Dr. Zigmundas RAMANAUSKAS, Trakai

Šiais metais minime daktarės Meilės Lukšienės 100-asias gimimo metines. Būtent – Daktarės. Daktarė patarė, Daktarė rekomendavo, Daktarė pastebėjo – taip ir tik taip mes visi vadinome ją, kuriems teko garbė kartu dirbti Mokyklų mokslinio tyrimo institute (nuo 1973 m. – Pedagogikos institutas, nuo 2001 m. Švietimo plėtotės centras). Lotynų kalboje žodis doctor reiškia mokytojas. Taigi, Meilė Lukšienė pilnąja to žodžio prasme buvo mūsų mokytoja.

Mokyklų moksliniame tyrimo institute Daktarė pradėjo dirbti 1959 metais. Prieš tai M. Lukšienė dirbo Vilniaus universitete. Ten jai buvo priekaištaujama, kad katedroje, kuriai ji vadovavo, tarp darbuotojų nėra viešos kritikos. Mat anais laikais visose kolektyvuose atsirasdavo karjeristų, kurie bemat iškildavo, jei vienur ar kitur pastebėdavo kosmopolitizmo ar antitarybiškumo požymius, nepakankamą tarybinės tikrovės garbinimą… M. Lukšienės nuomone, tos viešosios kritikos nebuvimas yra didžiausias privalumas, bet ne trūkumas. Deja, tai nepadėjo ir už „nacionalizmo kurstymą“ tarp studentų ji iš universiteto buvo pašalinta. Taip nuo 1957 m. net 40 metų Meilė Lukšienė aktyviai dirbo tame pačiame institute. Bet ir baigusi darbą, išėjusi į užtarnautą poilsį, nenutrakė ryšių su bendraminčiais, įpatingai daug dėmesio skyrė pedagogų atestavimui, skaitė paskaitas pedagogų kvalifikacijos kursuose.

Mokyklų moksliniame tyrimo institute dauguma iš mūsų nagrinėjome aktualius, bet siaurus didaktikos bei atskirų mokymo dalykų metodikos klausimus. Pažinimo procese atskiras konkretus faktas ar reiškinys tampa iš esmės suprantamas, jeigu sugebame jį susieti su visuotinumu, tai yra su atitinkamos teorijos išvadomis. Kalbant apie atskiro dalyko mokymo metodiką, būtina išmanyti ir didaktiką, ir mokymo bei mokymosi psichologinius ypatumus, ir švietimo istoriją bei tam tikru laikotarpiu vyraujančios pedagogikos kryptį.

Taigi, Daktarės dėmesio centre ir buvo tasai visuotinumas. Ji tyrinėjo švietimo istoriją ir pedagoginę mintį. Mokėjo rusų, lenkų, prancūzų, vokiečių kalbas, analizavo viso pasaulio švietimo sistemas ir siejo su nacionalinės kultūros puoselėjimu, asmens ugdymu. Akcentavo švietimo istorijos išmanymo svarbą, teigė, kad švietimas yra tautos kultūros dalis, kad per kultūrą būtina sudaryti sąlygas žmogaus brandai ir saviraiškai, o per žmogų tęsti tautos ir žmonijos kultūrą bei jos puoselėjimą… Ji buvo dėmesinga ir jautri kitų nuomonei, gebėjo ją žaibiškai įvertinti, tinkama mintį priimti, o nepritartiną – negailestingai (be kompromisų) atmesti, nes savo siekimuose Daktarė buvo tvirta, nepalenkiama ir nesustojanti prieš bet kokią kliūtį.

Meilės Lukšienės pozicija susisieja su Stasio Šalkauskio ir Anatano Maceinos nuostatomis apie kultūros svarbą. Antai S. Šalkauskis teigė: „Nacija yra tauta, savo universaliai vertinga kultūrine kūryba tapusi neatstojamu nariu pasaulio tautų šeimoje… ne tautos gausingumas ir galingumas, bet išvidinis kultūrinis vertingumas lemia jos buvimą nacija.“ (S. Šalkauskis. Pedagoginiai raštai. K. Šviesa. 1991, p. 164). Panašiai ir A. Maceina tvirtino, kad „Kultūra yra žmogiškoji kūryba, suprasta: a) vidinio nusiteikimo, b) paties veiksmo, c) viršinių išdavų bei jų organizacijos prasme.“ (A. Maceina. Kultūra. T. 1, 1992, p. 354). Tais laikais „buržuaziniai“ filosofai bei pedagogai nebuvo toleruojami, tuo labiau, kad A. Maceina šalia kultūros analizavo ir prigimties bei religijos įtaką asmenybės tapsmui. O S. Šalkauskis šalia priimtinų tarybinei santvarkai, sveikatos, protinio, dorinio bei estetinio lavinimo vertybių akcentavo „pastovaus ir sąmoningo šventumo“ būtinumą, reikalavo „įvesti auklėtinį į teorinę, praktinę ir estetinę religinio gyvenimo sritį, žadinant tikėjimą, meilę ir viltį.“ (S. Šalkuskis. Rinktiniai raštai. I kn. V., 1992). Suprantama, kad ir šių filosofų pasekėjai nebuvo toleruojami.

