Kęstutis CEMNOLONSKIS
Kaulais nuklotos Laptevo jūros pakrantės ir ant Sibiro kalinių kaulų statomi gyvenamieji namai – tokius vaizdus teigia regėjęs beveik 40 ekspedicijų į Sibirą surengęs žymus keliautojas, fotografas ir operatorius Gintautas Alekna.
„Tai, kad lietuvių kapinės Sibire vis dar išlikusios, turime būti „dėkingi“ netvarkai, kuri yra Rusijos kapinėse“, – sako daugelio ekspedicijų į lietuvių tremties vietas vadovas ir priduria, kad per pastaruosius du dešimtmečius iš mūsų valdžios nebuvo jokių rimtų siekių bent užfiksuoti lietuvių tautos tragedijos pėdsakų.
– Ne vienerius metus vadovaujate bene garsiausiai Lietuvoje ekspedicijai – „Misija Sibiras“. Tačiau tai tik viena iš daugelio. Kiek iš tikrųjų ekspedicijų iš Lietuvos surengiama kasmet?
Taip pat skaitykite
– „Misija Sibiras“ aš vadovauju nuo pat pirmųjų ekspedicijų, kurios prasidėjo tik 2006 metais. Nuo tų metų kiekvieną vasarą vykstu į kokias tris ekspedicijas. Vien tik bendrija „Lemtis“ organizuoja po dvi ekspedicijas į tremties vietas. O dar pasitaiko ir kitų organizatorių organizuojamų ekspedicijų.
– Esate vadinamas žmogumi, kuris Sibirą pažįsta geriau nei vietiniai – kiek kartų ten buvote?
– Jau esu buvęs 38 ekspedicijose. Bet buvęs Rusijoje esu daug daugiau, nes esu truputį keliavęs po šalį ir kaip turistas. Tarnaudamas armijoje taip pat nemažai pakeliavau. Todėl bendrą apsilankymų skaičių net negalėčiau pasakyti… sunku suskaičiuoti…
– Kaip Sibiras atsirado Jūsų gyvenime? Kodėl pradėjote rengti ekspedicijas?
– Tremties tema man labai gerai žinoma nuo vaikystės, nes augau, galima sakyti, tarp tremtinių. O kai 1989 metais mane organizatoriai pakvietė į pirmąją moksleivių ekspediciją, kaip televizijos operatorių, tai nuo to laiko ir keliauju. Pirmos ekspedicijos metu susipažinau su patyrusiais ir daug keliavusiais turistais – Antanu Sadecku, Felicija ir Rimantu Kazlėnais, kurie paskatino ir toliau vykti į ekspedicijas, kurias jie ir organizavo. Taip ir įsitraukiau į šią veiklą. Toliau pamačiau, kad galima surasti ir aplankyti beveik visas išlikusias iki mūsų dienų tremties vietas, o ypač kapines. Tuo užsiimu ir dabar.
– Kuri ekspedicija įsiminė labiausiai?
Pirmoji ekspedicija visada išlieka atmintyje, nors ir nėra kuo nors išskirtinė. Kai pirmą kartą patekau į Tomsko sritį, tai padarė man įspūdį, kaip mažai apgyvendintas, miškais, pelkėmis ir upėmis nusėtas kraštas. Ne atsitiktinai į šią teritoriją numetamos pakilusių iš Baikonuro raketų pakopos. Vietinėje žiniasklaidoje dažnai pasirodo perspėjimai vietiniams gyventojams, kad nesiartintų prie tokių surastų nuolaužų. Bet po Tomsko sekė dar įdomesnės ir įsimintinesnės ekspedicijos.
Negalima nepaminėti Jakutijos. Kai aš ten patekau, o man buvo gal dvidešimt pirma ekspedicija, pasakiau – „aš dar tikro Sibiro nebuvau matęs…“. Krasnojarsko kraštas, Irkutsko sritis būnant Jakutijoje atrodo vos ne kaip europietiški kraštai… žinoma, turint omenyje apgyvendintus rajonus.
Šiaip kiekviena kelionė yra kuo nors įdomi. Labai įdomu ir netoliese esančioje Vorkutoje. Kiekvienas turistas pasakys, kad įsimintiniausia ta kelionė, kuri pati sudėtingiausia, pavojingiausia. Kai neturi geriamo vandens, o spigina karštis, tai atsimeni ilgai. Arba kai visą savaitę pliaupia lietus ir turi gyventi palapinėje, gaminti maistą, žygiuoti arba dirbti – taip pat sunku užmiršti keletą dešimtmečių…
– „Misija Sibiras“ filmuose dažniausiai Sibiras atrodo kaip apleista gražios gamtos teritorija su milžiniškai spiečiais uodų. Koks tikrasis Sibiro veidas?
