Vytautas ČESNULIS, Vilnius

Kunigas Justinas Saulius gimė 1912 m. sausio 8 d. Švenčionių rajone, Mėžionyse (buv. Cirkliškio apyl.), smulkaus ūkininko šeimoje. Tai – Pranciškaus ir Julijos Uzielaitės Saulių sūnus. Pasak 1932 m. spalio 3 d. rašytos autobiografijos (Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, sutr. MAB, f. 318, b. 26144), eidamas vos trečius metus, vaikelis liko motinos ir senelio globoje, nes, kilus Pirmajam pasauliniam karui, tėvas buvo mobilizuotas į rusų kariuomenę.

Mokytis pradėjo savo kaimo mokykloje būdamas šešerių metų. Mokyklą uždarius, vaiką kurį laiką mokė korepetitorė. Tačiau 1920 m. mokykla kaime vėl atsidarė, ir Justinas joje mokėsi iki 1924 metų.

1924 m. rudenį berniukas išlaikė egzaminą į Švenčionių „Ryto“ draugijos gimnazijos II klasę. Šioje mokykloje mokėsi beveik iki 1930–1931 mokslo metų pabaigos. Pasak gimnazijos prefekto (tikybos dėstytojo) 1931 m. birželio 23 d. išrašyto moralumo pažymėjimo, „Saulius Justinas per visą jo buvimo gimnazijoje laiką rodė gerą pažangą moksluose, elgėsi labai gerai ir dažnai eidavo prie šventųjų sakramentų“.

Humanitarinio pobūdžio brandos atestato egzaminus J. Saulius eksternu laikė 1931 m. gegužės–birželio mėn. Vilniuje, Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Pagal Švenčionių mokyklos pažymius nuo geografijos su gamtamoksliu ir filosofijos propedeutikos (įvado) egzaminų jaunuolis buvo atleistas. Egzaminavo Vilniaus mokyklų apygardos kuratorijos tų metų balandžio 22 d. sudaryta komisija: egzaminų komisijos pirmininkas – kalbininkas Janas Otrembskis (Otrębski), nariai – Marcelinas Šikšnys, P. Izenflaumas, M. Skšatas (Skrzat), Henrikas Horodničius, Konstantinas Stašys, Bronius Untulis, Stasys Matjošaitis, kun. Vincentas Taškūnas. Egzaminai vyko lietuvių ir lenkų kalbomis. Gerai įvertintos religijos žinios, kitų dalykų – patenkinamai. Atestatas išrašytas 1931 m. birželio 6 d.

Gavęs brandos atestatą, J. Saulius tais pačiais metais įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Stodamas pateikė Švenčionių klebono Jono Romelio 1924 m. rugsėjo 3 d. išrašytus gimimo metrikus, Švenčionių notaro Vaclovo Hrinevickio 1931 m. birželio 22 d. patvirtintą brandos atestato nuorašą, aukščiau minėtą moralumo pažymėjimą, nuotrauką (klieriko asmens byla: MAB 318-17688).

Asmens byloje yra pluoštas seminarijos pažymėjimų apie tai, kada klierikas leistas Kalėdų, Velykų ar vasaros atostogų su teise dėvėti sutaną. Įdomu, kad pažymėjimų galiojimo laikas nurodytas valandų tikslumu: iki tam tikros dienos 18 arba 20 val.

Klierikas atostogaudavo Palūšėje, Švenčionyse, Kaltanėnuose. Visuose pažymėjimuose yra klebonų žymos.

