Šalia didžiulės senosios Lietuvos valstybės yra maža lietuvių tauta. Kaip ši tauta galėjo sukurti tokią valstybę, tirdami rašytinius šaltinius nesužinosime. Tačiau tam reikalui daug duomenų teikia istorinė (diachroninė) kalbotyra, archeologija, etnologija ir antropologija. Šie duomenys patikimesni už rašytinius šaltinius, neretai piktavalių žmonių klastojamus, be to, nušviečia tolimus laikus, kurių nesiekia rašytiniai šaltiniai. Visa tai ignoruojantys istorikai daro sau daug žalos, nes netenka pagrindo po kojomis. Šioje knygoje žvelgiama į praeitį per minėtų disciplinų „akinius“, leidžiančius pamatyti tikrąją padėtį, visai kitokią nuo dabartinės, tuo pačiu atsakyti į mums rūpimą klausimą.

Apie netrukus pasirodysiančią knygą „Voruta“ kalbasi su jos autoriumi, akademiku, prof. habil. dr. Zigmu Zinkevičiumi.

Profesoriau, Jūsų knygą sudaro šeši pagrindiniai skyriai. Papasakokite apie pirmąjį iš jų, pavadintą „Baltų pasaulis“.

Skyrių sudaro keli poskyriai: „Baltų vardas ir seniausios istorinės žinios“, „Baltų hidronimijos paplitimas“, „Baltų kilmė ir kalba“, „Materialinė ir dvasinė kultūra“, „Santykiai su kaimynais“, „Slavų plėtra“ ir „Baltų slavėjimas“.

Naujausi hidronimijos tyrimo duomenys rodo, kad priešistorinė rytinė baltų gyvenamo ploto riba vestina per Volgos, Maskvos ir Okos aukštupius, o pietinė – maždaug Pripetės upe. Vakaruose baltų hidronimija siekė Vyslos žemupį ir dar toliau už jo. Tyrėjų nuomone, paskutiniaisiais šimtmečiais prieš Kristų baltai užėmė didesnį plotą negu to meto germanai ir sudarė vieną iš pagrindinių etninių masyvų Rytų Europos miškų zonoje Jie ilgus amžius ramiai gyveno netrukdomi audringų Vakarų ir Pietų Europos įvykių, todėl mažai pakito jų kalba, gyvenimo būdas. Vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste. Klestėjo amatai. Palaikė prekybinius ryšius su tolimais kraštais, ypač garsiuoju Gintaro keliu. Didžiausią tiesioginį sąlytį turėjo su neindoeuropiečiais finais, kuriems darė didelę įtaką. Būta ryšių su ilyrais, trakais, iranėnais (skitais), trumpalaikių – su germanais.

Pirmojo tūkstantmečio po Kristaus pradžioje slavai tapo labai ekspansyvūs ir ėmė veržtis į baltų gyvenamą teritoriją. Jie įvarė gilų pleištą, atskyrė vakarinę baltų dalį (istorines prūsų, lietuvių ir latvių žemes) nuo jų genčių rytuose. Tenykščių baltų slavėjimas vyko ilgai; pavyzdžiui, galindų gentis (rus. goljadj) minima Xl-Xll a. šaltiniuose ir galutinai išnyko tik XIII a. Baltų substratas padarė didelę įtaką rytinių slavų (sen. rusų) materialinei ir dvasinei kultūrai, taip pat jų kalbai.

Antrąjį skyrių pavadinote „Giminiškų genčių apsuptyje“. Jį sudaro poskyriai: „Prūsai“, „Jotvingiai“, „Kuršiai (ir žemaičių tarmės kilmė)“, „Žiemgaliai“, „Sėliai“, „Latgaliai (latviai)“, „Lietuviai – pietiniai rytų baltai“. Keletas žodžių apie jį.

Lietuviai nuo seniausių laikų gyveno baltų ploto viduryje. Beje, tuo paaiškinamas senosios baltų (indoeuropiečių) struktūros elementų išlikimas lietuvių kalboje. Pakraštinės gentys sulaikė svetimųjų antpuolius iki tol, kol lietuviai spėjo sukurti savo galingą valstybę ir patys pajėgė atremti priešų antpuolius. Tad savo krauju ir žūtimi lietuvius apgynė prūsai, jotvingiai, kuršiai, žemgaliai. Dvi pastarosios gentys ir sėliai, latgaliai taip pat sudarė sąlygas atsirasti latvių tautai. Į lietuvių sudėtį įsiliejo ir juos sustiprino daug prūsų, jotvingių, kuršių, žiemgalių, sėlių.

Lietuvių tautai pradžią davė vadinamųjų rytų baltų (kaip juos supranta baltistikos mokslas) pietinė dalis, apie 1 tūkstm. po Kr. vidurį nuo jos (dėl finų substrato) nutolus šiaurinei daliai. Tos pietinės dalies teritorijoje archeologai aptinka lietuviams būdingą materialinę kultūrą jau maždaug nuo paskutiniojo tūkstantmečio prieš Kristų pabaigos iki pirmojo mūsų eros tūkstantmečio trečiojo šimtmečio iškasenose. Tada būta ir lietuvių (Lietuvos) vardo. Pateikiama daug duomenų apie minėtas baltų gentis, tarp jų ir senovės lietuvius.

Trečiasis skyrius – „Lietuvos valstybė“. Jis taip pat sudarytas iš poskyrių: „Lietuvių gentinės sritys (žemės) prieš jas sujungiant į vieną valstybę“, „Mindaugo sukurtoji valstybė“, „Kunigaikščių vardai“, „Slavakalbiai lietuviai“, „Svetimkalbė raštinė“, „Lietuvos valstybė ir lietuvių kalba“. Jame aptariama pirmykštė „Lietuva“, davusi būsimai valstybei pavadinimą, kitos rašytiniuose šaltiniuose minimos lietuvių sritys (žemės): Deltuva, Nalšia, Upytė, Šiauliai (Šaulė), Karšuva, Knituva, geografiniai pavadinimai Žemaičiai ir Aukštaičiai, finų kilmės pavadinimas Lamata.

Mindaugas apie 1226-1236 m. baigė pirmtakų pradėtą lietuvių sritinių kunigaikštijų jungimą į vientisą valstybę. Jo vardas neabejotinai lietuviškas. Tą patį reikia pasakyti ir apie Mindaugo aplinkos kunigaikščių vardus. Lietuviškos kilmės buvo ir vardai visų po Mindaugo nužudymo dėl valdžios kovojusių kunigaikščių. Valstybės plėtros ir klestėjimo laikotarpiu valdančiųjų asmenų vardynas irgi ištisai lietuviškas. Detaliai aptariami tie vardai, dėl kurių kilmės yra pareikšta priešinga nuomonė. Vardyno analizė nepalieka nė mažiausios abejonės, kad Lietuvos valstybę sukūrė ir valdė lietuviakalbiai žmonės.

