LPKTB Valdybos pirmininkas Vytas MILIAUSKAS, Vilnius

Kai du nusikaltėliai plėšikauja individualiai, jų galimybės ir norai yra kuklesni, o nusikaltimai – lokalinio pobūdžio. Abiem sutarus veikti drauge, apetitai didėja, o „darbeliai“ tampa dar žiauresni ir įžūlesni. Tokie draugai, pavydėdami vienas kitam padidėjusios įtakos arba didesnio grobio, neišvengiamai susipeša.

Visuomenėje tokie reiškiniai vadinami „gaujų karais“. Nesena istorija byloja, kad taip atsitiko su Stalino valdoma Sovietų Rusijos ir Hitlerio Vokietijos draugyste. Abudu bičiuliai susėdo už bendro stalo, pasidalino pasaulį, pasirašė ir paspaudė vienas kitam ranką, o, įgyvendinant suokalbį, keitėsi patirtimi, glaudžiai bendradarbiavo…. Prasidėjo masiniai kaimyninių valstybių ir jų piliečių „išvadavimai“ nuo tiesos sakymo, tikėjimo, laisvės, teisės ir viso, kas trukdė vergaut „vaduotojams“. Atsirado kalėjimai, lageriai, getai, darbo stovyklos ir kitos gyventojų „auklėjimo“ priemonės. Žmonių žudymai tapo kasdienybe… Lietuva taip pat atsidūrė šių nusikaltimų erdvėje. Sovietų Rusijai okupavus šalį, visi greitai pajuto spygliuotos vielos retežius. Prasidėjo valstybinių, visuomeninių ir politinių organizacijų vadovų areštai ir kalinimas, daugelis jų dingo nežinia kur. Didžiulį žmonių sąmyšį ir pasipiktinimą sukėlė netikėtas ir brutalus masinis 1941 m. birželio 14-16 d. šalies inteligentijos trėmimas į Sibirą. Tuomet išvežta daugiau kaip 30 tūkstančių žmonių. Dauguma vyrų, atskirtų nuo šeimų, pateko į Krasnojarsko kr. Rešotų lagerį, vadinamą „Revučij“ (liet. „Kriokiantis“), iš kurio mažai kas grįžo namo, o moterys, vaikai, seneliai nutremti į vakarų Sibirą ir išblaškyti po visą Altajaus kraštą.

Tačiau nusikaltėliai, kurių „draugystė“ rėmėsi išskaičiavimu, ilgai negalėjo būti draugais. Ideologija „plėšk kas priplėšta“ sukiršino juos. Prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, pareikalavęs ne tik kareivių ir ginklų, bet ir daug maisto, tarp jų ir žuvies produktų, kurių gamyba sulėtėjo, nes vyrai kariavo, o moterys ir vaikai atsidūrė jų vietoje – gamyklose, dirbančiose karo reikmėms. Skubiai reikėjo pigios darbo jėgos, kai tuo metu Baltijos šalyse ir didesnėje Sovietų Rusijos europinėje dalyje jau šeimininkavo Hitlerio kariuomenė, tad iš čia nebus naujų tremtinių ešelonų. Maskvos strategai priėmė „saliamonišką“ sprendimą, – dar kartą ištremti prieš metus į Altajaus kraštą atvežtus Lietuvos žmones, kurie išliko gyvi po pirmos bado žiemos. Šį kartą – prie Laptevo jūros krantų, į Lenos ir Janos upių žioties salyną gaudyti žuvį frontui.

Nutarė tremti ten, kur amžinas įšalas, ten, kur nėra jokio būsto, ten, kur vasara nepaprastai trumpa, o žiemą siaučia nežmoniškas šaltis ir pūgos, kur poliarinė diena ir naktis, ten, kur gerai jaučiasi baltosios meškos…

