Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademiko, profesoriaus Antano Tylos kalba, pasakyta sueigoje pas Martyną Jankų 2004 m. Bitėnuose, minint spaudos lotyniškais rašmenims atgavimo šimtmetį

Man didelė garbė Martyno Jankaus gimtadienį švęsti šioje vietoje, kurią galima laikyti šventa Lietuvių kultūros vieta. Martynas Jankus ir Spaudos draudimas yra neatsieji Martyno Jankaus vaidmuo spaudos draudimo laikotarpiu, kurį jis savo darbu, savo lėšomis, savo entuziazmu atliko – yra nepamirštami ir neišraunami iš kultūros puslapio. Man teko domėtis Vidurio Lietuvoje veikusia Garšvų knygnešių draugija taip pat žiūrėjau Martyno Jankaus apskaitos knygas ir čia, tose apskaitos knygose, pėdsakai tų Garšvų knygnešių draugijos narių atveda į Martyno Jankaus tėviškę, kurioje pirkdavo, įsigydavo lietuviškas knygas ir gabendavo į Vidurio Lietuvą, aprūpindami elementoriais, laikraščiais ir kitomis tuo metu leidžiamomis knygomis. Kalbant apie spaudos draudimą reikėtų priminti vieną dalyką – šiemet sukanka 100 metų nuo spaudos draudimo panaikinimo. Kas yra iš viso mūsų krašto, mūsų tautos ir mūsų valstybės istorijoje. Šimtas metų arba šimtas keturiasdešimt metų nuo spaudos draudimo pradžios. Muravjovo, paskui Kauffmano ir Rusijos imperijos Vidaus Reikalų Ministro Valujevo aplinkraščiu 1865 metais buvo uždrausta spausdinti visus lietuviškus leidinius Lietuvoje, europinėje Rusijos imperijos dalyje lotyniškais rašmenimis, leista spausdinti tiktai kirilica. Praėjus maždaug 8 metams buvo uždrausti ir lietuviški raštai gotiškomis raidėmis. Buvo uždrausta spausdinti ir, kas svarbiausia, – įvežti iš užsienio lietuviškus leidinius lotyniškomis raidėmis. Šiam aplinkraščiui įgyvendinti Rusijos imperija turėjo viską – kariuomenę, finansus, žandarmeriją, policiją. O ką turėjo tuo metu Lietuva? Išsklaidyta administraciškai į Vilniaus ir Varšuvos generalgubernijas, į Suvalkų, Gardino, Kauno ir Vilniaus gubernijas. Jokio vienijančio lietuvių centro nebuvo. Šitaip išsklaidytą mūsų tautą užtiko šitos Rusijos imperijos represijos. Tai buvo laikotarpis, kada tik ką baigėsi masinės tremtys už dalyvavimą 1863 metų sukilime. Žmonės buvo priblokšti, atrodo, kad niekas nepakels galvos ar piršto, kad pasipriešintų Rusijos imperijos valdžios represijoms prieš lietuvių kalbą, prieš lietuvišką raštą. Deja, ne. Per ilgą laikotarpį susidarė toks neįveikiamas trikampis – tai lietuvių inteligentija, kuri rašė lietuviškus leidinius, Mažosios Lietuvos spaustuvės, tarp jų ir Martyno Jankaus, kurios buvo pajėgios spausdinti, leisti lietuviškus leidinius ir trečia – knygnešiai, kurie atnešdavo korespondencijas į Mažąją Lietuvą – į Tilžę, į Bitėnus, Klaipėdą, Ragainę, į spaustuves čia ėjusiems periodiniams leidiniams, o į Lietuvą gabeno ir platino lietuviškus spaudinius. Šito trikampio neįveikė Rusijos finansai, Rusijos kariuomenė, neįveikė Rusijos biurokratai, policija ir žandarmerija. Per spaudos draudimo laikotarpį Mažojoje Lietuvoje išleista buvo maždaug per 5 mln. egzempliorių knygų. Apie 2 tūkst. pavadinimų leidinių, spaudinių. Visi jie turėjo pasiekti Didžiąją Lietuvą. Tą darbą atliko knygnešiai – paskirai ir organizuodamiesi. Yra užfiksuota daugiau kaip 30 knygnešių draugijų, kurios veikė nuo Gruzdžių iki pietų Dzūkijos Suvalkijoje ir Rytuose. Turbūt toliausiai buvo Švenčionių knygnešių bendrija. Jie būtent sulaužė Rusijos imperijos užmačias, o užmačių tikslas buvo lietuvius surusinti, padaryti stačiatikiais ir tokiu būdu padaryti palankiais Rusijos imperijai.

