška „Lietuvos Jeruzalės“ žūtis iki šiol sulaukia didelio įvairių šalių istorikų bei visuomenės dėmesio.

Vokiečių kariuomenė Vilnių užėmė 1941 m. birželio 24 d. Su besitraukiančia sovietų kariuomene į Sovietų Sąjungos gilumą bandė išvykti ir tūkstančiai Vilniaus žydų. Tikėtina, jog trims tūkstančiams tai pavyko padaryti (1). Tačiau didelė bėglių dalis pasitraukti nespėjo ir buvo priversti sugrįžti į Vilnių. Sovietams traukiantis iš miesto, antisovietiniai lietuvių sukilėliai ėmė užiminėti svarbiausius miesto objektus ir kurti laikinus valdžios organus. 1941 m. birželio 24 d. pradėjo veikti Vilniaus miesto ir srities piliečių komitetas (toliau – Komitetas). Jo pirmininku buvo išrinktas Vilniaus universiteto doc. Stasys Žakevičius. Komitetas paskyrė įvairių sričių (vidaus reikalų, finansų, pramonės ir t. t.) reikalų valdytojus. Vilniaus miesto laikinuoju burmistru tapo Antanas Krutulis (vėliau jį pakeitė Karolis Dabulevičius) (2). Nacistinė okupacinė valdžia netrukus ėmė naudoti atsikūrusią lietuvių policiją ir savisaugos dalinius (policijos batalionus) Trečiojo reicho priešų persekiojimui ir represijoms. Ypatingai tragiškoje situacijoje atsidūrė žydai. Iš pradžių jiems buvo atimtos visos politinės teisės, vėliau jie buvo suvaryti į getą ir sistemingai bei masiškai žudomi. Pagal nacistinės vadovybės planus visi okupuotų šalių žydai turėjo būti palaipsniui sunaikinti – jų atžvilgiu turėjo būti vykdoma genocido politika.

Per Lietuvą žygiavo dvi vermachto armijų grupės (Šiaurės ir Centro), dėl to čia veikė įvairių operatyvinių vokiečių saugumo policijos ir saugumo tarnybos (SD) grupių padaliniai. Į Vilnių iš Poznanės 1941 m. birželio 26 d. su vermachto 9-osios armijos štabu atvyko B operatyvinės grupės 7a būrys (vadas SS štandartenfiureris Walteris Blume). 1941 m. liepos 3 d. (pagal kitus šaltinius birželio 30-ą arba liepos 1 d.) šią į Minską išvykusią komandą pakeitė B operatyvinės grupės 9-asis būrys (vadas SS oberšturmfiureris Alfredas Filbertas). Iki 1941 m. kovo mėn. šis būrys priklausė 9-ajam policijos batalionui, kuris 1941 m. birželio pabaigoje buvo paskirstytas vokiečių saugumo policijos ir SD 8-ajam ir 9-ajam operatyviniams būriams. Nors 9/B operatyvinis būrys Vilniuje išbuvo tik iki 1941 m. liepos 23 d., tačiau spėjo pasižymėti civilių gyventojų žudynėmis. Masinės Vilniaus žydų žudynės buvo pradėtos 1941 m. liepos 4-5 dienomis.

Per šias dvi dienas 9/B būrys nužudė 147 žydus. Iki išvykimo į Baltarusiją 9-asis operatyvinis būrys Vilniuje sušaudė apie 400 žmonių. Pagal kitus šaltinius vokiečių saugumo policijos operatyviniai padaliniai iki 1941 m. liepos 8 d. Vilniuje sušaudė 321 žydą. Pirmuosius Vilniaus žydų šaudymus iniciavo SS oberšturmfiureris Franzas Schauschützas ir Horstas Schweinbergeris (3). Galiausiai 1941 m. rugpjūčio 3 d. Vilnių perėmė vokiečių saugumo policijos ir SD 3/A operatyvinio būrio padalinys (Teilkommando 3/A), vadovaujamas SS oberšturmfiurerio Ericho Wolffo, o vėliau – SS hauptšturmfiurerio Heinricho Gertho. Šiame padalinyje tarnavo 40 asmenų (4). Apie 1942 m. vasario mėn. 3/A padalinys Vilniuje buvo pavadintas Vokiečių saugumo policijos ir SD Vilniaus skyriumi. Jam iš pradžių vadovavo minėtasis H. Gerthas, o vėliau Rudolfas Neugebaueris ir Augustas Mülleris.

