Dr. Povilas Čibiras, www.voruta.lt

Lenkų sąjungos savaitraštyje „Nasza gazeta“ (1999 m. birželio mėn. Nr. 25 ir 26) pasirodė ilgokas straipsnis „Kur yra Juzefo Pilsudskio smegenys?“ Jame R. Maceikianiec rašo: Š.m. birželio 2-6 d. Vilniuje lankėsi Božena ir Andžejus Borisovičiai, vaikai vilniečio daktaro Ježy Borisovičiaus, 1935 – 1937 m., vadovaujant profesoriui Maksimiljonui Rosei, Lenkijos smegenų tyrimo institute Vilniuje tyrinėjusio maršalo Juzefo Pilsudskio smegenis. Jiedu susirūpinę, ar kartais kur neliko ir nesivalkioja smegenys Maršalo, žmogaus atgaivinusio Lenkijos valstybę ir šiandien vienareikšmiškai laikomo vienu iškiliausių XX amžiaus vadų. Ponia Božena psichologė Olandijoje, Andžejus – neurologas ir anatomologas Radome (Lenkijoje) piktinasi Lenkijos įstaigų abejingumu: į jų spaudoje keliamus klausimus, kad atrastas smegenis reikėtų tinkamai palaidoti  Motinos ir Sūnaus širdies mauzoliejuje, jau kuris laikas negauna atsakymo. Todėl jie kreipiasi į Vilniaus universiteto medikus ir visuomenę, prašydami suteikti bet kokią informaciją“.

Kaip medikas, VU auklėtinis ir mokslininkas, jaučiu pareigą atsiliepti ir pareikšti savo nuomonę, juolab kad kreipiasi buvusio mano mokytojo, psichiatrijos katedros adjunkto didelės ir įdomios šeimos vaikai. Be to, straipsnyje paminėtos mano gerbiamų profesorių S. Władyczk‘os, M. Rose‘s, K. Mochejd‘os, A. Januszkiewicz‘iaus, S. Hiller‘io bei studijų kolegų Evos Rose‘s, W. Gąserowski‘o ir W. Brühl‘io (dabar Varšuvoje profesorius) pavardės. Nesistebėkite, jos sukėlė man jaunystės ir išgyventų siaubingų karo įvykių atsiminimų, vertė tikrinti ir analizuoti faktus, kaip gydytojui sprendžiant neaiškios ligos diagnozę. mažiausia suklysime, jei ieškodami smegenų laikysimės didžiausios tikimybės ir atsižvelgsime į istorines aplinkybes, pavojus ir kliūtis joms išlikti.

Lenkijos smegenų tyrimo institutas Vilniuje

J. Pilsudskis kaip buvęs studentas medikas domėjosi naujai atrandamais smegenų centrais. Jis tikėjo savo genialumu ir veikiausiai manė, kad jo smegenų jai ne dydis, tai struktūra yra ypatinga. Jo iniciatyva 1928 metais Varšuvoje buvo įsteigtas Lenkijos smegenų tyrimo institutas (LSTI) – po Berlyno ir Maskvos trečias Europoje. 1934 metais jis buvo perkeltas į Vilnių ir įkurdintas prie VU neurologijos ir psichiatrijos katedros Vasaros g. 5 atskiriame ligoninės korpuse, gerai aprūpintas aparatūra ir fotolaboratorija. Mes, medikai, tada dar nežinojome, kodėl Vilniui tokia garbė.

Instituto direktorius ir katedros vedėjas prof. Maksimilijonas Rose, psichiatras, jau žinomas smegenų architektonikos specialistas, geras oratorius. Mes, jo studentai, į jo paskaitas sunkiai prasibraudavome į auditoriją per užplūdusią miesto publiką.