Iš tų 5,5 mln. egzempliorių knygų ne visos buvo perneštos į Lietuvą, dalis liko spaustuvėse. Apie 380 tūkst. egzempliorių Rusijos pasienyje, viduje žandarai ir policija konfiskavo ir pagal nurodymus – degino. 380 tūkst. egzempliorių. To meto Lietuvoje dešimties tūkstančių egzempliorių biblioteka jau buvo didelė, taigi maždaug apie 40 tūkst. lietuviškų bibliotekų Rusijos imperija sunaikino. Ir jau niekada mums už tai neatlygins. Tas naikinimas buvo mūsų kultūros žlugdymas. Pirmiausia iš žmonių buvo atimta ne vien knyga, buvo atimtas mokslas. Juk mūsų visuomenė per šimtmečius turėjo vieną bruožą – šviestis, lavintis. Ta galimybė buvo atimta ir tai, kad Lietuvoje žemės ūkis nebuvo pasiekęs tiek, kiek jis galėjo pasiekti po baudžiavos panaikinimo, kalta Rusijos imperija, kuri draudė mokytis žmonėms savo gimtąja kalba ne vien tik kalbos, bet ir agrarinių, namų apyvokos, namų kultūros dalykų. Tai atsiliepė ilgam laikotarpiui. Noriu dar vieną dalyką pažymėti iš kovos su spaudos draudimu. Viena iš priemonių buvo masiškai pasirašant prašymus dėl spaudos draudimo panaikinimo ir siunčiant juos carui, carienei, vidaus reikalų ministrui ir kitoms Rusijos valdžios institucijoms. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tie prašymai buvo nuolankūs, neįžeidūs. Atrodo, kad tai buvo nuolankumas ir rodymas tolerancijos Rusijos imperijos valdžiai, bet iš tikrųjų tai buvo reikalavimas keisti valdžios politiką. Tokie prašymai negalėjo būti rašomi valsčiaus raštinėse, nes valsčių nuostatai draudė spręsti valsčiuose tokius klausimus, kurie nepriklausė valsčiaus savivaldybei. Tokių prašymų yra žinoma apie šimtą ir, kas nuostabu, kad po prašymais pasirašinėjo ne vien vyrai, bet ir moterys. 1898 m., kada buvo daugiausia tuo laikotarpiu pateikta prašymų, spalio 11 d. iš Bitėnų prašymą Rusijos valdžiai pasiuntė ir Martynas Jankus. Labai įdomūs jo argumentai ir motyvai, kuriose jis įrodinėja, kad Rusija panaikintų spaudos draudimą ir leistų jam Lietuvoje įsteigti spaustuvę ir leisti lietuviškas knygas. Jis įrodinėja, kad Lietuva nuo XVI a. vartojo būtent lotynišką ir gotišką raidyną ir jo atimti nepavyks. Kaip nepavyko iki 1898 metų. Martyno Jankaus prašymas yra vienas iš tų beveik šimto prašymų, jis bandė svariais argumentais priversti kaip ne Rusijos pilietis susimąstyti Rusiją ir panaikinti spaudos draudimą.

Visi tie prašymai nebuvo išmetami, jie buvo segami į bylas ir kada buvo pradėta rengti spaudos draudimo panaikinimo klausimą jais buvo remiamasi ir jie vis dėlto turėjo tam tikrą įtaką. Kodėl gi panaikino Rusijos imperijos spaudos draudimą? Spaudos draudimo tikslas buvo surusinti lietuvius, patraukti juos į stačiatikybę. Tačiau kada 1898 iki 1904 metų vyko Rusijos imperijos valdžios institucijose svarstymas lietuvių spaudos draudimo klausimu, vienas iš biurokratų Peterburge, praradęs viltį, rašė: „Здешний крестьянин и пальцем не пошевелит ради русского дела“ (vietinis valstietis ir piršto nepajudins dėl rusifikacijos). Visi pamatė, kad beviltiška kovoti su taip narsiai savo kalbą, savo raštą ginančiai tautai. Išgąsdino ir dar vienas dalykas – visa literatūra, kuri čia buvo leidžiama lietuviška, – laikraščiai „Aušra“, „Varpas“ , „Apžvalga“, „Darbininkas“ neturėjo Rusijos cenzūros. Ta literatūra buvo laisvesnė, liberalesnė, joje buvo toleruojamos Vakarų Europos demokratinės normos, jos buvo propaguojamos ir ši spauda Lietuvoje išugdė visai kitokį pilietį, negu kad Rusija galvojo pradėdama Spaudos draudimą, kad ji priartins prie Rusijos lietuvius. Kai 1905 metais kilo tautinis sukilimas Lietuvoje didžiojoje dalyje valsčių caro pastatyta valdžia buvo išvyta, išvaryti iš Rusijos atsiųsti mokytojai, atkuriamos lietuviškos mokyklos, vejami policininkai ir žandarai. Nieko neišėjo nei iš išorės, nei iš vidaus pavergti lietuvius ir paversti juos nuolankiais Rusijos imperijos piliečiais. It 1904 metais gegužės 7 d. pats caras pasirašė Ministrų Komiteto nutarimą, kad panaikinamas lietuviškų leidinių lotyniškomis raidėmis bei kitu šriftu draudimas ir leidžiama juos spausdinti. Sunku būtų įvertinti visus nuostolius, kuriuos patyrėme. Nesakiau, kiek buvo ištremtų, apie 2000 buvo nubaustų vienaip ar kitaip. Ištremta dalis už Lietuvos ribų, dalis į Sibirą. Ir šiandien, kada žiūri į mūsų kalbos arealą, jau galima įsivaizduoti per maždaug pusantro šimto metų, kaip į užželiantį ežerą. Už Nemuno jau niekas nebedainuoja lietuviškai, mažėja mūsų arealas iš Rytų ir iš pietvakarių. Spaudos draudimas daug prisidėjo, kad šis arealas mažėtų, o Martynas Jankus ir Mažosios Lietuvos spaustuvininkai kartu su knygnešiais, su lietuvių inteligentija buvo ta jėga, kuri tuo metu, per spaudos draudimą, prieš šimtą metų, prieš 140 metų stabdė mūsų kalbos ežero užžėlimą ir gynė lietuvių kalbą ir lietuvišką raštą.

„Voruta“ Nr.15 (561) 2004 m. rugpjūčio 14 d. (p.1/4)