Antanas LESYS, Jovita NIŪNIAVAITĖ-LESIENĖ, Vilnius

Straipsnis skirtas Aukštadvario Kristaus Atsimainymo bažnyčios 100-mečiui

Kazimieras Čibas gimė 1871 m. liepos 18 d. Vabalninko parapijoje, tuometinėje Žemaičių vyskupijoje. Paaugęs pagal anų laikų papročius sekmadienio rytais namuose giedodavo „gadzinkas“, ganydamas išdainuodavo visas kaimo dainas. Mokėjo groti vargonais. Pas vargonininką mokėsi natų, vargonų muzikos ir jį pavaduodavo. Paskui savarankiškai vargoninkavo 8 metus. Įstojęs į Vilniaus kunigų seminariją kurse buvo vyriausias (34 metų). Ten vargonavo, vadovavo bažnyčios chorui. Mokėsi 4 metus. Primicijas laikė Vabalninke. Kunigavo 43-ejus metus. K. Čibas vikaravo Širvintose (1909–1911 m.), vėliau buvo Kiauklių (1911–1923 m.), Vievio (1923–1925 m.), Paparčių (1925–1927 m.) ir Onuškio (1927–1939 m.) klebonas. Kiaukliuose užbaigė statyti bažnyčią, išpuošė ją, įtaisė vargonus. Onuškyje vysk. Juozapas Kukta parapiją vizitavo net tris kartus – 1927, 1932 ir 1937 metais. Dvasininkas K. Čibas rūpinosi parapijiečių blaivumu, religine ir kultūrine pažanga, rūpestingai tvarkė parapijos ūkį. Išbuvęs 13 metų, jautėsi išvargęs ir prašėsi poilsio.

1939 m. K. Čibas atsisakė Onuškio parapijos, panoro apsigyventi Tamašiavos vaikų prieglaudoje, pas vienuoles kaip išlaikytinis.

Kun. Nikodemas Švogžlys-Milžinas biografinėje apybraižoje apie kun. K. Čibą taip rašo: „1939 metų anksti pavasarį klebonas kun. Čibas atsisakė Oniškio parapijos – ir prašėsi kur poilsio. Patsai nužiūrėjo Aukštadvario parapijoje Tamašiavos vaikų prieglaudoje apsigyventi seserų vienuolių globoje ir melstis tenai koplyčioje.

Vysk. J. Kukta sutiko. <…> Naujasis Oniškio klebonas kun. Nikodemas Švogžlys – Milžinas pagerbė senelį veteraną kun. Čibą, bažnyčioje surengė jam išleistuves ir palydėjo į Tamaševą. Tada jie abu tapo dideli prieteliai ir kun. Čibas išpasakojo kun. Žvogžliui savo gyvenimą ir samprotavimus apie save ir kitus. Kun Švogžlys paprašė ir paragino senelį kun. Čibą surašyti savi istoriją.“

Rytais kun. K. Čibas Tamašiavos koplyčioje meldėsi, atlaikęs Mišias visą dieną ilsėdavosi ir rašinėjo. Parašė savo „Atsiminimų“ storą tomą, kurį atidavė saugoti Kaišiadorių vyskupijos kurijai. Deja, kurijos kancleris A. G. Tamošiūnas rankraščio nerado, bet mielai pateikė Milžino 4-os knygos rankraščio „Kaišiadoriškiai mirusieji“ (Kernavė–Vievis, 1976–1980 m.) kopijas. Vienoje iš jų yra ir biografinė apybraiža apie kun. K. Čibą. Štai dar keletą ištraukų iš jos:

* Kun. Kazimieras Čibas Vabalninko bažnyčioje atlaikė savo primicijas ir labai pradžiugino visą parapiją, plačiąją Čibų giminę, buvusius savo choristus ir draugus, kurie senokai buvo jau vedę ir turėjo šeimas. Ogi prieš 25 metus visi kartu jie ganė kiaules, paskui jodavo naktigonėn, kartu bernavo, šoko ir meilino mergeles… Ir va dabar šis gerokai pagyvenęs 38 metų bernas, vyras, Vargonininkas – jau kunigas! Tai visi ir stebėjosi, ir džiaugėsi, ir sveikino savo draugą kunigą. Bučiavo jo rankas. Ir svarstė, kad reikia šviestis ir mokytis, ir galima išeiti žmogumi.

