Jonas BUROKAS, Vilnius

Vilniuje prie Žaliojo tilto 2013 m. rugsėjo 1 d. minėtas okupacinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos dvidešimtmetis. Minėjimą organizavo Vilniaus savivaldybė.

Okupacinės kariuomenės išvedimas – didelė atsikuriančios nepriklausomos Lietuvos diplomatų pergalė, Rusijos prezidento Boriso Jelcino palankumo mūsų Laisvės bylai įrodymas. Jei anuomet Rusijai būtų vadovavęs dabartinis jos prezidentas, turbūt šiuo metu vaikščiotume Dzeržinskio prospektu, Dzeržinskio ar dar vadinamu Černiachovskio tiltu, komunistų vadovaujami pionieriai, komjaunuoliai dėtų gėles Lukiškių aikštėje prie didžiojo vado Lenino paminklo, žygiuotume Lenino prospektu sovietinių švenčių metu. Gal tai labai kategoriškai teigiama, bet tokia galimybė išlikti atsinaujinančioje Sovietų sąjungoje buvo. Šiandieniniai Rusijos politinio apžvalgininko samprotavimai apie agresiją į Baltijos šalis, įžeidžiantys net Sausio 13-osios aukas, nėra atsitiktiniai, jie suderinti ir su Rusijos diplomatija.

Stovėdami, praėjus daugiau kaip 20-čiai metų kai buvo atkurta Lietuvos Nepriklausomybė, prie sovietinių karių skulptūros minutėlei sugrįžkime į praeitį, į 1655 metus, kai ant šio tilto įvyko aršus mūšis už Vilnių su maskvėnų kariuomene, kuri žymiai viršijo Lietuvos kariuomenės pajėgas. Negausi Lietuvos kariuomenė neatlaikė spaudimo, kazokai įsiveržė į Vilnių – žuvo dešimtys tūkstančių gyventojų, vaikų ir senelių, buvo suniokotos bažnyčios, išniekinti, ieškant turto ir brangenybių, kapai, vilkstinės išgrobto turto, baldų, meno kūrinių, keliavo į Rusiją. Tik po trylikos metų nuo įsiveržimo Lietuva išvadavo savo kraštą.

Ilga tilto istorija, reikalauja atskiro pasakojimo ir paveldo įvertinimo. Po trijų šimtų metų, karo metu susprogdintas tiltas pagal Leningrado instituto projektą 1952-aisiais buvo atstatytas. Tuos darbus vykdė sovietų karinis inžinierinis dalinys, ant tilto buvo pastatytos ir mūsų skulptorių sukurtos keturios skulptūros. Tais pačiais metais Lukiškių aikštėje buvo pastatytas paminklas proletariato vadui Leninui. Beje, sutapimas: tais metais buvo nuslopintas partizaninis judėjimas, kurį pratęsė Lietuvos rezistentai. Lietuvoje karas, kai pasaulis šventė pergalę prieš vokiškuosius okupantus, nesibaigė – kovoje už Tėvynės laisvę paaukota daugiau nei 20 tūkstančių drąsiausių sūnų ir dukrų gyvybių, vien Tuskulėnų rimties parke nukankinta apie tūkstantį patriotų. Todėl mūsų Prezidentės Dalios Grybauskaitės nuostata nevykti pergalės dienos švęsti į Maskvą buvo teisinga ir gerbtina.

Sovietinės komunistinės ideologijos įtvirtinimas okupuotoje Lietuvoje buvo vienas iš svarbiausių uždavinių – visur buvo statomi paminklai atėjūnams ir saviems „herojams“. Sovietai gerai suprato ideologinį regimų objektų svarbą okupuoto krašto žmonių sąmonei. Todėl ant Žaliojo tilto buvo pastatytos keturios skulptūros, kurias dabar tebegarbina kai kurie paveldosaugininkai. Tai – „Taikos sargyboje“, „Mokslo jaunimas“, „Žemės ūkis“ ir „Pramonė ir statyba“. Kodėl šių „nepakartojamų“ kūrinių nereikia nuimti pagrindinis paveldo specialistų motyvas yra tas, kad tai – paveldas ir sovietinė epocha gali išnykti be pėdsakų. Daugelis įžymių skulptorių ir net savivaldybių specialistų teigia, kad jų meninė vertė labai menka: tipiškos pozos, tipiški veidai, visur akivaizdus melas – sovietinė komunistinė propaganda. Kokią taikos sargybą vykdė sovietiniai kariai, vadovaujami komunistų partijos, jau nereikia aiškinti, tai lietuvių ir anglų kalbomis įrašyta Gitenio Umbraso sukurtoje bei prie skulptūros „Taikos sargyboje“ atidengtoje plokštėje: 1993-08-31 iš Lietuvos išvesta sovietų okupacinė armija/1940–1941, 1944–1991 ištremta, kalinta, nužudyta per 300 000 Lietuvos gyventojų.