Toji valstybė buvo bendra lietuviakalbių ir slavakalbių (suslavintų senųjų baltų) žmonių. Tautos sąvokos šių dienų prasme tada dar nebuvo. Gyventojai skirstyti į du aiškiai atribotus visuomenės sluoksnius: privilegijuotąjį luomą (tik jam priklausantys buvo laikomi valstybės piliečiais) ir beteisę prastuomenę. Visi privilegijuotieji gyventojai, kad ir kuria kalba šnekėjo, buvo laikomi lietuviais, t. y. Lietuvos valstybės piliečiais. Prastuomenės niekas nepaisė. Slavakalbių „lietuvių“, atskirtų valstybės sienos, palikuonys davė pradžią gudų (baltarusių) tautai, teisėtai, bet ne visuomet saikingai, pretenduojančiai į senosios Lietuvos valstybės paveldą.

Kaip ir kitų viduramžių valstybių, Lietuvos valdovų raštinėje buvo vartojama ne valstybę sukūrusios tautos kalba (ji tebuvo šnekamoji), bet tame regione įsigalėjusios lotynų (ypač ryšiams su Vakarais) ir senoji slavų (ryšiams su Rytais) kalbos (pastaroji atmiešta vietinių slavų kalbų elementais), dar šiek tiek vokiečių ir totorių kalbos. XVI a. labai įsigalėjo slaviškoji raštinių (ne šnekamoji!) kalba, Lietuvos didikų laikyta sava.

Jūs rašote, kad lietuvius krikščionybė pasiekė iš dviejų pusių: iš Rytų – nuo Bizantijos per rytinius slavus – ir iš Vakarų – nuo Romos per vokiečius ir lenkus. Lietuviai buvo pakrikštyti paskutiniai, nes ties jų žemėmis susitiko abi Europą užliejusios krikščionybės bangos, o ne dėl lietuvių „lindėjimo pelkėse“, kaip kartais manoma. Visa tai ir aptariama ketvirtajame skyriuje, pavadintame „Lietuviai ir krikščionybė“. Jį sudaro du poskyriai: „Rytų krikščionybė“ ir „Vakarų krikščionybė“. Profesoriau, tarkite keletą žodžių apie jį.

Ankstesnė buvo Rytų krikščionybės banga. Tai rodo seniausias lietuviškas bažnytinės terminijos sluoksnis, gautas per rytinius slavus apie X–XV a. Tačiau vietoj beįsigalinčios Rytų krikščionybės Lietuvos valdovų (Mindaugo, vėliau – Jogailos ir Vytauto) iniciatyva buvo įvesta Vakarų krikščionybė, prie lietuvių žemių priartėjusi mažiausiai šimtmečiu vėliau.

Šv. Vaitiekaus – Adalberto ir Šv. Brunono – Bonifaco misijos buvo nukreiptos į prūsus ir nuo jų neskirtus jotvingius. Krikštydamas vieną iš šiaurinių jotvingių genčių netoli lietuvių žemių Brunonas 1009 m. buvo nužudytas. Tas įvykis aprašytas Kvedlinburgo analuose ir ta proga pirmą kartą šaltiniuose paminėtas Lietuvos vardas, šiaip jau ir anksčiau plačiai žinotas, ypač slavų kraštuose.

Lietuvių krikštijimą pradėjo valstybės įkūrėjas Mindaugas, 1251 m. pasikrikštijęs su šeima, artimaisiais ir daugybe gyventojų, o po to popiežiaus nurodymu vainikuotas karaliumi. Mindaugo valstybė tada buvo laikoma krikščioniška šalimi. Nužudžius Mindaugą Lietuva neteko karalystės statuso, nes jos valdovai buvo nekrikščionys. Tačiau krikščionybė Lietuvoje neužgeso: visą laiką buvo kunigų, vienuolių, veikė viena kita bažnyčia, negausi krikščionių bendruomenė. Iki šiol lietuviškuose poteriuose išliko Mindaugo laikais atlikto jų vertimo iš vokiečių kalbos elementų.

Antrasis, pakartotinis oficialus Lietuvos krikštas įvyko tik po 135 m. didžiųjų kunigaikščių Jogailos, iš dalies Vytauto, iniciatyva. Nuo tada (1387 m.) visi Lietuvos valdovai buvo krikščionys. Visi gyventojai sukrikščioninti tik vykstant Kontrreformacijai.

Ypatingai lietuvius turėtų sudominti penktasis skyrius, pavadintas „Pražūtingas sandėris su lenkais“ ir susidedantis iš keliolikos poskyrių: „Jogaila – Lenkijos karalius“, „Vytautas ir po jo mirties“, „Atneštinė lenkų kalba“, „Liublino unija“, „Paskutinis bendrosios Respublikos laikotarpis“, „Praradus nepriklausomybę“, „Įnašas į lenkų kultūros lobyną“, „Liaudies lenkinimas“, „Trukdymas sukurti tautinę valstybę ir sostinės užgrobimas“, „Vilnijos sulenkinimas“, „Stalininė polonizacija“, „Padėtis žlugus Sovietų Sąjungai“.

Senovėje lietuviai su lenkais nesiribojo – skyrė jotvingiai. Tiesioginis kontaktas atsirado tik kryžiuočiams išnaikinus jotvingius. Lietuvos ir Lenkijos valstybių suartėjimas buvo susijęs su Lietuvai tragiškais įvykiais XIV a. antrojoje pusėje. Tada lenkai gudriai pasinaudojo po Algirdo mirties kilusiais Lietuvos valdovų nesutarimais ir pribrendusiu krikšto reikalu. Jie pasiūlė Jogailai vesti karaliene paskelbtą Jadvygą ir tapti Lenkijos karaliumi. 1385 m. sudaryta Krėvos sutartis, pagal kurią Lietuva turėjo būti prijungta prie Lenkijos karalystės. Į Lietuvą lenkai žiūrėjo kaip į kunigaikštiją, žemesnio rango šalį negu karalystė. „Užmiršo“, kad Lietuva buvo karalystė. Šmeižė karalių Mindaugą, esą jis atsimetęs nuo krikščionybės, nors Vatikano šaltiniai to nepatvirtina. Lietuviams sutartis buvo naudinga tik dėl krikšto ir tuo, kad sujungus Lietuvos ir Lenkijos jėgas atsiranda viltis nugalėti mirtiną abiejų šalių priešą – Vokiečių ordiną. Sutarties grėsmė Lietuvos savarankiškumui atrodė nereali, nes Lietuva tada buvo daug didesnė (plotu net 7 kartus) už Lenkiją. Taigi sutartis atrodė „popierinis formalumas“.

