Seniausias regiono pavadinimas – Sūduva. Šis vardas sietinas ne vien su sūduviais (paminėtais, kaip spėjama, dar II a. Klaudijaus Ptolemėjaus) ir šios genties apgyvendintos teritorijos pavadinimu, pirmąkart paminėtu XIII a. kaip Zudua Danijos karaliaus Voldemaro II laikų knygoje „Liber censuum Daniae“ (1202-1241 m.).
Kaip žinia, sūduvius 1278-1283 m. išnaikino kryžiuočiai: daugumą išžudė, dalį ištrėmė į Sembą, kiti pabėgo į LDK. Kraštą galutinai nuniokojo XIII a. pab. – XIV a. karai (per šią teritoriją žygiavo ir kryžiuočių ordinas, ir LDK kariuomenė), kol nemaža jo dalis pavirto dykra, apaugo neįžengiamomis giriomis. Visgi ir toks beveik be gyventojų likęs kraštas ir toliau buvo vadinamas Sūduva: vokiečių ordino kronikose lotyniškai Sudovia, vokiškai – Sudauen (ordino metraštininko Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje“ minimi Sudovite), o didysis kunigaikštis Vytautas ją įvardijo terra Sudorum. Sūduvos pavadinimą (lotyniška forma) naudojo ir XVII a. „Lietuvos istoriją“ parašęs Albertas Vijūkas-Kojelavičius – pasakodamas apie 1422 m. sudarytą Melno taiką, jis rašė, kad kryžiuočiai atsisakė visų teisių į Sūduvą 1. A. Vijūkas-Kojelavičius naudojosi XVI a. istorikų M. Strijkovskio ir A. Gvagninio darbais, kuriuose taip pat buvo kalbama apie Sūduvą. Ši žemė XV-XVII a. vėl buvo apgyvendinta: joje daugiausia įsikūrė atvykėliai iš Kauno apylinkių ir žemaičiai, dalį gyventojų sudarė išlikę autochtonai sūduviai, mažiausiai – dar XIII-XIV sandūroje atkelti žiemgaliai, vėliau atsikraustę Prūsų Lietuvos lietuviai ir vokiečiai, Lenkijos mozūrai, totoriai.
Po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos padalinimo 1795 m. Sūduva (taip pat Lenkijos dalis su Varšuva) atiteko Prūsijai, ją imta vadinti Užnemune – tai iš esmės geografinis terminas, reiškiantis iš likusios Lietuvos pusės žvelgiant į anapus Nemuno kairiojo kranto plytinčias žemes. Iš pradžių Sūduvos žemės pateko į Varšuvos kunigaikštystės Lomžos departamentą, nuo 1816 m. – į suformuotą Augustavo vaivadiją, 1837 m. pervadintą Augustavo gubernija, nuo 1867 m. tapusią Suvalkų gubernija (perkėlus gubernijos centrą), kuri gyvavo iki 1915 m., kai per I Pasaulinį karą ją užėmė vokiečiai. Kaip atsirado Suvalkijos pavadinimas, tiksliai įvardijo istorikas Jonas Totoraitis, 1938 m. išleidęs „Sūduvos Suvalkijos istoriją“ (I d.): „Pagal tai tos gubernijos lietuviai tą savo gyvenamą šalį ėmė vadinti Suvalkija, kaip Kaunija, Vilnija. Po karo buvo atnaujintas senovinis šios šalies vardas Sūdavija. Tik šitą vardą dabar išstumia kitas, lietuviškiau skambąs Sūduva. Profesorius Antanas Salys įrodinėja, kad kaip Litauen, Lietuva, taip ir Sudauen turi būti Sūduva. Pagal tai ir šalies gyventojas bus sūduvis, kaip Lietuvos lietuvis“2. Savo leidinyje J. Totoraitis daugiausia naudojo Sūduvos pavadinimą, o Suvalkiją minėjo tik kalbėdamas apie jos sąsają su buvusia Suvalkų gubernija.
Suvalkijos vardą neigiamai vertino dauguma tarpukario Lietuvos kalbininkų. Kazimieras Būga, nemaža rašęs apie Sūduvą ir sūduvius (jo vadintus sūdais), niekur šio krašto nevadino Suvalkija. Aiškiausiai šio žodžio netaisyklingą darybą yra pasmerkęs prof. A. Salys: iš miestų vardų kraštų pavadinimai su priesaga -ija nedaromi, tad nepateisinami esą ir pavadinimai Suvalkija ir Vilnija. Tokios nuomonės dėl šių pavadinimų laikėsi ir Juozas Balčikonis.
