Antanas LESYS, Jovita NIŪNIAVAITĖ-LESIENĖ, Vilnius

Straipsnis skirtas Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienai

Partizanai žygin eina

Ir užtraukia linksmą dainą,

Kai Tėvynė laisva bus,

Mes sugrįšim į namus.

(Partizanų žygio daina)

Stasys Virganavičius gimė 1920 m. gegužės 15 d. Trakų apskrityje Aukštadvario valsčiuje Liciūniškių kaime. Jo tėvai – Mečislovas Virganavičius, Bernardo (g. 1897 m.) ir motina Ona Virganavičienė, Juozo (g. 1899 m.) buvo taupūs ir labai darbštūs žmonės. Savo darbu pelnė turtingiausių kaimo gyventojų vardą, padidino senelio paliktus 3 ha iki 13 ha žemės.

Stasys turėjo seserį Antaniną Virganavičiūtę (g. 1932 m.) ir sesutę Janiną, kuri Anapilin iškeliavo turėdama tik 6 metukus.

S. Virganavičius mokėsi Čižiūnų kaimo pradžios mokykloje, buvo nuoširdus, dėmesingas, sumanus ir nagingas. Bet koks darbas tirpdavo jo rankose. Iš medžio ir metalo gamino įvairius daiktus, kaip antai: medinį lagaminą, medinę taburetę, sesei ąžuolinį arkliuką, metalines šukas ir metalinius šaukštus, geležinę lovą (rezistencinės kovos metu taisydavo savo miško broliams ginklus). Meistras turėjo polinkį siuvėjo bei batsiuvio darbui. Jo daiktų kolekcija ir šiandien dar saugoma tėviškės namuose. Su tėvu, ruošdamas statybines medžiagas, važinėdamas dviračiu, svajodavo gimtinėje turėti savo žemės lopinėlį ir namelį.

Rezistento sesuo Antanina Virganavičiūtė-Kasperskienė (g. 1932 m. vasario 29 d.) šio straipsnio autoriams pasakojo: „Stasys Virganavičius labai mylėjo Lietuvą ir save laikė tikru Lietuvos patriotu. Jis manė, kad jo pavardė buvo sulenkinta, todėl save vadino lietuviška pavarde – Virganaitis. Kadangi Liciūniškių kaimas ir tas kraštas, kuriame gimė ir gyveno mano tėvas, buvo lenkiški, Stasį labai traukė lietuviški kraštai, todėl jis mielai bendraudavo su Stakliškių apylinkės, Jiezno rajono partizanais.“

1939 m. kovo 25 d. S. Virganavičius tapo Čižiūnų kaimo šaulių būrio nariu. Lietuvos ypatingajame archyve (LYA) apie tai yra išlikęs liudijimas Nr. 828. Jis tarnavo lietuvių savisaugoje.

1943 m. buvo kviečiamas eiti į sovietų partizanus, tačiau atsisakė.

1944 m. vasarą prasidėjo sovietinė mobilizacija. Jaunuoliai, nenorėdami tarnauti okupantų armijoje, pradėjo slapstytis. Kai kurie vyko į užsienį. Stasys tėvams pasakė: „Ką ten užsienyje svetimi šunys mano kaulus nešios, jei žūsiu kovodamas čia, tai jūs gal nors priglausit…“. A. Kasperskienė pasakojo: kai vyko mobilizacija, kartą ryte iš Čižiūnų kaimo pas Stasį atėjo Petras Kabaras–Kotas (Kostas) ir jie pamiškėje drauge prisėdę ant kelmo ilgai, iki pat sutemos kalbėjosi. Neatėjo net pietauti. Po savaitės brolis į namus pradėjo vedžioti ginkluotus vyrus.“

