Jau žinau: susitikimai su skaitytojais daugmaž vienodi. Kai nuvažiuoju į kokį Lietuvos kaimą, bažnytkaimį ar miesto biblioteką, manęs klausinės visko nuo XIII-XVI a. Lietuvos istorijos iki šiandienos Lietuvos politikos. Žodis „rašytojas“ žmonėms asocijuojasi su „protingu“, daug žinančiu ir be galo atviru žmogumi. Būna išimčių, tarkim, Vilniaus universiteto filologus domino tik kūrybos proceso ypatumai, o Alantos senelių namų gyventojus (šalia Lietuvos istorijos) – kurlink šiandien suka Lietuva?

Bendra tendencija: tarsi karo smūtos metais Lietuvoje nebelikę nei vienos, emigracijos nepaliestos giminės ar šeimos. Visi dejuoja, kad lietuvių tauta „išsivaikšto“ po pasaulį. Dažnam kaime nebelikę nei mokyklų, nei kultūros namų, nei bibliotekų, nei medicinos punktų. Viena dvi parduotuvės, vienas kitas ūkininkas ar medienos apdirbimo „kiemo“ savininkas – štai kur gali gauti darbo viso kaimo darbingi žmonės. Jaunimas išbėgęs į miestus ar išvykęs iš Lietuvos. Susitikimuose įprasta, kad dalyvauja vidutinio ir senyvo amžiaus žmonės, vienas kitas moksleivis. Daugiausiai moterys.

Jau praeitis, kai per susitikimus žmonės „pliekė“ konservatorius už besaikį taupymą ir už nepamatuotas „pertvarkas“, „reformas“ ar keikė Seimą už „cirkus“. Suprask: jei konservatoriai būtų pasukę ne taupymo, o ekonomikos skatinimo keliu, kurio esmė – „duoti žmonėms darbo“, jie būtų laimėję pastaruosius Seimo rinkimus triuškinančia persvara.

Man sako, kad už Darbo partiją balsavę tik todėl, kad nebuvę už ką balsuoti. Neviltis ir protestas.

Esu pakviestas į susitikimą Žemaitijoje. Kalbėsiu apie Vytauto Didžiojo laikmetį ir, žinoma, susitikimas baigsis tema: ko tikėtis iš naujos valdžios?

Sakysiu, kad Rusija džiaugiasi, kad jų žmogus Viktoras Uspaskich ir prorusiška partija dalyvauja Lietuvos valdžios formavime. Sakysiu: Lenkija džiaugiasi, kad, o pagaliau išaušo rytas! ir lenkai taip pat Lietuvos valdžioje ir turės įtakos visai Lietuvos raidai. Lenkijai pasirodė, kad Lietuvos lenkams atitekęs energetikos ministro „portfelis“ yra svarbiausias „portfelis“ po Ministro Pirmininko. Kaip čia pasakius? Tarsi net ketvirtas žmogus Lietuvos valstybėje!

Nežinau kaip sušvelninsiu visuotinę Lietuvos žmonių opiniją dėl naujos Vyriausybės formavimo peripetijų, o ypač dėl programinių nuostatų. Nerealūs, gerokai valstybės galimybes viršijantys naujos valdžios pažadai gerokai įdirginę mūsų ekonomistus ir politikos apžvalgininkus, verslininkus ir inteligentiją. Sakysiu, kad tiek prorusiška partija, tiek prolenkiška Lietuvos lenkų rinkimų akcija siekia to paties: chaoso. Siekia vidinio susipriešinimo ir ekonominės suirutės. Rusams naudinga, kad Lietuva nestatytų atominės elektrinės, neturėtų elektros jungčių su „vakarais“ ir būtų blokuota suskystintųjų gamtinių dujų terminalo statyba. Vladimiro Putino siekis susigražinti TSRS imperiją ekonominių svertų pagalba – akivaizdus siekis ir ryški veiksmų seka. Gal kas nors dar nesupranta kodėl Lietuva moka didžiausią iš ES šalių kainą už elektrą ir dujas? Ne veltui Hillary Klinton JAV vardu išreiškė susirūpinimą ir pavartojo žodį „neleisim“ dėl Rusijos imperinių užmačių. Rusai vis garsiau keikia Borisą Jelciną ir aktyvėja nacionalšovinistinis judėjimas „už kietos rankos politiką“. Šioje šviesoje nesuprantamas buvusios konservatorių, Andriaus Kubiliaus Vyriausybės aiškiai rusams naudingas dujų terminalo, daugiabučių namų renovacijos, elektros jungčių „numurdymas“, pasyvus elgesys ten, kur reikėjo veikti greitai ir ryžtingai.