Lietuvos valdovas Vytautas ilgainiui labai įsigalėjo, net ėmė kištis į Lenkijos reikalus. 1413 m. Horodlės sutartimi buvo nutarta, kad Lietuva ir po Vytauto mirties liks savarankiška valstybė. Į amžiaus pabaigą, pasiekęs savo galybės apogėjų, Vytautas ryžosi vainikuotis karaliumi ir nutraukti visus popierinius ryšius su Lenkija. Norėdami sutrukdyti Vytauto karūnavimuisi lenkai griebėsi klastos: pagrobė imperatoriaus Zigmanto pasiuntinių vežamą Vytautui karūną. Netikėta Vytauto mirtis nutraukė vainikavimosi pastangas. Vėliau lenkai išnaudojo Vytauto įpėdinystės pretendentų nesutarimus: rėmė tą, kuris žadėjo atnaujinti sutartį. Savo karaliumi rinkdavosi lietuvių jau išrinktą didįjį kunigaikštį. Lietuvos valstybės susilpnėjimas, privilegijuoto luomo noras savo teisėmis prilygti visagaliams lenkų ponams ir ypač Maskvos grėsmė neleido Lietuvai visai nutolti nuo Lenkijos. Bendravimas su lenkišku Jogailos įpėdinių dvaru Krokuvoje vertė lietuvių didikus mokėti lenkų kalbą, juo labiau kad karaliai gyvendavo Vilniuje (pvz., Žygimantas Augustas 1544–1548 m.). Pati lenkų kalba nuo XVI a. ėmė įsigalėti Lenkijos valstybiniame gyvenime pakirsdama lotynų kalbos pozicijas. Didelį vaidmenį atliko lenkiška Bažnyčia. Lenkų kunigai Lietuvoje nė nemanė mokytis lietuvių kalbos. Jie vedė lietuvius ne tiek į Dangaus, kiek į Lenkijos karalystę.

Lietuvoje įsigalinti lenkų kalba nuo pat pradžios buvo prisotinta lietuvių tarties elementų ir kitų lituanizmų. Ją vadiname „lietuviška lenkų kalba (polszczyzna litewska)“, tebevartojama iki šių dienų ir tikriesiems lenkams nelengvai suprantama, bet aiškiai rodanti šios kalbos atneštinį pobūdį.

Lenkų kalbos plitimą Lietuvoje paspartino Liublino unija (1569 m.). Dėl jos sudarymo ilgai vyko derybos. Lenkai reikalavo ne abiejų valstybių sujungimo, bet Lietuvos prijungimo. Neradusi kompromiso Lietuvos delegacija paliko Liubliną. Tuomet karalius Žygimantas Augustas, derybose palaikęs lenkus, pavartojo prieš lietuvius prievartą. Jis Lietuvai priklausančias Kijevo, Podolės, Voluinės ir Palenkės vaivadijas prijungė prie Lenkijos. Taip buvo labai sumažinta Lietuvos valstybės teritorija, o Lenkijos – atitinkamai padidinta. Sudarytos sąlygos tose vaivadijose „auginti lenkus“. Dėl tebesitęsiančio karo su Rusija Lietuva negalėjo pasipriešinti ginklu. Lietuvos valstybės ploto mažėjimas vedė prie lietuvių tautos mažėjimo. Atitinkamai Lenkijos valstybė visą laiką didėjo ir tai lėmė lenkų tautos gausėjimą.

Paskutiniuoju bendros Respublikos laikotarpiu Lietuvoje įvesta lenkų kalba į visas valdžios įstaigas, bažnyčias, mokyklas, apskritai į visą viešąjį gyvenimą. Sudarytos palankios sąlygos lietuviams lenkinti.

Praradus nepriklausomybę siekta lenkakalbiams lietuviams įdiegti lenkišką savimonę. Lenkiškumas nepaprastai suklestėjo Vilniaus universitete. Lenkų tautinių interesų gynimo požiūriu Vilnius tapo netgi kovingesnis už Varšuvą. Jokio lietuviško švietimo tada nebuvo. Lietuviškai mokyta tik slaptose valstiečių mokyklėlėse, kurias valdžia persekiojo. Atsirado lenkų kalbos masyvai, išbarstyti salomis po visą Lietuvos teritoriją.

Lietuvių kilmės lenkai įnešė didelį indėlį į lenkų kultūros lobyną, atliko svarbų vaidmenį lenkų literatūros raidoje. Tai didieji poetai Adomas Mickevičius ir Julijus Slovackis, daug žymių rašytojų, sukūrusių nemirtingus šedevrus, kuriuose ryškūs lietuviški motyvai, senosios Lietuvos idealizavimas. Iš Lietuvos valstybės teritorijos kilo ar joje išaugo daug žymių Lenkijos visuomenės veikėjų ir mokslininkų, tarp jų Juzefas Pilsudskis (Jozef Pilsudski), pirmasis Lenkijos prezidentas Gabrielis Narutavičius (Narutowicz), Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas (Czeslaw Milosz; nesulenkinta pavardė Milašius) ir kiti.

Lenkais virtęs privilegijuotasis luomas nuo XVIII a. vidurio ėmė lenkinti visus lietuvius. Visuotinis lietuvybės niekinimas – ir dvare, ir bažnyčioje, ir mokykloje – veikė valstiečių psichiką. Jie ėmė gėdytis savo gimtosios kalbos, jos vengti, tapo „tikri lenkai“.

Pirmasis pasaulinis karas ir imperijų subyrėjimas sužadino tautų išsivadavimo viltį. Lietuvių tautos likučiai ryžosi nepriklausomam gyvenimui. Siekė sukurti tautinę valstybę to meto etninėse ribose. Nepretendavo į senosios Lietuvos valstybės plotus. Atsikurianti Lenkija, priešingai, siekė atgauti visas buvusias jungtinės Respublikos teritorijas, gyvenamas įvairių tautų (tikėjosi jas sulenkinti). Niekas savų žemių nesirengė atiduoti, todėl lenkai ėmė jas ginklu. Sulaužę ką tik pasirašytą Suvalkų sutartį ir suorganizavę tariamą „sukilimą“ užgrobė ir Lietuvos sostinę Vilnių. Siekė užimti kuo didesnę nepriklausomos Lietuvos dalį. Mirtinas pavojus sukėlė nepaprastą patriotinį lietuvių pakilimą. Žmonės masiškai stojo savanoriais į kariuomenę Tėvynės ginti. Gen. Želigovskio vadovaujama lenkų „sukilusi“ armija kautynėse prie Širvintų ir Giedraičių buvo sumušta. Atsirado galimybė išlaisvinti Vilnių, bet Tautų Sąjungos misija privertė Lietuvos vyriausybę pasirašyti paliaubas ir nustatė abi kariuomenes skiriančią liniją, kuri iki 1939 m. buvo Lietuvos ir Lenkijos valstybių siena. Lietuviai negalėjo išsižadėti savo sostinės ir nutraukė su Lenkija bet kokius santykius. Jų akyse lenkai visiškai prarado pasitikėjimą.