– „Misijos Sibiras“ filmuose uodų yra gana mažai, o gamtos ten matyti ne per daugiausiai. Norint pamatyti tikrąjį Sibiro veidą reikia daug kartų ir ilgai būti, kad pataikytum ant masės uodų ir muselių, kad pamatytum kaip keičiasi judėjimo sąlygos keičiantis orui ir taip toliau. Sibiras labai gražus visais metų laikais tik ten, kur nėra sudarkyto gamtovaizdžio žmonių veikla. Žmonės sugeba iš pasakiško grožio padaryti sąvartyną… tai labai būdinga Sibiro gyventojams.
– Ką atsakytumėte skeptikams, teigiantiems, kad ekspedicijų darbas beprasmis, nes kapavietes vis tiek paslėps ir suniokos gamta ir niekas jų nebeprisimins?
– Tai ne skeptikai, o „blaiviai“ mąstantys piliečiai. Kapinių tvarkymas, ypač paviršutinis arba, kaip mes vadiname, „kosmetinis“, kada iškertami krūmai, atstatomi apipuvę nuvirtę kryžiai, yra trumpalaikis rezultatas. Po kelių metų vaizdelis toks pat. Bet yra ir kitoks kapinių atstatymo būdas, kai užtveriama kapinių teritorija nauja tvora, pastatomi nauji maumediniai kryžiai. Visa mediena išmirkoma arba nutepama antiseptinėmis dervomis. Toks darbas išlieka bent keletą dešimtmečių. Bet brangiai kainuoja ir ne visur taip galima padaryti.
Apskritai, kad išliko mūsų tautiečių kapai iki šių dienų turime būti „dėkingi“ netvarkai, kuri yra Rusijos kapinėse. Europoje mūsų kapų tikrai nebūtų buvę, nes po 25 metų (pvz. Vokietijoje) kapai yra naikinami, nepriklausomai nuo paminklų ir kryžių būsenos. Tiesa, netvarka kapinėse turi ir neigiamų pusių: jas trypia ir teršia gyvuliai, ant mūsų kapų laidojami nauji arba jie tiesiog užverčiami šiukšlėmis. Daug kapų taigoje sudegė arba buvo sudeginti.
Apibendrinant reikėtų pasakyti, kad dalis išliks keletą dešimtmečių, nes yra metalinių, betoninių paminklų ir antkapių, dalį kokybiškai atstatysime.
– Atgavus nepriklausomybę daugelis lietuvių suskubo parsivežti artimųjų palaikus į Lietuvą ir juos perlaidoti čia. Kaip vertinate tokį pasirinkimą.
– Aš tą procesą vadinu kapų išniekinimu. Aš dalyvavau keliose vietose iškasant palaikus ir mačiau visą tą vaizdą, kai surenkami tik kauleliai, ir tai ne visi, sumetami bet kaip į cinkuotą dėžę ir vežami į Lietuvą. Ne tik sujaukiami palaikai, bet ir išgriaunami kapai: nuverčiamos tvorelės, nuverčiami kryžiai, išardomi antkapiai. Iškasus palaikus ne viskas atstatoma arba atstatoma bet kaip.
Per 40-50 metų kapinės tiek daug nenukentėjo, kaip per tuos kelerius metus, kol buvo vežami palaikai.
– Kiekviena vieta, į kurią vykstate, kiekvienos kapinės, kurias tvarkote, primena apie konkrečių šeimų, žmonių tragedijas, sudaužytus gyvenimus. Ar lieka vietos sentimentams dalyvaujant ekspedicijose?
– Kai vyksti jau 24 metus į tokias kapines, sentimentams vietos nėra daug… pripranti prie kapų, kryžių, bet būna valandų, ypač jeigu esi vienas, kai atsisėdęs giliai susimąstai apie žmonių tragiškus likimus ir pagalvoji, kad gimus keleriais metais anksčiau gal būtų tekę pasilaidoti ir pačiam šalia Jų…
– Mes čia Lietuvoje įsivaizduojame, kad ten likę lietuviai sėdi ir svajoja apie Lietuvą, tačiau dažnai situacija būna kitokia. Kaip manote, ar galima smerkti ten likusius lietuvius, kurie tėvyne vadina Rusiją?