Tačiau, vykdant sumanymą, surinkti po visą Altajaus kraštą išmėtytus tremtinius sekėsi sunkiai, daugelis jų netikėjo valdžia ir slapstėsi. Manytina, kad kilus sunkumams, komplektuojant žmones antram trėmimui, NKVD(vidaus reikalų liaudies komisariatas) paleido gandą, – neva renkami žmonės kelionei į Ameriką. Buvo kalbama, kad visus perkels per Lenos upę, o ten jau ir Amerika netoli, todėl atsirado nemažai savanorių vykti į laisvės šalį. Ilgos kelionės metu ši graži pasaka mutavo, ir, jau plaukiant baržomis į šiaurę Lenos upe, šnekėta, kad Laptevo jūroje visus perims amerikiečių laivas ir nuplukdys į Ameriką. Graži pasaka maitina viltį, jeigu jos dar kiek yra …

Antroji  tremtinių odisėja prasidėjo 1942 m. birželio 26 d. Prie Laptevų jūros krantų atgabenta 2,7 tūkstančių mūsų tautiečių, neskaitant tų, kurie, neatlaikę ilgos ir sunkios kelionės, mirė ir buvo palikti ant Lenos upės krantų, arba palaidoti upėje. Į čia atvežė tūkstančius, o namo sugrįžo vienetai.

2012 m. rugsėjo 6-12 d. paminėti mūsų žmonių pačių žiauriausių trėmimų 70-metį į Sacha respublikos sostinę Jakutską nuvyko devynių žmonių Lietuvos valstybinė delegacija, kuriai vadovavo brolijos „Lapteviečia“” pirmininkas Jonas Markauskas (gimęs Trofimovsko saloje). Kartu vyko šios brolijos pirmininko pavaduotoja Rita Vaicekauskaitė-Vipartienė (gimusi Jakutsko mieste), LGGRTC gen. direktorė Teresė Birutė Burauskaitė, Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie SADM specialistės Rima Petronėlė Gudelytė ir Daiva Siurblytė-Juškienė, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) solistė Rasa Juzukonytė, veslininkas Simas Petrikis, LRS narys prof. Arimantas Dumčius ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių Bendrijos (LPKTB) Valdybos pirmininkas Vytas Miliauskas.

Pradžioje pasiruošimas kelionei vyko sklandžiai, – gautas Sacha respublikos vadovų kvietimas, su lietuvių bendrija „Gintaras“ suderinta glausta ir turininga renginių programa, nupirkti suvenyrai, knygos, atributika, apmokėta kelionė į abi puses, o Jakutske užsakyti viešbutis, salės susitikimams, susitarta dėl šv. Mišių ir kt. Tačiau, likus parai iki išvykimo, Rusijos ambasada Vilniuje be komentarų pranešė, kad atsisakoma išduoti vizas. Prasidėjo nerimo valandos. Delegacijos nariai dėkingi Užsienio Reikalų ministrui Audroniui Ažubaliui, kuris ėmėsi aktyvių veiksmų. Po kelių apsikeitimų notomis su Maskva, likus keturioms valandoms iki skrydžio, vizos visai delegacijai buvo išduotos. Įvertinus paskutinių metų įvykius Rusijoje ir mūsų vizų „nekaltą“ nuotykį, nenorom peršasi bloga nuojauta, kad ten jau pradėta pinti spygliuota viela ir liejami pamatai „geležinei uždangai“.

Po septynių valandų skrydžio lėktuvas, artėdamas prie Jakutsko, išniro iš debesų, ir atsivėrė keistas vaizdas, atrodė, kad skrendam virš smėlėtos Sacharos dykumos arba virš didžiulio gerai prinokusių kviečių lauko, – aplinkui viskas buvo geltona, tik vietomis matėsi tamsiai mėlyni vandens telkiniai. Sostinė mus pasitiko toli nužygiavusio rudens spalvomis. Vietiniai gyventojai sakė, kad bet kurią dieną gali iškristi sniegas, kuris nutirps tik pavasarį, ne kaip Lietuvoje. Mums pasisekė, orai pasitaikė geri, ir pakako striukių, o kartais ir jas teko „nusimesti“.