Kaltanėnų klebonas Nikodemas Vaišutis 1934 m. sausio 11 d. rašė: „<…> Vilniaus seminarijos klierikas Justinas Saulius Kalėdų atostogas praleido Kaltanėnuose ir elgėsi kaip dera pavyzdingam seminaristui.“ Švenčionių klebonas Domininkas Gailiušas tų pačių metų balandžio 8 d., rašydamas apie Švenčionių klebonijoje nuo kovo 29 d. praleistas J. Sauliaus Velykų atostogas, pabrėžė: „Tuo laiku viskuo pasižymėjo kaip pavyzdingas klierikas, palikdamas apie save malonų prisiminimą. Su pasitenkinimu šitai patvirtinu.“ N. Vaišutis, 1936 m. sausio 11 d. teigiamai atsiliepęs apie J. Saulių, pastebėjo, kad į seminariją klierikas negalėjo atvykti laiku todėl, kad sirgo gripu. Tas pats klebonas, 1936 m. rugsėjo 27 d. atsiliepdamas apie J. Sauliaus vasaros atostogas Kaltanėnuose, nurodė, kad diakonas katechizavo vaikus: vyresniuosius, jau ėjusius išpažinties, ir jaunesniuosius, kuriuos rengė išpažinčiai ir komunijai; suorganizavo eucharistinį ratelį. Apie Švenčionyse nuo 1936 m. gruodžio 18 d. iki 1937 m. sausio 9 d. atostogavusį klieriką D. Gailiušas atsiliepė: „Visą laiką elgėsi pavyzdingai, priimdavo švenčiausiuosius sakramentus, o laisvą laiką skirdavo mokslui. Be to, noriai ir su pakilia nuotaika bažnyčioje atlikinėjo diakonui pritinkančius religinius patarnavimus.“

Velykų atostogas nuo 1937 m. kovo 24 d. iki balandžio 8 d. J. Saulius praleido Beniakainių klebonijoje. Vietos dekanas (jo parašas neįskaitomas) atostogų pažymėjime parašė: „Tuo laiku kasdien sąmoningai dalyvaudavo šv. Mišiose, priiminėjo šventuosius sakramentus, tiek bažnyčioje, tiek klebonijoje elgėsi pavyzdingai ir gerai.“

J. Saulius neapsiribojo mokslais kunigų seminarijoje ir 1937 m. baigė Vilniaus universiteto Teologijos–filosofijos fakultetą. Birželio 20 d. Vilniaus arkivyskupo Romualdo Jalbžikovskio įšventintas į kunigus. Pirmoji darbo vieta – Senieji Trakai, vikaro pareigos. Tačiau greitai perkeltas vikaru į Paberžę, kur irgi prabuvo tik kelis mėnesius.

Arkivyskupas R. Jalbžikovskis 1938 m. vasario 14 d. (MAB 318-5786) pranešė J. Sauliui į Paberžę, kad skiria jį vikaru į Budslavą (už Naručio ežero, dabar Baltarusijos Medilo r.).

„Dėl savo kairių pažiūrų dažnai buvau kilnojamas ir ilgai dirbau vikaru“, – rašė kunigas Vilniaus arkivyskupijos kurijos archyve saugomoje autobiografijoje.

Molodečno klebonas Karolis Liubianecas 1939 m. birželio 3 d. prašė Vilniaus arkivyskupo paskirti prefektą (MAB 318-5725). Pernai buvęs paskirtas kun. Šimanskis, bet greitai atšauktas ir paskirtas į Švenčionis. K. Liubianecas prašė skirti vėl tą patį Šimanskį arba J. Saulių iš Budslavo. Iš kun. Stanislovo Žuko sužinojęs, kad ten važiuos kun. Pranciškus Cibulskis, ir kun. Saulius bus laisvas. Jeigu nebūtų galima paskirti Šimanskio ar Sauliaus, tai skirti kun. Kulikovskį iš Bobrovščiznos…

Kun. J. Saulius dar porai mėnesių pasiliko Budslave. Nuo 1939 m. rugpjūčio 11 d. paskirtas kapelionu Lentvaryje.

Lentvario klebonas Kazimieras Kulakas 1939 m. spalio 19 d. pranešė arkivyskupui, kad į Lentvarį paskirtas prefektas (kapelionas) J. Saulius rugsėjo 18 d. pabėgo į Lietuvą, „kur, kaip girdėjau nuo žmonių, turi kažkokias pareigas“ (MAB 318-21660). Lentvarį paliko nepaisydamas klebono prašymo ir įtikinėjimų.

Beje, religijos mokymas Lentvario mokykloje nenutrūko: kurį laiką dėstė klebono paprašytas atbėgėlis kunigas be vietos A. Peliovskis, o vėliau Pinsko vyskupijos kunigas prefektas Dionizas Malecas, iš Pinsko išvykęs vietos vyskupui sutikus. K. Kulakas prašė paskirti D. Malecą Lentvario prefektu, kad šis gautų algą, be to, prašė paskirti einančiu vikaro pareigas. Klebonas D. Malecą pažinojęs asmeniškai ir už jo kvalifikaciją laidavęs. Anot kurijos kanclerio A. Savickio prierašo Kulako prašyme, raštą atnešęs pats Malecas. Kancleris pasakęs, kad paskyrimo jis negaus, bet padėti klebonui galįs ir toliau.