Kartą, lankydamasis Maskvoje, aptikau solidų leidinį, kuriame greta kitų žymių autorių buvo ir M. Lukšienės straipsnis apie pedagoginės minties raidą Lietuvoje XIX amžiuje. Įteikiau tą knygą Daktarei ir iki šiol negaliu pamiršti jos nuostabos bei džiaugsmo. Mat spausdinimas Maskvoje buvo tarsi signalas vietiniams funkcionieriams, apsidraudimas, autoriaus pripažinimas. Daktarės tyrimų rezultatai 1970 m. apibendrinti knygoje „Lietuvos švietimo istorijos bruožai XIX a.1 pusėje“.

Įsimintini 1988 metai. Tais metais Michailo Gorbačiovo paskelbta „гласность“ pasiekė savo apogėjų. Džinas buvo išleistas iš butelio. Laikraščiai rašė apie Josifo Stalino piktadarybes, išlikę gyvi tremtiniai ir politiniai kaliniai dalinosi patirtomis negandomis, stori žurnalai spausdino anksčiau uždraustų rašytojų romanus. Buo tikėtasi, kad po žodžių seks ir veiksmai. Ir štai saulėta birželio 3-ąją Meilė Lukšienė paslaptingai šypsodamasi pakvietė mane:

– Ateik šiandien 18 val. į Mokslų akademiją, bus įdomus susirinkimas.

Taip, taip tai buvo tas steigiamasis Sąjūdžio posėdis. Savaime aišku, kad M. Lukšienė tapo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės nare. Ir čia, kartu su Laima Tupikiene ir kitais bendraminčiais, jau atvirai ji prabilo apie Lietuvos švietimo reformos būtinumą. Jų iniciatyva buvo parengti pagrindiniai direktyviniai dokumentai: Tautinė mokykla: Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos koncepcija (1989), Lietuvos švietimo koncepcija (1992), Lietuvos švietimo reformos gairės (1993), Bendrojo lavinimo mokyklos programos (1994), Bendrojo išsilavinimo standartai (1997) .

Svarus Meilės Lukšienės indėlis kuriant Lietuvos švietimo koncepciją. Štai kaip aiškiai ir tais laikais netikėtai naujai koncepcijoje buvo išsakyti ugdymo tikslai:

• Padėti asmeniui atskleisti bendrąsias žmogaus vertybes ir jomis grįsti savo gyvenimą,

• Ugdyti kritiškai mąstantį žmogų, gebantį svarstyti esminius žmogaus egzistencijos klausimus, atsakingai daryti sprendimus ir savarankiškai veikti.

• Ugdyti asmenį, pasirengusį profesinei veiklai, pasiryžusį ir gebantį adaptuotis besikeičiančiame socialiniame, ekonominiame gyvenime ir jį tobulinti;

• Brandinti asmens tautinę bei kultūrinę savimonę;

• Ugdyti žmogų demokratijai;

• Ugdyti Lietuvos valstybės pilietį.

Naujai nuskambėjo ir pagrindiniai Lietuvos švietimo principai:

Pirmasis principas – humaniškumas: nelygstamo asmens vertingumo, jo pasirinkimo laisvės ir atsakomybės teigimas. Žinios, jausmai ir veikla yra neatskiriamos mokymosi dalys. Mokytojas daugiau moko tuo, kas jis yra, negu tuo, ką žino. Būtent žmogus yra nelygstamoji vertybė. Iki tol buvo aiškinama, kad nelygstamoji vertybė yra šalies interesai, komunizmo kūrimo idealai. Kalbant apie žmogų, ne tiek buvo svarbi jo kvalifikacija, kiek priklausymas komunistų partijai, jos ideologijos diegimas.

Antrasis principas – demokratiškumas. Kiekvienas turi teisę įgyti jo galias atitinkantį išsilavinimą. Tai pripažinimas, kad vaikų galios yra skirtingos. Ir tai taip pat prieštaravo tarybiniais metais Centro Komitetui paskelbtam šūkiui: „Аттестат каждому“ („Atestatą kiekvienam“).

Dažnai demokratiškumas siejamas su laisve. Meilė Lukšienė savo paskaitose nuolat pabrėždavo, kad dar 1774 m. Edukacinės Komisijos parengtos parapinių mokyklų įstatai reikalavo: „Leiskite vaikui veikti laisvai, kol jis nenaudoja tos laisvės kenkdamas sau arba kitiems…“. Vėliau lietuvių kilmės Prūsijos filosofas Imanuelis Kantas panašiai šį reikalavimą suformulavo, teigdamas, kad žmogaus laisvės ribos yra kitų žmonių laisvė.