Kita vertus, Lenkijos politikų per Lietuvos lenkų rinkimų akciją įsuktas grąžtas dėl tautinių mažumų teisių Lietuvoje, deja, gali ir pasiteisinti. Tolygiai didėjantis spaudimas Lietuvai ES struktūrose ir tarpvalstybiniuose santykiuose pasiekęs tam tikrą ribą. Lietuvos aukščiausio lygio politikai ne kartą minėję, kad vizitų metu abiejų šalių teritorijose visi pokalbiai ir visos derybos atsimušusios į du kampus: švietimo įstatymo kritiką ir „w“ raidę. Štai dabar socialdemokratų iniciatyva į naujos Seimo koalicijos sudėtį įjungus lenkus, davus ministeriją ir į Vyriausybės programą įrašius tai, ko Lenkija siekė daygybę pastarųjų metų, galima manyti, kad Lenkija pasiekė diplomatinę pergalę prieš Lietuvą. Tai panašu į politinę kapituliaciją, nes lenkams pažadėta ne tik Švietimo įstatymo nauja redakcija, bet ir „w“ įteisinimas mūsų lietuviškos abėcėlės raidyne. Dar daugiau: dvikalbystė „tankiai“ lenkų apgyventose Lietuvos teritorijose. Dar galima būtų sutikti, kaip ir buvo siūlyta, kad Lietuvos piliečių paso pirmame puslapyje vardai ir pavardės būtų rašomos įprastai, lietuviškai, o kitame – originalo kalba. Tai būtų bendratis, o ne tik lenkams pritaikyta nuostata. Jei naujoji valdžia, turėdama konstitucinę daugumą nutars pakeisti Konstituciją ir įteisinti „naujovišką“ lietuvišką abėcėlę, tarkim, su „w“ – būtų tiesiog moralinė katastrofa. Visiems patriotiškai nusiteikusiems tautiečiams tiesiog nusvirtų rankos arba atvirkščiai, išsilietume protesto mitingais ir švilptume po Seimo ar Vyriausybės langais.

Sakyčiau, kad pergyvename nerimo laikmetį. Nerimą dėl daugumos senyvo amžiaus naujųjų ministrų iš kurių proveržio neverta tikėtis. Nerimą dėl per minkšto, per mažai patriotizmo turinčio Premjero. Nerimą dėl galimos ekonominės sumaišties. Ekonomistai kalba, kad Lietuvos siekis greitai įsivesti eurą gali mus nublokšti į Graikijos kelią.

Ir kas galėjęs pagalvoti, kad Lietuvos socialdemokratai, vietoj tikėto stabilumo, proto, jėgos mums pasiūlys tokią sumaištį ir vienysis su tais, kurie neigia Lietuvos gerovę? Nejaugi rinkimuose per Darbo partiją bėgom nuo vilko, konservatorių ir užšokom ant miegančios meškos, socialdemokratų?

Savo skaitytojams sakysiu, kad nevilties jausmas – blogas jausmas. Ir žodžiais pagirsiu mūsų Prezidentę dėl tvirtos laikysenos. Ir palinkėsiu to paties, ką linkėjo lietuvis lietuviui per daugel amžių: pergyvenom marą, pergyvensim ir tvaną.

Ir palinkėsiu ramių Kalėdų, laimingų Naujųjų Metų, sveikatos ir Vilties.

Nuotraukoje: Rašytojas E. Malūkas

Voruta. – 2012, gruod. 22, nr. 26 (764), p. 1, 4.