J. Saulius po geros savaitės sugrįžo, bet ne į Lentvarį, o į Vilnių. Prašė arkivyskupo leisti dėstyti istoriją kažkurioje Vilniaus gimnazijoje. Prašyme yra kurijos kanclerio A. Savickio ilgas prierašas. Pasak jo, prieš ateinant bolševikams, kun. Saulius, nepaisydamas klebono prašymų, apleido Lentvarį ir išvyko į Lietuvą. Atėjus Lietuvos valdžiai, grįžo į Vilnių.

Kai kurija sužinojo, kad kunigo reikia Marcinkonių parapijai, nes klebonas ją paliko, J. Sauliui pasiūlyta Marcinkonių klebono vieta. J. Saulius atsisakė. Rugsėjo 29 d. arkivyskupas paskyrė Saulių vikaru į Vidiškes. Gyventi jis turėjęs Ignalinoje, kad čia galėtų globoti viešą koplyčią ir aptarnautų Vidiškių parapiją bei artimiausias mokyklas. Tačiau į Ignaliną J. Saulius nevažiavo. Spalio 30 d. kurijai paaiškino, kodėl atsisakė įsikurti Ignalinoje: 1) ten nėra buto, išlaikymo, kuro ir šviesos, 2) nepatenkinamos ir kitos materialinės sąlygos, jam reikia pastoviai gydytis, ko negalės Ignalinoje, be to, turįs leidimą dėstyti valstybinėje Vilniaus gimnazijoje.

Leisti dėstyti visuotinę istoriją gimnazijoje arkivyskupas nesutiko. Tuomet J. Saulius pareiškė, kad liks Vilniuje prie Šv. Mikalojaus bažnyčios ir tęs gydymą.

1939 m. spalio 31 d. J. Saulius buvo paskirtas į Daugėliškį, bet ir ten nevyko, motyvuodamas, kad negavo Lietuvos valdžios leidimo, nors, pasak kurijos kanclerio, kiti kunigai atvažiuodavo ir išvažiuodavo be jokių leidimų.

1940 m. sausio 23 d. J. Saulius paskirtas vikaru į Kaltanėnus, o tų metų spalio 7 d. jam pranešta, kad skiriamas vikaru į Eišiškes (MAB 318-21123). Eišiškių klebonas buvo Boleslovas Močiulskis (MAB 318-3055).

Titulinis arkivyskupas, Vilniaus arkivyskupijos apaštališkasis administratorius Mečislovas Reinys 1944 m. balandžio 1 d. pavedė Sauliui priimti Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo kongregacijos seserų įžadus (MAB 318-89).

1945 m. gegužės 25 d. mirė Valkininkų klebonas Nikodemas Abaravičius. Šiek tiek ilgiau kaip du mėnesius klebono pareigas čia ėjo kun. Vaclovas Verikas. M. Reinys liepos 24 d. raštu Eišiškių vikarui J. Sauliui pranešė, kad jis skiriamas laikinuoju Valkininkų parapijos administratoriumi (MAB 318-53, 29496). Eišiškėse J. Saulių turėjo pakeisti kun. Bronislovas Chodanionekas.

Pasak kun. Prano Bieliausko (jo knyga „Valkininkų bažnyčia ir vienuolynas“, Trakai, 2004, p. 127), J. Saulius į Valkininkus atvyko 1945 m. rugpjūčio 9 d. Rugpjūčio 25 d. M. Reinys patenkino tos pačios dienos J. Sauliaus prašymą – patvirtino naują bažnyčios komitetą, nes „senasis baž. kom. yra iširęs, o be jo jokių remontų, kurių Valkininkų parapijoj yra daug, vesti neįmanoma“. Siūlytas ir patvirtintas toksai komitetas: 1) Justinas Saulius, klebonas, 2) Juozas Mikelionis, Valkininkai, 3) Vincas Ūsas, Senieji Naniškiai, 4) Stanislovas Malkauskas, Kuršiai, 5) Juozas Baliukonis, Sen. Naniškiai, 6) Andrius Dubinskas, Vaitava (Vaitakarčmis), 7) Ignotas Buja, Lieponys (MAB 318-53).