* Labai gražiai kun. Čibas Kiaukliuose pasidarbavo visus 12 metų (1911 – 1923) – ir išgarsėjo kaip uolus kunigas, kaip rimtas darbininkas ir kaip gabus meistras.

* 1918 II 16 sulaukė Nepriklausomos Lietuvos, labai džiaugėsi – ir bažnyčioje žmonėms vargonais sugrojo Lietuvos himną!

* Čia Kiaukliuose liūdėjo dėl Vilniaus okupacijos 1920. X. 9 d. ir Vilniaus krašto lenkiškojo pavergimo.

* Vievyje kun. Čibas tuojau susikirto su vietos lenkiniukais, nes visada pabardavo Lenkiją už Vilniaus okupaciją ir sakė – kad Lietuva vis tiek kada atsiims savo sostinę Vilnių…

Tada ir okupantai lenkai iš už demarkacinės linijos ėmė grumoti… mirtimi Vievyje kun. Čibui.

1940 m. vasarą, kai Lietuva tapo tarybine, naujas Aukštadvario viršaitis įsakė K. Čibui nebūti valstybinėje Tamašiavos prieglaudoje. Tada K. Čibas apsigyveno Trakų aps., Aukštadvario vls., Užuguosčio kaimo bažnyčios klebonijoje ir buvo altarista (1940 – 1941 m.).

1941–1944 m. hitlerininkų okupacijos laikais K. Čibas vėl grįžo į Tamašiavos vaikų prieglaudą.

Buvusi Tamašiavos vaikų namų auklėtinė Stanislava Barščevičiūtė-Stačiokienė (su ja Tamašiavoje augo dar 3 seserys ir 2 broliai) prisiminusi K. Čibą rašė: „Tamošavos vaikų namuose šalia kitų dėstomų dalykų buvo ir tikybos pamokėlės: kunigas mokė melstis, giedoti, o kas norėjo, galėjo mokytis groti fizharmonija. Sekmadienį vietos bažnytėlėje būdavo aukojamos šv. Mišios, į kurias susirinkdavo miestelio tikintieji. Mišioms giedodavo vaikų namų choras.

Visai tai „gaspadai“ vadovavo kunigas Kazimieras Čibas: be jo neapsiėjo nei šieno grėbimas, nei rugių kirtimas, nei mėšlo kratymas, nei daržų ravėjimas, nei bityno priežiūra. Jis visur suspėdavo ir viską pastebėdavo, jei tik kas nors buvo daroma ne taip. Jis pirmasis užsidėdavo grėblį ant pečių ir vaikus paragindavo eiti šieną grėbti. Jis pats prižiūrėdavo bityną, kopinėjo medų, tik pasikviesdavo padėti ką nors iš vaikų.“ (Našlaičių dalia, Vilnius, 2009 m.)

Kita buvusi Tamašiavos prieglaudos auklėtinė, Aukštadvario miestelio gyventoja, mokytoja, pensininkė Marytė Keršienė taip pat mena kun. K. Čibą, kuris gražiai grodavo vargonais, mėgo vaikams pasakoti vis tuos pačius 6 anekdotus, našlaičius pratino prie darbo, buvo subūręs auklėtinių giedotojų būrelį: „Ypač gražiu balsu išsiskyrė solistė Apalonija Ališauskaitė, kuri užaugusi išvyko gyventi į Australiją. Vykdavo labai gražios pamaldos Tamašiavos koplyčioje.