1944 m. rugpjūčio mėnesį S. Virganavičius išėjo į mišką, suorganizavo vietinį 11 kaimo vyrų partizanų būrį (tai nurodoma MGB Trakų aps. Aukštadvario vls. skyriaus 1947 m. lapkričio 30 d. pažymoje). Būrys veikė Aukštadvario apylinkėje. Jo vadas savo sodyboje (svirne ir kluone) buvo įrengęs slėptuves (bunkerius). Partizanų slėptuvė buvo ir Liciūniškių (Liepų) miškelyje. Liciūniškių kaimo gyventojas Zigmas Aliukonis pasakojo: „1944 m. liepos mėnesį, kai jau buvo okupuota Lietuva, prie kovos už nepriklausomybę prisidėjo ir Virganavičius Stasys. Jis miškelyje netoli namų išsikasė bunkerį. Tą buveinę žinojo ir mūsų kiti kaimo gyventojai. Jo sumanymą palaikė. Prie jo prisidėjo ir daugiau vietinių jaunuolių. Jie gavo ginklų ir pradėjo partizaninę kovą. Aš tuo metu smarkiai susirgau ir mūsų ryšiai nutrūko.“

Iki šių dienų buvusios slėptuvės vietoje yra išlikusi tik duobė.

S. Virganavičius kartu buvo ir Petro Kabaro-Koto būrio partizanas.

Buvę S. Virganavičiaus būrio partizanai B. M. ir J. J., kurie legalizavosi, 1947 m. lapkričio 16 d. MGB (Valstybės saugumo ministerija) tardymo metu tardytojams nurodė partizanų būrio vado vardą ir pavardę (autoriams B. M. ir J. J. vardai ir pavardės žinomos).

1945 m. kovo 10 d. MGB čekistinės operacijos metu S. Virganavičius buvo nušautas (S. Virganavičiaus 1947 m. lapkričio 25 d. MGB Trakų apskr. skyriaus pažyma). Jis žuvo Aukštadvario vls. Skerdinių kaime pasiturinčių žmonių sodyboje, kurioje kartu su kitais partizanais buvo broliai S. S. ir L. S. (autoriams jų vardai ir pavardė žinomos). Manoma, kad įvyko išdavystė, S. Virganavičių iš pasalų nušovė Aukštadvario stribas K. O. (autoriams jo vardas ir pavardė žinoma), kuris iš karto su kitais stribais, bijodami pasipriešinimo, pabėgo, lavoną palikę vietoje. Tuo pasinaudojęs S. Virganavičiaus buvęs draugas ir bendražygis S. S. paėmė žuvusiojo automatą ir žiūronus. Vėliau stribai grįžo, paėmė lavoną, atvežė į Aukštadvarį ir išniekino miestelio turgaus aikštėje, po to suspardytą ir basomis kojomis kūną išmetė darže (dabar ten parduotuvė „Navas“) priešais stribų būstinę (buvusi ambulatorija).

Ieva Ališauskienė, gyv. Aukštadvaryje, Žvejų g. Nr. 4, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generalinei direktorei 1997 m. rugsėjo 26 d. raštu liudijo: „Buvo 1945 metų kovo 17 dienos popietė. Mano vyras Juozas Ališauskas grįžo iš miestelio ir pasakė, kad miestelyje prieš stribų būstinę guli pamestas nušautas partizanas. Tada mes abu su vyru nuėjome pažiūrėti. Pamatėme ir atpažinome, kad tai buvo iš Liciūniškių km. Aukštadvario apyl. Stasys Virganavičius. Jis gulėjo aukštielninkas ištiestomis kojomis ir į šonus ištiestomis rankomis. Jo viršutiniai rūbai buvo atsagstyti ir ant marškinių matėsi kruvina dėmė. Ant rytojaus jo tėvai paėmė jį ir palaidojo Aukštadvario apyl. Čižiūnų kapinėse.“

Z. Aliukonis pasakojo (1997 m. rugsėjo 25 d.): „Virganavičių Stasį atvežė į Aukštadvarį ir išmetė aikštėje ties stribų būstine, tuo norėdami įbauginti žmones. Tik vakare jo motinos Virganavičienės Onos drąsa ir atkaklumu Stasys buvo atvežtas į namus. Laidotuvės buvo trumpos ir neoficialios. Tuo metu visi bijojo viešai pasirodyti. Po paros laiko Virganavičius Stasys buvo palaidotas Čižiūnų kapinėse. Visi Liciūniškių k. žmonės buvo laidojami Aukštadvaryje. Tėvai ir žmonės bijojo užsitraukti valdžios nemalonumą. Kaimynai į laidotuves ėjo naktį slapta. Aš nuvykęs nebuvau, nes dar sirgau ir nepajėgiau išlipti iš lovos. Į laidotuves buvo nuėjusi mano brolio žmona Aliukonienė Marijona su kaimyne Aliukoniene Leonora. Jos matė, kaip jis gulėjo kambaryje su peršauta krūtine ir buvo ruošiamas šarvojimui. Apie tai jos man ir kitiems gyventojams daug kartų pasakojo.“

