Vyriausybei pažadėjus sugrąžinti dalį rublinių santaupų, sujudo laikraštininkai, net kai kurios partijos. Atseit nereikia tų santaupų grąžinti. Tai būtų net nemoralu. Mat lėšos, gautos už privatizuotą valstybės turtą, reikalingos jaunimui, mokslui, įmonių restruktūrizavimui, o ne pensininkams „suvalgyti“. Liberalai iš tų lėšų pasisiūlė kurti kažkokius fondus, o socialdemokratai referendumą žada inicijuoti. Panašu, kad privatizavimo lėšos iš anksto planuojamos pavogti, kaip jau yra buvę su 2/3 valstybės turto, išgaravusio per „privatizacijos“ karštligę. Laikraščiuose pasirodė keletas straipsnių, kurių moto – neduoti, nedalinti. Šia prasme išsiskiria R. Valatkos „Rublinių indėlių šmėkla kyla iš kapo duobės“ („Lietuvos rytas“ Nr. 51) ir H. Rukšėnienės „Apie pavojus bandant atkurti socialinį teisingumą“ („Lietuvos aidas“ Nr. 50) straipsniui. Autoriai gėdina pensininkus, kam jie neatsisako savo rublinių santaupų ir ragina vyriausybę lėšas, pažadėtas indėlių kompensavimui, investuoti visuomenės ateities labui.

Atrodo, daug kas jau pamiršta ar tyčia nutylima, todėl verta viešai priminti 1990-1992 metų istoriją, susijusią su tomis santaupomis. Tada K. Prunskienės ir G. Vagnoriaus vyriausybė prašė gyventojų neatsiimti indėlių iš Taupomojo banko, žadėjo jų saugumą. G. Vagnorius ragino gyventojus atstatyti jau uždarytas sąskaitas. Žadėjo keisti tuos rublinius (ir taloninius) indėlius litais palankesniu santykiu. Deja, pinigus keitė kiti. LDDP su A. Brazausku priešakyje prieš 1992 m. Seimo rinkimus žadėjo atstatyti šių indėlių perkamąją galią. (O tai yra daugiau nei išleisti santykiu 1:1.) Laimėję rinkimus pažadus jie tuoj pat „pamiršo“. „Rubliniai“ indėlininkai visada prisimins „Lito komitetą“, palaidojusį jų indėlius, ir duobkasių pavardes: A. Brazauskas, A. Šleževičius, R. Visakavičius.

Dabartinė G. Vagnoriaus vyriausybė žada ankstesnį pažadą tesėti: valstybės turtu rublinių santaupų turėtojams atlyginti dalį kitų padarytos skriaudos. Kompensuoti žadama iki 6000 Lt, įskaitant jau išmokėtas sumas, ir be jokių palūkanų. Žmonės pratę vertinti pinigus ne pagal nominalą, o pagal jų perkamąją galią. Santaupos sukauptos sovietmečiu. Tuomet už vieną rublį buvo galima nupirkti (turimos omeny prekės ir paslaugos, kuriomis daugiausia naudojosi pensininkai) daugiau nei dabar už 4 litus. Taigi faktiškai bus grąžinama ne iki 6000 rb. Lt, bet tik 1500 rb. Pavydintiems reikėtų priminti, kad dalis išvogtų bankų indėlininkų yra gavę nemažas palūkanas iki tol, kol tie bankai bankrutavo. Tačiau indėlių litais ar doleriais anuliuoti ateities labui kažkodėl nesiūlo nei žurnalistai, nei Liberalų sąjunga. Tik pensininkų santaupos gviešiasi panaudoti „racionaliau“, nei tie patys norėtų.