Po Maršalo mirties 1935 m. gegužės 12 d. jo smegenys buvo konservuotos ir atvežios į institutą. Tuo metu buvau medicinos penktame kurse ir kartu su kitais aplankiau laboratoriją, mačiau preparatus, o po 3 metų pasirodė monografija lenkų ir prancūzų kalbomis „Mózg marszałka J. Pilsudskiego“ I dalis V. 1938. Šio veikalo pratarmėje rašoma: „Tai pirmas atvejis, kada genialaus žmogaus smegenys atiduotos visapusiškai ištirti architektoniką. Tai turi didelės svarbos mokslui apie individualaus smegenų savybes ir psichinių savybių morfologiniam pagrindui pažinti. Juzefo Pilsudskio daug anksčiau prieš mirtį išreikštos valios įvykdytas yra nepaprastos mokslinės svarbos įvykis.“

1937 m. lapkričio 30 d. per studentų tradicines antisemitines riaušes staiga nuo širdies infarkto mirė prof. M. Rose. Tada supratome, kaip giliai jį įžeidęs universiteto rektoriaus įsakymas žydų tautybės studentams sėdėti kairėje auditorijos pusėje, kaip reikalavo maištaujantys endekai (nacionalistai). Ši situacija profesoriui buvo ypatingai dramatiška. Kaip jis galėjo skaityti auditorijoje, kurioje kraujo broliai vieningai susibūrę kairėje, stovėdami prie tuščių suolų dantis sukandę protestuoja, o dešinėje sėdi įžūlūs endekai, jis pajuto, kad čia jau viešpatauja toji opozicija, kurią tik Maršalas tegalėjo sunkiai suvaldyti. Bet jo jau nebėra, tik smegenys laboratorijoje…

Profesorius tų išpuolių negalėjo išgyventi, jo laukė dar didesni nemalonumai – mokslininkų O. ir C. Vogtų (Fogtų) likimas. Jie Hitlerio įsakymų atleisti iš Berlyno ST instituto lankėsi Vilniuje, skaitė mums paskaitą, beje, jie anksčiau konsultavo ir Maskvoje V. Lenino smegenų tyrimą.

M. Rose ir J. Pilsudskis – abu lenkų kultūros, bet ne jų kilmės fenomenai, juos suartino bendros mokslo idėjos, abu pakliuvo į nepalankų politinių srovių verpetą. Netrukus 1939 metų rugsėjo katastrofa ir LST  institutas visai iširo. Atliktoji tyrimų dalis apima tik makroskopinį smegenų aprašymą be apibendrinimų išvadų, o svarbesnių histologinių tyrimų neatlikta, nepaminėtos bendradarbių pavardės. Todėl adjunktas J. Borisovičius, manau, pasitraukė neįvertintas ir nebe nuoskaudos.