Vokiečių saugumo policijos ir SD operatyvinių grupių ir būrių pranešimai liudija, kad 1941 m. birželio pabaigoje vokiečių karo lauko komendantūros įsakymu lietuvių policija ir karinės formuotės (savisaugos daliniai arba policijos batalionai) buvo perimtos vokiečių žinion ir naudojamos gyventojų represijoms vykdyti. Suėmimai Vilniuje prasidėjo 1941 m. birželio 26 d. 1941 m. liepos 13 d. pranešime apie įvykius Sovietų Sąjungoje (vok. Ereignismeldung UdSSR Nr. 21) rašoma, jog lietuvių tvarkos tarnybą perdavus operatyvinio būrio dispozicijon jai buvo pavesta dalyvauti žydų likvidavimo akcijose. Buvo atrinkta 150 lietuvių tarnautojų, kurie turėję suiminėti žydus ir uždaryti juos į koncentracijos stovyklą „ypatingam apdorojimui“, t. y. nužudymui. Šis darbas esą jau prasidėjęs ir kasdien likviduojama po 500 žydų ir sabotuotųjų. Nužudytųjų pinigai ir vertingi daiktai perimami Trečiojo reicho nuosavybėn (5).

Masiniai žydų areštai ir šaudymai dar labiau suaktyvėjo 1941 m. liepos viduryje. Liepos pradžioje žydai buvo varomi dirbti įvairius sunkius ir nešvarius fizinius darbus. Tokių darbų metu jie dažnai būdavo mušami ir niekinami, tačiau masinės žudynės iki liepos mėn. vidurio sistemingai dar nebuvo vykdomos. Liepos viduryje prasidėjo masiniai žydų areštai. Žydai be jokios aiškios priežasties buvo suiminėjami gatvėse, butuose ir darbovietėse. Areštus vykdė vokiečių gestapininkai, ypatingojo būrio nariai ir lietuvių policininkai. Suimtieji buvo varomi į Lukiškių kalėjimą. Ten jie buvo laikomi be maisto kelias dienas, iš suimtųjų būdavo atimami pinigai, vertingesni daiktai ir drabužiai. Po kelių dienų suimtieji partijomis po kelis šimtus žmonių būdavo nugabenami į Panerius ir ten sušaudomi vokiečių saugumo policijos ir SD ypatingojo būrio (Sonderkommando) narių.

Iki karo Paneriai buvo Vilniaus priemiestis, rami, pušimis apaugusi vasarojimo vieta. Panerių rajoną kirto geležinkelio linija ir Vilniaus-Gardino plentas. 1941 m. pradžioje sovietai čia pradėjo įrenginėti karo reikmėms skirtas skystojo kuro saugyklas. Buvo iškastos septynios didelės 5 metrų gylio duobės, kurios buvo sujungtos grioviais, skirtais vamzdžiams nutiesti į statomus rezervuarus. Iki karo sovietai suspėjo užbaigti tik dvi saugyklas. Visa statomų saugyklų teritorija apėmė apie 5 kv. km plotą ir buvo apjuosta aukštu metaliniu tinklu su spygliuota viela. Ant vartų nuo plento pusės buvo užrašas vokiečių kalba, draudžiantis įeiti į šią teritoriją (6). Naciams okupavus Vilnių, vokiečiai Panerius pasirinko masinių žudynių vieta. Iškastos didelės duobės tiko masiniam žmonių šaudymui ir lavonų užkasimui. Vieta buvo nutolusi nuo miesto centro (apie 9 km), aukas buvo galima atvežti plentu arba geležinkeliu, atvaryti pėsčiomis. Netoli egzekucijos vietos (vadinamos „baze“) gyvenęs lenkų žurnalistas Kazimierzas Sakowiczius buvo daugelio žudynių liudininkas ir metraštininkas, slapta fiksavęs kraupius įvykius savo dienoraštyje. Pirmas įrašas jo dienoraštyje užfiksuotas 1941 m. liepos 11 dieną. Pagal K. Sakowiczių, tos dienos popietę buvo sušaudyta apie 200 žydų. Šaudymas truko kelias valandas. Žudynės buvo vykdomos ir kitomis dienomis. Pagal K. Sakowiczių Paneriuose buvo šaudoma liepos 12, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 23-26, 28-31 dienomis, t. y. iš viso 17 dienų ir iš viso buvo nužudyta apie 5 tūkstančiai žmonių (7).