Taip pat skaitykite
Tai, kad tarpukario laikotarpiu Lietuvoje įsigalėjo Sūduvos pavadinimas, rodo tuometinių ir išeivijos istorikų darbai (jais rėmėsi istorijos mokytojai, išugdę ištisas kartas – ne tik tarpukario Lietuvoje, bet ir atgavus Nepriklausomybę). Vanda Daugirdaitė-Sruogienė vadovėlyje „Lietuvos istorija“ (pirmakąrt išleistame 1935 m., iš viso paskelbti 7 papildyti leidimai, paskutinis 1990 m.) daugiausia naudojo Sūduvos pavadinimą, pateikdama faktus ne tik apie senąjį laikotarpį, bet ir apie Lietuvos padalijimą 1795 m., apie baudžiavos panaikinimą, situaciją po sukilimo, knygnešius, tautinį sąjūdį3, taip pat teigė, kad Petrograde sušaukto lietuvių seimo atstovai 1917 m. liepos mėn. dalyvavo Kijeve surengtame Rusijos tautų kongrese ir ten „patvirtino seimo nutarimus ir savo rezoliucijoje dar pabrėžė, kad Sūduvos dalis, kuri nuo Napoleono laikų buvo prijungta prie Lenkijos, būtų grąžinta Lietuvai“4. Autorė daug rečiau naudojo pavadinimus Užnemunė ir Suvalkija5. Išeivijos istorikas Zenonas Ivinskis veikale „Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties“ (paskelbtame 1978 m. Romoje) naudojo vien tik Sūduvos pavadinimą – rašydamas ne tik apie laikotarpį iki XV a. II pusės, bet ir apie XVIII a. vykusį Septynerių metų karą6, be to, paminėjo Lietuvių istorijos draugijos Čikagoje kūrėjo kunigo Kazimiero A. Matulaičio straipsnį „Sukilimas Sūduvoje 1905-1906“7. Išeivijos istorikas Bronius Kviklys leidinio „Mūsų Lietuva“ (paantraštė: „Krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai“) III tome 1966 m. paskelbė išsamų straipsnį „Sūduva (Suvalkija)“, kuriame daugiausia naudojo Sūduvos pavadinimą kalbėdamas ne tik apie praeitį, bet ir dabartį, o straipsnį pradėjo tokiu teiginiu: „Sūduva, nuo 1868 m. Suvalkų kraštu vadinama, yra pietvakarinė Lietuvos dalis, netaisyklingo stačiakampio išvaizdos. Šiaurėje ribojasi su Žemaitija ir Vidurio Lietuva, rytuose su Vilniaus kraštu, pietuose su Lenkija, vakaruose su Mažąja Lietuva“, toliau išsamiau apibūdino Sūduvos sienas (jos nėra tiksliai nustatytos, gali būti suprantamos platesne ir siauresne prasme, aiškios tik šiaurėje ir rytuose – ribojasi Nemunu)8. Rašydamas apie Sūduvos gyventojus, B. Kviklys juos pavadino „suvalkiečiais lietuviais“, kurie pagal tarmės ypatybes skirstomi į zanavykus, kapsus ir dzūkus (pastariesiems priskyrė vakarinėje Nemuno pusėje gyvenančius dzūkus)9. Kaip minėta, Sūduvos vardą susiedamas su Suvalkija naudojo ir J. Totoraitis. Iš kitų Nepriklausomos Lietuvos istorikų išsiskiria Adolfas Šapoka, leidinyje „Lietuvos istorija“ (1936 m.) vietoj Sūduvos naudojęs Užnemunės pavadinimą, retkarčiais į skliaustus įrašydamas Suvalkų kraštą, bet niekur nenurodydamas Suvalkijos. Užnemunės (bet ne Suvalkijos) pavadinimą naudojo ir garsesni tarpukario Lietuvos kraštotyrininkai bei folkloristai: Balys Buračas, Stasys Paliulis, Jadvyga Čiurlionytė ir kiti. Suvalkijos vardo nepavyko rasti ir jokiame tarpukario Nepriklausomoje Lietuvoje žemėlapyje.
