Gediminas Lesmaitis

Būtent tokį klausimą ar teiginį kelia Vorutos lokalizacijos Šeimyniškėlių piliakalnyje šalininkai¹. Šiame straipsnyje nesvarstysiu panašių samprotavimų „moksliškumo“ ar paprasčiausios mokslinės etikos problemos, kuri iškyla ne tik šiuo konkrečiu atveju². Mano tikslas – pateikti skaitytojams kitą nuomonę, kuri nesutinka su argumentais, kuriais grindžiamas teiginys, kad Šeimyniškėliai yra realiausias pretendentas į Vorutos vietą³.

Pačią teritorijos argumentaciją galima suskirstyti į dvi sritis: archeologinę ir istorinę. Kaip galima nesunkiai suprasti, vien archeologiniais tyrimais Vorutos vietos nerasime, o ir jais spaudoje buvo suabejota⁴. Manau, šios priežastys leidžia man apsiriboti istorinės argumentacijos aptarimu.

Pradėsiu nuo vieno paskutiniųjų šios teorijos straipsnių, kuriame kaip galima suprasti, tiek iš antraščių⁵, tiek iš vėlesnių pasisakymų⁶, sudėti svarbiausi argumentai. Jie šiuo metu iš esmės sukasi aplink A. Vienuolio apsakymus, pasirodžiusius „Lietuvos aide“. Kaip vieną svarbiausių faktų straipsnio autorius pateikia 1933 metais išspausdintą A. Vienuolio apsakymą „Bajoro Nykščio legenda“, kuriame paminėta Vorutos pilis. Jo manimu, iki P. Tarasenkos  straipsnio⁷ A. Vienuolis negalėjo iš spaudos žinoti apie Vorutą⁸. Šis teiginys paremtas A. Vienuolio istorinių žinių nuvertinimu⁹ bei faktu, kad A. Vienuolis savo apsakyme nepaminėjo Mindaugo, nors rašė apie Vorutą. Bandymas vienu sakiniu nuneigti galimybę, jog XX a., kad ir 4-to dešimtmečio inteligentas galėjo būti nesusipažinęs su vienu ar kitu straipsniu ar galėjo būti nesusipažinęs su vienu ar kitu straipsniu ar galėjo negirdėti iš kitų, švelniai kalbant, yra nerimtas ir, be nuoseklios analizės, nieko nevertas. Norėčiau pateikti tik keletą faktelių iš A. Vienuolio gyvenimo. 1907 – 1913 m. jis studijuoja Maskvos universitete farmacija, lanko humanitarinių mokslų paskaitas, o nuo 1929 m. rudens iki 1930 m. pabaigos Leipcigo universiteto bibliotekoje renka istorinę medžiagą¹⁰. Taigi galime manyti, kad rašytojas nebuvo toks jau neišprusęs istorijoje kaip bandoma pavaizduoti, ir kol kas negalime teigti, kad apie Vorutą iš literatūros jis nieko nežinojo. Toliau T. Baranauskas parodo,   kad A. Vienuolis Šeimyniškėlių piliakalnio apylinkėse nebuvo svetimas. Dėl šio fakto neverta ir ginčytis – jis aptariamame kontekste nieko nesako. Jausdamas savo argumentų silpnumą, T. Baranauskas griebiasi kito „šiaudo“ – senų žmonių atsiminimų, kuriuos galėjo (mano išskirta. – G.  L.) žinoti ir A. Vienuolis. Tačiau ir čia galima pasiremti tik J. Grimašausko (vieno iš Šeimyniškėlių  piliakalnio savininkų) 1957 metais užrašytais atsiminimais. Tarp kita ko, pateikiamoje citatoje paliekamas ir J. Grimašausko pasakymas, kad už ekskursijų vedimą A. Vienuolis jam atsilygindavo¹¹. Finansinis suinteresuotumas, kurio nenagrinėja autorius, ver čia suabejoti šaltinio patikimumu, dar labiau abejoti verčia pateikiama G. Zabielos citata: ‘vietos gyventojų duomenimis, iki 1920 m. piliakalnis buvo nežinomas, apaugęs medžiais ir rastas tik Šeimyniškėlių išsiskirsčius į vienkiemius, naujakuriams iškirtus jame mišką ir pradėjus  arti kalną.“¹² Nereikėtų pamiršti taipogi, kad atsiminimai užrašyti daugiau kaip po 20 metų nuo „Vorutos atradimo“.