Laidotuvėse dalyvavo ir trys S. Virganavičiaus draugai, kurie, sakydami atsisveikinimo žodžius, negalėjo sulaikyti ašarų. Po laidotuvių, kaip pasakojo A. Kasperskienė: „Sužeistas Petras Kabaras atėjo pas mus į namus. Jo kūną lietė trys kulkos, dešinė ranka buvo peršauta. Jo brolio Kazio jau nebuvo gyvųjų tarpe. Mama užtemdė langus ir paruošė valgį. P. Kabaras, valgydamas su kaire ranka, klausinėjo apie laidotuves, jų dalyvius.“

S. Virganavičiaus dukra Stasė Aleksomaitienė prisiminė (1997 m. rugsėjo 26 d.): „Kai mano tėvas Stasys Virganavičius gulėjo pamestas prie Aukštadvario stribų būstinės, buvo kalbama, kad tuometinė vietinė valdžia norėjo atvaryti visą jo šeimą – tėvus ir trylikametę seserį prie gulinčio lavono ir juos sušaudyti, bet persigalvojo, nes buvo kalbama, kad sūnus neklausė tėvų, o mažametė mergaitė negali už jį atsakyti.“

Po paros partizano motina buvo nuėjusi į stribyną ir prašė leisti pasiimti sūnaus kūną. Nors buvo išvadinta bandito motina, apstumdyta ir net stribų apspjaudyta, bet parsivežti ir palaidoti leido.

Žūties metu S. Virganavičius turėjo šaulio ženklelį, šaulio pažymėjimą bei kitus dokumentus. Giminės jų nerado, nes stribai viską paėmė.

1945 m. balandžio 27 d. iš Aukštadvario į Semeliškes buvo vedama 12 areštuotų žmonių su 9 žmonių konvojumi. Kelyje (8 km nuo Aukštadvario) Aukštadvario vls. Kruonio kaimo miško palaukėje partizanai J. Radzevičius, P. Bartosevičius, P. Stosiūnas, P. Apanavičius, J. Kliucevičius paruošė pasalą ir užpuolė konvojų, atidengdami ugnį iš kulkosvaidžių. Kovoje žuvo S. Virganavičiaus žudikas K. O., 2 stribai buvo sužeisti. Į partizanų rankas pateko kulkosvaidis, 4 diskai su šoviniais. Mūšyje buvo nušautas partizanas K. Sindarevičius.

Su K. O. broliu A. Kasperskienei teko dirbti „Kaitros“ gamykloje, kurioje ji buvo skriaudžiama ir niekinama.

Prienų rajone Jiezno mieste yra pastatytas paminklas partizanams. Paminklinėje lentoje įrašyta apie 70 kritusių Jiezno apylinkėje laisvės kovotojų. Tarp jų yra ir S. Virganaičio vardas ir pavardė.

1998 m. liepos 7 d. po mirties vyr. puskarininkis Stasys Virganavičius pripažintas kariu savanoriu.

Visi partizano S. Virganavičiaus šeimos nariai buvo partizanų rėmėjais, todėl tėvai ir S. Virganavičiaus sesuo Antanina pagal SSSR MGB OS 1949 m. kovo 12 d. protokolą Nr. 16 buvo ištremti į Krasnojarsko kraštą, kaip partizano S. Virganavičiaus šeimos nariai: Virganavičius Mečislovas, Bernardo, g. 1897 m.; Virganavičienė Ona, Juozo, g. 1899 m.; Virganavičiūtė Antanina, Mečislovo g. 1932 m. Jie buvo ištremti 1948 m. gegužės 22 d. į Krasnojarsko krašto Manos rajoną ir buvo tremtyje iki 1957 m. rugpjūčio 15 d.