Nors… bet… tačiau…

Labai branginu pasitikėjimą žmogumi. Jis lemia mūsų santykius. Be jo ne tik gydytojo praktikoje neįmanoma. Kai Stepono Batoro universiteto absolventas buvau palankiai traktuojamas lenkiškai kalbančių vilniečių. Kartais už akių net girdėdavau komplimentus „choć Litwin ale porządny człowiek“ (nors lietuvis, bet padorus žmogus). Tą „nors ir bet“ dažnai ir mes pasakome kalbėdami apie lenkus. Garsioji Vilnijos rašytoja Ciocia Albinowa (Aleksandrowicz) besigydydama Šv. Jokūbo ligoninėje tarp kitų gydytojų ir mane apdainavo savo Maišiagalos tarme: pavadino mane „człowiek porządny i legularny“. Tai malonu prisiminti. Dar mielesnis man mano mokytojų pasitikėjimas. Menu, kai labai sunkiais vokiečių okupacijos metais 1943 pavasarį mane, jauną gydytoją, budintį Šv. Jokūbo ligoninėje, aplankė mano mokytojas patologijos profesorius Kazimierz‘as Pleczar‘as ir padovanojo savo spaudinius apie kasos ir kepenų ligas. Prieš šešeta metų per egzaminą apie tas ligas jis mano atsakymą buvo įvertinęs labai gerai. Dabar jis man išdėstė sunkią materialinę savo Onkologijos (vėžio ligų) instituto būklę, tikėdamasis iš manęs patarimo, kokie lietuviai sveikatos viršininkai galėtų jam padėti. Tam dideliam mokslo entuziastui, turtingam Truskaveco kurorto mineralinio vandens „Naftusio“ šaltinių savininko sūnui, kuris dar neseniai įsteigė ir savo lėšomis rėmė institutą ir būdamas Lenkų karo pabėgėliams šelpti komiteto pirmininkas valdė milijonus dolerių iš pasaulio Polonijos aukų. Jam pasakiau, kad negeresnės mano problemos, vokiečiai uždarė universitetą už lietuvių pasipriešinimą mobilizacijai ir mane kaip bedarbį vyr. asistentą kviečia į karo tarnybą. Turbūt neteisėtai, bet kaip man jos išvengti/ Jis reiškė man užuojautą ir piktinosi dėl Armijos krajovos (AK) žiaurumų lietuvių atžvilgiu. Paguodėme viens kitą, nes matėme artėjančią karo pabaigą. Tai buvo pirmas ir paskutinis mūsų ilgesnis susitikimas. Rudenį profesorių kaip įkaitą gestapas sušaudė. Jo mirtį išgyvenau kaip skaudų smūgį.

J. Pilsudskis su Aleksandra ir vaikais. wikimedia.org nuotr.

Ypač maloniai nustebino 1945 metais aplankęs mane namuose Kaštonų g. buvęs VU rektorius, terapeutas prof. Aleksander  Januszkiewicz‘us. Jis paaiškino, kad žinąs apie mane, jo mokinį, jau žinomą terapeutą. Jis pasitikįs manimi, ir paprašė mediciniškai pagloboti jo paliekamus pacientus. Jis, deja, turįs išvažiuoti į Lenkiją. Tai buvo labai jaudinantis atsisveikinimas. Jis jau buvęs Gestapo įkaitu, o dabar jaučiąs pavojų iš KGB pusės. Ne tik pats profesorius, bet ir jo adjunktai dr. M. Gojdz (Gaidys) ir H. Rudzinski‘s buvo mano pirmieji mokytojai ir geriausi bendradarbiai.

Tačiau neturiu nė vieno panašaus pasitikėjimo pavyzdžio „smegenų byloje“ dėl tradicinio abipusio politinio nepasitikėjimo. Mes nieko nežinojome, kur buvo slepiamos JP smegenys. Negirdėjau, kad lenkai su lietuviais būtų kalbėję apie jų išsaugojimą.

Kokie pavojai grėsė JP smegenims Vilniuje?

1935 metais, kai buvo pradėti LSTI tyrimai, niekas negalėjo numatyti, kokie dideli pavojai iškils smegenims po 5 metų. Keitėsi valdžios net 5 kartus, nutrūko finansavimas. Natūralu buvo laukti nepalankumo iš ilgai kentėjusių okupaciją lietuvių, tačiau jie džiaugėsi atgavę sostinę, buvo santūrūs, tramdė aistras ir nesileido taip netikrais laikai į avantiūras, laikėsi prezidento A. Smetonos paskelbtos neutralumo politikos.

Kur kas labiau prieš Maršalą griežė dantį bolševikai už Raudonosios armijos triuškinimą ir atbloškimą nuo Vyslos. Tačiau jie nespėjo prieiti prie JP smegenų, nes jos jau buvo kažkur paslėptos.