Atplėštas nuo Lietuvos Vilniaus kraštas tapo Lenkijos provincija. Lenkai visomis išgalėmis siekė ją sulenkinti: neliks lietuvių, nebebus problemos. Vykdyta prievartinė polonizacija. Kovota prieš viską, kas lietuviška. Gyventojai prievarta užrašinėti lenkais. Uždarytos beveik visos lietuvių mokyklos ir organizacijos. Suvaržyta lietuviška spauda. Vilniaus vaivada Liudvikas Bocianskis 1936 m. slaptoje instrukcijoje išdėstė lietuvybės slopinimo principus. Nepaisant viso to, kompaktiški lietuvių kalbos masyvai šiaurinėje krašto dalyje išliko maždaug iki Pabradės – Pastovio geležinkelio, o pietuose – pradedant Rūdiškių miesteliu. Visame okupuotame plote išliko daugybė lietuviškų salų salelių.

Į pietus nuo Vilniaus plito ne lenkų, bet gudų (rytų slavų) kalba, kuri oficialiai laikyta ir dabar tebelaikoma lenkų (vakarų slavų) kalbos tarme (!). Tai viena iš daugelio nesąmonių, kurių griebėsi polonizatoriai.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Lietuva atgavo Vilnių ir apie ketvirtadalį okupuotos teritorijos. Visa kita buvo priskirta prie Gudijos, nors ten liko daug lietuviškų gyvenviečių, net ištisų masyvų.

Vokiečių okupacijos metais Vilnijoje veikė stiprus šovinistinis lenkų pogrindis, žiauriai kovojęs prieš lietuvius ir juos žudęs, valęs erdvę „būsimajai Lenkijai“.

Po karo Sovietų valdžia leido Vilniaus krašte atkurti lietuviškas mokyklas, bet apie 1950 m. Stalinas nusprendė, kad Vilnijos atlietuvinimas prieštaraująs Sovietų Sąjungos interesams. Beveik visos lietuviškos mokyklos buvo paverstos lenkiškomis. Krašte vykdyta nuožmi antilietuviška propaganda. Lietuvybė imta persekioti net labiau negu lenkų okupacijos metais. Jai suduotas mirtinas smūgis. Daug kur lietuvybės ženklai išliko tik žmonių pavardėse ir vietovardžiuose (iš paviršiaus aplenkintuose), vietos žmonių kalboje, taip pat tautodailėje ir papročiuose.

Sovietų Sąjungai žlungant, Aukščiausiojoje Taryboje (Atkuriamajame Seime) vieningai balsuojant už Lietuvos nepriklausomybę, trys deputatai lenkai susilaikė. Įsisenėjęs antilietuviškumas! Vėliau lenkai visaip trukdė nepriklausomos valstybės kūrimą, kėlė antilietuvišką isteriją. Prisidėjo „apaštalaujantys“ kunigai iš Lenkijos. Imta steigti lenkų autonomines apylinkes, vykdančias Maskvos (!), o ne Vilniaus nurodymus. Iškilo reali Lietuvos padalijimo grėsmė. Teko įvesti tiesioginį autonominių rajonų valdymą. Nepaisant priešiškos Lenkijos reakcijos, greit buvo atkurtas autonomininkų sugriautas krašto ūkis, sutvarkytas švietimas ir panaikintos komunizmo liekanos. Tačiau paslaptingos jėgos padėjo autonomijos kūrėjams išvengti bausmės. Dalis iš jų netgi išliko valdžioje, dėjosi esą lojalūs Lietuvai, bet slaptai jai kenkė ir tebekenkia.

Santykiai su Lenkija gerėjo. Lietuviai į ją ėmė žiūrėti kaip į strateginę partnerę, kol lenkai sumanė įvesti Vilnijos gyventojams lenko kortą, rodančią jų priklausymą lenkų tautai ir ištikimybę Lenkijai (kaip jie galėjo likti ištikimi Lietuvos piliečiai?), ypač po to, kai Lenkija pareikalavo, kad aplenkintos lietuviškos kilmės Vilnijos gyventojų pavardės būtų rašomos lenkiškomis raidėmis. Tai buvo nauja lenkų klasta – siekimas užbaigti okupacijos metu pradėtą krašto polonizaciją.

Šeštajame skyriuje rašote apie okupacijas. „Okupacijų“ skyrių sudaro mažesni poskyriai: „Mažoji Lietuva vokiečių valdžioje“, „Carinė Rusija“, „Kaizerinė Vokietija“, „Bolševikmetis“, „Nacių Vokietija“, „Sovietų Sąjunga“. Skaitytojui reikėtų priminti, kad Mažąja Lietuva vadinama Kryžiuočių ordino pavergta lietuvių tautos dalis, daugiau kaip septynis šimtmečius valdyta vokiečių, bet Lietuvos istorijoje atlikusią labai svarbų vaidmenį.

Kryžiuočių valstybėje lietuviai sudarė gausiausią nevokiečių etninę grupę. Paskutinysis ordino magistras Albrechtas, perėjęs į Liuterio tikėjimą, tapęs pasaulietiniu Prūsijos valdovu ir dėl to netekęs popiežiaus bei katalikiškų Vakarų paramos, ėmė orientuotis į krašto autochtonus, daugiausia lietuvius (prūsai jau buvo beišnykstantys), kuriuos globodamas galėjo daug pasiekti: pavertęs liuteroniška buv. Žemaičių kunigaikštiją – sujungti Prūsijos ir Livonijos teritorijas; kaip artimas bevaikio Žygimanto Augusto giminaitis pretenduoti į jo įpėdinius, net į Lenkijos karalystės sostą. Dėl to Albrechtas ir jo įpėdiniai globojo lietuvius: steigė jiems mokyklas, finansavo lietuviškų knygų leidimą, lietuvių kalba skelbė valdžios įsakymus. Nieko panašaus nebuvo lenkinamoje Lietuvos valstybėje. Karaliaučiuje įkurtame universitete, kaip valdžios stipendininkai, studijavo parsikviesti iš Lietuvos protestantizmo šalininkai, tarp jų ir pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas.

Suklestėjus lietuviškai raštijai Prūsijoje, maždaug nuo XVII a. vidurio atsirado vientisa rašomoji bendrinė kalba, išaugusi iš tenykštės vakarų aukštaičių tarmės pietinio dialekto, geriausiai išlaikiusio senąjį lietuvių kalbos modelį. Toje mažlietuvių bendrinėje kalboje lyginamosios indoeuropiečių kalbotyros kūrėjai atpažino didžiai seną kalbinę struktūrą, artimą jų rekonstruojamai indoeuropiečių prokalbei. Dėl to jie lietuvių kalbą išgarsino visame mokslo pasaulyje.

