2013 m. birželio 14 d. sukanka 72 metai, kai pradėtas masinis Lietuvos gyventojų trėmimas į Sibirą.
Sovietams okupavus Lietuvą, pradėta terorizuoti ir naikinti šalies gyventojus. Represijos buvo taikomos žmonėms, kuriuos okupacinis režimas pripažino pavojingais sovietų politinei santvarkai. Trėmimai apėmė Lietuvos politikus, valstybės tarnautojus, įvairių įstaigų darbuotojus, politinių ir visuomeninių organizacijų narius, karininkus, mokytojus, dvasininkus, ūkininkus, verslininkus ir kitus aktyvistus. Trėmimais buvo siekiama pašalinti iš Lietuvos okupantams nepatogias žmonių grupes bei konfiskuoti jų turtą. Norėta pakeisti okupuotos Lietuvos socialinę ir tautinę sudėtį, tuo pačiu nutautinti ir asimiliuoti Lietuvą. Sovietams buvo svarbu įbauginti lietuvių tautą ir užgniaužti pasipriešinimą okupaciniam režimui. Represijos buvo nukreiptos ne į pavienių žmonių, o į šeimų naikinimą. Sunaikinus ištisas šeimas, turėjo išnykti ir dešimtmečiais kaupta jų patirtis, visuomeninė-kultūrinė įtaka.
Numatyti ištremti asmenys buvo suskirstyti į 10 kategorijų. Joms numatytos trijų rūšių represijos: įkalinimas GULAG’o sistemos lageriuose, įkalinimas karo belaisvių stovyklose, apgyvendinimas specialiose gyvenvietėse prižiūrint NKVD.
Masiniai trėmimai prasidėjo 1941 m. birželio 14 d., šeštadienį, vienur antrą, kitur trečią valandą ryto. Deportaciją vykdė vadinamieji stribai bei iš Rusijos atvykę represinių struktūrų pareigūnai. Jiems padėjo šalyje dislokuotos sovietų armijos kariai bei komunistų partijos aktyvas.
Taip pat skaitykite
Trėmimų vykdytojai įsiverždavo į tremiamųjų būstus, pakeldavo gyventojus iš miego. Jie tikrindavo šeimos sudėtį, ieškodavo ginklų, aukso, valiutos, pranešdavo apie jų ištrėmimą iš Lietuvos.
Šeimai buvo skiriama mažai laiko susiruošti. Vienur žmonėms buvo leidžiama pasiimti dalį savo turto, kitur jie buvo išvežami be jokių asmeninių daiktų. Dažnai tremiamųjų šeimos buvo atvirai apiplėšiamos.
Į mašinas ar vežimus buvo grūdami seneliai ir naujagimiai, ligoniai ir nėščios moterys. Jie buvo vežami į pradines surinkimo stotis ir ešelonų telkimo vietas. Telkimo punktuose šeimos buvo išskiriamos, tremtiniai suskirstomi.
Trėmimo operacija vyko sparčiai. Birželio 16-osios vakare sulaikyta ir į vagonus susodinta daugiau kaip 15 tūkstančių žmonių.
Lietuvos gyventojų trėmimo operacija buvo baigta birželio 17 d., tačiau dėl prasidėjusio Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo nebuvo spėta rasti ir ištremti nuo trėmimo pasislėpusius bei pabėgusius asmenis. Nespėta išsiųsti kai kurių ešelonų.
Birželio 14–18 d. iš Lietuvos buvo deportuota apie 17500 žmonių. Tremtis tapo didžiule tautos tragedija ir netektimi, pavadinta „Juoduoju birželiu“.
Didžioji dalis Lietuvos gyventojų pateko į lagerius Krasnojarsko krašte. Kiti suimtieji buvo įkalinti Archangelsko, Čkalovo, Gorkio, Vologdos sričių, Kazachijos ir Komijos lageriuose. Dauguma į kalėjimus ir lagerius išsiųstų žmonių formaliai nebuvo nuteisti ir tebuvo tardomieji. 1941–1942 m., atgaline data, jiems buvo sudarytos bylos.
Įkalinti žmonės buvo sparčiai naikinami. Jie mirdavo nuo kankinimų ir sunkių gyvenimo sąlygų. Daug kalinių mirė neištvėrę kalėjimuose ir vienų metų. Lageriuose mirė 54,5 proc. kalinių, išsiųstų iš Lietuvos 1941 m. birželio mėn.
Parengė Sigitas Birgelis