1950 metais KGB keletą mėnesių buvo kalinamas VU psichiatrijos katedros vedėjas Napoleonas Indrašius. Jo prašymu liudijau jo byloje. Jis buvo kaltinamas: 1) žudęs elektros šoku tarybinius piliečius ir 2) propagavęs knygą apie Pilsudskio smegenis. Paaiškinau, kad kaip užsienyje taip ir Vilniuje lengvas elektros šokas psichiniams ligoniams gydyti kurį laiką buvo naudojamas, bet negirdėjau apie mirties atvejus. Dėl knygos apie JP smegenis paaiškinau, kad doc. Indrašius yra didelis knygų mylėtojas (bibliofilas) ir tikriausiai tą knygą bus radęs katedroje, kuriai paskirtas vadovauti. Jis negalėjo propaguoti, nes nemokėjo lenkų kalbos. Gal labiau padėjo prof. J. Kairiūkščio kaip partinio dekano liudijimas, doc. Indrašius buvo paleistas, nes neįrodyta, kad jis saugojo JP smegenis.

Ne kartą apie tai, ar nepriėmė į anatomijos preparatų muziejų JP smegenų, užklausdavau daugiametį katedros vedėją prof. S. Pavilonį ir sužinojau, kad jis iš LST instituto gavęs tik mikrotomą. Neradau VU, nei Valstybės archyve jokių smegenų perdavimo aktų. Įsitikinau, kad ano meto sąlygomis jokioje ligoninėje nei universiteto katedroje negalėjo būti saugomos Maršalo smegenys. Kas galėjo rizikuoti? Per daug nenustebčiau, jei jos buvo kur užmūrytos ar visai sunaikintos.

Iš lenkų spaudoje paskelbtų versijų ir spėliojimų nepritariu nekonkrečiam Kępinski‘o (iš Varšuvos) tvirtinimui, kad smegenys prieš karą buvusios išvežtos iš Vilniaus, bet nenurodyta kada, kur ir kas tai atliko. Tuo tarpu konkretesnė ir patikimesnė A. Mozołowski‘o (Polityka, 1988, Nr. 35) versija, kas JP smegenys 1939 rugsėjo pabaigoje penkių profesorių (tarp jų man žinomų S. Hiller‘o ir W.  Mozołowski‘o) nutarimu buvusios paslėptos. Tą paslaptį pastarasis mirdamas pasakęs savo giminaičiui Andriejui, bet jis dar nepradėjęs paieškos, nors jau laikas atėjęs. Manau, kad tą paslaptį žinojo ne tik 5 profesoriai, bet ir jų giminės. Tos paslapties negalėjo nežinoti tautos didvyrio relikvijų sergėtoja AK ir nuo jos priklausė JP smegenų likimas.

Kaip manau iš „Nasza gazeta“ straipsnio, dar iki šiol Lenkijoje neįtariama trečio, bene didžiausio pavojaus JP smegenims iš savųjų generolų pusės. Greičiausiai todėl, kad buvo susidūrę dviejų politiškai priešiškų, Lenkijai nusipelniusių didvyrių autoritetai. Priminsiu daugeliui šiandien nežinomą ar užmirštą istoriją. Turiu galvoje Juzefo Pilsudskio ir generolo V. Sikorskio buvusius konfliktinius santykius.

Kuo dėtas generolas V. Sikorskis?

Kad būtų aiškiau, pacituosiu būdingo J. Pilsudskio laiško generolui Sikorskiui ištraukas, kai šis, tapęs Lenkijos kariuomenės ministru per tarpininkus kreipėsi į Maršalą prašydamas nuomonės apie jo paruoštą aukščiausios kariuomenės vadovybės projektą. Pilsudskis tada buvo labai įžeistas ir pasitraukęs iš valdžios po jo svainio Gabrieliaus Narutavičiaus, pirmojo Lenkijos prezidento, nužudymo ir gyveno jam dovanotame Sulejuvko dvare kaip politinis atsiskyrėlis, rašė savo atsiminimus. Cituoju J. Pilsudskio „pisma zbiorowe:, T. VI, 1990, 209 p.