Kai 1944 m. spalio mėnesį mane sergančią iš Tamašiavos perkėlė į Vilniaus vaikų namus Nr. 2., kur buvo tik mergaitės, su kun. K. Čibo atsiustais kailinukais grįžau į Aukštadvarį pas mamą Kalėdinių atostogų.“

1944 m. sovietai K. Čibą vėl išvarė iš Tamašiavos. Atvažiavo stribai ir su savo tarnais kunigą išvežė į Aukštadvarį.

Pokario metais kun. K. Čibas ėjo rektoriaus pareigas Šv. Domininko bažnyčioje ir kartu buvo Aukštadvario parapinės bažnyčios vikaras.

Aukštadvaryje 1944–1952 m. karšinosi pas miestelio kunigus. Jį išlaikė kunigai: Bronius Klimas, Leonas Jakubauskas, Jonas Jonys, Mykolas Mugenis. Kun. K. Čibas suseno, nusilpo ir 1952 m. liepos 14 d. Aukštadvaryje mirė.

Milžinas kun. K. Čibo biografinėje apybraižoje rašė: „Kun. Čibo pakasynos buvo retos ir neįprastos. Tada buvo liepos mėnuo, buvo karšti orai. Jau antrą dieną velionio kun. Čibo palaikai pradėjo gesti. Reikėjo paskubėti laidotuves, nelaukiant paskelbtos dienos ir visų kviestų dalyvių. Taigi šventoriuje dieną anksčiau iškasė duobę ir karstą su palaikais atlydėjo šventoriun. Bažnyčion karsto jau negalima buvo įnešti. Tai karstą įleido į duobę – ir jis čia neužkastas buvo visą naktį, paskui rytą ir dieną, kol bažnyčioje ėjo laidojimo pamaldos. O po pamaldų jau prie duobės, vis atviros, buvo libera ir pats palaidojimas. Tada jau duobę užkasė. Ilgainiui giminės kun. Kazimierui Čibui čia įrengė paminklą.“

Kun. K. Čibas buvo palaidotas Aukštadvario Kristaus Atsimainimo medinės bažnyčios šventoriuje. Antkapinį paminklą artimieji pastatė 1953 m.

Velionis buvo blaivininkas, nerūkė, turėjo savo režimą ir tvarką. Ypač mylėjo šv. Kazimierą. Lietuvos žurnalistas, filologas, kraštotyrininkas, redaktorius Jonas Laurinavičius rašė: „Jis buvo užsidaręs, nemėgo viešumo, nedalyvavo visuomeninėje veikloje. Griežtai prisilaikė režimo, vengė alkoholio, mankštinosi. Laikė bites, rūpinosi sodais, klebonijos ūkiu. Buvo pedantiškas, reiklus bažnyčios tarnams.“ (Aukštadvaris,Vilnius, 2002 m.).

Literatūra:

Aukštadvario Kristaus Atsimainymo parapija 1913–2013, Vilnius, 2013 m.

Aukštadvaris, Vilnius, 2002 m.

Našlaičių dalia, Vilnius, 2009 m.

Kaišiadoriškiai mirusieji, (rankraštis), Kernavė – Vievis, 1976–1980 m.

Kviklys B., Lietuvos bažnyčios, t. 6, Čikaga, 1987 m.

Voruta, 2010 m., nr. 3.

Voruta, 2011 m., nr. 2.

Voruta, 2011 m., nr. 3.

XXI amžius, 2002 m., nr. 21.

A. ir J. Lesių asmeninis archyvas

A. ir J. Lesių asmeninio archyvo nuotr.

Nuotraukose:

1. Kun. K. Čibas Aukštadvaryje

2. Kun. K. Čibas tarp Tamašiavos vaikų namų auklėtinių. 1939 m., Tamašiava.

3. Kun. K. Čibo kapas ir antkapinis paminklas Aukštadvario Kristaus Atsimainymo bažnyčios šventoriuje. 2010 m.