„Tinklais naktimis pagavome daug vampyrų. Manoma, kad vampyrai turi pasiutimo ligos nuodų, jie gana pavojingi – gali savo aštrius kaip ylos dantis suvaryti į pirštus. Todėl mes su jais apsieidavome labai švelniai, atsargiai“, – 1958 metų interviu savo įspūdžiais iš ekspedicijos į Hondūrą dalinosi mokslininkas, geografas ir keliautojas Kazimieras Pakštas.

Profesorių K. Pakštą 1958 m. kalbino „Amerikos balso“ žurnalistas Alfonsas Petrutis.

Koks buvo šios mokslinės ekspedicijos tikslas?

Ekspedicijos, kurioje dalyvavau, tikslas buvo zoologinis. Pirmą kelionės dalį praleidau zoologinėje ekspedicijoje. Mums reikėjo surinkti daugybę smulkių gyvūnų, daugiausia – reptilijų, amfibijų, kad būtų galima sužinoti, koks gyvūnijos santykis Šiaurės ir Pietų Amerikoje, toje vietoje, kur abu žemynai susiaurėja ir sudaro Centrinę Ameriką. Mes turėjome sugauti daugybę gyvūnų ir nugabenti juos į Teksasą, didžiulę žemės ūkio ir mechanikos mokyklą, kurioje visi muziejiniai egzemplioriai ir pasiliko.

Kuriuos Vidurio Amerikos kraštus aplankėte?

Aplankėme tik dvi šalis. Beveik visą laiką skyrėme Britų Hondūrui. Tai nedidelė kolonija prie Atlanto krantų ir Karibų jūros. Tas kraštas dar labai primityvus, gyventojų labai nedaug. Palyginti su Lietuvos gyventojų tankumu, čia žmonės gyvena 12 kartų rečiau. Sakyčiau, kad 92 proc. visos žemės yra apaugę begaline giria. Šalis turi ateitį, bet jai reikia truputį veiklesnių ir techniškai labiau pasiruošusių gyventojų. Jeigu šalis gaus naujos technikos, sužydės nauja civilizacija.

Aplankėme ir Hondūro Respubliką, ispanišką kraštą. Mes trise turėjome ištirti, ko reikia nusivežti per kitas ekspedicijas, kokios ten gyvenimo sąlygos, kaip pasiruošti. Tai buvo įžanginė, tik trijų žmonių parengiamoji ekspedicija. Grįžome sveiki, niekas iš mūsų jokia liga nesusirgo. Nors vaistų turėjome įsidėję nemažai, bet atogrąžų klimatas pasirodė gana sveikas.

Kiek ekspedicija truko?

Zoologinė ekspedicija tęsėsi kokį mėnesį su trupučiu. O kitą laiko dalį aš paskyriau ekonominės geografijos problemoms ir keliavau nepriklausomai nuo pirmosios ekspedicijos.

Kokių rezultatų pasiekėte?

Sugavome daugybę, daugiau nei šimtą, įvairiausių gyvačių. Didžiausia iš jų buvo devynių pėdų boa, kuri šitoje šalyje vis dėlto neužauga tokia didelė, kaip Brazilijoje. Boa šioje šalyje gerbiamas gyvūnas, nes suėda daug kitų nuodingų gyvačių, o pati nėra nuodinga ir žmogaus nepuola, truputį privengia. Be to, ji ryja peles, žiurkes ir visokius kitokius nenaudėlius. Pagavome keletą barškuolių – viena buvo labai graži, ypač stambi ir įdomi. Pagavome ir įvairiausių smulkesnių gyvačių, pvz., „chicken snake“, kuri tariamai minta viščiukais, nors tai nėra įrodyta.

Sugavome labai daug, ypač nedidelių, driežų. Pagavome ir didelį driežą – iguaną. Iguana yra valgomas, penkių pėdų ilgumo milžinas driežas, mintantis tik augalais, o jo mėsa kiek panaši į viščiuko. Paskui pagavome keturis krokodilus, labai daug varlių, rupūžių. Rupūžė Bufo marinus (aga – red. past.) labai didelė, užauga kone vištos didumo. Ji naktimis mus nugąsdindavo: pradėdavo šokinėti maiše arba protarpiais sulodavo šunim.

Tinklais naktimis pagavome daug vampyrų. Manoma, kad vampyrai turi pasiutimo ligos nuodų, jie gana pavojingi – gali savo aštrius kaip ylos dantis suvaryti į pirštus. Todėl mes su jais apsieidavome labai švelniai, atsargiai. Nors jie gana sunkūs, bet yra kaip maži, tik išperėti juodi viščiukai. Buvo ir kitokių gyvūnėlių. Sakysim, pagavome gyvūnėlių, kurie primena meškėnus, bet nėra meškėnai. Jų ilgi snukeliai panašūs į mažos kiaulaitės snukelį. Jeigu juos prižiūri ir šeri, jie tampa mielais naminiais gyvuliukais. Kadangi jie žolėdžiai, mes parūpinome bananų, ir jie buvo patenkinti, nors, žinoma, labai bailūs.

Profesoriau, ar tokiai retai medžioklei nereikėjo pagalbininkų?