Praėjus J. Sauliaus darbo Valkininkuose aštuoniems mėnesiams, 1946 m. balandžio 12 d. raštu arkiv. M. Reinys pranešė J. Sauliui, kad jis vėl skiriamas į Daugėliškį, iš jo iškėlus kun. Julijoną Steponavičių (MAB 318-98, 29496). Apie J. Sauliaus paskyrimą į Daugėliškį tą pačią dieną pranešta Švenčionių dekanui Vladislovui Gimžauskui (MAB 318-29508). Perimti parapiją reikėjo dalyvaujant dekanui.

Kun. J. Steponavičiui liepta keltis į Adutiškį, iš ten į Dūkštą išsikėlus kun. Danieliui Buiviui. Perduoti Daugėliškio parapiją naujam klebonui J. Sauliui pakartota M. Reinio 1946 m. balandžio 27 d. rašte J. Steponavičiui (MAB 318-52).

Deja, J. Sauliaus kėlimasis į Daugėliškį kažkodėl užtruko. Vilniaus arkivyskupijos kurijos kancleris 1946 m. gruodžio 11 d. priminė Daugėliškio klebonui J. Steponavičiui formaliai perduoti bažnyčią J. Sauliui (MAB 318-5942).

Tiesa, kun. J. Steponavičius parapiją perduoti ruošėsi jau anksčiau – 1946 m. lapkričio 28 d. jis surašė Daugėliškio bažnyčios inventorių. Kun. J. Saulius Daugėliškį perėmė neva gruodžio 23 d.; tą pačią dieną dekanas V. Gimžauskas patvirtino J. Steponavičiaus surašytą bažnyčios inventorių. Parapijos perėmimo aktą dekanas patvirtino 1947 m. sausio 3 d., o sausio 13 d. kurijoje gautas bažnyčios inventorius.

Inventoriuje pateikta trumpa Daugėliškio bažnyčios istorija. Pirmoji Šventųjų Jokymo ir Onos bažnyčia buvo pastatyta 1526 m., perstatyta 1812 m. Tačiau 1886 m. ji sudegė. Dabar tebesanti bažnyčia klebono Jono Burbos ir parapijiečių pastangomis pastatyta 1889 m. Inventoriuje aprašyta bažnyčios įranga, paveikslai, liturginiai rūbai, procesijų reikmenys, knygos, archyvas, koplyčios inventorius, pamaldų tvarka bažnyčioje, parapijos pastatai, beneficijos.

Tačiau iš tikrųjų Daugėliškio bažnyčioje J. Saulius pradėjo dirbti tik 1947 m. sausio 9 d. Tą dieną surašytas dar vienas bažnyčios perėmimo protokolas (protocollum introductionis, MAB 318-97).

1947 m. birželio 5 d. mirė Švenčionių dekanato Paringio parapijos klebonas Z. Daukša. Artėjo didelė parapijos šventė – Švč. Jėzaus Širdies atlaidai birželio 12–13 d., taip pat antra šventė birželio 19–20 d. Parapijiečiai jau birželio 6 d. kreipėsi į arkivyskupijos kuriją su prašymu dar prieš atlaidus paskirti naują kleboną. Dekanas V. Gimžauskas birželio 6 d. pranešė kurijai, kad tvarkyti Paringio parapiją pavedė J. Sauliui, o per atlaidus pats ją prižiūrės. „Viskas gerai sutvarkyta“ (MAB 318-35736). Laikinai administruoti Paringį J. Sauliui birželio 9 d. liepė ir kurija (MAB 318-29496, 35736). Kitu tos pačios dienos raštu kurija jam priminė apie abi artėjančias svarbias anos parapijos šventes.

Nors į Paringį keltis iš Ignalinos ir Vidiškių sutiko kun. Antanas Dilys (į pastarojo vietą dekanas siūlė kun. Joną Deksnį), tačiau naujasis Vilniaus arkivyskupijos administratorius E. Basys 1947 m. birželio 18 d. (arkiv. M. Reinys jau buvo areštuotas) į Paringį paskyrė kun. Alfonsą Merkį.

Toliau pateikiama Vilniaus arkivyskupijos kurijos suteikta informacija

Daugėliškio klebonu J. Saulius buvo iki 1949 metų.

1950 m. kovo 9 d. paskirtas Vilniaus Švč. M. Marijos Nekalto Prasidėjimo (Žvėryno) bažnyčios administratoriumi. Nuo 1952 m. rugpjūčio 28 d. iki spalio 1 d. gydėsi Rusijos Šiaurės Kaukazo Kislovodsko kurorte.

Nuo 1955 m. sausio 27 d. J. Saulius perkeltas klebono pareigoms į Trakus.

1961 m. vasario 22 d. paskirtas Šalčininkų parapijos administratoriumi. Gegužės 22 d. jam pavedama eiti Šalčininkų dekano pareigas. Po ketverių metų, 1965 m. gegužės 31 d., Šalčininkų klebonui pavesta laikinai aptarnauti su klebono teisėmis ir Jašiūnų parapiją, o 1970 m. lapkričio 3 d. – su tokiomis pat teisėmis aptarnauti Akmenynės parapiją.

Iš Šalčininkų parapijos administratoriaus ir dekano pareigų kun. J. Saulius 1972 m. birželio 13 d. atleistas ir paskirtas Vilniaus Kalvarijų parapijos administratoriumi. Iš tų pareigų atleistas 1973 m. spalio 26 d. ir skirtas Senųjų Trakų klebonu. Tačiau vykti antrą kartą į Senuosius Trakus J. Saulius nenorėjo ir kunigui prašant šis skyrimas pakeistas paskyrimu į Butrimonių (Šalčininkų r.) parapijos klebonus.

Ilgainiui kun. J. Saulius pageidavo kitos parapijos. 1977 m. kovo 1 d. paskirtas klebonu į vieną iš norimų parapijų – Šumską. Iš čia paties prašymu 1981 m. birželio 25 d. atleistas ir paskirtas Trakų bažnyčios altarista. Trakų klebono V. P. Rūko ligos metu 1981 m. lapkričio 11 d. kunigui pavesta aptarnauti parapiją klebono teisėmis.

Trakų parapijos altarista mirė gana staigiai: 1991 m. gruodžio 28 d. išėjo ežere pažuvauti, ant ledo pasijuto silpnai, parėjęs atsisėdo į kėdę ir užgeso.

Laidotuvių pamaldas gruodžio 30 d. laikė ir palaidojo Vilniaus arkivyskupijos administratorius vyskupas Juozas Tunaitis. Laidotuvėse dalyvavo 18 kunigų ir neseniai į Vilnių atvykęs Apaštalų Sosto nuncijaus Lietuvai patarėjas monsinjoras Marijas Kasaris (Mario Cassari). Naujuosius Metus kun. Justinas Saulius sutiko amžinybėje. Velionis ilsisi Trakų bažnyčios šventoriuje.

Trakų bažnyčios jubil. Mons. Vytautas Pranciškus Rūkas prisimena, kad kun. J. Saulių sutiko Švenčionyse, jo dėdės laidotuvėse.

„O po to jau susitikome Trakuose, kai Justinas Saulius, nes paskirtą kitą parapiją nevažiavo. Prašiau  kūrijos, kad leistų jam laikyti Šv. Mišias. Padėdavo man, būdavo gabus žmogus. Adelė, jo šeimininkė po jo mirties man atidavė kelis pamokslus.

Šv. Mišias laikydavo, pasakydavo gudrų pamokslą. Parapijiečiai pamokslų pavyzdžius mokėdavo atmintinai.

Gražų raštą iš seminarijos laikų turėjo. Klebonaudamas pasistatė namą Trakuose, tiesa, tas namas jau buvo pradėtas statyti, o kadangi Trakų tikroji klebonija buvo atimta sovietų valdžios, ten buvo padaryti butai.

Justino vardas buvo liepos pradžioje, tai visada tekdavo j sveikinti per vardines. Kaip žinia Justinas Saulius buvo baigęs Vilniaus kunigų seminariją 1937 m. Todėl jis turėjo pažinčių su senais kunigais, Vilniaus kunigų seminarijos auklėtiniais. Jis nuolat važinėdavo pas Prel. Obrembskį.“

Pasakojimas užrašytas 2011 balandį.