Delegaciją pasitiko lietuvių bendrijos „Gintaras“ pirmininkė Regina Burbaitė Trofimenko ir Žemės ūkio ministerijos atsakinga darbuotoja Agafija Ptycina. Įsikūrę viešbutyje, išskubėjome į ekskursiją po miestą, tad pateiksiu šiek tiek duomenų. Sacha respublika (Sacha – jakutiškai jakutų žemė) užima 3083, 5 tūkst. kv. km. teritoriją. Palyginimui, tai sudaro apie 47-nias Lietuvos teritorijas, arba apie 6-ias Prancūzijos. Gyventojų skaičius arti 1 mln., tankis 0,31 žm./kv. km. Palyginimui, Lietuvoje yra apie 3 mln. gyventojų, o tankis apie 46 žm./kv. km. Tautinė gyventojų sudėtis: jakutai – 45,5%; rusai – 41,2 % ; ukrainiečiai – 3,7 % ir kiti, tame tarpe apie 500 lietuvių. Didžiausias miestas yra Jakutskas su 235,6 tūkst. gyventojų. Svarbiausia respublikos pramonės šaka – anglių, dujų, naftos, deimantų, aukso, sidabro, alavo, valgomosios druskos ir kt. gavyba. Išvystyta gyvulininkystė ir žvejyba. Sostinėje yra upės uostas, oro uostas, teatrai, muziejai, nedidelis, tačiau rūpestingai prižiūrimas senamiestis, kur statiniai pastatyti iš maumedžio rąstų, o šaligatviai padaryti iš įvairaus dydžio apvalių trinkelių, imituojančių nupjauto maumedžio raštą. Viešasis transportas – tik autobusai ir taksi. Daug kur vyksta naujos statybos, o dėl amžino įšalo namai statomi ant polių. Dažnai galima pamatyti plakatą, skelbiantį apie tai, kad prieš 380 metų Jakutija „įėjo“ į Rusijos sudėtį. Centrinė sostinės gatvė ir joje esanti didelė aikštė turi Lenino vardą, čia ir paminklas proletariato vadui, panašus į stovėjusį Vilniuje, su iškelta ranka, rodančia, kurioje pusėje galima pamatyti „komunizmo šmėklą“.

Sekančią dieną prie kavos puodelio susitikome su aukštais respublikos pareigūnais: respublikos Ekonomikos ir pramonės politikos ministro pavaduotoja Natalija Degeleva; finansų ministro pavaduotoja Tatjana Osipova; Žemės Ūkio ministerijos kadrų skyriaus vedėja Agafija Ptycina; akcinės bendrovės „Tuimazalizing“ gen. direktoriaus pavaduotoja Rozaida Gudujeva; respublikos bulvių ir daržovių augintojų asociacijos pirmininku Valerij Fomin. Kai svečiai ir šeimininkai prisistatė ir papasakojo apie savo veiklą, užsimezgė šiltas ir nevaržomas bendravimas, neformalūs pokalbiai. Rita Vipartienė jakutų kalba pasakė eilėraštį, kuriam šeimininkai emocingai plojo. Mūsų žavioji Rasa Juzukonytė padainavo G. Savinienės dainą „Lietuva“, o šeimininkai, nenorėdami atsilikti, taip pat sudainavo jakutų liaudies dainą. Nustebau sužinojęs, kad šio susitikimo organizatoriai 2012 m. gegužės mėn. dalyvavo Vilniuje veikusioje „AgroBalt“ parodoje (iš viso 9 atstovai) ir, pamatę daug naujovių, žada jau kitais metais kai kurias iš jų taikyti savo ūkiuose. Kalbėjo apie aukštą parodos kokybę, bendradarbiavimo naudą ir ypatingai akcentavo Lietuvos žmonių geranoriškumą ir svetingumą. Čia taip pat daugiau sužinojau apie jakutų tautos, tų pačių 1942 metų,  tragediją, kai iš Bulunsko, Kobeisko, Žigansko bei Čurapčos rajonų tūkstančiai jakutų prievarta buvo deportuoti prie Laptevo jūros ir, kaip lietuviai, ten sparčiai nyko. Šie žmonės, save vadinantys perkeltaisiais, turi muziejų, esantį Čurapčos gyvenvietėje, yra vyriausybės remiami ir, kiek mus informavo, ne blogiau nei Lietuvos tremtiniai. Susitikimas baigėsi, o geri įspūdžiai liko. Matyt, neformalus, be protokolų bendravimas, kad ir su aukštais pareigūnais, suteikė galimybių atviriau diskutuoti ir daugiau pažinti.