Svarbiausi demokratiškumo požymiai yra šie: siekimas tiesos – grįsti savo sprendimus argumentais, o ne vien emocijomis; atsakomybė – atsakyti už savo veiksmus; tolerancija ir pakantumas kitai nuomonei kultūros, religijos bei politikos sferose; pilietinis aktyvumas – dalyvavimas valstybės gyvenime.

Trečiasis principas  – nacionalumas: išsaugojimas tautinio savitumo [identiteto], įsipareigojimas Lietuvos kultūrai. Smulkiau šio principo įgyvendinimo problemos išdėstytos knygoje „Tautinė mokykla“ (1989). Čia atsižvelgta į S. Šalkauskio ir A. Maceinos idėjas. Taip pat atsižvelgta ir į kitų šalių pedagogų mintis: „Tauta be tautiškumo – kūnas be sielos, kuriam pasilieka pasiduoti sudūlėjimo dėsniui ir pranykti kituose kūnuose, išlaikusiuose savitumą… ne mūsų uždavinys kitas tautas pamėgdžioti, bet savaip augti ir auklėtis.“ (K. Ušinskis). „Gyvenimo Mokykla skelbia, kad ugdymo tikslų pagrindas yra bendražmogiškos vertybės, bet prie jų veda per savo tautos, savo nacijos, savo valstybės, savo Tėvynės bendražmogiškųjų vertybių supratimą. Taigi svarbiausias Gyvenimo Mokyklos tikslų ypatumas yra susiejimas su Meile Tėvynei. Meilė Tėvynei ir savo tautai yra dalis meilės visai žmonijai.“ (Š. Amonašvilis. Gyvenimo mokykla. Vilnius: Andrena. 2004, p. 59).

Ketvirtasis principas – atsinaujinimas, atvirumas kaitai ir kritiškas naujo priėmimas. Iš pradžių buvo kalbama tik apie ankščiau minėtus humaniškumo, demokratiškumo bei nacionalumo principus. Bet eilinio svarstymo metu Daktarė atkreipė dėmesį į Baltarusijos mokslininkų parengtus mokyklos pertvarkymo dokumentus. Ir štai ten figūravo principas – „обновление“ („atsinaujinimas“) su atitinkamais paaiškinimais: „научить учащихся жить в условиях неопределенного будущего“. Apie būtinumą parengti vaikus gyvenimui rinkos ekonomikos sąlygomis buvo kalbama senai. Didesnis dėmesys turi būti skiriamas ne žinioms, bet gebėjimams savarankiškai mokytis ir gilinti turimas žinias, kūrybiškumo puoselėjimui, iniciatyvumui. Taip ir atsirado tas atsnaujinimo principas bei reikalavimas parengti vaikus gyvenimui besikeičiančios socialinės aplinkos sąlygomis. Deja, daug jaunų žmonių, kaip ir, pavyzdžiui, žymiausi mūsų sportininkai, tą atsimaujinimą suprato tik kaip galimybę išvykti dirbti ir gyventi į užsienį.

Labai daug dėmesio Meilė Lukšienė skyrė pedagogų atestavimui. Žodis „attestatio“ reiškia paliudijmą, profesinės kvalifikacijos nustatymą. Ne visi pedagogai gerai pasirengę darbui su vaikais, ne visi vienodai turimas galimybes panaudoja. Kokie gi esminiai pedagogų diferencijavimo požymiai? Kam galima patikėti tą diferencijavimą? 1992 metų pradžioje švietimo ministro Dariaus Kuolio įsakymu buvo sudaryta speciali komisija, kuriai buvo pavesta atsakyti į šiuos klausimus ir pasirengti pedagogų atestacijai. Kas savaitę komisija rinkdavosi pas M. Lukšienę Pedagogikos tyrimo institute ir svarstydavo aktualius atestacijos reikalus. Įsiminė komisijos pirmininko V. Dieniaus sveikas protas ir racionalus mąstymas svarstant vieną ar kitą klausimą. Įsiminė M. Lukšienės gebėjimas istoriniu požiūriu analizuoti gvildenamus reiškinius; instituto direktoriaus Ž. Jackūno noras palyginti vienus ar kitus siūlymus su kitų šalių patirtimi; B. Dobrovolskio pastangos suderinti reiklumą ir pedagogų orumo išsaugojimą; M. Barkauskaitės rūpinimąsis ne tik atestuojamojo pedagogo, bet ir jo mokinių interesais; V. Jonynienės siekimas išryškinti, kaip siūlomi reikalavimai suderinti su pradinių klasių mokytojų galimybėmis.