Susijungusi su Brandenburgu Prūsija virto karalyste, ėmė sparčiai stiprėti ir greit atsidūrė tarp galingiausių Europos valstybių. Didelėje valstybėje lietuvių vaidmuo sumažėjo. Po maro vykdyta kolonizacija jų apgyventą teritoriją praskiedė kitataučiais. Tačiau valdžia ir toliau rūpinosi lietuviška religine raštija. Parengtas ir išleistas lietuvių kalba Biblijos vertimas bei religinių giesmių rinkinys, kurie ne kartą buvo tobulinami ir naujai leidžiami. Religinės lietuviškos literatūros leidyba toliau klestėjo.

Prūsijoje atsirado net lietuvių kalbotyros knygų, ypač žodynų ir gramatikų. Karaliaučiaus ir Halės universitetuose buvo įsteigti lietuviški seminarai (tam tikri mokymo centrai, dirbę ir mokslo darbą), kurie mokė vokiečius lietuvių kalbos ir rengė iš jų kunigus lietuviškoms parapijoms. Minėtini Jokūbo Brodovskio, Pilypo ir Povilo Fridricho Ruigių, Gotfrydo Ostermejerio ir Kristijono Gotlybo Milkaus lituanistiniai veikalai.

Visa tai sudarė sąlygas rastis lietuviškai grožinei literatūrai, kurios pradininkais laikytini Teofilis Šulcas, Adomas Fridrichas Šimelpenigis ir minėtasis K. G. Milkus, parengę literatūrinę dirvą didžiajam lietuvių tautos genijui mažlietuviui Kristijonui Donelaičiui ir jo nemirtingiems „Metams“.

Napoleonui sumušus Prūsijos armiją, karalius Fridrichas Vilhelmas III kurį laiką gyveno Klaipėdoje, pamėgo lietuvius ir įsakė jų gyvenamose vietovėse skirti valdininkus tik lietuvius, o jo žmona Luiza įsteigė specialią mokymo įstaigą mokytojams lietuviškoms mokykloms rengti. Nors Prūsijos vyriausybė ir toliau lietuvius globojo, tačiau vietinė valdžia buvo nusiteikusi antilietuviškai.

Daug lituanistikai nusipelnė Liudvikas Gediminas Rėza, išgelbėjęs nuo pražūties Donelaičio „Metus“, savo rinkiniu „Dainos“ padėjęs tvirtą pagrindą lietuvių folkloristikos mokslui. Jo darbai sulaukė tarptautinio pripažinimo.

Lietuvių rašomoji kalba Prūsijoje ilgainiui nutolo nuo liaudies šnekamosios kalbos ir paprastiems žmonėms darėsi nelengvai suprantama. Mykolas Merlinas (Morlin) siekė ją priartinti prie liaudies kalbos. Sukėlė kalbinę polemiką, kurioje iškeltos mintys yra reikšmingos ir šiandien.

Prūsijos pastangomis įkūrus Vokietijos imperiją prasidėjo prievartinė lietuvių germanizacija. 1872 ir 1873 m. valdžios įsakymais lietuvių kalba buvo išstumta iš visų mokyklų, valdžios įstaigų, imta šalinti iš bažnyčių, apskritai visuomenės gyvenimo. Išplėtota smarki prieš ją nukreipta propaganda. Lietuvybė buvo atkakliai persekiojama. Lietuviai priešinosi ilgai, net XX amžiuje. Tačiau jų skaičius sparčiai mažėjo. Rašomoji kalba degradavo.

Dėl intensyvios germanizacijos (Carinės Rusijos okupuotoje Lietuvoje – lenkinimo ir rusinimo) iškilo pavojus lietuvių tautai išnykti nuo Žemės paviršiaus. Susirūpinę mokslininkai 1879 m. įkūrė „Lietuvių literatūros draugiją“ („Litauische literarische Gesellschaft“), kurios tikslas – surinkti mokslui svarbius išmirštančios tautos ir jos kalbos duomenis. Draugija veikė iki 1923 m.

Tokiomis sunkiomis sąlygomis dirbo žymiausias Mažosios Lietuvos kalbininkas Fridrichas Kuršaitis (vokiškai rašęsis Friedrich Kurschat), daug nusipelnęs baltistikos ir indoeuropeistikos mokslui, į kurį įėjo kaip lietuvių kalbos priegaidžių atradėjas. Jo Lietuvių kalbos gramatika ir žodynai išlaikė mokslinę vertę iki šiol.

Po Pirmojo pasaulinio karo Mažoji Lietuva buvo padalyta į dvi dalis: mažesnioji, šiaurinė dalis – Klaipėdos kraštas – atiteko atsikuriančiai Lietuvai, visa kita – Rytprūsiai – liko Vokietijos valdžioje. Klaipėdos krašto integravimas į Lietuvą vyko sunkiai, trukdė per ilgus šimtmečius atsiradę ekonominiai ir kultūriniai skirtumai, taip pat Vokietijos inspiruojama antilietuviška propaganda, kuri tapo brutali įsigalėjus naciams.

Rytprūsiuose lietuvių kalba merdėjo. Ypač juodos dienos prasidėjo 1933 m., kai į valdžią atėjo Adolfas Hitleris. Lietuviai buvo brutaliai persekiojami, net žudomi.

Nukentėjo žymusis filosofas ir rašytojas Vydūnas, svarbiausias lietuvybės ir lietuvių kalbos Rytprūsiuose puoselėtojas. 1938 m. buvo pakeista daug vietovardžių: „sukurta“ apie 3 300 visiškai naujų, kurie pakeitė apvokietintuosius lietuviškus.

Vis dėlto lietuvybė Rytprūsiuose neužgeso. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą nuo Lietuvos sienos beveik iki pat Karaliaučiaus su vyresniosios kartos žmonėmis dar buvo galima susikalbėti lietuviškai.

Minėtinas tarpukariu Vokietijos universitetuose dirbęs žymus baltistas mažlietuvis Jurgis Gerulis (Georg Gerullis), daug nusipelnęs lituanistikai, ypač tirdamas lietuvių tarmes ir senuosius raštus. Aprašė savo gimtojo kaimo ir savo paties šeimos vokietėjimą. Padėjo Kauno universitetui auginti lietuvių dialektologus. 1945 m. gegužės mėnesį naktį sergantis sovietinio saugumo buvo areštuotas ir dingo be žinios.

Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą Hitleris nuo Lietuvos atplėšė Klaipėdos kraštą. Jame imta naikinti viską, kas lietuviška: uždarinėjo lietuviškas mokyklas, įstaigas, iš bibliotekų lietuviškas knygas išvežė į popieriaus fabriką, uždraudė net lietuviškai kalbėti.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Klaipėdos krašte vyko įnirtingi mūšiai. Pasitraukiantys hitlerininkai daugumą gyventojų evakuavo į Vokietijos gilumą. Dalis žuvo besikeldami per Sovietų armijos apšaudomas Kuršių marias. Karui pasibaigus Klaipėdos krašto gyventojų bebuvo likę gal tik apie 10-20 %. Kai kurie lietuviai bandė grįžti namo, bet ten jau šeimininkavo svetimieji. Pasitraukę į Vakarus vieni įsikūrė Vokietijoje, kiti persikėlė į JAV, Kanadą, Argentiną, Australiją ir kitas šalis. įsitraukė į lietuvių emigrantų kultūrinį gyvenimą. Su tėviške ryšiai ilgą laiką buvo nutrūkę, tik 1987 m. sovietinė valdžia pradėjo leisti jiems lankytis Klaipėdoje.

Daug pasilikusių klaipėdiškių bolševikai ištrėmė į Sibirą. Dėl protestantų tikybos klaipėdiškiai lietuviai buvo painiojami su vokiečiais, nors kalbėjo lietuviškai. Nepakeldamas priešiškumo dažnas rašėsi esąs vokietis, tikėdamasis išvykti į Vokietiją, kur turėjo giminių. Ilgainiui sumišo su kitais lietuviais ir baigia tarp jų ištirpti. Tik vienur kitur tėra išlikusios atskiros autochtonų šeimos. Bolševikai suniokojo senąjį kultūrinį klaipėdiškių paveldą: bažnyčias, kapines ir kita.

Daug baisesnis likimas ištiko Rytprūsių lietuvius, kurie veltui tikėjosi, kad po karo jų kraštas bus prijungtas prie Lietuvos ir jie nebebus persekiojami. Tačiau Stalinas jų neskyrė nuo vokiečių. Prasidėjo teroras. Visi Rytprūsių gyventojai buvo vienodai vejami iš gimtųjų namų, be teismo žudomi. Siautėjo badas. Vyko genocidas. Ieškodami išsigelbėjimo žmonės bėgo į rusų okupuotą Lietuvą. Vakarinėje Lietuvos dalyje tada susikaupė daugybė elgetaujančių Rytprūsių gyventojų, daugiausia moterų su mažais vaikais ir invalidų senelių. Dauguma jų kalbėjo lietuviškai, bet buvo ir silpnai šią kalbą mokančių arba visai nesuprantančių lietuviškai. Nors bolševikų valdžia draudė, bet Lietuvos žmonės stengėsi padėti nelaimingiesiems. Netekdami vilties išgyventi palikdavo savo vaikus auginti pakelyje sutiktiems lietuviams. Ir šie juos augino. Po 40 metų ,,vokietukai“ ėmė ieškoti savo brolių, seserų, giminių…

1945-1946 m. visi suaugę Rytprūsių gyventojai buvo išgaudyti ir išgabenti į Vokietiją, dar didesnis jų skaičius – į Sibirą, kuriame beveik visi žuvo. Pačiuose Rytprūsiuose autochtonų nebeliko.

Stalino sprendimu 1946 m. balandžio 7 d. Rytprūsiai buvo atiduoti Rusijos Federacijai, nors su ja nesiribojo. Šią Rusijos koloniją imta apgyvendinti rusais, kuriems stengtasi įkalti į galvą absurdą, jog čia nuo amžių esanti slavų žemė (!). Painiojo Rusijos ir Prūsijos pavadinimus. Pakeitė visus vietovardžius, nesvarbu, ar jie vokiški, lietuviški ar prūsiški. Net hidronimus keitė (retas atvejis žmonijos istorijoje). Naikino bet kokius čia anksčiau gyvenusių žmonių pėdsakus. „Vyresniojo brolio“ pavyzdžiu pasekė lenkai, kurie „savo“ Rytprūsių dalyje taip pat daug baltiško vardyno pakeitė lenkišku.

Nyku dabar svetimųjų suniokotoje ir išniekintoje prūsų ir lietuvių žemėje. Nebėra nė vienos lietuviškos mokyklos, nors pokarinių naujakurių lietuvių gyvena daugiau nei 40 tūkstančių.

Toks likimas ištiko kraštą, kuriame buvo išsaugota lietuvių kultūra, kur iki XVIII amžiaus pabaigos ji plėtota intensyviau negu pačioje Lietuvoje, o mokyklų ir periodinių leidinių skaičiumi Mažoji Lietuva lenkė Didžiąją Lietuvą dar ir visą XIX amžių. Čia, o ne Didžiojoje Lietuvoje, subrendo lietuvių tautinė savimonė.

Carinė Rusija po II Respublikos padalijimo (1795 m.) gavo didžiąją to meto etninės Lietuvos dalį, tik Užnemunė buvo priskirta prie Prūsijos. Care Jekaterina II pareiškė, kad gautasis kraštas esantis iš seno rusiškas, todėl privalo būti toliau rusinamas. Jos įpėdiniai laikėsi šiek tiek švelnesnių pažiūrų.

Valstiečiams baudžiava buvo dar labiau pasunkinta. Pažangesnių dvarininkų bandymai daryti reformas, net naikinti baudžiavą, dėl carizmo nenoro tai daryti nueidavo niekais.

Prie Prūsijos prijungtoje Užnemunėje (pavadintoje Naujaisiais Rytprūsiais) valstiečių gyvenimas žymiai pagerėjo. Panaikinta baudžiava. Napoleonas šį kraštą prijungė prie lenkiškos Varšuvos kunigaikštijos, kuri po Vienos kongreso (1815 m.) buvo paversta Lenkijos karalyste ir pateko Rusijos valdžion. Čia galiojo Napoleono įstatymai, net tada, kai karalystė buvo panaikinta ir pasidarė paprasta Rusijos provincija, valdoma Varšuvos generalgubernatoriaus. Lietuvių gyvenamas plotas įėjo į 1867 m. sudarytą Suvalkų guberniją, davusią šiam kraštui Suvalkijos pavadinimą, o vietos lietuvius imta vadinti suvalkiečiais. Jų padėtis visą laiką buvo geresnė negu kitų lietuvių. Jie anksčiau prakuto, ėmė leisti vaikus į mokslus ir tuo būdu išaugino naują lietuvišką inteligentiją, atlikusią lemiamą vaidmenį kuriant nepriklausomą Lietuvą.

1830 ir 1863 m. sukilimus Lietuvoje vykdė sulenkėjęs privilegijuotasis sluoksnis. Buvo įtraukti ir lietuviai valstiečiai, kuriems daugiau rūpėjo baudžiavos panaikinimas negu ,.ponų Lenkijos“ atkūrimas. Kultūriniam krašto gyvenimui labai pakenkė Vilniaus universiteto uždarymas 1832 m.

