Tatjana SUPRUNOVIČ, Vilnius

2011 m. kovo 25 d. Signatarų namuose įvyko 1831-ųjų metų sukilimo 180-ųjų metinių paminėjimas, kurį inicijavo Vilniaus Senamiesčio vidurinės mokyklos istorijos mokytojas, istorijos mokslų magistras, bajoras Žilvinas Radavičius ir Jungtinių tautų organizacijos Lietuvos asociacijos direktorė, bajoraitė Jūratė Landsbergytė.

Renginyje dalyvavo LR Seimo narė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, aktorius Tomas Vaisieta, Emilijos Pliaterytės atminimo draugijos vicepirmininkas Linas Janulevičius, pianistas, kraštotyrininkas Andžej Pilecki, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos narė, dailininkė Emilija Gaspariūnaitė-Taločkienė, Lietuvos rusų bajorų susirinkimo narės: vicepirmininkė, grafaitė Elizaveta Orlova, tarybos narė, Prancūzijos tarptautinio kompozitorių festivalio diplomantė Lidija Koroliova, Greta Fedorčenko (Zablockaja) – Respublikinio rusų poezijos konkurso laureatė, savo kūrybą pristačius Čekijoje, Lenkijoje, Rusijoje (Sankt-Peterburge), prie šio renginio organizavimo prisidėję Vilniaus Senamiesčio vidurinės mokyklos mokytojai Danutė Binkulienė, Ingrida Sosnovskienė, Ana Jarovskaja, Viktoras Isajevas su mokiniais, Valdovų rūmų paramos fondo valdybos narys Edmundas Kulikauskas, žurnalistė Halina Jotkiallo, vertėja, publicistė Irena Tumavičiūtė, kiti garbingi svečiai, kuriuos draugiškai priėmė Signatarų namų vedėja Meilutė Peikštenienė, istorikės Sandra Germanavičiūtė bei Rasa Ivanauskienė.

Minėjimą sudarė dvi dalys. Pirmojoje dalyje visuomenė susipažino su Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų Jono Basanavičiaus (1851–1927), Petro Klimo (1891–1969) ir kt. biografijomis, pamatė daugybę įdomių eksponatų, nuotraukų, politikų asmeninių daiktų bei valstybės apdovanojimų, prisiminė kokiomis aplinkybėmis buvo siekiama laisvės. O antroji – skirta maloniems pamąstymams, istorinius faktus įkomponuojant į savotišką kultūrinę erdvę.

Renginys buvo labai įdomus: jame nestigo nei istorijos faktų, nei gyvos lietuvių ir rusų kalbomis atliktos muzikos, poezijos, dramos… Nekilo neigiamų emocijų, nes organizatoriai penktadienio popietės svečių stengėsi neperkrauti dokumentiniais faktais.

Savo įžanginėje kalboje Ž. Radavičius sakė, kad šis renginys Signatarų namuose buvo surengtas neatsitiktinai: taip siekta žmones supažindinti su Lietuvos nepriklausomybės kovomis 1918 ir 1831 metais, kad būtų galima palyginti laisvės kovų strategiją. Esą tai padidina istorijos žinių lygį ir skatina pilietiškumą…

Teigė, kad 1831 m. sukilimas prasidėjo 1830 m. lapkričio 29 d. Lenkijoje, nes tiek pastarajai šaliai, tiek Lietuvos šviesuomenei darė įtaką tuometinės Europos politiniai įvykiai, Lenkijoje dominavo nepasitenkinimas 1815 m. konstitucijos ribojimu, Rusijos valdžios ketinimu panaudoti Lenkijos kariuomenę įsiveržimui į Belgiją ir Prancūziją, carizmo politika apskritai. Buvo siekiama atkurti Lietuvos-Lenkijos valstybę, kurią 1772, 1793 ir 1795 m. pasidalino Prūsija, Austrija bei Rusija.

Nepaisant carinės valdžios norui žūtbūt užkirsti kelią sukilimui Lietuvoje, jis prasidėjo 1831 m. kovo 26-ąją Raseinių apskrityje. Balandžio mėnesį sukilėliai užėmė žymią dalį Lietuvos, tačiau savo pozicijas prarado po nesėkmingų kovų dėl Vilniaus balandžio 17-24 d. ir kovų su gavusios pastiprinimą Rusijos kariuomene.

Prisiminė grafaitę Emiliją Pliaterytę (1806-1831), Antaną Gelgaudą (1792-1831) ir kitus sukilėlius.