Dar kartą grįžkime į 1991-uosius. Blokada, OMON‘o siautėjimai, kruvinoji Sausio 13-oji. Valstybei reikia pinigų. Vyriausybė ragina gyventojus laikyti pinigus bankuose. Apriboja indėlių mokėjimą. Santaupų saugumą garantuoja Civilinio kodekso 471 straipsnis. Žmonės tiki savo vyriausybe, stengiasi padėti savo jaunai valstybei. Juos apgauti būtų moralinė ir politinė beprotybė!

Nesunku įsivaizduoti, kas būtų galėję atsitikti, jei visi indėlininkai tada būtų puolę atsiimti savo pinigus. Būtų, kaip dabar su LAIB‘u. Ar tada gležna valstybės ekonomika būtų išlaikiusi tokį smūgį? Gal tas smūgis buvo iš anksto apgalvotas, tik nepavyko? (O p. R. Valatka laiko tuos nesavanaudiškus žmones neišmanėliais, nesugebančiais savo pinigus tinkamai naudoti).

Buvo tokių, kurie sugebėjo išgelbėti savo pinigus. Už neleistinais būdais gautus talonus pirko aukso dirbinius, kitas deficitines prekes; keitė rublius į dolerius ir skraidė į užsienį apsipirkti. Bet ne visi turėjo „blatą“. Ne visiems buvo atvertos „specparduotuvių“ durys. Tai nebuvo eiliniai darbininkai ar kolūkiečiai. Dabar anie, vikriai realizavę rublius, norėtų „racionaliai“ panaudoti dar likusį privatizuotiną valstybės turtą, skiriamą kompensacijoms už rublinius indėlius. Gal tai tie patys apsukruoliai jau „prichvatizavę“ 2/3 valstybės turto?

Primenama, kad Vokietija lėšas, gautas iš Rytinės dalies įmonių privatizavimą, skyrė investicijoms. Bet nutylima, kad Vokietijoje labai palankiu kursu buvo iškeistos Rytų markės į Vakarų markes, pasirūpinta pensininkais ir bedarbiais. O Lietuvoje?…

Gerai. Investuokime ir mes, kaip vokiečiai, į ateitį. Bet investuokime visi! Ne tik vargetos pensininkai savo jau apverktas rublines santaupas, bet ir kiti nevykėliai indėlininkai savąsias pavogtas santaupas litais, doleriais. Iš „Sekundės“ LAIB‘o, Vniešekonombanko… Ir tų pačių apsukruolių subankrotintų įmonių darbininkai, ir „Žemdirbių seklyčių“ nustekenti kolūkiečiai, ir žemių bei namų savininkai – visi atsisako savo indėlių, kompensacijų, pajų, nesumokėtų algų. Visi investuoja į ateitį. Gražu, net džiaugsmo ašaros trykšta.

Sujaudinti tokio didžiadvasiškumo visokie bankų vagys, psichvatizatoriai, kolūkių turto tampytojai, net reketininkai turbūt sugrąžintų tai, ką svetimo buvo paėmę. Tada būtų ne keli, o kelios dešimtys milijonų litų investicijų! Viso Lietuvos ūkio modernizavimui pakaktų. (Dar 1988 m. ekonomistai buvo apskaičiavę, kad tam reikia apie 10 mlrd. USD).

Neabejotina, kad rublinių santaupų turėtojai tokiai akcijai pritartų. Nubrauktų ašarą senutė ir senelis, duonos pluta čiulpdami (dantų neturi už ką susitaisyti, tai ne kramto, o čiulpia), ir pasakytų: „tebūnie taip Dievui ant garbės“. O kaip kiti „investuotojai“? Kiti turbūt sukeltų „socialinį sprogimą“ ar „Albaniją“, kaip kad pranašauja ponia H. Rukšėnienė.

Antra vertus, kodėl visų šių nelaimių kompensacijas turi investuoti kažkoks Bevardis, pasisavinęs valstybės įgaliojimus (komisija, fondas) ir apsidraudęs kolektyvine atsakomybe, kad lengviau būtų pavogti? Kodėl negali investuoti patys žmonės į savo verslą, į savo vaikų ir vaikaičių mokslą, sveikatą? Ar jie ne tos pačios visuomenės dalis?

