Antanas TYLA, www.alkas.lt

Mano pasisakymas bus skirtas mūsų tapatybės suvokimui ir stiprinimui Lietuvos sąjūdžio veiklos kontekste. Visą laiką stebiu lietuvių tautos raišką. Kaip jau ne kartą kalbėjau, lietuvių tauta per amžių kalnus ir pakalnes ėjo nepalikdama nuošalėje kelių vertybinių savybių, kurios padėjo tautai išlikti ir išsaugoti savo tapatybę bei gyvybingumą. Mano manymu tokiomis savybėmis ir vertybėmis buvo ir yra:

1. Lietuvos valstybinė laisvė – savo rankose laikyti valstybės vairą, net ir okupacijos sąlygomis pasiaukojamas siekimas atkurti Lietuvos valstybę.

2. Prisirišimas prie gimtosios lietuvių kalbos, jos puoselėjimas ir gynimas nuo persekiojimo, nuo naikinimo, nuo jos gyvybingumo arealo siaurinimo.

3. Tikėjimas ir jo gynimas nuo niekintojų ir persekiotojų.

4. Visuomenės dalyvavimo valdyme, teisės ir teisminio santykių sprendimo tradicija, praėjusi ilgą raidos ir plėtros kelią.

5. Darbštumas, tai mūsų iš prigimties gautas auksas, kuris apsaugojo, neskaitant gamtos sukeltų stichinių negandų, nuo šioje valstybėje vietos neradusio bado ir „golodomorų“, net negailestingos kolektyvizacijos laikmečiu, darbštumas, kuris suteikia kreditų ne vien sau, bet ir Lietuvos valstybės išteklinei.

6. Šeimyninis gyvenimas, šeima visada buvo Lietuvos valstybės ląstelė, iš kurios plaukė visas valstybinis gyvenimas.

7. Ir amžinas siekimas pažinti pasaulį per asmeninę patirtį, keliones, pradinį ir aukštajį išsilavinimą, mokslo plėtotę.

Visos išvardintos mūsų tautos savybės ir vertybės yra svarbios, tarpusavyje integralios, tačiau svarbiausia iš jų buvo, yra ir bus ta, kurią ypač atkakliai teko ginti ir saugoti ir kurios siekiamybės kontekste susiformavo Lietuvos Sąjūdis, – tai buvo laisvės supratimas kaip savos valstybės turėjimas, saugojimas, gynimas bei plėtotė, ir, pagaliau, pasiaukojimas, nelaukiant už tai materialaus atpildo. Tai pagrindinė mūsų vertybė, nuo kurios daugeliu atvejų priklauso ir kitų raida.

Lietuvos valstybė yra, kaip dabar sakoma, lietuvių projektas, kuriam jau 8 amžiai. Savo laiku šio projekto geopolitinė kryptis į Rytus ir Pietryčius buvo realizuota pasiekus Nevelį, Dorogobužą ir Juodąją jūrą. Vėliau, 1918 m vasario 16 ar 1990 m. kovo 11 buvo atkurta tautinė lietuvių valstybė, Senajam lietuvių projektui pagarbą mūsų laikais išreiškė ukrainiečiai paminklu Korijotaičiams. Kartu kyla klausimas ar pati Lietuva visada turi tinkamos pagarbos jausmą Lietuvos valstybės puoselėtojams. Pastaruoju metu išsiplėtojo ir viešai deklaruojama neapykanta Lietuvos Laisvės kovotojams – partizanams. Niekas neneigia, kad partizanų vardu prisidengė ir savivaliaujančių žmonių. Tačiau nesąžininga Laisvės kovotojus sieti su jais. Kitas dalykas, kad čekistai įtraukdavo šeimas į agentūrinę veiklą prieš partizanus. Laisvės kovotojų niekintojai skelbia partizanų aukų sąrašus, į juos įtraukdami čekistų nužudytus lietuvius.