K. Sakowicziaus užfiksuotus faktus patvirtina išlikę archyviniai dokumentai. Į Panerius vežamiems žydams buvo sakoma, kad jie yra siunčiami į darbus. Tačiau iš šių „darbų“ niekas nebegrįždavo. 1941 m. liepos 11 d. Lukiškių kalėjimo prižiūrėtojas kitoje 364 suimtų žydų sąrašo pusėje užrašė: „168 asmenis išsivedžiau darbams (sušaudyti)“. Kitame dokumente be jokio kamufliažo prirašyta: „Paėmiau 179 kalinius žydus (sušaudyti)“ (8). Pagal po karo nuteistų vokiečių 9-ojo operatyvinio būrio narių parodymus, 1941 m. liepos 13 d. beveik visi šio būrio nariai dalyvavo apie 300 žydų žudynėse Paneriuose. Žudynių pretekstu tapo žinia (greičiausiai išgalvota – A. B.), jog kažkas apšaudė vokiečių saugumo policijos būstinę (9).

Pirmą kartą dokumentuose Vilniaus ypatingojo būrio (vokiškai – Sonderkommando) vardas aptinkamas 1941 m. liepos 15 d. Dokumentuose kalbama apie šovinių išdavimą ypatingojo būrio reikmėms. Ypatingojo būrio (toliau YB) narių parodymais, po karo duotais sovietų saugumui, lietuvių rezervo policijos būrys steigėsi pirmomis nacių okupacijos dienomis. Tuomet būryje buvo apie 100 narių, vilkėjusių civilius drabužius. Pirmieji būrio organizatoriai buvo j. ltn. Petras Jakubka ir Mečys Butkus. Vėliau būriui vadovauti ėmė karininkas Juozas Šidlauskas (nuo 1941 m. liepos 23 d.) Būrio nariams buvo išduoti rusiški šautuvai ir balti raiščiai. YB iš pradžių bazavosi dabartiniuose Vidaus reikalų ministerijos rūmuose (Šventaragio gatvėje). Būrio nariai buvo naudojami sargyboms (10). 1941 m. vasarą YB persikėlė į Vilniaus gatvę. Dauguma jo narių turėjo butus mieste. Lapkričio mėn. J. Šidlauskas iš būrio vado pareigų buvo atleistas ir jo vieton buvo paskirtas ltn. Balys Norvaiša., o jo pavaduotoju tapo ltn. Balys Lukošius. Šiuo laikotarpiu būrio narių skaičius buvo sumažintas ir jų liko apie 40-50. Iš pradžių stojant į būrį jokių pasižadėjimų rašyti nereikėjo, o persikėlus į Vilniaus gatvę jau buvo reikalaujama rašyti pasižadėjimus dėl sutikimo tarnauti būryje ir griežtai saugoti paslaptis. Už paslapčių pagarsinimą buvo grasinama karo lauko teismu ir sušaudymu. Už tarnybą YB buvo mokama keliasdešimt markių ir maisto produktais (11). 1942 m. rudenį YB būrio būstinė iš Vilniaus gatvės persikėlė į gestapo rūmus Gedimino g. 36 (dabar Gedimino pr. 40), pokario metais čia buvo nuolatinė sovietų saugumo – KGB būstinė) (12). 1943 m. pabaigoje B. Norvaiša ir B. Lukošius perėjo tarnauti į lietuvių savisaugos batalioną ir būrio vadu tapo viršila Jonas Tumas (13). Iš pradžių būrio nariai vienodos uniformos neturėjo, kai kurie vilkėjo Lietuvos kariuomenės uniformas. 1942 m. YB nariai buvo aprengti žaliomis SD uniformomis su svastikos ženklu ir kaukole ant kepurės. Jiems taip pat buvo išduoti tarnybiniai SD pažymėjimai. Daugumą būrio narių sudarė lietuviai, tačiau buvo keletas rusų ir lenkų. YB buvo pavaldus tik vokiečių saugumo policijai ir vykdė jos pareigūnų nurodymus. Ilgiausiai būriui vadovavo SS unteršturmfiureris Martinas Weissas. Jis ne tik komanduodavo šaudant žmones Paneriuose, bet ir pats dažnai pistoletu pribaigdavo sužeistas aukas. 1943 m. M. Weissas buvo paskirtas vadovauti moterų lageriui Rasų gatvėje, o jo vietą užėmė Fiedleris. YB buvo sukurtas specialiai žmonėms žudyti ir šį nusikalstamą „darbą“ vykdė visą savo egzistavimo laiką. Daugiausiai žmonių šis būrys sušaudė 1941 metais. Tuomet vos ne kasdien YB vykdavo šaudyti į Panerius. Aukos į žudynių vietą buvo atvaromos pėsčiomis, vežamos sunkvežimiais, o kartais ir traukiniais. Pasmerktieji buvo atgabenami iš Lukiškių kalėjimo, Vilniaus geto ir kitų Rytų Lietuvos kalinimo vietų. Paprastai šaudyti važiuodavo 20-30 YB narių. Vieni šaudydavo, kiti eidavo sargybą arba atvesdavo žmones prie duobių. Žudynių vieta Paneriuose buvo aptverta spygliuota viela ir vadinama baze. Panerių žudynes slaptai stebėjęs ir savo dienoraštyje fiksavęs K. Sakowiczius pažymėjo, jog 1941 m. liepos mėn. buvo šaudoma 17 dienų po 250-300 žmonių. Iš viso tą mėnesį buvo sušaudyta apie 5 tūkst. žmonių. Absoliuti aukų dauguma buvo žydai (14).