Jakutske yra vienintelė katalikų Kristaus Tiesos bažnyčia, kuri tarnauja visų mieste ir apylinkėse gyvenančių tautybių katalikams – lietuviams, lenkams bei suomiams. Jakutai savo maldos namų nestato, pas juos tebegyvuoja šamanizmas. Rugsėjo 9 d. visi rinkosi į šv. Mišias už mirusius ir nužudytus Lietuvos tremtinius bei GUL-ago kalinius, minint trėmimo prie Laptevo jūros 70-metį. Mišias rusų kalba laikė ir prasmingą pamokslą pasakė slovakas kunigas klebonas Tėvas Juzefas. Salezietis Juzefas Tot gimė 1952 m. Bratislavos priemiestyje. 1992 m. atvyko į Aldano miestą, esantį respublikos pietuose, ir 8 metus tarnavo katalikų bažnyčioje, vėliau Mongolijoje, o nuo 2009 m. dirba Jakutske. Pasibaigus šv. Mišioms ir nuskambėjus įžanginiam vargonų akordui, pasigirdo nuostabios giesmių melodijos, atliekamos LNOBT solistės Rasos Juzukonytės. Tai buvo įspūdingas koncertas, tikra dovana visiems. Ponia Rasa atliko šiuos kūrinius: Sen-Sans „Ave Maria“, G. F. Hendel „Lascia Ch’io Pianga“ iš operos „Rinaldo“, G. Concone „Agnus Dei“ ir „Sanctus“, C. Franck „Panis Angelicus“ ir A. L. Webber „Pie Jesu“. Nors mūsų solistė ir vargonininkė Larisa Donskaja neturėjo bendros repeticijos, giesmės skambėjo puikiai. Delegacijos vardu Tėvui Juzefui buvo įteikti medinė skulptūrėlė „Angelas“, Dalios Grinkevičiūtės knyga „Lietuviai prie Laptevo jūros“ (rusų kalba), LPKTB Padėkos raštas ir suvenyrai. Šv. Mišių dalyviai, šventoriuje prie paminklo Lietuvos žmonėms, žuvusiems ir mirusiems Jakutijoje atminti, padėjo gėlių. Paminklas pastatytas 2011 m. Reginos Burbaitės Trofimenko pastangomis. Po to visi sugužėjo į klebono poilsio kambarį, delegacijos nariai prie arbatos puodelio bendravo su ten tebegyvenančiais lietuviais. Oficialioji dalis buvo trumpa. Aktyviems „Gintaro“ bendrijos nariams įteikti LPKTB Padėkos raštai, D. Grinkevičiūtės knygos, skilandukai su juoda lietuviška duonele. Suvenyrų iš Lietuvos užteko visiems susitikimo dalyviams. Rima Gudelytė pateikė informaciją apie galimybę sugrįžti į Lietuvą, buvusių tremtinių ir jų šeimų grįžimo į Lietuvą programos įgyvendinimą, socialinių garantijų sistemą Lietuvoje, o LGGRTC gen. direktorė T. B. Burauskaitė papasakojo apie nukentėjusio asmens teisinio statuso tremtiniams suteikimo tvarką. Dalyviai pasiskirstė į kuopeles, klausinėjo ir pasakojo, kas kam reikšminga ir įdomu.