Kitas nepateisinamas valstybingumo gynėjų neįvertinimo faktas – tai, kad per 23 atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metus niekaip negalime pastatyti paminklo Kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę svarbiausioje Lietuvos sostinės Lukiškių aikštėje. Tuo tarpu Vilniaus savivaldybė skiria šimtus tūkstančių litų okupacinį režimą garbinančioms figūroms ant Vilniaus Žaliojo tilto. Ta pati sostinės savivaldybė Vilniuje rengia Rusijos dieną. Pagal patvirtintą šventės koncepciją visi atlikėjai dainas turi atlikti rusiškai. Žinome, kokias represijas Rusijos valdžią vykdė prieš lietuvių kalbą ir tokia koncepciją įžeidžia Lietuvos piliečius. Be to, reikia pasakyti ir kokios Rusijos švenčiama diena: ar demokratinės, ar tos, kuri pas save slepia Lietuvos valstybei nusikaltusius asmenis, kuri nepripažįsta Lietuvos sovietinės okupacijos ir nenori atlyginti padarytą žalą, ar tą, kuri piktybiškai kelia kainas į Lietuvą eksportuojamai energetinei žaliavai? Tik šitaip principingai įvardinus šventės turinį ji nekiršins Lietuvos piliečių ir neskatins neapykantos.

Stebina kai kurių Lietuvos valstybės atsakingų pareigūnų abuojumas daliai iš paminėtų mūsų tautos savybių puoselėjimo atskiruose regionuose. Neseniai Lietuvos Žiniose (2013 05 25, nr. 119) iš Šalčininkų rajono Dieveniškių apylinkės kilęs lietuvis rašė: „Stebina tų vadinamųjų kelių lenkų aktyvi veikla, kuri, be abejo, finansuojama tikrų lenkų. Tačiau mūsų politikai, atitinkamos institucijos tarsi užsimerkia ir nemato“. Prieš keletą dienų spaudoje pasirodė žinia, kaip Vilniaus rajono administracija ignoruoja Paberžės lietuviškos „Verdenės“ vidurinės mokyklos bendruomenės sunkumus sukiužusiose, ankštose patalpose, kai greta esanti kitakalbė didelė mokykla pasimeta pustuščioje erdvėje. Negalima pateisinti nei Švietimo ir mokslo, Vidaus reikalų ir Teisingumo ministerijų, teisėsaugos institucijų, Lietuvos savivaldybių asociacijos nesirūpinimo pietryčių Lietuvos lietuvių nelygiateise padėtimi ir pilsudskinio okupacinio laikotarpio reliktų atgaivinimu, demonstravimu ir puosėlijimu. Kremliaus keršto Lietuviai ir lietuviams 1949/50 m. pradėta Pietryčių Lietuvoje akcija nesibaigia, ją tęsia sususivienijusios dvi ambasados. Tuo tarpu dalis Lietuvos politikų tai laiko bereikšmiu procesu, o protestuoja tik visuomeninės organizacijos.

Mes visi matome ir girdime kokios apimties škvalas eina prieš mūsų kalbą, siekiant panaikinti lietuvišką raidyną. Sunku suprasti, kodėl jo panaikinimo gviešiasi kai kurie lituanistai, profesoriai, docentai, net lietuvių kalbos fakulteto dekanas, politologai, žurnalistai, populiarūs LTR laidų vedėjai, rašytojai ir kt. Gal jau laikas, kad STT išsiaiškintų iš kur ir kieno lėšomis kilo toks vajus ir nusigręžimas nuo to, kas taip sunkiai apginta ir išsaugota.

Stebina, kad Lietuvos valstybės kūrėjai lietuviai savo valstybėje nuolatos žeminami. Šiaip lietuvis teigiama prasme jau išstumiamas iš žiniasklaidos, oficialių pokalbių. Paprastai žiniasklaidoje jeigu minimas lietuvis, tai tik jungtyje su žodžiais fašistas, nacionalistas, žydšaudys, apsivogęs ir pan. Mano paminėtos savybės svetimos Lietuvos žurnalistams, politologams ir pan. Per valstybines šventes kreipiamasi ne į lietuvius, bet į Lietuvos žmones, kad tik nereikėtų ištarti lietuvio vardo. Pokario metu į Lietuvą iš Maskvos atsiųstas emisaras V. Suslovas pareiškė: bus Lietuva, bet be lietuvių. Jam tai padaryti nepavyko. Tad šiandieninis lietuvių pakeitimas Lietuvos žmonėmis yra lyg Suslovo priesakų vykdymas.

Saviniekos epidemijos židiniai susiformavo ne tik žiniasklaidoje, bet ir universitetuose. Tuo tarpu kai pažemintas jaunimas neapsikentęs išeina į gatvę su šūkiu Lietuva lietuviams! pakyla juos kaltinti ir žiniaskalaida, ir politikai, ir žmonių teisių gynėjai. Tačiau niekas nesmerkia provokatorių, kurie stumia į tokią savigyną, kuri atsiranda ne tuščioje erdvėje.