– Tų žmonių smerkimą laikyčiau didele nuodėme… dažnas jų penktame, šeštame dešimtmetyje buvo grįžęs, bet neradęs galimybės įsikurti Lietuvoje, grįžo atgal į Rusiją. Dalis apsigyveno ir dabar dar gyvena Kaliningrado srityje, dalis Latvijoje. Jie ten sukūrė šeimas, išaugino vaikus ir dabar grįžti jau vėlu. Likę gyvi Sibire gyvenantys lietuviai jau paliegę ir susenę. Vieni iš jų pamilo Sibirą, yra darbštūs ir sukūrę ateities vizijas, kiti paliko beorėje erdvėje, ir neturėdami gyvenimo atramos, liko viskam abejingi.
– Daugeliui kapinės siejasi su siaubo filmais ir kraupiomis istorijomis. Gal yra tekę patirti kokių keistų nutikimų?
Ne, neteko. Pajuokausiu: numirę žmonės nepavojingi, kur kas blogiau sutikus gyvą žmogų… O jeigu rimtai, tai kapinės, ypač miestuose, yra šiek tiek pavojingesnė vieta, nes ten gali sutikti asocialių asmenų, narkomanų. Štai Sibiro Usolėje aš tiksliai galiu nuvesti prie narkomanų, deginančių „žolę“ ant vieno apversto betoninio antkapio… kiek buvau, tiek rasdavau.
– Pasidalinkite detalėmis apie Sibiro kapines. Kuo jos kitokios?
– Sibire ir kitose Rusijos vietose randu daugiausiai vokiškų kapų – beveik nėra kapinių, kur nebūtų vienas kitas palaidotas vokiška pavarde. Tai daugiausiai ištremti Pavolgio vokiečiai, bet lagerynuose yra ir buvusių karo belaisvių ir iš Vokietijos išvežtų. Daug kapuose ukrainiečių, Krymo totorių, kalmukų ir kitų buvusių Tarybų Sąjungos respublikų žmonių.
Altajaus krašte, Irkutsko srityje ir ypač Buriatijoje daug prilaidota japonų karo belaisvių – ištisi kapinynai. 1993 metais tarp Taišeto ir Bratsko teko matyti japonų ekspedicijos paliktus palaikų deginimo pėdsakus, pastatytus naujus paminklus, ir net radome kelias kaukoles duobėse. Kodėl jos buvo paviršiuje – neaišku. Vienoje kitoje vietoje teko pamatyti naujai pastatytus vengrų atminimo kryžius. Daugiausiai problemų, identifikuojant kapą, būna dėl Vakarų Ukrainos ir vokiečių kapų, nes jie taip pat stato katalikiškus kryžius kaip ir mūsų tautiečiai.
Gerai, kad lietuviai kai galėdavo, tai statydavo tradicinius aukštus, kartais masyvius, papuoštus ornamentais ir įvairiomis detalėmis kryžius, kurie jau akivaizdžiai išsiskiria iš kitų katalikiškų kraštų kryžių. Tokius identifikuojant nekyla abejonių.
Mūsų kapuose po palaikų išvežimo bumo buvo galima rasti ir rasdavome butelių su rašteliais, kuriuose būdavo aprašomi toje vietoje rasti palaikai: kuo buvo aprengtas, ką apsiavęs, vaiko ar suaugusio žmogaus ir panašiai. Matyt, ieškodami savo artimųjų, iškasdavo kito žmogaus ir tokiu būdu perspėdavo, informuodavo kitus kasėjus.
Iš įdomesnių faktų galiu paminėti, kad devintojo dešimtmečio pradžioje man su bendražygiais teko matyti, kaip Taišete statomi gyvenami namai ant kalinių kaulų. Vieno tokio būsimo namo fundamento duobėje mes filmavome ir fotografavome ekskavatoriaus pusiau persskrostą karstą su žmogaus palaikais… pasakysiu – žiaurokas vaizdelis. Aš toje vietoje buvau dabar po dvidešimties metų. Ten ištisas nuosavų namų kvartalas…
Kansko priemiestyje buvo šaudomi politiniai kaliniai, tarp kurių buvo daug ir lietuvių. Dabar toje vietoje stovi daugiabutis namas, šalia dar keli. Vietą aš tiksliai sužinojau, padedamas to meto liudininkų.