Pakalbinau Reginą Burbaitę-Trofimenko, kuri papasakojo šiurpią savo šeimos istoriją. Jos, Reginos, besilaukiančią mamą su mažamete dukrele 1941 m. birželio 14 d. ištrėmė į Sibirą. Tėvo Antano tą dieną namie nebuvo. Regina gimė Altajaus krašte, o po pusės metų jau padidėjusią šeimą išvežė į „Ameriką“, – prie Laptevo jūros, kur nebuvo jokio gyvenamo būsto, o Lenos upe jau plaukė „šūga“, t. y. ižas. NKVD visus suaugusius varė į darbus, neatsižvelgiant į jokias aplinkybes. Kur palikti mažamečius vaikus? Vyrai iškasė duobę, užkūrė joje laužą, kad sušiltų žemė, dugną išklojo samanomis, kiek turėjo, drabužiais, ir suguldė vaikus. Tėvai, grįžę iš sunkių darbų, vaikus, paguldytus iš kraštų, rado sušalusius, o Regina ir dar keli vaikai, paguldyti vidury, liko gyvi… Tai išties gyvybės ir mirties duobė… Reginos vyresnioji sesuo taip pat greitai mirė nuo bado. Apie tėvo likimą ji sužinojo tiktai Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Atslinkus antrąjai sovietų okupacijai, Antanas Burba pasitraukė į mišką pas partizanus, buvo Suvalkijoje Perkūno rinktinės kovotojas. Tėvas niekada nesužinojo apie savo šeimos likimą, nežinojo, kad ši pateko į amžino įšalo ir ledo karalystę, todėl įvyko keistas bei simboliškas sutapimas, – jis pasirinko partizano slapyvardį „Ledas“. Partizanas Antanas Burba-Ledas didvyriškai žuvo 1947 m., kai sunkiai sužeistas, nenorėdamas patekti į NKVD rankas, nusišovė. Ponios Reginos pastangomis buvo nustatyta palaikų užkasimo vieta, ir jie amžinam poilsiui perkelti į Kalvarijų kapines. Moteris dabar didžiuojasi ne tik savo tėvu, bet ir dėde, mamos broliu, vienu iš žymiausių XX a. pokario disidentu ir kovotoju už tikinčiųjų laisves kunigu Juozu Zdebskiu, kuris 1986 m. žuvo Šalčininkų rajone, manoma, per saugumo surežisuotą autoavariją.

Išgirdau daug liūdnų istorijų, tačiau buvo prisiminti ir linksmi nuotykiai. Štai vienas, kurį papasakojo Rita Vipartienė: „Prie Laptevo jūros atsidūrė dvi mergaitės, jų pavardės buvo Maknytė ir Gadaitė. Kartą jas iškvietė į kontorą. Viršininkas rusas kvietė užeiti po vieną. Viršininkas klausia: „Familije?“ (liet. „Pavardė?“). Mergaitė sako: „Gadaitė“ (rus. „spėkit“). Viršininkas įtūžo: „Nečevo mne gadatj. Familije govori!“ (liet. „Nėra reikalo man spėlioti. Sakyk pavardę!“). Kelis kartus pasikartojus dialogui, rado sutarimą. Po to atėjo kita mergaitė, vėl: „Familije?“ Mergaitė: „Maknytė“ (rus. „pamirkykite“). Viršininkas dar labiau įsiuto: „Nečego mne makatj!“ (liet. „Nėra reikalo man mirkyti!“). Viską išsiaiškinus, viršininkas reziumavo: „Nu i familiji, – Gadaite, Maknite…“ (liet. „Na ir pavardės, – Spėkit, Mirkykit.“).

Baigiantis susitikimui, suskambo Tėvo Juzefo mobilusis telefonas. Nuėjęs į nuošalesnę vietą, truputį pakalbėjęs, pakvietė mane, padavė telefoną ir sako: „Pakalbėk lietuviškai bet kokia tema! Bet tiktai lietuviškai…“ Nesuprasdamas, kas atsitiko, telefonu pasisakiau, kas esu ir kokiu tikslu atvykome į Jakutską. Paklausiau, su kuo kalbu. Švaria lietuvių kalba atsiliepė moteris: „Aš – Danutė, gyvenu Aldano mieste…“. Ir trumpai papasakojo apie savo šeimos tremties istoriją, ir apie tai, kaip ji norėjusi atvykti į šį susitikimą, tačiau amžius ir sveikata neleido. Kalbėjome apie Lietuvą, apie gamtą, ir net apie orą. Pokalbio pabaigoje moteris prisipažino: „Labai pasiilgau lietuviškos kalbos, o čia neturiu su kuo pašnekėti. Atsiprašau!“. Visos delegacijos vardu p. Danutei palinkėjau ilgų gyvenimo metų.