Reikia pripažinti, kad Suvalkijos pavadinimas tuo metu irgi gyvavo, siejant jį su Suvalkų kraštu: pavyzdžiui, nuo 1930 m. Marijampolėje buvo leidžiamas savaitraštis „Suvalkietis“, kuris 1937 m. buvo pervadintas į „Suvalkų kraštą“. Tačiau viena iš didžiausių lietuvių karo pabėgėlių leidykla buvo pavadinta „Sūduva“/„Sudavija“ (1945-1949 m. veikusi Augsburge, nuo 1949 m. iki 20 a. 9-ojo dešimtmečio vidurio – Čikagoje). Sūduvos vardo didesnį populiarumą rodo ir tai, kad Bostone 1963 m. išleistoje „Lietuvių enciklopedijoje“ nieko nerašoma apie suvalkiečius ar Suvalkiją kaip apie etnografinę sritį, bet yra išsamus straipsnis „Sūduviai“10, į kurį yra nuoroda ir prie pozicijos „Užnemuniečiai“ (T. 32). 1976 m. Bostone anglų kalba išleistoje enciklopedijoje „Encyclopedia Lituanica“ pateiktas XIX a. Sūduvos žemėlapis su užrašu „Province of Sūduva in the 19th century“11.
Tuo tarpu sovietinėje Lietuvoje 1971 m. išleistoje „Mažojoje lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje“ iš viso nėra pozicijos „Sūduva“, o pozicija „sūduviai“ apribota vos vienu sakiniu („baltų gentys, vadinamos ir jotvingiais“), kaip ir „Suvalkija“ („Lietuvos pietvakarių dalis į pietus ir vakarus nuo Nemuno, 1868-1918 priklausiusi Suvalkų gubernijai“12), prie pastarosios pateikiant nuorodą į taip pat lakoniškai apibūdintą „Užnemunę“ („Lietuvos dalis kairiajame Nemuno krante. Lietuvos burž. valstybės laikais (1919-40) Užnemunė dažniausiai buvo vadinama Suvalkija“13). 1983 m. išleistoje „Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje“ atsiranda gana išsami pozicija „Sūduva“, kuri apibūdinama dvejopai: 1) kaip jotvingių šiaurinės genties sūduvių gyventa teritorija; 2) kaip kitas Užnemunės pavadinimas14. Šioje enciklopedijoje pozicija „Suvalkija“ pateikta net trimis versijomis: 1) kaip Suwalszczyzna, Lenkijos šiaurrytinė dalis, daugiausia tapatinama su tuometine Suvalkų vaivadijos rytine dalimi; 2) kaip Lietuvos dalis Nemuno kairiajame krante, kitaip Užnemunė; 3) kaip buvusi Suvalkų gubernija15. „Suvalkijos“ pastarosios dvi versijos bei „Sūduvos“ abi versijos pateiktos ir 1988 m. išleistoje „Tarybų Lietuvos enciklopedijoje“. Vėliausiai išleistoje „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ (2012 m.) pozicija „Sūduva“ pateikiama ne tik kaip sūduvių gyventa teritorija, bet ir kaip „kitas Užnemunės, arba Suvalkijos, pavadinimas“16. Taigi pirmojoje 1971 m. enciklopedijoje Suvalkija dar buvo tapatinama tik su 1868-1918 m. laikotarpio Suvalkų gubernija, o nuo 1983 m. – ir su Užnemune, ją traktuojant ne vien kaip geografinę ar istorinę tam tikro laikotarpio teritoriją, bet ir kaip dabartinę etnografinę sritį. Kita vertus, nuo 1983 m. ir Sūduva buvo prilyginta Užnemunei kaip jos sinonimas.
Sūduvos, Užnemunės ir Suvalkijos pavadinimų naudojimo raidą etnologijoje galima pasekti pagal Vaclovo Miliaus sudarytą „Lietuvių etnologijos bibliografiją“ (2001 m.), apimančią nemažą dalį etnologinių ir kraštotyrinių darbų. Juose Sūduva įvardyta tik 2 kartus (1961 m. ir 1995 m.), Užnemunė – 6 kartus (daugiausia 1972-1976 m., po kartą 1941 m., 1963 m. ir 1991 m.), Suvalkų gubernija – 3 kartus (1899-1901 m.), o Suvalkija – net 16 kartų: iš jų 3 kartus – ikisovietinėje spaudoje (1908 m., 1937 m.), kartą – Londone paskelbtame leidinyje (1963 m.), 3 kartus – Lenkijoje leistoje spaudoje (1965 ir 1972 m.), 3 kartus – leidinyje „Kraštotyra“ (1967 m.), 6 kartus – nuo 1981 m. paskelbtuose leidiniuose. Pastebima tendencija, kad Lietuvoje sovietiniu laikotarpiu Sūduvos terminas beveik nenaudotas, iki 8-ojo dešimtmečio pabaigos etnologų darbuose vyravo Užnemunės pavadinimas, o Suvalkija išpopuliarėjo tik nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios (atkreiptinas dėmesys, kad šis pavadinimas jau nuo 7-ojo dešimtmečio buvo naudojamas Lenkijoje leistoje spaudoje ir leidinyje „Kraštotyra“). Tikslų paaiškinimą, kaip ir kodėl Suvalkijos pavadinimas paskutiniaisiais dešimtmečiais įsitvirtino etnologijoje, randame etnologo Petro Kalniaus straipsnyje: „Dar XX a. aštuntajame dešimtmetyje