Be abejo, Valstybės orumą silpnina atskirų žmonių nepagarba Valstybės institucijoms. Manau, kad niekas nėra abejingas, kai bent keli įtariamieji pasislėpti nuo teisėsaugos pasirinko Tautos atstovybę – Lietuvos respublikos seimą. Tam turi būti užkirstas kelias. Kartu mūsų orumą pažeidžia pataikūniški ir nepagrįsti oficialių asmenų užsienietiški atsiprašinėjimai.

Prisiklausę niekinimų, pažiūrėkime, kaip lietuvius vertina kiti Vakaruose ir Rytuose. Europos Parlamento pirmininkas vokietis Martinas Šulcas (Martin Schultz), įteikiant Prezidentei Daliai Grybauskaitei Karolio Didžiojo apdovanojimą, kalbėjo: „..šiuo … apdovanijimu kartu pagerbiame ir Lietuvos piliečius – tautą, kuri per savo istoriją daug iškentėjo ir turėjo sunkiai kovoti, kad galėtų užimti savo teisėtą vietą Europos tautų šeimoje, tautą, kuri iškelta galva ir daug ko atsisakydama įveikė krizę ir dėl savo tvirto tikėjimo Europos Sąjunga ir ryžtingo solidarios Europos palaikymo mums visiems yra pavyzdys.“

M. Šulcas įvertino ir Lietuvos Sąjūdžio istorinius darbus: „Kas galėjo įsivaizduoti… kad Hitlerio ir Stalino sudaryto pakto 50-jų metinių proga 1989 m. rugpjūčio 23 d. du milijonai žmonių, rankomis susikibusių nuo Estijos sostinės Talino per Latvijos sostinę Rygą iki Lietuvos sostinės Vilniaus, sudarys Baltijos kelią–daugiau nei 600 kilometrų ilgio per visas Baltijos šalis nusidriekusių žmonių grandinę? Kas galėjo įsivaizduoti, kad dėl vadinamosios dainuojančios revoliucijos ir po referendumo nugalės apsisprendimo teisė ir Lietuva 1990 m. pasieks nepriklausomybę?“ (Voruta, 2013 05 23, Nr. 11).

Šios mintys ir žodžiai mums yra ypač malonūs už tikroviškumą ir tuo labiau po vieno draugu apsimetusio kaimyno, išvadinusio mus ožka neinančio prie vasalo ėdžių.

Toks Vakarų atstovo vertinimas Dabar paklausykime jau trejus metus į Lietuvą atvykstančio dėstyti Sankt Peterburgo Tarptautinio vadybos instituto Marketingo ir akademinės strategijos departamento vadovo ruso prof. Vladimiro B.Kolchanovo. Jis teigia, kad Rusijoje vyrauja nuomonė, kad darbuotojai iš Lietuvos – tik kvalifikuotam darbui dirbti. Jis pažymi, kad lietuviai turi pranašumų prieš rusus: jie labiau disciplinuoti, labiau organizuoti. Lietuvoje žmonės geriau planuoja laiką, spėja su terminais. Profesorius mano, kad tai būtų galima labai gerai išnaudoti bendradarbiaujant lietuviškam ir rusiškam kapitalui. Toliau profesorius pažymi, kad Europos ir Baltijos šalių žmonės yra pripratę viską planuoti ir viskam ruoštis.

Toks yra Vakarų ir Rytų kaimynų atstovų teigiamų lietuvių bruožų pripažinimas. Žinoma, jis nėra visų bendruomenių nuomonės išreiškimas.

Mano pasisakymas turėjo siekiamybę stiprinti motyvuotą lietuvių orumą. Pirmaisiais pokario metais mano gimtajame krašte sovietiniai okupantai visus suimtus uždarydavo į MGB dviaukčio namo sklepą. Tada pasklido posakis: „tas ne lietuvis, kas sklepe nebuvęs“. Šiandien mes turime laisvą Lietuvos valstybę ir kiekvienas pilietis turi teisę rūpintis jos gerove, lietuvių kalba ir kultūra, jos teritoriniu vientisumu, būti Lietuvos patriotu, nepatiriant už tai represijų. Šias vertybes turi saugoti, jomis rūpintis visi Lietuvos valstybės pareigūnai, saugoti ir ginti lietuvių orumą. Aukščiau nurodytas lietuvių tapatybės vertybes turi ginti ir Lietuvos sąjūdis.

Voruta. – 2013, birž. 22, nr. 13 (777), p. 1, 10.