Sukilimo pasekmės Lietuvai buvo liūdnos, nes carinė valdžia 1832 m. uždarė Vilniaus universitetą, daugelis sukilėlių neteko dvarų ir buvo ištremti į Sibirą, katalikų bažnyčia neteko dalies vienuolynų bei kito nekilnojamo turto…

J. Landsbergytė teigė, kad šis sukilimas skaudžiai palietė daugelį sukilėlių, kurie buvo priversti palikti Lietuvą ir fortepijonu sugrojo Federiko Šopeno (1810-1849) „Mazurką“.

Sukilimo istorijos bei pilietiškumo temą toliau tęsė LR Seimo narė A. Ramanauskaitė-Skokauskienė. Pasak parlamentarės, mūsų tautos istorija tai – kovų už laisvę, už teisę būti savimi, gyventi savo žemėje, būti laisviems ištisa istorija. Ir XIX amžius yra pažymėtas carinės Rusijos priespauda…

Sukilimo mes tada nelaimėjome, pralaimėjome fiziškai daug stipresnei Rusijos kariuomenei, tačiau morališkai mes laikėmės bei tūkstančiai tuomet kovojusių lietuvių, kaip ir minėjo istorikas, buvo ištremti, emigravo, daug nužudyta… Žvelgdama į beveik dviejų šimtmečių istoriją, noriu pastebėti, kad laisvės kovos visuomet vyksta dviem frontais: pirmasis yra tiesioginiai susirėmimai, mūšiai, didžiulės netektys, o antrasis – ideologinis. Tada vyksta kova ideologinėje plotmėje.

Numalšinus 1831-ųjų metų sukilimą buvo vykdoma nutautinimo politika, skaudžiai smogusi Lietuvos kultūriniam gyvenimui: buvo apribota bažnyčios veikla, siekta ištrinti iš žmonių žinojimo bei atminties Lietuvos vardą, tačiau būtent šiame kontekste mes atsilaikėme ir carinės Rusijos vykdyta nutautinimo politika davė priešingus rezultatus. XIX a. II p. subrendo dar vienas 1863 m. sukilimas, steigėsi slaptosios daraktorių mokyklėlės, Lietuvoje atsirado unikalus reiškinys – knygnešystė. Visiems šiems dalykams atsirasti reikėjo pilietiškumo, drąsos. Laisvės gynimas tai – didelis patriotizmo aktas. Tam reikalingas sąmoningas žmogaus apsisprendimas, tvirta pozicija neteisybės akivaizdoje. Šios savybės laisvės kovoje dominavo ir 1918 m. bei vėlesnėse laisvės kovose. Sovietmečiu negalėjome laisvai kalbėti apie savo tautos laisvės kovas, nors turbūt ne vieno iš mūsų prosenelių šaknys glūdi tose istorinėse ištakose ir turbūt ne vieno giminaitis greičiausia kovojo šiose laisvės kovose. Tarp jų buvo ir vienas iš parlamentarės bočių iš tėvo pusės, kuris dalyvavo 1863 m. sukilime. Kitas iš motinos pusės buvo 1918 m. savanoris, o tėvelis – Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas Vanagas (1918-1957).

„Turime žinoti savo istoriją, nes kitaip mes negalėsime kurti ateities. Esame laisvi, kuriame nepriklausomos Lietuvos gyvenimą, kaip tauta praėjome didžiulius išbandymus: patyrėme tremtis, lagerius, partizaninį karą. Turėjome daug aukų. Tarp jų ir 1991 m. Sausio 13-ąją didvyriškai už laisvę žuvę Lietuvos žmonės. Mes atsilaikėme, kaip šviesaus atminimo laisvės dainius Justinas Marcinkevičius (1930-2011) eilėmis sakė: „Kiek rovė, neišrovė, kiek skynė – nenuskynė… Todėl, kad tu šventovė, todėl, kad tu Tėvynė !“

Esame laisvi savo sprendimuose, pasirinkimuose ir linkiu visiems nepamiršti šitų vertybių, idealų už kuriuos paaukota tiek daug gyvybių. Didžiuokimės savo tauta, istorija, pasirinktu laisvės keliu, kuriuo ištikimai ėjome ir dabar žengdami stipriai laikykime laisvės vėliavą“, – sakė parlamentarė.