Pagal K. Sakowiczių 1941 m. rugpjūčio mėnesį Paneriuose per 10 dienų buvo sušaudyta apie 2000 žydų. Garsiajame vokiečių saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje K. Jägerio raporte nurodyta, kad 1941 m. rugpjūčio 12 d. – rugsėjo 1 d. Vilniuje buvo sušaudyta 461 žmogus: 425 žydai, 19 žydžių, 8 komunistai ir 9 komunistės (15).

1941 m. rugpjūčio 31-oji tapo viena iš tragiškiausių dienų Vilniaus žydų istorijoje, ji buvo pavadinta provokacijos diena. G. Šuras savo kronikoje rašė, kad rugpjūčio 31 d., sekmadienį, du civiliai apsirengę lietuvių „partizanai“ (policininkai arba pagalbiniai policininkai – past. A. B.) užėjo į Stiklių ir Didžiosios gatvės kampinio namo butą ir pro jo langą du kartus iššovė. Netoliese prie įėjimo į „Pano“ kino teatrą stovėjo daug vokiečių kareivių. „Partizanai“ išbėgo į gatvę ir ėmė šaukti, kad šaudė name gyveną žydai. Kartu su vokiečių kareiviais jie įsibrovė į žydų butą ir išsitempę du žmones, juos sušaudė vietoje. Tai buvo signalas pradėti pogromą ir suimti Stiklių, Mėsinių, Gaono, Žydų, dalies Vokiečių, Strašūno, Šiaulių ir Ligoninės gatvių gyventojus žydus. Areštų banga truko dvi dienas. Akcijai vadovavo vokiečių gestapininkas Horstas Schweinbergeris su savo padėjėjais M. Weissu ir Augustu Heringu. Suėmimus vykdė gestapininkai ir ypatingojo būrio nariai. Tūkstančiai suimtųjų žydų buvo varomi į Lukiškių kalėjimą ir kemšami į perpildytas kameras. Ten jie buvo siaubingai mušami ir verčiami kęsti įvairius sargybinių kankinimus ir patyčias. Kaip parodė vėlesni įvykiai, rugpjūčio 31 d. akcija buvo siekiama paruošti senamiesčio rajoną būsimam žydų getui (16).

Iš Lukiškių kalėjimo suimtieji žydai policijos batalionų buvo konvojuojami į Panerius, kur atvarytuosius šaudydavo vokiečių saugumo policijos ir SD ypatingasis būrys. Pagal K. Jägerio raportą 1941 m. rugsėjo 2 d. Paneriuose buvo sušaudyta 3700 žydų: 864 vyrai, 2019 moterų ir 817 vaikų. K. Jägeris pažymėjo, kad tai buvo „ypatinga akcija, nes žydai šaudė į vokiečių kareivius“ (17). Rugsėjo 2 d. žudynes slapta stebėjęs K. Sakowiczius rašė, kad į Panerius varomų žydų kolona buvo 2 km ilgio. Diena buvo lietinga, vėjuota ir šalta. Kai pasmerktieji pasuko į mišką, tuomet daugelis suprato, kad jų laukia mirtis ir pradėjo šaukti „gelbėkit“ ir vaitoti. Žydus šaudė apie 80 budelių, dar apie 100 saugojo žudynių vietą. Prieš sušaudymą žydai buvo smarkiai mušami pagaliais ir šautuvų buožėmis. Moterys buvo išrengiamos iki apatinių drabužių. Buvo daug sužeistų. Kai kuriems sužeistiems žydams iš žudynių vietos pavyko pabėgti. Po šaudymo žudikai dvi dienas girtuokliavo ir urmu pardavinėjo aukų drabužius, avalynę ir kitus daiktus Panerių ir aplinkinių kaimų gyventojams (18).