Sulejuvek, 1924 03 11

Gerbiamas Pone Generole,

Gana keistu būdu, net per du tarpininkus, man atsiųstas Jūsų projektas apie aukščiausiąją kariuomenės valdžią, su man nesuprantamu reikalavimu ar prašymu, kad padaryčiau <<pastabas, kitokius formulavimus ir išbraukimus>>. Prisipažįstu, kad tą nepaprastą būdą laikau nemandagumu mano atžvilgiu, turbūt Ponas Generolas auklėjamas atmosferoje, kur nemandagumas mano atžvilgiu laikomas „geru tonu“ … Kai dėl paties projekto, tai trumpai glaustai reiškiu savo nuomonę. Tai yra labai netikęs prancūzų įstaigų pamėgdžiojimas… Tame karininkų santuokos trikampyje – ministro, štabo viršininko, ir, tebūnie, inspektoriaus ar ypatingos tarybos pirmininko – štabo viršininkas atlieka vaidmenį palaidos moters, duodančios užpakalį dviem pusėm, kad turėtų naudos iš savo prostitucinio gyvenimo iš abiejų pusių…

Paties projekto neatsiunčiu, kadangi padariau jame savo stiliaus pastabų ir nenorėčiau, kad Ponas Ministras per daug jų netaikytų sau. Prašau priimti mano pagarbą, su kuria pasilieku. J. Pilsudskis.

P.S. Laiško nuorašą pasilieku sau.

Po Pilsudskio įvykdo perversmo santykiai su generolu dar pablogėjo. Generolas Sikorskis Karolio Pomorskio slapyvardžiu išleido studiją: „Józef Piłsudski jako wódz i dziejopis“ W. 1926 (JP kaip vadas ir istorikas). Joje labai kritiškai atsiliepė apie Maršalą, „pagyrūną, kuriantį apie save legendą, padariusį daug strateginių ir taktinių klaidų, vadą, kuris sėkmingus armijos žygius laiko savo nuopelnu, o pralaimėjimus ir klaidas priskiriąs kitiems“.

Po 15 metų generolas tapo Lenkijos emigracinės vyriausybės Londone premjeru ir vyriausiuoju kariuomenės vadu. Fortūna atsuko nugarą Maršalo asmenybės kultui. Generolas V. Sikorskis nepamiršo to laiško ir žeminančios jį karikatūros. Ar galėjo jis leisti toliau garbinti „garbėtrošką“  Maršalą, „svarbiausią karo pralaimėjimo kaltininką“, ir dar ieškoti jo smegenyse anatominių genialumo centrų? Iš Londono pliūptelėjo priešiškos propagandos srautas. Vilniuje tarp daugelio kitų pasirodė Boleslavo Niemčiko slapyvardžiu  brošiūra „Rachunek sumienia“ (1940). Joje pikčiausiais epitetais vadinamas Maršalas ir visa buvusi pilsudskininkų valdžia, „nusikaltėlių gaują“. Jos vadas įžengęs į Vavelį „be širdies ir smegenų, toks, koks buvęs gyvendamas“. Iš brošiūros stiliaus ir daugelio jau girdėtų būdingų aštrių posakių lengvai atpažinome tikrąjį autorių, mūsų gimnazijos polonistą Tadeušą Pizlo, „Dziennik Wilenski“ laikraščio bendradarbį. Jis, kaip aistringas endekas net pasididžiuodamas prisipažino.

Tuo metu Rasose „nežinomi“ chuliganai apgadino JP mauzoliejaus baldakimą, kuris buvo nuimtas. Atlaikė uraganą tik granitas ir jame išlikę Maršalo epigramos žodžiai „ir ošime pušų girdėt dejavimai šėtonų“. Manau, kad gležnos smegenys to uragano neatlaikė.

Po keleto metų, aviakatastrofoje virš Gibraltaro žuvus generolui V. Sikorskiui, tie „dejavimai šėtonų“ vis silpnėjo, nes tautai reikalingi didvyriai, o jiems – šviesios legendos.

Šaltinis – „Voruta“ Nr. 32 (410) 1999 m. rugsėjo 18 d., 3-4 p.