Vorutos pilies rekonstrukcija. Pagal Gintautą Zabielą, archit. Vidmantas Kavaliauskas

Prof. Zigmas ZINKEVIČIUS

Ipatijaus kronikoje kalbant apie 1250-1252 m. įvykius rašoma: „Tautvilas … žygiavo prieš Mindaugą. Mindaugas pasirengė, bet nusprendė su jo pulkais nesikariauti, įžengė į pilį, vadinamą Voruta“. Iš kitų istorijos šaltinių matyti, kad tada Mindaugas rėmė jo svainis ir Livonijos ordinas. Jis apsigynė nuo apgulusio pilį giminaičio Tautvilo, remiamo dalies žemaičių, jotvingių ir Galičo kunigaikščio Danijilo. Tai leido Mindaugui perimti iniciatyvą kovojant su sukilusiais prieš jį kunigaikščiais ir galutinai suvienyti Lietuvą.
Neaišku, ar Ipatijaus kronikoje minima Voruta buvo svarbiausia Mindaugo pilis, galbūt jo sostinė. Kalavijuočių eiliuotoji kronika tenurodo, kad Mindaugas buvo užsidaręs „savo pilyje“. Pilies pavadinimas minimas tik Ipatijaus kronikoje ir tik tą vienintelį kartą. Kur buvo Vorutos pilis, nežinoma. Tokio pavadinimo vietovės dabar nerandama. Pareikšta net keliolika spėliojimų. Ieškota senosios Lietuvos teritorijoje nuo Žemaičių krašto iki Naugarduko. Daugelis spėjimų aiškiai nepagrįsti. Apžvalgą pateikė istorikas R. Batūra Lietuvos TSR MA darbų 1966 m. I tome (A serija).
E. Volteris dar 1909 m. spėjo Vorutą buvus Latavėnų apylinkėse prie Šventosios upės. Dėmesį patraukė to krašto vietovardžiai. Ten esanti Latava (upė, kaimas) priminė Mindaugo laikų šaltiniuose minimą Lettovia. E. Volteris ir K. Būga susidomėjo netoli Anykščių esančiu Šeimyniškėlių piliakalniu, šalia kurio sruvena upelis Varius, dunkso Pavarių miškas. Esą tą piliakalnį seni žmonės vadinę Varutės kalnu. Nusprendė, kad čia turėjusi būti Voruta. Šią hipotezę mūsų klasikas Vienuolis išdailino, apipynė legendomis. Imta nebeskirti kaip vadintas piliakalnis: Voruta ar Šeimyniškėliais. Tačiau akivaizdžių duomenų, kad Šeimyniškėlių piliakalnis yra ieškomoji Mindaugo Voruta, nėra. Išleidžiama iš akių tai, kad vandenvardžių ir šiaip vietovardžių su Var – yra ne tik prie Anykščių, bet ir kitur. Jie išsisklaidę po visą Lietuvą, pvz., Varė – upė prie Kaltinėnų, Varupis – prie Darbėnų, Adutiškio, ežeras Varelis – Leipalingio apylinkėse ir kt. Be to, Šeimyniškėlių piliakalnis yra istorinės Sėlių žemės paribyje, kur kažin ar galėjo būti Mindaugo tėviškė.
Neseniai Lietuvos MA Istorijos instituto darbuotojas A. Dubonis XVI a. dokumento tame krašte minimą – wojtowstwo Liejtowska ėmė aiškinti kaip Lietuvos valstybę, įžiūrėdamas joje buvus Lietuvos valstybės užuomazgą. Jis Lietuvos vardo etnoniminę šaknį Leitlaiko senesne, spėja esant gautą iš netoliese gyvenusių sėlių (plg. Latvių leitis „lietuvis“). Tą etnoniminį leit – įžiūri ir kaimo varde Laičiai, esą atsiradusį dėl tarminio l sukietėjimo. Bet tokie samprotavimai kelia abejonių. Viena, Lietuvoje kaimų, turinčių Laičių vardą, yra ne tik Anykščių, bet ir Kupiškio, Molėtų, Pakruojo, Ukmergės, Trakų, net Varėnos rajonuose, taiga toil nuo sėlių žemės ribų. Paaiškinti juos visus gyventojų migracija vargu ar įmanoma. Antra, nesuprantamas lei – virtimas lai-, nes iš kitur gautuose žodžiuose priebalsis l tarmėse nebūna kietinamas, pvz., Leipalingis (ne Laipalingis, žodis jotvingių kilmės). Laičių vardas gali neturėti nieko bendra su etnonimu leitis, o būti atsiradęs iš dabar nebevartojamo pareigų ar užsiėmimų pavadinimo leitis ar laities, reiškusio „arklidžių darbininką“ ar pan. Šis žodis yra patekęs į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės slavišką raštinių kalbą (leit’), vartotas XV-XVI a. dokumentuose. Plg. Analogišką slaviškos kilmės kaimų pavadinimą Kaniūkai, Kaniūkiškės nuo lenkų koniuchi „arklių šėrikai, prižiūrėtojai“. Taiga ir Wojtowstwo Liejtowska gali būti suprasta kaip Laičių, o ne Lietuvos vaitystė.