Delegacijos programa buvo sudaryta taip, kad pusę dienos vyko dalykiniai renginiai-susitikimai, o kita pusė – daugiau pažintinė. Taigi, buvome ekskursijoje po miestą, aplankėme parodą „Sacha respublikos turtai“, kurioje eksponuojami deimantų, platinos, aukso, sidabro ir brangakmenių pavyzdžiai ir jų bei mamuto kaulo meno dirbiniai. Įspūdinga paroda, į kurią galima patekti tik po ginkluotos apsaugos griežtos lankytojų patikros. Atlikome trumpą kelionę laivu Lenos upe. Krantai ties Jakutsku nėra įspūdingi; lėkšti, smėlėti ir apaugę žemaūgiais krūmais. Mums sakė, kad galinga upė šiame ruože kiekvieną pavasarį keičia savo vagą, ir nežinia, kiek ir kur atsiras naujų salų. Teko apsilankyti ir zoologijos sode, jame vyrauja gyvūnai, prisitaikę prie didesnių šalčių. Aplankėme įdomų etnografinį kompleksą „Čočur Mura“, kuriame eksponuojamos vietinės faunos iškamšos, medžioklės įrankiai, mamutų ir prieš daugelį metų čia gyvenusių žvėrių kaulų fragmentai, klajoklių būstai bei buities rakandai. Didelį įspūdį paliko komplekso ekspozicija „Amžino įšalo karalystė“. Kalno šlaite iškasti trys tuneliai su įvairiais atsišakojimais į atskiras patalpas – čia anksčiau buvo saugomos neliečiamos maisto atsargos, kurios naudojamos tik didelių gamtos nelaimių arba karo atvejais. Maisto produktų ilgam išsaugojimui gerai tinkami amžino įšalo rajonai – nuolatinis natūralus be temperatūros svyravimų „dirbantis“ šaldytuvas. Neabejotinai tai buvo slaptas karinis objektas, tačiau dabar paliktas likimo valiai. Vienas tunelis labai išradingai panaudotas turistų lankymui. Jo patalpų lubos ir sienos padengtos storu natūralaus šerkšno sluoksniu, įrengtos teminės ekspozicijos, viskas – skulptūros, medžioklės ar žvejybos kompozicijos, baldai, sostai ir net baras padaryti iš ledo bei apšviesti įvairiomis spalvomis. Yra kambarys su Egipto piramidėmis ir faraonų ledo skulptūromis, yra jaunavedžių kambarys su gražiu ledo suoleliu, kuriame gali pasėdėti neabejingi vienas kitam žmonės, yra Senio Šalčio rezidencija, iš kurios, pagal naujai susiklosčiusią tradiciją, Senis Šaltis išvyksta į šalį pasveikinti su Naujaisiais Metais Jakutijos vaikus ir visą tautą. Yra daug kitų patalpų, įrengtų su didele menininkų fantazija bei išmone, prie kiekvieno eksponato pateikta informacija apie kūrinį ir jo autorių.

Priešpaskutinę mūsų viešnagės dieną sostinės Tautų draugystės salėje vyko jungtinis susitikimas-konferencija, skirta lietuvių ir jakutų deportacijos prie Laptevo jūros krantų 70–mečiui paminėti. Konferencijai pirmininkavo du Lietuvos delegacijos atstovai Jonas Markauskas ir prof. Arimantas Dumčius bei trys vietinės valdžios atstovai. Agafija Ptycina pristatė dalyviams Lietuvos delegaciją bei konferencijos pranešėjus, pasakė įžanginę kalbą. Beje, p. Agafija neabejinga lietuvių ir jakutų tautas ištikusioms nelaimėms, prieš 16 metų aktyviai dalyvavo bei padėjo steigiant lietuvių bendriją „Gintaras“, kelis kartus buvo atvykusi į Lietuvą. Jos iniciatyva sukurti du dokumentiniai filmai apie Lietuvos tremtinius: „Ilga kelionė“ ir „Lietuva: 1941 m. birželio 14 d. – Gedulo ir Vilties diena“, kurie buvo rodomi Jakutijoje bei Rusijoje, rusų kalba išleista brolijos „Lapteviečiai“ narių prisiminimų knyga „Lietuviai prie ledjūrio“, išleista knyga „Išgyventi puslapiai“, kurioje pirmą kartą pateikti Dalios Grinkevičiūtės prisiminimai, parengta knyga apie jakutų perkeltuosius „Čurapčos tragedija“. Įvertinant šiuos darbus, jai suteiktas Jakutijos nusipelniusios kultūros veikėjos vardas.