Skulptūra „Žemės ūkis“, garbinanti kolchozus, primena prievartinį jų steigimą, gabiausių Lietuvos ūkininkų tremtį bei žūtį, gyvulių bandų gaišimą, vienkiemių sunaikinimą, gyvenviečių su daugiabučiais namais steigimą, „Mokslo jaunimas“ skulptūra – brutalų sovietinį, ateistinį meno ir mokslo idealizavimą, su mokslo, mokymo tarnautojais, mokytojais, dvasininkais susidorojimą, „Pramonė ir statyba“ – įvairaus Lietuvos paveldo ir gamtos naikinimą, chruščiovinių namų statybos plėtrą.

Įžymus sovietinių skulptūrų kūrėjas a. a. Konstantinas Bogdanas teigė, kad sovietinės skulptūros neturi jokios išliekamosios vertės ir jas dera sunaikinti, nes jos nuodija ne tik buvusių sovietinų žmonių, bet ir augančio jaunimo sąmonę. Juk sovietinė epocha iš mūsų sąmonės nedingo, recidyvuoja ir atsiranda vis naujų argumentų, pateisinančių bei garbinančių sovietinę sistemą. Todėl visai neatsitiktinai 2005 metais Kultūros ministro Vladimiro Prudnikovo įsakymu Žaliojo tilto skulptūros pripažintos valstybės saugomu objektu. Žurnalistams pasiteiravus, kas dalyvavo Valstybinės kultūros paveldo komisijoje, kai 1993 metais Žaliojo tilto skulptūroms buvo suteiktas vertybių registre MC-8048 kodas, komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė patarė kreiptis į vyriausybės patarėją N. Tumėnaitę, nes ji nedalyvavo, tik paaiškino, kad archyvai komisijos veiklos prarasti bei išblaškyti.

LLKS ne kartą kreipėsi į aukščiausias Respublikos institucijas, Kultūros ministeriją, savivaldybę dėl skulptūrų pašalinimo, tačiau gaudavo atsakymus, kad jas saugo valstybė. Nematydama kol kas kitos išeities, pritardama G. Umbraso projektui, LLKS išsiuntė raštą savivaldybei, prašydama pritvirtinti atitinkamo turinio plokštes prie kiekvienos skulptūros lietuvių, anglų ir būtinai rusų kalbomis. Gera žinia, kad neatsiranda, paskelbus konkursą, norinčių restauruoti skulptūras. Konkursas pratęstas. Tikėtina, kad norinčių restauruoti skulptūras ir neatsiras. Tada vienas kelias – jų perkėlimas į Grūto parką ir išregistravimas iš paveldo registro. Lietuvos Laisvės kovotojų sąjunga buvo gavusi pažadus į Grūto parką išgabenti Petro Cvirkos ir Liudo Giros paminklus, tačiau pažadas dar neištesėtas. Yra ir daugiau paminklinių ženklų-simbolių, kurie labiau atstovauja okupaciniam, o ne kultūriniam paveldui.

Eina Nepriklausomybės atkūrimo trečias dešimtmetis, todėl tikrai atėjo metas priklausomybę simbolizuojančius objektus, kuriuos kai kas, ypač buvę okupantai, dar adoruoja, siųsti į istorijos šiukšlyną arba į tam parinktą vietą.

Jono Česnavičiaus nuotr.

Nuotraukose:

1. Vilniuje ant Žaliojo tilto prie sovietinių karių skulptūros buvo atidengta skulptoriaus G. Umbraso plokštė

2. „Kultūrinis“ paveldas