T. Baranausko argumentacijos silpnumą vaizdžiai parodo jo samprotavimai apie klausimo priešistorinę: „Ilgai, dar visą pirmąjį XX amžiaus ketvirtį, apie Šeimyniškėlių piliakalnio egzistavimą nieko nežinota. Netgi Jonas Basanavičius, 1910 m. kasinėjęs Šeiminiškėlių senkapį, visai šalia esančio piliakalnio nepastebėjo (…) Ir tik prasidėjus piliakalnio ardymui,  P. Tarasenka gavo pranešimą apie Šeimyniškėlių kaime esantį piliakalnį, kurį 1928 m. paminėjo savo „Lietuvos archeologijos medžiagoje“. Prabėgo dar septyneri metai, ir naujai atrastas piliakalnis pradėjo naują gyvenimą – ėmė garsėti kaip Vorutos pilies, daugelio laikytos Mindaugo sostine, vieta (…) Šiaip ar taip, E. Volteris nenuleido rankų ir nuo 1927 m. ėmė rūpintis Vorutos paieškomis Anykščių krašte. 1927 m. rugpjūčio 28-31 d. Volterio pavedimu Panevėžio gimnazijos mokytojas Petras Butėnas dviračiu apvažinėjo Latavos upės baseino vietoves, ieškodamas Mindaugo sostinės pėdsakų. Apklausė gana nedaug žmonių ir nieko įdomaus nesužinojo, o iki Šeimyniškėlių piliakalnio ir iš vis nebuvo atvykęs. Kelionės įspūdžius jis plačiai aprašė savo laiške – ataskaitoje. E. Volteriui dar tų pačių metų rugsėjo 17 d., o spaudoje juos paskelbė 1935 m. pradžioje. Šios paieškos, kad ir nesėkmingos, matyt  (išryškinta mano – G. L.), neliko nepastebėtos A. Vienuolio, kuris tais pačiais metais, kai pasirodė P. Būtėno straipsnis, pasikvietė E. Volterį apžiūrėti Šeimyniškėlių piliakalnio. (…) E. Volteris lankėsi 1935 m. liepos 28-29 d. Vos tik jis išvažiavo, A. Vienuolis suskubo pranešti Lietuvos visuomenei apie profesoriaus išvadas: E. Volteris, jau tvirtinęs, kad Vorutos reikia ieškoti Ukmergės apskrityje, pagaliau „mano atradęs Vorutos pilį Utenos (prieš karą – Ukmergės) apskrityje, Šeimyniškėlių kaimo laukuose, netoli pačių Anykščių, tarp Volupio ir Vorelio upokšnių“. Išdėstęs iš profesoriaus nugirstus istorinius duomenis, A. Vienuolis pateikia ir savo žinias apie piliakalnį, kurios, matyt, ir davė E. Volteriui pagrindą Vorutą lokalizuoti būtent šioje vietoje. (…) Tačiau neskubėkime nuvertinti A. Vienuolio. Jau vien įsigilinus į A. Vienuolio ir jo oponentų teiginius, atsiranda nemažai abejonių dėl pastarųjų teisumo¹³. Gilinamasi daug kur remiantis viską įrodančiu žodžiu „matyt“ šio straipsnio pabaigoje¹⁴ ir jo tęsinyje¹⁵. Betgi autorius nepastebėjo, kad pateikdamas faktus šiam įsigilinimui, parodė, kaip šiems faktams aiškiai nieko nerodant, trys žmonės (E. Volteris, A. Vienuolis, T. Baranauskas) save įtikino norima tiesa. Tiesos atradimo trikampį jau yra apibūdinęs Vaižgantas: „Irka tai patyrė, žiūrėdama į Klimką ir Klimka tuo patikėjo; Klimka tai pasakė Irkai, ir Irka tuo patikėjo. O abiem pasakė teta. Rodos, gana kompetentingų žinovų“¹⁶.

Čia dar pacituosiu T. Baranauską: „Henrikas Latvis nenurodė, kur buvo Žvelgaičio valdos, bet Žvelgaičio epizodas vis tiek tapo dar vienu herojišku puslapiu mitinėje Žagarės istorijoje. Iš žymesnių tyrinėtojų Žvelgaičio įsikūrimu Žagarėje tikėjo J. Šliavas, Algimantas Miškinis.“ Beje,   pastarojo autoriaus neglumino net jam žinomas faktas, kad Žvelgaičio vardu pavadintas ne taip jau senai. (…) J. Naudužas 1956 m. tyrinėjęs Žvelgaičio piliakalnį, neabejojo: „Žvelgančio kalno vardas yra palyginti nesenas. Taip jį žmonės ėmė vadinti buržuazijos valdymo laikais. (…)“  Bene pirmą kartą Žvelgaičio (tiksliau Žvelgotės) vardu piliakalnį pavadino Petras Tarasenka „Lietuvos archeologijos medžiagoje“ (1928 m.), remdamasis K. Rotomskio pranešimu. O apskritai su Žagare Žvelgaitį pirmasis susiejo Simonas Daukantas.“¹⁷ Žvelgaičio identifikavimas, išplaukiantis iš S. Daukanto nurodymo, iš tikrųjų labai abejotinas argumentas ir aš neprieštarauju T. Baranausko išvadai. Tačiau būdamas labai griežtas „antram piliakalnio gyvenimui“, prasidėjusiam dar neveikiant žmonių opinijos šviesuolių prielaidoms, jis tai pamiršta pats darydamas prielaidas jau tokiam laikotarpiui, kai toks poveikis (kokį nenorėdamas pats parodo) buvo didelis.