Vilniaus žydai 1941 m. rugsėjo mėn. buvo apgyvendinti dviejuoe getuose: Mažajame (Antokolskio ir Žydų gatvės, dalis Gaono ir Stiklių gatvių) bei Didžiajame (Ašmenos, Dysnos, Ligoninės, Mėsinių, Rūdninkų, Strašūno, Šiaulių gatvės, dalis vienos pusės Arklių, Karmelitų, Lydos ir Pylimo gatvių). Getus skyrė Vokiečių gatvė. Vilniaus didžiajame gete buvo patalpinta apie 29 tūkstančius, o Vilniaus mažajame – apie 9 tūkstančius žydų (19). Getai buvo perpildyti žmonių. Geto kaliniai gyveno ne tik kambariuose, bet ir virtuvėse, palėpėse, koridoriuose ir rūsiuose. Vienam geto gyventojui teko apie 1,5 kvadratinio metro gyvenamojo ploto. Gyventojų pertekliaus problemą naciai sprendė masinių žudynių (nacių terminologija „akcijų“, „valymų“) būdu. Naciai stengėsi gete palikti tik darbingus ir turinčius darbininkų bei amatininkų specialybes žydus, o visus kitus sunaikinti. Naujų akcijų pretekstu dažniausiai būdavo darbo pažymėjimų tikrinimas ir keitimas. Pirmoji „valymo“ akcija gete buvo surengta 1941 m. rugsėjo 15 d. Okupacinė valdžia pareiškė, kad žydų perkėlimas į getą įvykdytas neteisingai. Esą Didžiajame gete (dar vadintame getu Nr. 1) privalo gyventi specialistai, o Mažajame gete (getas Nr. 2) juodadarbiai, neturintys specialybių žydai. Vykdant valdžios nurodymą, žydai ėmė keltis iš vieno geto į kitą. Kraustymosi metu policininkai suėmė apie 1200-1500 žydų ir nuvarė juos į Lukiškių kalėjimą (20). Rugsėjo 15 d. suimti žydai buvo sušaudyti Paneriuose rugsėjo 17 d. Pagal K. Jägerio raportą tuomet buvo sušaudyti 1271 žydas: 337 vyrai, 687 moterys ir 247 vaikai. Tačiau dar didesnės žudynės buvo įvykdytos kiek anksčiau – rugsėjo 12 d. Tuomet buvo šaudomi rugpjūčio 31 d. provokacijos ir geto steigimo laikotarpiu suimti žydai. Iš viso pagal K. Jägerio raportą rugsėjo 12 d. buvo nužudyti 3334 žydai: 993 vyrai, 1670 moterų ir 771 vaikas (21).

Kita žudynių akcija gete buvo įvykdyta 1941 m. spalio 1 d. per svarbią žydų šventę – Permaldavimo dieną (Jom Kipur). Šios šventės metu religingi žydai meldžiasi ir pasninkauja. Pavakare į getą įsiveržė vokiečių gestapininkai ir lietuvių policininkai. Jie pareikalavo iš geto administracijos tučtuojau duoti laužtuvus, kirvius ir žvakes. Po to įsiveržėliai ėmė tikrinti rūsius, sandėlius, pastoges, ieškodami slėptuvėse (malinose) pasislėpusių, darbo pažymėjimų neturinčių žydų. Akcijos metu gete buvo suimta apie 2000-2300 žydų. Akcija buvo vykdoma darbo pažymėjimų registravimo pretekstu. Suimtieji buvo nuvesti į Lukiškių kalėjimą ir po kelių dienų sušaudyti Paneriuose (22).