Malšinti 1863 m. sukilimą caras pavedė Vilniaus generalgubernatoriui M. Muravjovui, kuris tai darė žiauriausiu būdu – viešai korė sukilėlius, dėl to gavo Koriko pravardę. Numalšinęs sukilimą jis ėmėsi brutalios prievartinės rusifikacijos. Visas viešąsias mokyklas pavertė rusiškomis, surusino visas įstaigas. Siekė rusinti net bažnyčias. Viešose vietose vertė kalbėti tik rusiškai. Uždraudė lietuvišką spaudą. Knygos galėjo būti leidžiamos tik rusišku raidynu. Tuomet lietuviai organizavo savo knygų spausdinimą užsienyje, daugiausia Prūsijoje, slaptą jų gabenimą per sieną ir platinimą Lietuvoje. Prasidėjo knygnešių epocha – unikalus reiškinys pasaulio istorijoje, trukęs iki 1905 m. Per 40 spaudos draudimo metų nukentėjo apie 3 200 nelegalios spaudos leidėjų ir platintojų. Tautinės kultūros augimui buvo padaryta labai daug žalos: lietuvių tauta istorijos laiptais nustumta žemyn.

Ji atsidūrė ant bedugnės krašto: šalis pavergta, miestai ir dvarai nutautinti, žiauriai persekiojamą protėvių kalbą išlaikė tik baudžiauninkai samanotose trobelėse… Ir – stebuklas: prasidėjo tautinis atgimimas, prabilo vidinės tautos jėgos, savisaugos instinktas. Niekinama lietuvių liaudis per palyginti trumpą laiką pakilo ir pasiryžo siekti nepriklausomo gyvenimo.

Iškilo būtinas reikalas turėti bendrą visų lietuvių rašomąją kalbą. Tautos atgimimo veikėjų akys nukrypo į Mažąją Lietuvą, kur egzistavo sunorminta rašomoji kalba, didžlietuviams sektinas pavyzdys, juolab kad daugumas atgimimo veikėjų buvo suvalkiečiai, kalbėję taip, kaip buvo rašoma Mažojoje Lietuvoje. Jie didžiųjų lituanistų Augusto Šleicherio ir Fridricho Kuršaičio aprašytą mažlietuvių kalbos modelį, įsitvirtinusį lyginamojoje kalbotyroje, perkėlė į Didžiąją Lietuvą ir pritaikė jos poreikiams. Tą darbą atliko kalbininkai, daugiausia Jonas Jablonskis, pagrįstai vadinamas dabartinės lietuvių bendrinės kalbos tėvu.

Nepriklausomybę buvo galima pasiekti tik baigiantis Pirmajam pasauliniam karui (nusinešusiam daugybę lietuvių gyvybių, juos išblaškiusiam po įvairias šalis, labai suniokojusiam visą kraštą), ir Vasario 16-osios aktas buvo pasirašytas kaizerinės okupacijos sąlygomis. Paskui pasitraukiančių vokiečių kariuomenę slinko Raudonosios armijos daliniai su marionetine prorusiška bolševikų „valdžia“, siekiančia sukurti sovietinę Lietuvos respubliką, net hibridą Litbelą. Krašte siautėjo bermontininkai, lenkai užgrobė sostinę Vilnių. Tik lietuvių savanorių kariuomenės krauju nepriklausomybė buvo apginta. Greitai buvo užgydytos karo žaizdos ir sukurta klestinti valstybė.

1939 m. rudenį, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Lietuva atgavo Vilnių ir dalį lenkų okupuoto krašto. Po pusmečio Stalinas klasta okupavo Lietuvą (1940 m. birželio 15 d.). Buvo išrinktas sovietinis Seimas bolševikiniu būdu (reikėjo balsuoti už tiek, kiek bolševikai iškėlė kandidatų), kuris nutarė (irgi apgaulės būdu) prašytis priimamiems į Sovietų Sąjungą. „Priėmimo“ komedija baigta Kremliuje rugpjūčio 3 d. Lietuva kaip suvereni valstybė liovėsi egzistavusi. Krašte prasidėjo baisus bolševikinis teroras: masiniai nekaltų žmonių areštai, kraupios žudynės, pagaliau – gyventojų (ir senelių, mažų vaikų) trėmimas į Sibirą, į amžino įšalo užpoliarės sritis. Košmarą nutraukė prasidėjęs Vokietijos karas su Sovietų Sąjunga, kurio lietuviai laukė kaip išsigelbėjimo nuo pražūties.

Dar prieš įžengiant vokiečių kariuomenei per Kauno radiją buvo paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Sudaryta laikinoji vyriausybė. Tačiau vokiečių planuose vietos nepriklausomai Lietuvai nenumatyta: hitlerininkai planavo Baltijos šalis paversti vokiečių žeme. Prasidėjo nacių teroras: koncentracijos stovykluose žuvo apie 17 tūkst. Lietuvos gyventojų, daug išvežė darbams į Vokietiją. Tačiau didžiausias nacių nusikaltimas – žydų išžudymas (holokaustas).

Kaip sudėtinę Rytų krašto dalį vokiečiai suformavo Lietuvos generalinę sritį (General – Bezirk Litauen), nuo jos atskyrė lietuviškas Druskininkų, Marcinkonių, Rudnios apylinkes, kurias prijungė prie Rytprūsių, bet Lietuvos sričiai priskyrė Ašmenos ir Svyrių apskritis.

Patyrę pralaimėjimus frontuose hitlerininkai griebėsi drastiškų priemonių: vertė jaunimą eiti į savo kariuomenę ir darbo tarnybas, bet susidūrę su atkakliu lietuvių pasipriešinimu, uždarė abu Lietuvos universitetus, areštavo daug žymių visuomenės veikėjų, dalį jų išsiuntė j mirties lagerius. Neįstengdami lietuvių palaužti leido gen. Povilui Plechavičiui organizuoti lietuvišką Vietinę rinktinę, į kurią jaunimas stojo su entuziazmu. Vokiečių pastangos Rinktinę įjungti į Vermachtą nuėjo niekais. Rinktinė išsiskirstė. Hitlerininkai areštavo daug jos karininkų, dalį sušaudė, kitus išvežė į Vokietiją aerodromams saugoti (apie 3500 vyrų), kuriuos vėliau bolševikai trėmė į Sibirą.

Išstumdama vokiečius Sovietų armija 1944 m. priartėjo prie Lietuvos. Jos teritorijoje maždaug pusę metų vyko įnirtingi mūšiai, kurie baigėsi 1945 m. sausio 28 d. Klaipėdos užėmimu. Lietuviai tikėjosi, kad Santarvininkai vykdys Atlanto chartiją ir atkurs Lietuvos bei kitų Baltijos šalių nepriklausomybę. Deja, Vakarai darė Sovietų Sąjungai daug nuolaidų. Stalino hipnozės užliūliuoti tenkino jo besotį apetitą. Lengva ranka švystelėta bolševikiniam slibinui į nasrus beveik pusė Europos. Trijų milijonų lietuvių tauta buvo pasmerkta baisioms kančioms. „Mes už Sovietų Lietuvą, bet be lietuvių“, – tai atsiųsto iš Maskvos emisaro M. Suslovo žodžiai. Ir jis šį planą vykdė žiauriausiomis priemonėmis.