Nemaža tyrinėtojų Vorutos ieško tarp Nemuno ir Neries, t. y. tame plote, kur istorijos šaltiniuose minima daugiausia vietovių, susijusių su Lietuvos valstybės užuomazga. 1963 m. K. Kuzavinis iškėlė hipotezę, kad Lietuvos vardui pradžią davė upėvardis Lietava (dabar paprastai vartojama suslavinta forma Lietauka) – dešinysis Neries intakas aukščiau Šventosios žiočių. Nuo šių vietų netoli svarbieji senosios Lietuvos centrai Kernavė, Trakai, Vilnius. Netolimose Pabaisko apylinkėse teka upelė Vorupė. Panašu, kad čia kažkur turėjo būti Mindaugo iš tėvų paveldėta žemė, taiga ir Voruta.
Jau seniai keliama mintis, kad Ipatijaus kronikoje minimas Mindaugo pilies pavadinimas buvęs ne tikrinis, bet bendrinis žodis ir reiškė tą patį „senoji (pilis)“. Jis siejamas su būdvardžiu voras „senas “, dabar beveik nebevartojamu, bet išlikusiu žodžiuose vorušis „po ligos silpnai einąs“, vorupė „senvagė“ (plg. upės pavadinimą Vorupė), upėvardžiuose Voryčia, Vorusnė „Senoji Rusnė“ (iš Vorusnė plg. Rusnė).
R. Batūra 1965 m. iškėlė hipotezę, kad toji Mindaugo „senoji pilis“ (voruta) yra tapatintina su Vilniumi, kur Mindaugo laikais jau būta gyvenvietės, net reikšmingo centro. Tyrinėdami Vilniaus arkikatedros požemius archeologai aptiko Mindaugo laikų pastato pamatus ir grindų keramiką. Tai gali būti apsikrikštijusio valdovo pastatytos katedros likučiai. Tačiau ar jie traktuotini vien kaip vyskupo valda, ar kartu čia buvo ir Mindaugo rezidencija, tapatintina su Ipatijaus kronikos Voruta, lieka neaišku.
Atkreiptinas dėmesys į Mindaugo pilies pavadinimo užrašymą Ipatijaus kronikoje. Palyginę su kitų lietuviškų vardų rašymu istoriniuose šaltiniuose, turime konstatuoti, kad anuomet raide o buvo perduodamas ne dabartinis lietuvių kalbos balsis o, bet a, pvz., Troki „Trakai“, Kovno „Kaunas“, Mindovg „Mindaugas“, Vivovt „Vytautas“, Troideni „Traidenis“ ir t. t. Atvirkščiai, raide a tada žymėjo lietuvių dabartinį o, tartą kaip ilgasis balsis a, pvz., Biršton „Birštonas“, Vaka „Vokė“, Treniata „Treniota“ ir t. t. Taigi Ipatijaus kronikos Voruta ar bendrinis žodis voruta) lietuvių anuomet turėjo būti tariamas Varuta (varuta). Priesaga galėjo būti ir –ūta su ilguoju balsiu ū. Pirmasis į šiuos dalykus yra atkreipęs dėmesį K. Būga dar 1909 m. (žr. jo Rinktinius raštus, I, 134). Tačiau dabar Lietuvoje nėra ir vietovardžio Varuta (Varūta), taip pat bendrinio žodžio varuta (varūta), nors šaknies Var- vietovardžių (su kitomis priesagomis ir be jų) taip pat vandenvardžių, turime daug, paplitusių po visą Lietuvą. Tas pats pasakytina dėl šaknies var- bendrinių žodžių, kurių irgi turime nemaža su įvairiomis priesagomis ir be jų. Tų bendrinių žodžių reikšmė gerokai įvairuoja, bet neretai būna susijusi su aptverta vieta (pvz., Varelis „aptverta ganykla“), aptvaro elementais (plg. varas „kartis tvorai tverti“), taip pat jėga, prievarta, smurtu (plg. vara „jėga“), vandeniu (varus vanduo „kuris lengvai verda“) ir pan. Taigi visai galimas dalykas, kad senovės lietuviai turėjo bendrinį žodį (varuta), reiškusį pilį ar įtvirtinimą, supamą vandens.
Tiek bent šiuo metu kalbininkas gali pasakyti apie Vorutą, kurios paslaptis lieka neatskleista. Ji ir toliau masins tyrinėtojus. Tik kaupiantis archeologijos (daug piliakalnių dar tebėra neištirta), istorijos (šaltiniai nepakankamai išstudijuoti, gal ir neatrasti) ir kalbotyros (ne visi lietuvių kalbos žodžiai suregistruoti ir išaiškinti) duomenims, ilgainiui bendromis šių trijų mokslo sričių specialistų pastangomis, reikia manyti pavyks įminti šią mūsų istorijos mįslę.

„Voruta“ Nr. 6 (24) 1991 m. kovo 16-31 d.