Renginys vyko iškilmingoje aplinkoje, jakutai-perkeltieji buvo rūpestingai pasirengę šiam susitikimui, dažnas atvyko prisisegęs valstybinius apdovanojimus. Po konferencijos dalyvių ir dienotvarkės pristatymo įdomiai nuskambėjo jakutų liaudies melodijos, nacionaliniais muzikos instrumentais atliekamos Germano Khatylajevo ir Valentinos Šarinos. Dambreliu įspūdingai grojo nusipelniusi meno veikėja Nadežda Potapova. Audringais plojimais konferencijos dalyviai reagavo į kiekvieną LNOBT solistės Rasos Juzukonytės atliekamą kūrinį: B. Dvariono „Žvaigždutė“; R. Stolz, Sisi daina iš operetės „Favorit“; G. Savinienės „Lietuva“. Ponia Rasa kartu su Simu Petrikiu savo lėšomis jau aplankė Irkutsko srities Krasnojarsko bei Altajaus kraštų tremtinius ir, kiek žinoma, kitas pasaulio lietuvių emigrantų bendruomenes, o dabar ir Jakutsko… Dėkojame Jums, p. Rasa, už dainas, už tas džiaugsmo ir dėkingumo ašaras, kurias man teko matyti tremtinių akyse. AČIŪ!

Konferencijoje kalbėjo žymūs respublikos istorijos, teisės mokslų daktarai, 10-tos klasės moksleivis, perkeltieji, o Šiaurės-Rytų federalinio M. K. Amosovo vardo universiteto prof. habil. dr. Zoja Bašarina, padariusi pranešimą apie jakutų deportacijų istorijos atspindėjimą literatūroje, padovanojo savo knygą Rimai Gudelytei, kuri buvo pagrindinė šios kelionės kuratorė. Gerai pasirodė ir mūsų delegacijos nariai. Kalbėjo Jonas Markauskas, prof. Arimantas Dumčius, Rita Vipartienė, Vytas Miliauskas, išsamų pranešimą apie Lietuvos žmonių trėmimus į Jakutijos žemę padarė LGGRTC gen. direktorė Teresė Birutė Burauskaitė. Pateikta daug įdomių analitinių, pagrįstų statistiniais duomenimis, pranešimų. R. Gudelytė kartu su V. Miliausku lietuvių bendrijai „Gintaras“ įteikė ant lininės staltiesėlės Lietuvos valstybine vėliava pridengtą kaimiškos duonos kepalą bei fotoalbumą „Lietuva“. Už nuopelnus Lietuvai Reginai Burbaitei-Trofimenko ir Agafijai Ptycinai įteikti LPKTB apdovanojimai „Vilties žvaigždė” ir fotoalbumai “Laisvės šviesa“. Apsikeitėme suvenyrais, knygomis, paveikslais. Daug eksponatų ir suvenyrų įteikta Čurapčos gyvenvietėje esančiam perkeltųjų muziejui. Konferencijos metu veikė brolijos „Lapteviečiai“ išleistų rusų, lietuvių ir anglų kalbomis knygų parodėlė.

Verslininkas Simas Petrikis pagal išankstinę programą dalyvavo susitikimuose su Jakutsko mokslininkais ir verslininkais, lankėsi keliose įmonėse. Jis pasidžiaugė užmegztais ryšiais ir naujomis galimybėmis bendradarbiauti saulės ir kitos alternatyvios energetikos srityje.

Kitą dieną atsisveikinome su jakutų žeme – Sacha respublika, tačiau įsitikinę, kad dar ne kartą susitiksime su ten gyvenančiais lietuviais ir jakutais Lietuvoje arba šaltame, tačiau „šiltų“ žmonių krašte.

Autoriaus nuotr.

Nuotraukoje: Iš kairės: Jonas Markauskas, delegacijos vadovas, Rita Vaicekauskaitė-Vipartienė, Teresė Birutė Burauskaitė, prof. Arimantas Dumčius, Agafija Ptycina, Rasa Albina Juzukonytė, Simas Rimutis Petrikis, Rima Petronėlė Gudelytė, Regina Burbaitė-Trofimenko, Daiva Siurblytė-Juškienė

Voruta. – 2012, lapkr. 24, nr. 24 (762), p. 9.

Voruta. – 2012, gruod. 8, nr. 25 (763), p. 9.