Lietuvos etnologai kartu su kalbininkais bendrame pasitarime nusprendė regioną vadinti Suvalkijos etnografine sritimi, ir toks pavadinimas yra fiksuotas per pastaruosius keturis dešimtmečius išleistuose Lietuvos etnologų darbuose, taip pat ir lietuvių, latvių, estų bei rusų etnologų bendrai rengtame „Pabaltijo istoriniame-etnografiniame atlase“17. Kita vertus, šiame straipsnyje etnologas konstatavo, kad prieš kelis dešimtmečius ne tik prieškarinėje, bet ir sovietinėje Lietuvoje tiek mokslinėje, tiek populiariojoje literatūroje šis regionas buvo vadinamas keliais pavadinimais: Užnemunė, lietuviškoji Užnemunė, Sūduva ir Suvalkija18. Turint omenyje bendrąsias sovietmečio tendencijas19, visiškai tikėtina, kad tarpukario Lietuvoje ir išeivijoje propaguotas Sūduvos pavadinimas LTSR buvo įvertintas kaip buržuazinės Lietuvos palikimas, bereikalingai primenantis garbingą baltų senovę, todėl sąmoningai buvo pasirinkta Suvalkija, kuri, be kita ko, priminė ilgametę priklausomybę Rusijos imperijai.
Trumpai apibendrinkime regiono pavadinimų raidą. Sūduva buvo vadinama ne tik sūduvių genties gyventa teritorija, bet ir po jų nukariavimo ištuštėjęs kraštas, kurį vėliau apgyvendinus XV-XVII a. susiformavo naujasis etnosas. Šis pavadinimas buvo vienintelis iki pat XVIII a. pabaigos, XX a. vėl išpopuliarėjo tarpukario Lietuvoje ir išeivijoje. Nuo 1795 m. po Lietuvos padalijimo atsirado Užnemunės pavadinimas, traktuotas kaip Sūduvos sinonimas, iš pradžių daugiau reiškęs geografinę sąvoką, bet palaipsniui įgavęs etnografinės srities prasmę. 1867 m. įkūrus Suvalkų guberniją, ėmė formuotis Suvalkijos pavadinimas, tapęs Sūduvos ir Užnemunės sinonimu, kuris buvo mažiau naudotas tarpukario Lietuvoje ir išeivijoje, bet nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio etnologų pasirinktas pagrindiniu ir dėl to beveik išstūmęs kitus pavadinimus.
Tuo tarpu dabartinių regiono gyventojų etnosas susiformavo būtent tuo laikotarpiu, kai teritorija buvo vadinama Sūduva (XV-XVII a.), bet ne Suvalkija (XIX a. pab.). Beje, šio krašto senesnio sluoksnio dainuojamojo folkloro ypatumai gerokai skiriasi nuo žemaičių ir aukštaičių (teigiama, kad būtent jie daugiausia apgyvendino Sūduvą) ir turi daugiau panašumų su Mažosios Lietuvos bei dzūkų melodika, o tai rodytų didesnes sąsajas su šiuose regionuose gyvenusiais prūsais ir jotvingiais, kaip ir su Sūduvoje išlikusiais sūduviais (vienų tyrinėtojų tapatinamais su jotvingiais, kitų – su prūsais).
Iš visų trijų regiono pavadinimų Suvalkija yra vėlyviausias, savo kilme nėra etnonimas, sudarytas pagal kitoje valstybėje dabar esančio miesto pavadinimą. Jis kelia abejonių ir dėl enciklopedijose pateikiamo net trilypio aiškinimo, iš kurių vienas – tai buvusi Suvalkų gubernija Lenkijos kunigaikštystėje, kitas – šiaurrytinė Lenkijos dalis Suwalszczyzna. Suvalkiečiais save vadina ir dabartinių Suvalkų lietuviai, kurie savęs netapatina su Lietuvoje gyvenančiais suvalkiečiais. Tenka konstatuoti, kad yra dvi Suvalkijos: viena Lenkijoje, kita Lietuvoje. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad gubernijos gyvavimo laikais Suvalkai toli gražu nebebuvo joks lietuvybės centras: gyventojų surašymo 1897 m. duomenimis, Suvalkų vaivadijoje daugiausia gyventa lenkų (66,8 %), kai lietuviai sudarė tik labai mažą dalį (8,5 %), nors kitose gubernijos vaivadijose (Marijampolės, Naumiesčio, Kalvarijos, Vilkaviškio ir Seinų) vyravo lietuviai. Taigi kartais girdimas teiginys, kad Suvalkijos pavadinimas neva padeda išsaugoti ryšį su XIX a. pabaigos lietuviškomis žemėmis, neturi jokio pagrindo. Akivaizdu, kad gubernijos administraciniu centru polonizacijos tikslais sąmoningai buvo pasirinktas ne geografinis centras, o gubernijos pakraštyje esantis jau gerokai sulenkėjęs miestas. Beje, Suvalkai tapo gubernijos centru tik dėl to, kad paprašė tuometinis Dauspūdos ir Račkų savininkas Pacas20, iki tol administracinio darinio centru buvo Augustavas (jame 1897 m. duomenimis lietuvių buvo tik 0,2 %) – ar tuomet Sūduvą būtų reikėję pervadinti Augustavija?