Žudynių akcijos Vilniaus mažajame gete truko iki spalio pabaigos, kol šis buvo galutinai likviduotas. Yra žinoma, kad tokios akcijos buvo surengtos 1941 m. spalio 16, 21, 23, 24 ir 31 dienomis (23). Suimtieji žydai buvo vežami į Panerius ir ten sušaudomi. 1941 m. spalio 24 d. žudynes gana smulkiai aprašė K. Sakowiczius. Žydų kolona (dauguma moterys ir vaikai) į Panerius buvo atvaryta ryte. Dalis pasmerktųjų dar iki kolonos atvykimo į Panerius buvo atvežti dviem sunkvežimiais. Viena moteris paklausė sargybinio, kas čia per vieta. Išgirdus atsakymą „Paneriai“, kolonoje kilo sąmyšis ir verksmai. Kolona sustojo. Tuomet sargybiniai ėmė mušti žydes šautuvų buožėmis ir varyti jas prie duobių. Šaudymas truko visą dieną. Sušaudžius vieną aukų eilę, ant jų lavonų buvo atvedama kita pasmerktųjų grupė ir šaudoma. Kai kurios sužeistos žydės po žudynių nakties metu bandė pabėgti. Šūviai miške girdėjosi visą naktį. Pagal K. Jägerį 1941 m. spalio 25 d. Paneriuose buvo nužudyta 2578 žydai: 1766 moterys ir 812 vaikų (24).

Paskutinis „valymas“ Vilniaus mažajame gete įvyko 1941 m. spalio 30 d. Po šios akcijos Mažasis getas buvo likviduotas, ir Vilniuje liko tik vienas Vilniaus (Didysis) getas. Spalio 30 d. Paneriuose buvo sušaudyta 1533 žydai: 382 vyrai, 789 moterys ir 362 vaikai. Žudynės tęsėsi ir lapkričio 1 d. (Visų šventųjų diena). Net ir religinė šventė nesukliudė budeliams tęsti kruviną darbą (25). Dar viena akcija gete buvo surengta 1941 m. lapkričio 3-5 dienomis. Visi turintys geltonuosius šainus (darbo pažymėjimus) buvo perkelti į buvusio Mažojo geto rajoną ir ten laikomi tris dienas. Tuo metu iš Didžiojo geto buvo išvesta apie 1200 žmonių, neturinčių darbo pažymėjimų ir besislapstančių malinose (26). Suimtieji buvo sušaudyti Paneriuose 1941 m. lapkričio 6 d. Pagal K. Jägerio raportą tuomet buvo nužudyta 1341 žydas: 340 vyrų, 749 moterys ir 252 vaikai (27). Faktiškai tai buvo paskutinė stambi Vilniaus žydų naikinimo akcija (kai sušaudoma tūkstantis ir daugiau žmonių per dieną). Nedidelės žydų grupės Paneriuose buvo žudomos iki pat 1941 m. pabaigos. Taigi, jeigu Vilniaus geto įsteigimo metu čia gyveno beveik 40 tūkstančių žydų, tai 1941 m. gruodžio pabaigoje Vilniaus gete beliko apie 20 tūkstančių kalinių. Per šį laikotarpį (rugsėjis – lapkritis) buvo sušaudyta apie 20 tūkstančių žydų (pagal K. Jägerio raportą – 20 686 žydai). Iš viso nuo okupacijos pradžios iki 1941 m. pabaigos buvo nužudyta apie 33–34 tūkstančiai Vilniaus žydų (28).

Kai buvo šaudomos ypač gausios žmonių kolonos, ypatingajam būriui talkininkaudavo vokiečių ir lietuvių policijos batalionų kareiviai, kurie dažniausiai padėdavo varyti pasmerktųjų mirčiai kolonas ir stovėdavo žudynių vietos apsaugos žiede. Buvo atvejų, kai žudynes fotografuodavo vokiečiai. Ne vokiečiams fotografuoti buvo griežtai draudžiama (29).

Pasitaikydavo atvejų, kai žudomoms aukoms Panerių pavykdavo pabėgti. Viena iš tokių buvo 19-metė žydaitė Ita Straž. 1942 m. ji su grupe kalinių buvo atvežta į Panerius iš Lukiškių kalėjimo. Štai jos pasakojimas: „<…> Keletas žingsnių nuo vietos, kur sustojo mašinos buvo didelė duobė. Ji jau buvo pripildyta lavonų. Mane pastatė prie jos. <…> Tikriausiai šovė. Turbūt iš baimės iš kart nukritau į duobę. <…> kažkas nukrito ant manęs ir pajutau, kad mano kūnu teka kažkas šilto. Kraujo kvapas. Niekada nepamiršiu tų kūnų ir kraujo kvapo. Policininkai vis šaudė. Vėliau išgirdau, kad ragina šiandieną baigti, nes ima temti. <…> Nespėjo užkasti duobės žemėmis, nes greitai sutemo. Šiek tiek luktelėjau <…> pakilau ir nuėjau.“