Straipsnį autorius nori užbaigtį savos kūrybos eilėraščiu, kuris skirtas partizanui Stasiui Virganavičiui (Lokys), broliams partizanams Petrui Kabarui (Kotas) bei Kaziui Kabarui (Pempė), broliams partizanams Bronislovui Liesiui (Kaukas) ir Antanui Liesiui (Ėglis, Naktis), pasieniečiui Gintarui Žagūnui ir kt. Laisvės kovotojams, kurie žuvo už Lietuvą.

Negrįš kareivis į namus,

Motulės nepriglaus.

Ir tiktai vėjas neramus

Varteliuose dar siaus.

Gandrai virš stogo suplasnos,

Liūdnai snapu kalens,

Ir ramunėlė suvaitos

Pražydus prie obels.

O pievoje žiogelis gros

Ir debesėlis plauks.

Čia žemuogėlė raudonuos

Atbėgančiojo lauks.

Vaikai lakstydami basi

Vis kareivėliais žais,

Nes kai užaugs jie dideli,

Tėvynės gint išeis.

Kareivio kapą aplankys,

Ir priesaiką ištars.

Suspaudę ginklą jie laikys,

Širdis drąsa plevens.

Negrįš kareivis į namus,

Motulės nepriglaus,

Ir tiktai vėjas neramus

Varteliuose dar siaus.

Gandrai virš stogo suplasnos,

Liūdnai snapu kalens,

Ir ramunėlė suvaitos

Pražydus prie obels.

(Vilnius, 2013)

Literatūra:

Lietuva – Sibiras – Aukštadvaris, Vilnius, 2009 m.

Bronislava Vinskienė, Amžinieji Ąžuolai, Vilnius, 2007 m.

Leonas Baltrukėnas, Už horizonto, Vilnius, 2007 m.

LYA, f. 5, ap. 3876, b. 3876.

Antaninos Virganavičiūtės asmeninis archyvas

Antaninos Virganavičiūtės-Kasperskienės prisiminimai, (parengė mokytoja Lina Balevičiūtė ir Aukštadvario vidurinės mokyklos jaunųjų kraštotyrininkų būrelis), Aukštadvaris, 1998–1999 m.

1, 4, 5, 6 Antaninos Virganavičiūtės-Kasperskienės archyvo nuotr.

2, 3, 7, 8, 9, 10, 11, 12 autorių archyvo nuotr.

Nuotraukose:

1. 1939 m. Stasys Virganaitis (Virgaitis)

2. 2010 m., Liciūniškės. Žinių pateikėja, buvusi partizanų ryšininkė Antanina Virganavičiūtė-Kasperskienė ir istorikas, kraštotyrininkas Antanas Lesys

3. 2010 m. Liciūniškės. Svirnas, kuriame 1944–1945 m. buvo partizanų slėptuvė (bunkeris)

4. 1998 m. liepos 7 d. Buvusio rezistento Stasio Virganavičiaus Kario Savanorio pažymėjimas

5. 1944 m. Liciūniškių kaimo partizanų būrio vadas Stasys Virganavičius-Lokys

6. Čižiūnų kaimo kapinės. Antanina Virganavičiūtė-Kasperskienė su artimaisiais prie savo brolio kapo

7. 2010 m., Jieznas. Laisvės kovotojų paminklo atminimo lentelėje įamžintas partizanas Stasys Virganaitis

8. Partizanų ryšininkė Antanina Virganavičiūtė-Kasperskienė ir LGGRTC darbuotoja, kraštotyrininkė Jovita Niūniavaitė-Lesienė

9. 2013 m., Aukštadvaris. 1945 m. buvusi strybų būstinė (stribynas)

10. 2013 m., Aukštadvaris. Dabartinės centrinės (buvusios turgaus aikštės) rekonstrukcija. Joje 1945 m. buvo niekinami partizano Stasio Virganavičiaus ir kitų laisvės kovotojų palaikai

11. 2010 m. Čižiūnų kapinės. Partizano Stasio Virganavičiaus antkapinis paminklas

12. 2010 m., Liciūniškės. Kluonas, kuriame 1944-1945 m. buvo partizanų slėptuvė (bunkeris)