Tai ar ne keisti radiniai, tiesa ? Aš jau nekalbu apie Laptevų jūros pakrantes, kur karstais, kaulais tiesiog nuklotas tundros paviršius, bet tai atskiro pokalbio vertas reiškinys.
– Ar neplanuojate išleisti knygos apie Sibirą? Jei rašytumėte – apie ką ji būtų?
– Tam aš neturiu nei laiko, nei pinigų. Visą vasarą tenka paėmus neapmokamas atostogas trankytis po Rusiją, o grįžus aš vos suspėju sutvarkyti medžiagą iki kitų ekspedicijų. Be to tam, kad galėčiau kaip nors išgyventi, tenka griebtis įvairių darbų, kurie atima ir laiką, ir sveikatą… Bet minčių yra, norų taip pat. Pirmiausiai galėtų būti tremties vietų fotoalbumas, gal net kokie du tomai. Paskui reikėtų paruošti išlikusių tremties vietų ir kapinių enciklopedinį leidinį kelių tomų, suskirstytą pagal sritis ir kraštus.
– Sibire lietuviai garsėja darbštumu ir išmone. Kaip manote, ar dabar ten keliaujantys žmonės nepadaro gėdos mūsų valstybei?
– Didžiausią gėdą daro oficialios delegacijos ir įvairios grupės, kurios važiuoja palėbauti į Sibirą. Ten gyvenantys lietuviai negali suprasti, kam reikia važiuoti kokiai dešimčiai žmonių, kai klausimą gali išspręsti vienas arba du, trys atstovai. Vietinių bendruomenių nariai ir vadovai turi gerai paplušėti tokių „vizitų“ metu. Jie visada su nerimu laukia tokių „svečių“, nes turi daug rūpesčių juos priimdami…
– Ar skiriasi vietinių rusų skirtinguose regionuose požiūris į Lietuvą?
– Požiūris į Lietuvą nuo regiono mažai priklauso. Svarbiausias veiksnys, kiek žmogus išprusęs ir kiek orientuojasi dabartinės dezinformacijos „ jūroje“. Jeigu jis žiūri tik vieną televizijos kanalą ir neskaito kitų informacijos šaltinių – tai jis vienaip vertins Baltijos valstybes, o jeigu jam pasiekiami įvairūs šaltiniai (pvz. internetas) – tai bus visai kitokios pažiūros. Dažniausiai paprastų žmonių požiūris į mus yra gana geras, bet pasitaiko visko…
– Kelerius metus kalbama apie tai, kad lietuvių atminties išsaugojimui Sibire turėtų būti rodomas diplomatinis dėmesys. Kaip metams bėgant keičiasi valstybės požiūris į jūsų veiklą?
– Labai gaila, bet nesikeičia. Buvo vilčių metų pradžioje, kad „ledai pajudės“, t. y. galėsiu tą darbą dirbti net gaudamas atlyginimą ir skirdamas visą savo laiką, bet, deja, Rusijos ir Lietuvos diplomatai nesutarė dėl tokios pareigybės ir viskas liko kaip ir anksčiau, kaip rusai sako – „za svoij strach i risk“. Šiaip mano sveikata eina į pabaigą, todėl liks šimtai kapinių taigoje, kurių niekas jau neaplankys, nes jas surasti labai sunku, kartais ir neįmanoma, nes jos sudegusios ir supuvusios.
Vietiniai gyventojai jau nežino, kur prieš 40-50 metų, buvo kaimai ir gyvenvietės, o ką jau kalbėti apie pačias kapinaites… Pabandykite surasti Alagirkos, Ust Jamo, Barki, Charkatajaus, Kovos ir visą eilę kitų panašių kapinaičių… nerasite. Aš taip pat negaliu pasakyti, kaip jas surasti, nes kai buvau prie jų, įrangos nustatančios koordinates aš neturėjau. Todėl visa informacija – mano galvoje.
Yra daug tokių, kurias aš dar mačiau ir užfiksavau filmuotoje medžiagoje ar nuotraukose, bet jų dabar jau nėra… jas užlaidojo, jos sudegė, supuvo, ar užtvindė statant hidroelektrines. Tai, kad per du dešimtmečius nebuvo rimtų siekių bent užfiksuoti mūsų tautos tragedijos pėdsakų, yra valdančiųjų aplaidumas, ir, tikriausiai, nenoras tai padaryti.
© G. Aleknos/Bendrijos „Lemtis“ nuotr.