Buvo paskelbta neteisėta jaunimo mobilizacija (okupuotoje šalyje!). Jaunimas ją boikotavo, slapstėsi miškuose, jungėsi į kovos būrius ir užpuldinėjo bolševikų valdžios būstines, vadavo areštuotuosius. Priešinimasis peraugo į ginkluotą rezistenciją -partizaninį karą. Su partizanais kovojo Sovietų Sąjungos kariuomenė, vedama vietinių tautos išdavikų – kolaborantų (stribų). Partizanai rodė nepaprasto didvyriškumo pavyzdžius. Apie juos sukurta daug liaudies dainų, ištisa tautosaka. Jie buvo bolševikų žiauriai kankinami ir žudomi. Sumaitotus jų kūnus guldydavo miestų aikštėse, po to sumesdavo į šulinius, žvyrduobes, pakasdavo arklidėse po mėšlu, arba – į tualetus. NKVD stengėsi sukiršinti lietuvius vienus su kitais, kad kuo daugiau išsižudytų.

Beveik dešimtmetį trukęs partizaninis karas (iki 1952 m. organizuotas, vėliau kovojo pavienės grupės ir atskiri partizanai) – įtikinamiausias tautos referendumas, kurį savo gyvybe pasirašė apie 30 tūkstančių laisvės kovotojų.

Jau 1945 m. rudenį buvo atnaujinti trėmimai į Sibirą. Jie vienas po kito tęsėsi 8 metus. Ištremtųjų skaičių nelengva nustatyti. Gali būti apie 400 tūkst. žmonių. Kaip ir anksčiau, trėmė be teismo, net kelių savaičių kūdikius ir kretančius senelius. Be teisės sugrįžti namo. Siaubingos darbo sąlygos, rūsti Sibiro gamta, ypač užpoliarėje, žudė tūkstančiais. Tačiau lietuviai nepalūžo. Ant zuperio maišo popieriaus Sibiro lietuvaičių maldaknygė, iš duonos nulipdyti rožančiai, beržo tošyje parašyti laiškai, nuo Laptevų pajūrio dirbiniai iš mamuto kaulo – tokia buvo naujoji tremtinių kūryba ir tautodailė.

Didelė nelaimė lietuvių tautai buvo prievartinė kolektyvizacija, sugriovusi klestėjusią krašto ekonomiką ir ilgiems dešimtmečiams nuskurdinusi kaimą.

Gyventojų nuostoliai pokario metais Lietuvoje buvo labai dideli. Iš viso netekta – žuvusių, nukankintų, pasitraukusių ir nebegrįžusių – apie milijono žmonių, maždaug kas trečio Lietuvos gyventojo. Nė viena valstybė Europoje neprarado tokios didelės savo gyventojų dalies kaip neutrali Lietuva.

Bolševikų valdžia be saiko liaupsino Staliną. Melavo visuomet ir visur. Juodino „buržuazinę“ Lietuvą, klastojo jos istoriją. Persekiojo religiją, uždarinėjo ir išniekino bažnyčias, areštavo daug kunigų, likvidavo religinę spaudą. Stengėsi įdiegti žmogaus prigimčiai svetimą ideologiją. Lietuva buvo izoliuota nuo laisvojo pasaulio.

1953 m. mirus Stalinui prasidėjo vadinamasis chruščiovinis atšilimas, deja, neilgai trukęs. Jį pakeitė neostalinizmas – brežnevinio tipo stagnacijos (sąstingio) epocha su senąja priespauda, bet be sadistinių žudynių. Viską tvarkė „neklystantis“ Centras, kuriam lietuvių tautos reikalai nerūpėjo. Priešingai, darė viską, kad ji išnyktų, įsilietų į „didžiąją rusų tautą“. Per dvikalbystę buvo einama prie rusiškos vienkalbystės. Šnekamoji lietuvių kalba sparčiai degradavo. Bet lietuvių tauta ir toliau tebeegzistavo, maitinama pogrindžio spaudos, slopinamų ir vos girdimų užsienio radijo laidų, kovojančių dėl žmogaus teisių disidentų veiklos.

Stalino sukurta „Blogio imperija“ artėjo prie ekonominio kracho. Michailo Gorbačiovo pastangos ją reformuoti, viešumo ir pertvarkos idėjos tik pagreitino jos pabaigą. Sujudo laisvės ištroškusios gyventojų masės. Estijoje ir Latvijoje susikūrė Liaudies frontai, Lietuvoje – (Persitvarkymo) Sąjūdis, atvedęs lietuvių tautą į nepriklausomybę. Laisvuose rinkimuose išrinkta Aukščiausioji Taryba (Atkuriamasis Seimas), pirmininkaujama Sąjūdžio vadovo Vytauto Landsbergio, 1990 m. kovo 11 d. įvykdė svarbiausią lietuvių tautos lūkestį – paskelbė, kad atkuriama Lietuvos nepriklausomybė. Bolševikinė imperija ėmė byrėti. Atkrito jos buvę satelitai – Rytų Europos šalys. Sovietų Sąjungos kariuomenės bandymai jėga užimti atsikuriančios Lietuvos įstaigas baigėsi nesėkme: sustabdė beginklių žmonių minios. Žudynės prie TV bokšto parodė visam pasauliui tikrąjį Kremliaus vadovų veidą. Tačiau tarptautinį nepriklausomos Lietuvos pripažinimą blokavo Sovietų Sąjunga. Pripažinimui pradžią padarė Islandija (1991 m. vasario 12 d.), po jos – Danija (kovo 1 d.), kitos Vakarų šalys – tik žlugus stalinistų pučui Maskvoje. Pagaliau Lietuvai baigėsi Antrasis pasaulinis karas, trukęs ilgiau kaip 50 metų. Pasaulis buvo priverstas pakoreguoti suniokotą Europos žemėlapį.

Knygoje dar yra „Pratarmė“, „Baigiamosios pastabos“, Sutrumpinimų, Literatūros, Žemėlapių ir kitų iliustracijų sąrašai, taip pat Asmenvardžių ir Vietovardžių rodyklės.

Dėkojame už pokalbį, nekantriai lauksime pasirodant knygos.

Kalbėjosi Aušra Virvičienė, Vilnius

Voruta. – 2013, geg. 11, nr. 10 (774), p. 1, 10.

Voruta. – 2013, geg. 25, nr. 11 (775), p. 10.

Voruta. – 2013, birž. 8, nr. 12 (776), p. 10.

Voruta. – 2013, birž. 22, nr. 13 (777), p. 10.