Keldami abejones Suvalkijos pavadinimo dabartinio pagrįstumo, šio etnografinio regiono visuomenės veikėjai nepritaria jo įtvirtinimui ir siekia, kad regionas būtų vadinamas Sūduva. 2001 m., įkuriant Etninės kultūros globos tarybos padalinius etnografiniuose regionuose, siekiant kompromiso, buvo patvirtintas Suvalkijos (Sūduvos) regiono pavadinimas. Sūduvos pavadinimas per pastarąjį dešimtmetį ėmė vis labiau populiarėti tarp regiono gyventojų, Sūduvos vardu pasivadino bendruomenių įkurtos vietos veiklos grupės, įvairios asociacijos, sportinės komandos ir klubai, šis pavadinimas naudojamas pristatant regioną oficialiuose kelionių giduose ir pan. Galiausiai Suvalkijos (Sūduvos) regioninė etninės kultūros globos taryba 2013-01-31 pateikė Etninės kultūros globos tarybai ir Aplinkos ministerijai siūlymą įtvirtinti vien Sūduvos pavadinimą, kadangi „iš rusų caro valdymo laikotarpio minimas šio regiono pavadinimas jau seniai neturi jokios prasmės, o šio regiono gyventojų buitinėje kalboje vis labiau įsivyrauja tikrasis Sūduvos vardas“.
Šaltiniai:
1. Albertas Vijūkas-Kojelavičius. Lietuvos istorija. Kaunas: Šviesa, 1989, p. 406.
2. Jonas Totoraitis. Sūduvos Suvalkijos istorija. I dalis. Marijampolė: Piko valanda, 2003, p. 8.
3. Vanda Daugirdaitė-Sruogienė. Lietuvos istorija. Vilnius: Vyturys, 1990, p. 220, 235, 240, 247, 263, 273, 278.
4. Ten pat, p. 295.
5. Ten pat, p. 230, 363, 364, 386, 372.
6. Zenonas Ivinskis. Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties. Vilnius: Mokslas, 1991, p. 40.
7. Ten pat, p. 73.
8. Bronius Kviklys. Mūsų Lietuva. III tomas. Vilnius: Mintis, 1991, p. 115.
9. Ten pat, 120.
10. Lietuvių enciklopedija, T. 29. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1963, p. 114-125.
11. Encyclopedia Lituanica. Vil. V. Boston, Massachusetts, 1976, p. 320.
12. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. III tomas, Vilnius, 1971, p. 348
13. Ten pat, p. 621.
14. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. T. 10, Vilnius, 1983, p. 457-458.
15. Ten pat, p. 495.
16. Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. XXII, Vilnius, 2012, p. 659.
17. Kalnius P. Etnografinė Suvalkija. Lietuvos etnologijos ir antropologijos enciklopedija. Vilnius: LII leidykla, 2011, p. 110.
18. Ten pat.
19. Sovietmečiu kraštotyrinis judėjimas valdžios buvo atidžiai stebimas, neretai buvo draudžiama rengti ekspedicijas, arba reikalaujama jų metu užrašyti naująją tvarką šlovinančias kolūkiečių dainas bei papročius, persekiojama už religinių giesmių ir papročių, partizaninių bei tremtinių dainų užrašymus, tad kraštotyros ir etnologijos mokslo raida tuo metu tikrai nebuvo laisva.
20. Žr. Jonas Totoraitis. Sūduvos Suvalkijos istorija. I dalis. Marijampolė: Piko valanda, 2003, p. 8.
Parengė Dalia Urbanavičienė
Voruta. – 2013, bal. 27, nr. 9 (773), p. 5.
Voruta. – 2013, geg. 11, nr. 10 (774), p. 5.