1831 m. sukilimo temą toliau tęsė Emilijos Pliaterytės atminimo draugijos vicepirmininkas L. Janulevičius. Pranešėjas apibūdino šį sukilimą kaip svarbų laiptelį link Lietuvos valstybingumo. Tai buvo ir romantiškas, ir pesimizmu persmelktas, ir herojiškas laikotarpis – XIX-asis amžius. Rytuose dar buvo labai niūru, o Vakaruose jau buvo kilęs gaisras…

L. Janulevičius su pagarba prisiminė didžiuosius sukilėlius: tarp jų Emiliją Pliaterytę, šį sukilimą palaikiusius Vilniaus universiteto studentus, iš kurių daugumos likimai susirėmimų su carinės Rusijos kariuomene metu ir po sukilimo buvo tragiški.

J. Landsbergytei fortepijonu sugrojus Mikalojaus Kleopo Oginskio (1765-1833) polonezą „Atsisveikinimas su Tėvyne“, jaunimui ypač įdomią kalbą pasakė aktorius Tomas Vaisieta. Panaudodamas vaidybos elementus, padarė literatūrinę ekskursiją po Lietuvą…

„Mėgstat važinėt? Tai pradėsime nuo mūsų Mažosios Lietuvos, nuo didžiojo poeto! Kas pasakys kas yra didžiausias Mažosios Lietuvos ir visos Lietuvos poetas? Kristijonas Donelaitis (1717-1780)! Tai nuo jo ir pradėsim. Taigi perskaitę šio poeto poemos „Metai“ ištrauką, savotiškai nukeliausime į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, nes didžiojoje Lietuvoje poeto apdainuoti žmonės galėjo gyventi panašiai…“

Vėliau aktorius „nukeliavo“ į Suvalkiją. Perskaitė Marcelijaus Martinaičio (g. 1936 m.) eilėraštį „Tėvynei“ ir Salomėjos Neries (1904-1945) eilėraščių ciklo „M. K. Čiurlionio paveikslų motyvais“ du eilėraščius „Šaulys“ bei „Draugystė“.

Renginį praturtino Lietuvos rusų bajorų susirinkimo narių Elizavietos Orlovos, Lidijos Koroliovos ir Gretos Fedorčenko (Zablockaja) pasirodymas. Grafaitė E. Orlova prancūziškai atliko „Grafienės ariją“ iš Piotro Čaikovskio operos „Pikų dama“ bei Edith Piaf dainą „Non je ne regrette rien“.

L. Koroliova atliko savo kūrybos kūrinį „Mūsų Lietuva“ arba „Šopeno preliudas“, G. Fedorčenko rusų kalba – du autorinius romansus „Prisiminimai“, „Ne, jis tavęs nemylėjo !“ ir du eilėraščius skirtus Lietuvai „Lietuvos tūkstantmetis“ bei „Lietuva“.

Ypač įdomiai pasisakė pianistas ir kraštotyrininkas Andžej Pilecki. Pasak pranešėjo, grafaitės E. Pliaterytės mirtimi. Esą buvo daug Pliaterių, kurie dirbo Lietuvai, kaip ir daugelis pokario žmonių patyrė sovietų genocidą. Jis asmeniškai palaikė ryšį su artimiausiais Emilijos Pliaterytės giminėmis. Savo ypač įdomų, informatyvų pasakojimą jis praturtino pademonstruodamas puikius grojimo fortepijonu sugebėjimus.

Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos narė, dailininkė ir poetė E. Gaspariūnaitė-Taločkienė pristatydama savo su didinga Lietuvos praeitimi susietus meno kūrinius dar labiau praturtino renginį, kurio pabaigoje J. Landsbergytė atliko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1846–1914) kūrinį „Sukilėlių giesmė“, o Ž. Radavičius nuoširdžiai padėkojo renginio dalyviams, svečiams ir visiems tiems, kurie prisidėjo prie šio renginio, kurio metu, pasak G. Fedorčenko, žmonės pailsėjo, suorganizavimo.

Aistės Strėmaitytės nuotr.

Nuotraukose:

1. Minėjimo dalyviai. Sėdi (iš dešinės): Žilvinas Radavičius, Elizaveta Orlova, Greta Fedorčenko, Lidija Koroliova. Stovi (iš kairės): Irena Tumavičiūtė, Ingrida Sosnovskienė, Ana Jarovskaja, Emilija Gaspariūnaitė-Taločkienė, Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, Tomas Vaisieta, Jūratė Landsbergytė, Marijonas Bieliauskas, Andžejus Pileckis

2. Aktorius T. Vaisieta

3. Mokytoja A. Jarovskaja su mokiniais

4. Emilijos Pliaterytės atminimo draugijos vicepirmininkas L. Janulevičius

Voruta. – 2011, bal. 9, nr. 7 (721), p. 10