Sakoma, kad tų rublinių indėlininkų tik milijonas. O ką kiti du milijonai gaus?! Viena, tos kompensacijos ne dalijamos, o grąžinama skola. Skola grąžinama tik kreditoriams, o ne visiems. Antra, ar tas milijonas yra ne visi vienišiai? Juk santaupos buvo visos šeimos. Paimkime lietuviškos šeimos koeficientą ir gausime ne vieną, o tris milijonus žmonių. Kas tada kels „Albaniją“? Žinoma buvo ir vienišių.

Santaupų atstatymo įstatymo projektas numato vienodą kompensaciją vienišiams ir šeimos indėliams. Tai paprasta, bet neteisinga. Lygiava niekada nebuvo teisybė, o tik socializmas. Kitas pavyzdys: partizanas, 25 metus kalintas sovietiniuose lageriuose, gavo apie 15 000 rb kompensaciją. Ji buvo pervesta į Taupomojo banko sąskaitą ir ten „sudžiūvo“. Dabar jis atgaus 6000 Lt arba tik 1,5 tūkst. rb (pagal perkamąją galią). Ar reikia jam pavydėti, ar užjausti dėl menkos kompensacijos?

Ko tik dabar nerašoma apie tuos „rublinius“ pensininkus. Tai jie turi imtis atsakomybės už skurstančius daugiavaikes šeimas ir už vargstantį jaunimą. Tai jie, velniai, Lietuvą į Rusijos ekonominę vergiją parduoda (nes privatizuotiną valstybės turtą pirksianti tik Rusija). Vadinasi, ne bankų vagys, ne „prichvatizatoriai“, tyčia sukeliantys įmonių bankrotus, kalti dėl sunkios socialinės padėties, o tie nelabieji, nepasotinamieji pensininkai?! Vis savo santaupas atgauti nori.

„Špygą jiems, ne kompensacijas“, – girdisi „naujųjų“ lietuvių balsai iš užkulisių. „Išmušti jiems priekinius dantis ir išvežti į Fudži kalną“. (Rogutės ir vaikaitis jau paseno, provincialu). „Gal ne, per žiauru, tegul gyvena. Bet tegul maitinasi tie bedančiai tik bulvių koše, kad per brangiai nekainuotų „naujajai Lietuvai“.

Ar tokią kuriame Lietuvą?

Kas atsitiktų, jei (neduok Dieve) pasikartotų blokada ar kokia nors invazija iš nestabilaus kaimyno, kad visos tautos jėgas, visus išteklius reikėtų sutelkti? Reikėtų kreiptis į žmones, prašyti pagalbos. Kas patikės, kas vėl aukosis?

Turbūt patikės. Patikės, aukos ir aukosis vėl tie patys praščiokėliai. Jie meluoti nemoka ir kitais tiki. „Naujieji“ lietuviai turbūt ne?

Apie autorių

Povilas Jakučionis yra gimęs 1932 m. vasario 4 d. Kauno apskrityje, Garliavos vls. Mokėsi Kaune, Jėzuitų gimnazijoje.

1948-1954 m. kalėjo Vorkutos lageriuose už dalyvavimą antisovietinėje organizacijoje.

Baigęs Kauno politechnikos institutą, Humanitarinių mokslų (architektūros) daktaras. Paskelbęs apie 200 mokslinių ir publicistinių straipsnių. Tyrinėjęs Rytų Lietuvos ir Gervėčių krašto senuosius kaimus.

1992-1996 m. buvo Lietuvos Respublikos Seimo narys, Politinių kalinių ir tremtinių frakcijos seniūno pavad., Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros pirmininko pavaduotojas.

Povilas JAKUČIONIS

„Voruta“ Nr. 14 (296) 1997 m. balandžio 12-18 d.