Taigi iki šiol neradome nė vieno „padoraus“ argumento, kuris leistų mums tikėti „Vorutos“ vardo egzistavimu Šeimyniškėliuose iki A. Vienuolio. Visas straipsnio autoriaus kritiškumas nukreiptas prieš abejojančius A. Vienuolio ir E. Volterio atradimu. Tam T. Baranauskas skiria net tris skyrelius iš aštuonių. P. Būtėno pasakymas, kad po trejų metų nuo E. Volterio apsilankymo, apylinkėse klajoja net penki Šeimyniškėlių piliakalnio vardai¹⁸, autoriui nesukelia įtarimo ir net remiasi juo. Tuo tarpu yra akivaizdu, kad pavadinimų įvairavimas kaip tik parodo toponimo naujumą, kad tarp gyventojų pavadinimas nėra nusistovėjęs. Pagrindinė problema, kad T. Baranauskas nenagrinėja paties įvykio – Vorutos atradimo įtakos aplinkiniams gyventojams. Būtent apie tai rašo P. Būtėnas savo straipsnyje.

Nereikėtų užmiršti, kad dažnai literatūros ar mokslo kūrinių dėka arba, kaip šiuo konkrečiu atveju, tiesioginės įtakos būdu geografiniai objektai įgauna naujus „istorinius“ vardus. Tai labai  gražiai analizuoja A. Navarackas, aptardamas Šarūno kalną dar 1970 m.¹⁹ O T. Baranauskas „jei viena prielaida neteisinga, tai dar nereiškia, kad klaidinga ir kita, ir ne viskas, ką sako šališkas žmogus, būtinai turi būti netiesa.“²⁰             

1.        Zabiela G., Vorutos bylos pabaiga arba dar kartą apie Anykščių proistorę, Anykščiai, 1994, Nr. 6; s T. Baranausko straipsnyje baigiamasis skyrius pavadintas „ Ar jau baigta Vorutos byla?“ žr.: Baranauskas T., Vorutos piliakalnio mįslė, Voruta, 1997, sausio 25-31 d., Nr. 4 (286), (toliau Baranauskas T., Vorutos…), p. 15.

2.        „Kitu atveju“ laikau Šeimyniškėlių piliakalnio vadinimą Vorutos piliakalniu ar panašiais variacijas, pvz.: Baranauskas T., Vorutos piliakalnio mįslė, Voruta, 1997, Nr. 3 (285) – 4 (256); to paties Praeities pėdsakai Anykščių krašto vietovardžiuose, Anykščiai, 1995, Nr. 9, p. 19; Račkaitis V., Junevičius J., reportažas „Prie Vorutos piliakalnio“, Anykšta, 1990, lapkričio 2 d., p. 2.

3.        Ateity Lietuvos istorikai tars svaresnį žodį, Voruta,1998, rugsėjo 19 d., Nr. 34 (364), p. 3.

4.        Urbanavičius V., Rec.: Gintautas Zabiela. Lietuvos medinės pilys/ Lietuvos istorijos institutas. – Vilnius: Diemedis, 1995. – 335 p. 5500 egz., Lietuvos istorijos metraštis. 1995 metai, Vilnius, 1996, p. 298.

5.        Baranauskas T., Vorutos…, Nr. 4. Mūsų jau minėta „Ar jau baigta Vorutos Byla?“, arba Nr. 3, „Varutės kalnas iki Vorutos atradimo“.

6.        Ateity Lietuvos istorikai tars svaresnį žodį, Voruta, 1998, rugsėjo 19 d., Nr. 34 (364), p. 3.

7.        Tarasenka P., Senovės paminklai Utenos apskrityje, Lietuvos aidas, Nr. 233, 1933 X 14, p. 5.

8.        Baranauskas T., Vorutos…, Nr. 4, p. 13.

9.        Ten pat.: „Nereikia pervertinti A. Vienuolio istorinių žinių.“

10.     Atsiminimai apie A. Vienuolį, Vilnius, 1963, p. 427, 428.

11.     Baranauskas T., Vorutos…, Nr. 4, p. 13.

12.     Baranauskas T., Vorutos…, Nr. 3 p. 13.

13.     Ten pat.

14.     Ten pat.

15.     Baranauskas T., Vorutos…, Nr. 4, p. 13, 15.

16.     Vaižgantas, Pragiedruliai, t. IV, Šeimos vėžiai, p. 200.

17.     Baranauskas T., Apie tariamą Žagarės jubiliejų, Voruta, 1998 m, rugsėjo 26 d., Nr. 35 (365), p. 12.

18.     Butėnas P., Ten kur gražu ir istoriška, Kosmos, Nr. 7-9, 1938, p. 204.

19.     Navackas A., Kur legendiniai Šarūno kalnai?, Literatūra ir menas, 1970, sausio 10 d., p. 12.

20.     Baranauskas T., Vorutos…, Nr. 3, p. 13.

„Voruta“ Nr. 39 (369) 1998 m. spalio 24 d.,