Buvo parengti pedagogų atestacijos nuostatai, apibrėžtos mokytojo (auklėtojo), vyresniojo pedagogo, metodininko bei eksperto kvalifikacinės kategorijos. Vyresnysis pedagogas kūrybiškai organizuoja ugdymo procesą, kritiškai ir konstruktyviai vertina kitų pedagogų patirtį, yra susipažinęs su pedagoginėmis, psichologinėmis ir metodinėmis naujovėmis, sugeba jas diegti į savo darbo praktiką. Metodininkas yra pasiekęs aukšto pedagoginio meistriškumo, apibendrina savo darbo patirtį, teikia metodinę ir dalykinę paramą savo bei kitų ugdymo įstaigų pedagogams. Ekspertas yra įdiegęs į praktiką savo tyrimų rezultatus, kuria vaikų ugdymo priemones, taiko naujus ir efektyvius darbo metodus, yra susipažinęs su pasaulio pedagoginėmis sistemomis.

Praktinėje veikloje buvo siūloma analizuoti pedagogo ir vaikų sąveiką, ugdymo proceso organizavimą, ugdymo rezultatus bei nepamokinę veiklą. Pavyzdžiui, ugdymo rezultatu laikoma – mokinių orientavimasis į bendrąsias žmogaus vertybes, jų nuostatos fizinės sveikatos, dorovės, mokslinės kultūros, estetikos, pilietiškumo bei etninės kultūros aspektais; mokinių žinios ir mokomojo dalyko gebėjimai; bendrieji racionalaus darbo gebėjimai; mokinių kūrybiškumas. Kartu buvo aptarti galimi ugdymo rezultatų analizavimo būdai.

Nutarta, kad pedagogas, kuris pirmą kartą atestuojasi ir siekia įgyti aukštesnę nei mokytojo kvalifikacinę kategoriją, turi išlaikyti 3 bendrąsias įskaitas: šiuolaikinės pedagoginės psichologijos pagrindų, pedagoginės minties ir Lietuvos švietimo raidos, kalbos kultūros (švietimo įstaigoje dėstoma kalba) bei specialybės dalyko ir mokymo metodikų naujovių (specialusis pedagogas – papildomai specialiosios psichologijos) įskaitą. Buvo sudarytos atitinkamos kvalifikacinės komisijos. Daktarė buvo išrinkta kvalifikacinės komisijos „Pedagoginė mintis ir Lietuvos švietimo raida“ pirmininkė, man teko sekretoriaus pareigos. Netrukus svarstėme jos sudarytą programą, rekomenduojamą savarankiškoms studijoms privalomos bei papildomos literatūros sąrašą, pagrindinius pedagoginės minties ir Lietuvos švietimo raidos įskaitos klausimus, patvirtinome pasirengimo įskaitai bei jos laikymo tvarką. Kaip paprastai dabar visi šie darbai viename sakinyje išvardinti, o visa tai reikalavo daug pastangų, laiko, išmanymo… nemiego naktų. Be to būtina pridurti, kad M. Lukšienė nuolat jos sudarytos programos klausimais skaitydavo paskaitas pedagogų kvalifikacijos kėlimo kursuose, su jais diskutuodavo rengiamuose seminaruose.

M. Lukšienės pastangos ir darbai neliko nepastebėti. Jai buvo skirti šie apdovanojimai: Nusipelniusios mokslo veikėjos vardas (1989 m.), Gedimino 5-ojo laipsnio ordinas (1994 m.), Vytauto Didžiojo ordino Komandoro didysis kryžius (2003 m.), Švietimo ir mokslo ministerijos garbės ženklas (2007). 2004 m. ji tapo apdovanota vienu iš garbingiausių UNESCO apdovanojimų – Jano Amoso Komenijaus medaliu už jos asmeninį indėlį moksliškai ir praktiškai įtvirtinant švietimą kaip valstybės kūrimo pagrindą. UNESCO apdovanojimo tekste parašyta: „Ponia Lukšienė yra europinio ir pasaulinio lygio mokslininkė ir asmenybė, reikšmingai prisidėjusi prie demokratinės visuomenės ir modernaus švietimo raidos“.

2011 m. lapkričio 9 d. Paryžiuje UNESCO generalinės konferencijos 36-ojoje sesijoje habil. dr. Meilės Lukšienės 100-osios gimimo metinės paskelbtos UNESCO 2013-aisiais minima sukaktimi. Dėmesys šiai visuomenės veikėjai skiriamas už itin svarbų vaidmenį vystant modernią švietimo sistemą bei ugdant demokratišką lietuvių bendruomenę.

Nuotraukoje: Dr. M. Lukšienė

Voruta. – 2013, rug. 28, nr. 20 (784), p. 1, 6.