2011 m. kovo 11 d. pranešimas VIR
Lietuvos Laisvė lygos vadovo, disidento Antano Terlecko kalba, pasakyta iškilmingame Seimo minėjime, skirtame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai
„Gerbiamieji Lietuvos piliečiai, brangūs tautiečiai!
Man didelė garbė šiandien kalbėti iš šios tribūnos Kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo proga. Turiu pripažinti, kad pasiūlymas tarti žodį šioje salėje mane nuteikė viltingai. Galbūt pagaliau ateina laikas, kai sugebėsime į savo istoriją pažvelgti kaip į nuoseklių įvykių ir pastangų rezultatą be išankstinių nuostatų, be noro uzurpuoti teisę į vienintelę tiesą.
Taip pat skaitykite
Nepriklausomybės atkūrimo diena man itin svarbi. Sovietinės okupacijos metais ir bendražygiams, ir KGB tardytojams ne kartą esu sakęs, kad Lietuva bus laisva imperijai subyrėjus, tik aš to laiko nesulauksiu. Laimingai klydau ir džiaugiuosi, kad teko prie tos laisvės prisidėti. Tradiciškai Kovo 11-oji siejama su Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžiu. Bet nei Sąjūdis, nei Nepriklausomybės atkūrimo diena neišaušo, kaip netikėtas stebuklas, tai yra visos tautos nuoseklios kovos rezultatas.
Visų pirma ši diena aplaistyta Lietuvos partizanų krauju, kurie prisiėmė Lietuvos kariuomenės atsakomybę ir ilgiau nei dešimt metų kovojo su Sovietų Sąjungos karinėmis jėgomis. Jų darbus pratęsė egzistencijos judėjimas, būtent jis ilgus okupacijos metus neleido pamiršti laisvės siekio ir žadino tautinę sąmonę. Rezistentai nebuvo kokie nors išskirtiniai didvyriai, jie buvo tiesiog žmonės, kurie nenorėjo ir nemokėjo susitaikyti su pažeminimu ir už saldesnį kąsnį tarnauti okupantams. Esu dėkingas likimui, kad jis man leido sutikti sąžiningų, drąsių, kovojančių asmenybių. Naudodamasis proga noriu padėkoti visiems bendražygiams, ypač pernai Anapilin iškeliavusiai mano žmonai Elenai. Jos gyvenimas geriausiai simbolizuoja tą kasdienį, varginantį, nesitaikstimą su blogiu, užsispyrimą neaukoti idealų už galimybę gyventi patogiau.
1978 m. birželio 15 d. įkurtos Lietuvos laisvės lygos pastangomis 1979 m. rugpjūtį parengtas ir paskelbtas 45 pabaltiečių memorandumas, jo tekstas buvo cituojamas visame pasaulyje. Memorandumas paskatino Europos Parlamentą ir Europos Komisiją 1983 m. sausio 13 d. priimti deklaraciją raginančią Jungtinių Tautų organizacijos Dekolonizacijos komisijoje iškelti klausimą dėl Estijos, Latvijos ir Lietuvos okupacijos. Be tarptautinio atgarsio šis memorandumas sukėlė sąmyšį ir Sovietų Sąjungos imperijoje. Jis drąsino pavergtas tautas ir piktino kalėjimo prižiūrėtojus. Nemažiau svarbus buvo ir 1987 m. rugpjūčio 23 d. pirmo viešo mitingo Lietuvoje organizavimas ir priminimas visam pasauliui, kad trys Pabaltijo valstybės nesusitaiksto su vergija. 1989 m. gegužę Lietuvos laisvės lyga kreipėsi į Molotovo ir Ribentropo paktą pasirašiusios Vyriausybės Jungtinių Tautų organizacijos generalinį sekretorių, kad iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos būtų išvesta sovietinė okupacinė kariuomenė. Tų pačių metų liepą prie šio kreipimosi prisijungė ir Sąjūdis. Buvo surinkta 1 mln. 650 tūkst. parašų Lietuvos piliečių. Manau, kad nuosekli, bei bekompromisė lygos pozicija, kalbėti tik apie laisvą Lietuvą, o ne apie kokį ekonominį savarankiškumą Sovietų Sąjungos sudėtyje. Raginimas kuo greičiau išvesti okupacinę kariuomenę padėjo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui atrasti savo tapatybę ir skelbti tautos apsisprendimą būti laisviems. Ačiū visiems Kovo 11-osios akto signatarams, net jei dalis jų pasirašė ne širdimi, o protu.
1990 m. kovo 11 d. ką tik išrinktas Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku Vytautas Landsbergis padėkojo Persitvarkymo Sąjūdžiui, ir persitvarkiusiai Lietuvos komunistų partijai. Nutylėta visos tautos kova ir pasiųsta žinia komunistams, kad jie gali būti ramūs dėl savo likimo. Tuomet sakiau, kad klaida dėkoti pastarajai partijai, o dabar jau iš dviejų dešimtmečių perspektyvos manau, kad tai buvo viena iš didžiausių klaidų, šiandien lemiančių Lietuvos piliečių nepasitenkinimą valstybe. Labai gaila, kad Sąjūdžio Lietuvos komunistų partijos broliavimasis, pataikavimas komunistams ir jų jėgos baimė neleido po nepasisekusio pučo Maskvoje 1991 m. rugpjūtį, įstatymais apriboti komunistų, nesvarbu, kokiais tada save vadino, veiklą Lietuvoje, ir konfiskuoti turtą. To nepasidarius, įvykiai pasuko visai kreiva vaga, sovietinė nomenklatūra, sėkmingai išlaikė ir padidino savo turtus, per juos darė įtaką visuomenės nuotaikas formuojančiai žiniasklaidai, ir sėkmingai susiliejo su pradėjusio kilti laukinio kapitalizmo daigais.
Šita simbiozė iki šiol karaliauja Lietuvoje, o jos narius vienija ne kokia nors ideologija, ne religinė tautybė, o tik vienas tikslas – pinigai. Manau, kad tokiomis plytomis mūrijamas valstybės pamatas negali būti stiprus. Bet šiandien dera kalbėti apie šviesius dalykus. Žiūriu į savo anūkus, bei proanūkius ir džiaugiuosi, kad jie gali laisvai mąstyti, laisvai kalbėti, laisvai keliauti po pasaulį ir mokytis. Būtent į jaunąją kartą dedu labai daug vilčių. Kovo 11-oji jiems suteikė daug galimybių. Man labai rūpi, kad jaunoji kartu augtų ne melu maitinama, todėl jaučiau čia pareigą papasakoti apie įvykius, kuriuose ir man teko dalyvauti. Tikiuosi, kad naujoji Lietuvos piliečių karta augs su stipriu stuburu ir drąsiai kovos už savo idealus. Būtent drąsos šią iškilmingą dieną linkiu visiems“.
Nuotraukoje: A. Terleckas
Voruta. – 2011, kov. 26, nr. 6 (720), p. 1, 9.