Taip, protarpiais mes turėjome pagalbininkų – susidėjome su vietiniais tarzanais, medžioklės specialistais. Vienas indėniško kraujo tarzanas buvo labai vikrus, gerai šaudydavo. Jis mus savo visureigiu ir nuvežė į keletą labai laukinių vietų, kur galėjome nušauti ar sugauti kai kurių gyvūnų.

Iš ko daugiausia žmonės ten pragyvena?

Sakyčiau, kad tai daugiausia žemdirbystės kraštai, ypač Britų Hondūras. Žmonės ten gyvena iš žemdirbystės, žvejybos, eksploatuoja miškus. Dažniausiai eksportuojami brangieji medžiai: pirmiausia – kajos, tada – raudonmedžiai, kedrai ir kitų po truputį. Eksportuojama daugybė, sakyčiau, 50 rūšių medžių: vieni sunkūs kaip akmuo, kiti lengvi kaip pūkas, vieni balti kaip pienas, kiti juodi kaip anglis, raudoni, geltoni, margi, vienas medžio šonas baltas, kitas – juodas. Taigi ten daug nuostabių dalykų, kurie labai gali būti įdomūs baldų dirbtuvėms.

Koks ten klimatas?

Klimatas yra atogrąžų, bet temperatūra kritinės ribos nepasiekia. Mano kambaryje šiltą vidurdienį būdavo 31 °C, tiek ir Lietuvoje būna beveik kiekvieną šiltesnę vasarą. Nakčia mano kambaryje temperatūra būdavo kokie 27–26 °C. O kalnuose nakčia reikėdavo apsikloti, nes per šalta miegoti.

Esama ten žiemų?

Žiemos kaip pas mus ten vargiai galima tikėtis, tokių žiemų nėra. Tačiau būna vėjų sezonas, kai temperatūra gali nukristi iki 10 °C.

Kokie ten keliai? Ar yra elektra?

Elektra yra visuose miesteliuose ir net kaimuose. Sakyčiau, visos girininkų grytelės turi elektrą. Tačiau keliai prasti. Yra šiek tiek plentų, bet mažai. Labai dažnai mūsų pakaruokliu visureigiu važiuodavome takais, grioviais. Visur pralįsdavome, bet kelionė buvo varginga, labai prikratydavo, žarnas sumaišydavo.

Ką ūkininkai ar vietiniai gyventojai daugiausia naudoja? Arklius, asilus?

Į tolimesnes keliones važiuoja autobusais. Autobusai prisigrūda pilni žmonių, nes važiuoti jais labai pigu. Nedidelius atstumus žmonės labai dažnai važiuoja dviračiais. Palyginti su Rytų Europos vargingesniais kraštais, automobilių nemažai, bet daug mažiau nei Amerikoje. Vargingesni žmonės automobilių neturi, bet daugelis turi dviračius. Be to, turi asiliukų ir arklių, o važiuoja dviem ratais, ne keturiais. O atvažiavę vokiečiai (iš Meksikos persikėlė kokie 5 tūkst. menonitų) atsivežė naują išradimą – vežimą keturiais ratais.

Ar daug imigrantų iš Europos?

Imigrantų iš Europos nėra daug. Britų Hondūras – mažytė šalis, kaip trečdalis Lietuvos, o gyventojų ten kaip kokioje Mažeikių apskrityje – 85 tūkst. Taigi gal bus apie 80 naujų atvykėlių, daugiausia iš Vidurio Europos. Keletas lenkų, žydų, čekų, vengrų, vokiečių, žinoma, yra.

Ar teko susitikti su tų kraštų oficialiais pareigūnais?

Pirmiausia tris kartus buvau priimtas Hondūro gubernatoriaus. Galop jis suruošė šaunias išleistuves, sukvietė daug svečių. Teko būti ir kitoje šalyje, pas Hondūro Respublikos prezidentą, kuris maloniai priėmė ir yra gražiai nusiteikęs lietuvių klausimu. Jis mums pažįstamas, nes dalyvavo tarptautinėje krikščionių demokratų Vidurio Europos konferencijoje. Kadangi jį truputį pažinojau, todėl ir buvo proga užeiti ir pasikalbėti. Mes pasikalbėjome apie galimybes lietuvių imigrantams, nes Vokietijoje, kitose šalyse dar yra truputis žmonių, kurie kartais neturi tinkamų sąlygų. Taigi galimas daiktas, kad kai kuriems būtų įdomu nuvažiuoti ir rasti laisvesnių žemių, daugiau sąlygų prasigyventi.

Ar teko sutikti lietuvių?

Tose šalyse nuolat gyvenančių lietuvių nėra. Vieną Amerikoje gimusį lietuvį sutikau Hondūro Respublikoje. Jis tarnauja Amerikos ambasadoje. Su juo pasikalbėjome lietuviškai. Likęs ambasados personalas, žinoma, nieko negalėjo suprasti. Paskui dar užtikome vieną pusiau lietuvę, pusiau latvę, ponią iš Rygos. Su ja irgi pasikalbėjome lietuviškai gubernatoriaus priėmime, per mano išleistuves.

LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt